Socialdemokratams ramiai stebint, kaip neturtingųjų mokesčiu vadinama infliacija Lietuvoje šį rudenį tapo antra didžiausia ES, net nereikia nieko daryti – PVM mokesčio potvynis kasdien vis labiau pildo valstybės biudžetą. Įdomu, kaip tokią ramybę įvertins rinkėjai.
Elektrinis traukinys, gyvuliniai vagonai
Belieka skėstelėti rankomis: gyvenimas taip meistriškai režisuoja banalias politinių formalumų situacijas, kad jos, nusimetusios nudėvėtą viešųjų ryšių rūbą, priešais žiūrovų akis netikėtai iškyla visu nepridengtos tikrovės iškalbingumu. Būtent toks simbolinis persikūnijimas neseniai įvyko Vilniaus geležinkelio stotyje, premjerui Mindaugui Sinkevičiui su svita atvykus pristatyti naująjį Šveicarijos bendrovės „Stadler“ elektrinį traukinį.
„Dabar pasirūpinta modernesniais traukiniais ir geresne keliavimo patirtimi, bet ties tuo nesustokime – dirbkime kurdami kokybišką, naują patvarių kelionių kultūrą, kurioje atliepiami skirtingų žmonių poreikiai ir traukinys būtų vienas pirmųjų pasirinkimų bet kuriai tolimai kelionei“, – „Lietuvos geležinkelių“ renginyje sakė M.Sinkevičius.
Kadangi naujasis traukinys buvo pristatytas praėjus lygiai 100 dienų, kai prisiekė ir darbą pradėjo XXI-oji Lietuvos Vyriausybė, politikų kalbos apie skirtingų žmonių poreikius atliepiantį komfortišką traukinį, kuris taptų svarbiausiu pasirinkimu tolimai kelionei, ne vienam priminė ir kitą ne mažiau svarbią sukaktį.
Lygiai prieš dvejus metus, pasibaigus antrajam Seimo rinkimų turui, į valdžios traukinį, perone karštai plojant gausiai susirinkusiems žiūrovams, ėmė lipti socialdemokratai, „Nemuno aušros“ ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovai. Iš lokomotyvo ir vagonų, garsiai švilpiant publikai, buvo išsodinta senoji traukinio komanda, konservatoriai su liberalais, o jų vietas užėmė rinkimų nugalėtojai.
Nekantravusiems rinkėjams nauja politinė kelionė kėlė didelių lūkesčių, nes dauguma iki šiol jautėsi tarsi būtų vežami nežinoma kryptimi. Atrodė, lyg į vakarus, bet, ko gero, į rytus. Ne pirmos ar antros klasės vagonuose, ne tviskančiame vagone – bare, o pačiuose skurdžiausiuose, gyvuliniuose. Nėra ko stebėtis: pagal skurdo rizikos lygį Lietuva yra paskutinė visoje ES, pagal pajamų nelygybę – 2–3 vietoje nuo galo, pagal socialinės atskirties lygį – 4 nuo galo.
Pro gyvulinių vagonų plyšius, LRT garsiakalbiui dieną naktį transliuojant partines mišias, šmėkščiojo „Foxpay“ terminalai, maišai su praloštais „BaltCap“ milijonais, tai džiugūs, tai pikti kinų iš Taivaniečių atstovybės bei Kinijos ambasados veidai, graikiškos vilos ir kitos to meto politinio peizažo įdomybės.
Kelionės pabaigoje daugumai keleivių jau norėjosi pakeisti
ne tik traukinio mašinistą ir kelionės palydovus, bet ir visą traukinio
sąstatą. Net ir politikos bėgius: tą prikišamai parodė praėjusių Seimo rinkimų
rezultatai. Įdomiausia, kad tada tie lūkesčiai atrodė visiškai realūs: naujoji
valdančioji dauguma turėjo net 86 vietas Seime, t.y. vadinamąją konstitucinę
daugumą, galinčią keisti Konstituciją, priimti konstitucinius įstatymus ar
apkaltos proceso būdu šalinti iš pareigų prezidentą, Seimo narius, teismų
teisėjus. Kitaip tariant, ne tik pakeisti traukinio personalą, lokomotyvą ir
vagonus, bet ir naujai paklotais bėgiais nukreipti jį tikros, o ne imituojamos
demokratijos bei tautos gerovės kryptimi.

Dabar, rinkimų ciklo pusiaukelėje, ranką ant politinio socdemų lokomotyvo traukos svirties laikant jau trečiajam mašinistui, trečią kartą pakeitus traukinio personalo sąstatą, premjero M.Sinkevičiaus žodžiai geležinkelio stotyje apie „patvarių kelionių kultūrą“, kad ir ką tai reikštų, klausytojus verčia įsignybus grįžti į tikrovę: ar ne tame pačiame gyvuliniame vagone sėdime? Ar ne tas pats visuomeninis transliuotojas tas pačias pasakas seka? Ar ne tais pačiais bėgiais, ne ta pačia kryptimi, kaip ir anksčiau, riedame?
Valstybė, kuri... veikia?
Paklaustas, kas svarbiausia įvyko arba neįvyko per tuos
dvejus metus Lietuvos politinėje kelionėje, politikos mokslų daktaras Mindaugas
Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Politikos mokslų ir
diplomatijos fakulteto dekanas, pasiūlė pradėti nuo stambiausio politinio
proceso.

„Tai valdančiųjų koalicijų ir premjerų kaita. Turėjome Gintautą Palucką, Ingą Ruginienę, dabar turime M.Sinkevičių. Turėjome Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušros“ koaliciją, po to demokratus pakeitė Valstiečių, žaliųjų ir krikščioniškų šeimų sąjunga, dabar „Nemuno aušrą“ pakeitė į valdžią sugrąžinta „Vardan Lietuvos“. Didžiausią frakciją Seime turinti LSDP išliko koalicijos ašimi, socialdemokratų politinis žodis svarbiausias, o tai reiškia, kad didžiausia ir politinė atsakomybė. Tarp svarbiausių dalykų vidaus politikoje galima paminėti didesnį valstybės dėmesį socialinei rūpybai, didesnį socialinės apsaugos, viešojo sektoriaus finansavimą. Nuosekliai didinamas krašto apsaugos finansavimas. Nepaisant valdžios pasikeitimų, užsienio politikoje laikomasi tos pačios politinės krypties: nuosekli parama nuo agresorės Rusijos besiginančiai Ukrainai. Išlieka ir strateginis pasirinkimas orientuotis į Jungtines Amerikos Valstijas kaip į pagrindinį mūsų saugumo garantą, ir iš to sekantis bendradarbiavimas, konstruktyvumas bei pragmatizmas. Tas pragmatizmas kartais gali būti ir kontroversiškai vertinamas, tačiau visą laiką stengiamasi pabrėžti ne konfliktiškumo apraiškas, o strateginį bendradarbiavimo su JAV pobūdį“, – sakė M.Jurkynas.
Paklaustas, ar šiandien ne per daug sarkastiškai skamba socialdemokratų šūkis, su kuriuo jie 2024 m. laimėjo Seimo rinkimus – „Valstybė, kuri veikia“, nes jau atrodo, kad ji nebeveikia daugelyje sričių, politologas atsakė, kad geriausia būtų vertinti kadencijos pabaigoje. „Pagal problemų sprendimą, planavimą, finansavimo paskirstymą. Visada rasime problemų, kai kažkas kažkur neveikia. Gyvenimas nėra idealus, tikrai negyvename Dievo užantyje. Problemų kyla kiekvienai valdžiai, ir jas reikia spręsti. Tačiau jei pasižiūrėtume į biudžeto prioritetus, tai sveikatos apsauga, švietimas, socialinės rūpybos klausimai iš tiesų sulaukė didesnio finansavimo. Taigi, finansiniai instrumentai turėtų padėti spręsti tas problemas. Nesakau „išspręsti“, bet visgi socialiniai klausimai, viešojo sektoriaus reikalai yra šios valdžios prioritetas, ir tai atsispindi finansavime. Ar tai išspręs mokytojų, pensininkų, pareigūnų problemas, ar tik jas sumažins? Dar per anksti sakyti, bet matome atitinkamą finansinių srautų nukreipimą. Sakyčiau, kad valdančiųjų dėmesys finansiniu požiūriu tikrai yra matomas ir išmatuojamas“, – teigė pašnekovas.
Kiek verti politinėje pusiaukelėje socialiniuose tinkluose pasipylę perspėjimai socialdemokratams, kad po dvejų metų jų frakcija tilps į vieną Seimo rūmų liftą? Paprašytas įvertinti, ar tikrai esama požymių, kad LSDP 2028 m. gresia politinė katastrofa, M.Jurkynas atsakė, kad nei reiškiamos emocijos, nei pojūčiai nėra mokslo dalis.
„Ateities prognozės, priklausomai nuo prognozuotojo nuotaikos ar politinių preferencijų, gali skirtis kaip diena ir naktis. Todėl apie tai nieko negaliu pasakyti. Galiu kliautis tik visuomenės nuomonės apklausomis, kurios matuoja su puse parlamento siejamas politines nuotaikas, nes Seimo narius renkame pagal mišrią sistemą. Pusė jų išrenkama balsuojant už partijų sąrašus. Ir sociologinės apklausos kalba būtent apie šitą pusę, o ne apie renkamus vienmandatėse apygardose. Tai pagal reprezentatyvias apklausas socialdemokratai dabar yra antroje vietoje, jie paklaidos ribose eina lygiai su konservatoriais. Bet kuriuo atveju tai rodo tendencijas, ir socialdemokratai neatrodo silpni. Na, vienmandatėse apygardose paprastai jaučiamas nepasitenkinimas, noras balsuoti „prieš“, ypač jei į antrąjį turą patenka konservatorius. Aš bent kol kas nematau, kad noras balsuoti prieš konservatorius antrajame rinkimų ture vienmandatėse būtų itin nusilpęs. Gal jis šiek tiek sumažėjęs, bet tikrai neprapuolęs, todėl nematau, kad kas nors vienmandatėse būtų perėmęs aiškią lyderystę“, – pridūrė M.Jurkynas.
„Kas nori, tas mato“
„Aš geriau pasakysiu, kas nepasikeitė. O nepasikeitė tai, kad žmonės, eidami į rinkimus ir daugiau balsų atiduodami kairiosioms partijoms, siekia permainų politikoje. Jie nenori, kad būtų tęsiami tie dalykai, kurie kėlė įtampą valdant konservatoriams ir koaliciją su jais sudarančioms partijoms“, – sakė buvęs ilgametis Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas.
Tačiau, jo teigimu, tokių pasikeitimų už socialdemokratus balsavę rinkėjai nesulaukė. „Šiandien matome, kad tęsiama ankstesnė politika, viskas vėl taip pat, kaip buvo, o kai kur net dar labiau perlenkta. Tai man nepriimtina. Aš taip pat pasigendu atsakomybės ir sprendimų, kurie būtų naudingi mūsų valstybei ir mūsų žmonėms. Čia matau didžiausią problemą“, – pabrėžė politikas.
Paklaustas, kodėl iki pat kadencijos pusiaukelės taip keitėsi LSDP politinio sąstato komanda, premjerai ir koalicijos partneriai, ir ar per likusį laiką iki naujų rinkimų socialdemokratams pavyks išlaikyti valdžios stabilumą, pašnekovas atsakė manantis, kad Vyriausybių kaita vyko ne be „konservatorių klano“ pagalbos.
„Ta situacija buvo ne kartą sudėliota ir perdėliota. Matome, kas dedasi valstybėje. Įvairiose srityse taikomi jau net ne dvigubi, bet penkiagubi standartai. Turiu galvoje ir persekiojimus, ir kitus dalykus. Matau, kas dedasi aplinkui, jaučiu tai ir savo paties kailiu. Valdo jau ne prezidentas, ne Seimas ir ne Vyriausybė, o tam tikros tarnybos. Kas nori suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, supranta, kas nori matyti, tas mato“, – pridūrė R.Malinauskas.
Pasiteiravus, su kuo būtų galima sieti esmines permainas politikoje, už kurias pasisakė prieš dvejus metus LSDP pergalę rinkimuose nulėmusi visuomenės dalis – gal su kita politine jėga, dar didesniu rinkėjų aktyvumu, iš esmės pasikeitusia geopolitine situacija ar nuožmia ekonomine krize, pašnekovas atsakė, kad bėdos ir vargai dažnai priverčia mąstyti kitaip.
„Tai verčia kitaip vertinti situaciją, priiminėti kitokius sprendimus. Nesinorėtų jokių krizių, jokių revoliucinių situacijų, bet nereikėtų ir klausytis visokių čiulbančių paukščiukų, remiamų įvairių fondų. Labai dažnai jie čiulba taip, kaip kažkam naudinga. Manau, kad žmonės kuo toliau, tuo labiau darosi sąmoningesni, reiškinius ir įvykius supranta ne taip, kaip juos pateikia žiniasklaida. Jie vertina situaciją, daro išvadas remdamiesi ir kita informacija. Tikrai norėčiau palinkėti, kad per tuos dvejus metus iki rinkimų žmonės nepuldinėtų tik tarp kairės ir dešinės, kad pažvelgtų plačiau ir giliau. Juk yra ir realiai mąstančių, kitaip Lietuvos gyvenimą ir konkrečias situacijas vertinančių politikų“, – pabrėžė R.Malinauskas.
Lopas ant lopo
Paklaustas, kas mūsų politikoje labiausiai atkreipė dėmesį per jau įpusėtą Seimo kadenciją, politologas, istorijos mokslų daktaras Bernaras Ivanovas pacitavo Kazio Borutos ketureilį: „Litai. Latai. Bendra muzika. // Ir bendras bankrotas. // Valstietis pakluonėj segdamas guziką // nesusega: lopas ant lopo.“
„Žodžiu, ar Šimonytė, ar Sinkevičius – visa ta nomenklatūra vienoda, galvoja tik apie save ir savo klientūrą. O liaudis tiesiog nusprogti baigia nuo bado, kai kurie net ne perkeltine prasme. Jai valdantieji sako: žiūrėkit, kokie jūs stori, nusipenėję. Dar reikia nuo jūsų truputėlį nugręžti! Ne, mes ne stori, mes tik išsipūtę nuo bado. Va kažkaip šitaip galima apibūdinti mūsų valdžios politiką. Jie nori eilinį kartą mokesčius, akcizus pakelti. „Ai, jums dyzelis po du su puse per pigus? Tai va: bus po tris!“ Ir taip toliau, ir panašiai. Sakyčiau, nėra adekvačios visuomenės laikysenos valdžios atžvilgiu: užuot per minimalius socialinius institutus, profsąjungas ar dar kažką bandžius paaiškinti, kad taip negalima, kad ministrai neturi krūmuose sėdėti ir bandyti šmaikštauti, nes atrodo ne šmaikštūs, o šlykštūs, toliau tvyro tyla ir ramybė. Manau, kad likę dveji metai, kaip čia pasakius, bus dar linksmesni, nes jie supranta, kad jiems galas, kad ateis kita nomenklatūra. Todėl dabar jie darys viską, kad maksimaliai efektyviai įsisavintų visus likusius pinigus. Kiek jų beateitų iš Europos. 15 mlrd. gynybai, o dronai skraidys laisvai. Todėl, kad tai visiškai nesusiję dalykai – mūsų gyvenimo kokybė ir jų norai bei interesai, jų kalbėjimas per televiziją ir realūs jų veiksmai. Dabar kaip senais laikais, kai koks komjaunimo sekretorius vieną sakydavo susirinkusiems salėje, kitą galvodavo, o trečią darydavo. O tie, kurie sėdėdavo salėje, viską suprasdavo ir eidavo namo su vienintele mintimi: kaip mums išgyventi...“ – sakė B.Ivanovas.
Paklaustas, kokią valstybę turėjo mintyje socdemai, rinkimų šūkiu pasirinkę frazę „Valstybė, kuri veikia“, politologas pripažino, kad tai geras klausimas. „Apie kokią valstybę, apie kokius žmones jie kalba? Juk Sinkevičius sakė: „Žmonių mes neskriausim.“ Bet tas žmogaus supratimas tai toks kavoliškas. Kažkada Vytautas Kavolis „Sąmoningumo trajektorijose“ rašė, kad „valstiečiui nuo žagrės“ žmogus yra tik toks, kaip ir jis pats. Suprask, nomenklatūra žmonėmis laiko tik tokius, kaip ji pati. O visi likusieji... Kaip čia pasakius? Nelabai žmonės. Užtat toks ir mūsų „aukštuomenės“ požiūris. Jie tarsi sako: na, atėjot į rinkimus, įmetėt biuletenius į urnas, ir viskas, esat laisvi. Lietuvoje rinkimų atributus įvardijantys žodžiai „biuletenis“ ir „urna“, manyčiau, turi kitokią prasmę. Tarsi balsuotų ligoniai, tarsi kiekvieni rinkimai – visuomenės liga, patvirtinta biuleteniais. O į urną nuo seno buvo dedama tai, kas sudeginta. Tad biuletenį – į urną, sudeginti ir pamiršti. Nes valstybė tai iš esmės jų. Jie mūsų saulės, jie žino geriau. Jie gyvena pagal tokį supratimą. Jiems esame tiesiog tešmuo, kurį reikia išmelžti. Yra ir kitos valstybės kūno dalys – galva, širdis. O dar yra užpakalis, kanopos, uodega. Tai va – tai mes“, – ironizavo pašnekovas.
B.Ivanovo teigimu, iš tiesų liūdna, kad iki to priėjome, kad yra grupė žmonių, kurie įsivaizduoja esantys aukščiau visų kitų ir galintys daryti, ką nori. „Bet taip nutinka, kai visuomenė nesugeba priminti tiems, kurie viršuje, kad turi būti valstybinis mąstymas, kuris remtųsi viešojo gėrio gynimu, suvokimu, kad vis dėlto kažką gero reikia padaryti tautai, iš kurios esi atėjęs. Tik jie nesijaučia tautos dalimi, aš nežinau, iš kur jie atėję, gal iš sovietmečio, kai nomenklatūra turėjo ypatingas privilegijas. Ar gal, kaip sakė Vydūnas, iš Indijos kartu su visais. Dabar jie brahmanai, o mes – neliečiamųjų kasta. Sunku pasakyti. Bet faktas lieka faktu: mes esame tiesiog palikti išgyvenimui. O jie dar ištisai mus gąsdina, kad bijotume ir kuo mažiau jiems ką nors prikištume. Tik jei, neduok Dive, ateitų ta valanda X, tai jie sau ramiausiai dingtų į savo vilas nuo Balio iki Graikijos, nuo Ispanijos iki Karibų. Ir sėdėtų ten emigracijoje. Taip kartą jau buvo, kai visas mūsų elitas pakėlė uodegas ir dingo. Viskas kartojasi, tik dabar farso pavidalu. Be galo liūdna, nes supranti, kad Lietuvos visuomenė iš tiesų yra neįgali“, – apibendrino B.Ivanovas.
Įsisenėjusi liga
Ekonomistas, sociologas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka atkreipė dėmesį į, jo teigimu, vieną rimčiausių politinio gyvenimo pokyčių, įvykusių po praėjusių Seimo rinkimų.
„Pasikeitė trečia Vyriausybė, trečias premjeras. Ir, man regis, labai svarbu tai, kad po įvairių kaltinimų žiniasklaidoje atsistatydinus premjerui G.Paluckui, mes iki šiol taip ir neišgirdome, kokius įstatymus jis yra pažeidęs. Tai vis dar didelė mįslė. Mes žinome, kad tyrimą vykdo teisėsauga, bet jos tyrimai dažniausiai labai ilgai užtrunka. Tad gali būti taip, kad praeis ir ši Seimo kadencija, gal dar ir kitos pusė, ir tik tada paaiškės, kad jam jokių priekaištų nėra. Kad įstatymų jis nepažeidė. Na, ėmė kažkokias paskolas, kažką pirko, kratą pas jo brolį darė, dar kažką – bet jis už brolį nėra atsakingas. Ir jeigu nebus įrodymų, atrodys labai keistai, kad šalies premjerą galima išstumti iš posto be jokių rimtų priežasčių. Tai va, čia mano akimis yra labai labai keistas dalykas. Vyriausybės vadovas visgi nėra koks vištą pavogęs žmogus, atrodytų, teisėsaugos institucijos turėtų mesti viską į šalį, ištirti šią bylą ir pranešti rezultatus visuomenei. O dabar Vyriausybė pakeista be jokio pagrindo, išskyrus žurnalistų publikacijas, įvairių visuomenininkų ir nuomonės įtakotojų teiginius, kurių faktus reikia tikrinti. Bet jie, kad ir kaip būtų keista, praėjus pusantrų metų vis dar nepatikrinti“, – stebėjosi profesorius.
R.Lazutkos teigimu, keistokai atrodo ir premjerės I.Ruginienės pakeitimas. „Formaliai teigiama, kad ją reikėjo pakeisti dėl to, kad M.Sinkevičius iš laikinojo partijos pirmininko tapo nuolatiniu, o Vyriausybei esą turi vadovauti partijos lyderis. Bet niekur nėra parašyta, kad partijos pirmininkas turi būti premjeras. Saulius Skvernelis ne tik nebuvo Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas, bet net ir jos narys! Ingrida Šimonytė taip pat dirbo Ministre Pirmininke nebūdama konservatorių partijos pirmininke ir netgi jos nare, įstojo tik po dvejų metų. Tai ar I.Ruginienės vadovavimas Vyriausybei po to, kai partijos pirmininku tapo M.Sinkevičius, yra priežastis keisti visą Vyriausybę? Tai irgi kelia rimtų klausimų. Tad premjerų ir Vyriausybių keitimaisi per dvejus praėjusius metus atrodo labai jau abejotini, mano akimis, nėra jokio rimto pagrindo, kad juos reikėjo keisti“, – svarstė pašnekovas.
Profesoriaus teigimu, per praėjusį nuo rinkimų laiką ekonomikos srityje nieko reikšmingo neįvyko. „Numatoma jau 6 proc. infliacija, tai yra labai daug. Ji viena didžiausių ES. Bet galima sakyti, kad čia jau chroniškas dalykas, nes kainos vis didėja, daugelyje prekių grupių jau pasivijome ES vidurkį. O atlyginimai nuo ES vidurkio atsilieka beveik du kartus. Bet čia ilgalaikė tendencija, ne praėjusių dvejų metų. Investicijų mažai, karas Ukrainoje gąsdina investuotojus. Pagrindinis pokytis socialinėje srityje – antrosios pensijų pakopos pajudinimas. Žmonėms leido atsiimti pinigus, tikrai mažai kas galėjo tikėtis, kad tiek daug jų pasinaudos galimybe ją palikti. Tai reikšmingas dalykas, aš tai vertinu kaip labai teigiamą G.Palucko Vyriausybės reformą. Bet ji tik dalinė, žengta tik pusė žingsnio, nes kitais metais vėl uždarys tą pasitraukimo langą. Kur logika? Kodėl žmogus šiemet ir iki kitų metų pabaigos gali išeiti, o 2028 m. jau nebe? Vadinasi, kurie nespėjo pasprukti, jau nebepaspruks. Verta būtų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pasiaiškinti, kaip čia yra su lygiomis piliečių teisėmis“, – sakė R.Lazutka.
Pasak jo, yra ir kitas dalykas: nors iš privačių pensijų fondų pasitraukė apie pusę žmonių, likusiems valstybė ir toliau iš biudžeto mokės 1,5 proc. skatinamąją įmoką. „Na, tikėkimės, kad Seime svarstant kitų metų biudžeto projektą, kuris yra labai deficitinis ir įtemptas, valdančioji dauguma visgi sustabdys tokį lėšų švaistymą, nes jis nėra pagrįstas. Kodėl žmonės, kurių dauguma jau nebedalyvauja privačiame pensijų kaupime, savo mokesčiais remia tuos, kurie dalyvauja? Juo labiau kad tie, kurie dalyvauja, vidutiniškai yra turtingesni, nes daugiau pasitraukė mažas pajamas gaunančių žmonių, turtingesni pasiliko. Ir tai logiška: kam trauktis tam, kuris daug uždirba, jam ir taip užtenka. O daugiau pasikeitimų socialinėje srityje, kurie apimtų platesnius gyventojų sluoksnius, praktiškai nėra. Labai garsiai paskelbtas Šeimos paketas, bet iš tikrųjų efektas kuklus, nes kitų metų biudžete tam numatyta tik 150 mln., o skelbta, kad bus 800. Tai reiškia, kad visa kita, matyt, nusikelia į ateitį, ir tai jei tik bus pinigų. Šiaip jau tas Šeimos paketas labai smarkiai kritikuotinas, nes jis yra labai universalus. Jis nėra nukreiptas į skurdžias šeimas, tiesiog duodama visoms vienodai, tarp jų – ir labai turtingoms“, – pridūrė pašnekovas.
R.Lazutka atkreipė dėmesį, kad pensininkų padėtis toliau išlieka labai prasta. „Esame antri nuo galo ES pagal pensijų dydį. Giriamasi, kad kitąmet jos bus padidintos 10 proc., bet kai taip auga kainos, tai kaip 40 proc. pensininkų buvo skurde, taip ir liks. Čia chroniška problema. Keistas dalykas, nes „Sodros“ biudžetas kiekvienais metais yra perteklinis ir visą laiką didėja. Kitiems metams planuojama, kad „Sodra“ surinks 1,4 mlrd. eurų daugiau, negu bus panaudota visoms išmokoms, tarp jų ir pensijoms. O pensijos Lietuvoje labai mažos. Prezidentas siūlė bent 20 proc. pertekliaus panaudoti pensijų didinimui, bet tie nesutiko. Todėl „Sodros“ biudžeto perteklius didėja, o valstybės biudžetas labai deficitinis. Tai „Sodros“ pertekliumi jie dengia deficitą, kad suskaičiavus konsoliduotą valstybės biudžetą deficitas nebūtų didesnis nei 3 proc. Priešingu atveju deficitas būtų ne 3, o apie 5 proc., ir tai jau gerokai viršytų Mastrichto kriterijų, kurio privaloma laikytis. Čia įsisenėjusi liga, tačiau šitos kadencijos metu taip ir nebuvo nieko padaryta, ir dėl to labai gaila“, – apibendrino R.Lazutka.














