Net ir naujausių lietuviškos politikos apeigų paslaptis išduoda archajiškiausia mūsų liaudies dainų dalis – priedainis, arba refrenas. Tereikia įsiklausyti ir pamąstyti, kodėl jis nuolat kartojamas, nors skamba beprasmiškai.

Vai, kas vaikščiojo, leliumai?

Sunku patikėti, kad laiko gelmėje nebeįžvelgiama mūsų tautos praeitis išmintimi, įžvalgomis ir nuojautomis vis dar maitina mūsų dabartį. Pirmykštės bendruomenės laikus siekiančių liaudies dainų, sutartinių struktūroje, pasirodo, glūdi prasmės raktai nuo daugelio, jei ne visų, gluminančių dabarties reiškinių. Jie skimbčioja ir lietuviškų politinių aktualijų gūsiuose, tarsi bandydami atkreipti dėmesį į refreną – pasikartojančią liaudies dainų dalį, nekintantį kolektyvinį dainuojančiųjų atsakymą į dainą vedančio žmogaus melodinių posmų improvizaciją. Taip refreną – „Vai, kas vaikščiojo, leliumai, ir takelį mynė, leliumai?“ – apibūdina muzikologai, na o politologai, bent jau tie, kurie sąžiningai bando rasti atsakymą į klausimą, kas ir kodėl surengė premjero Gintauto Palucko politinę medžioklę, galėtų atidžiau įsiklausyti į pasikartojimų dėsningumą.

Kur vyko ta medžioklė? Ar ne Lietuvoje, vieninteliame Europoje ir pasaulyje, neskaitant Rusijos, KGB draustinyje? Jis oficialiai veiks dar bent 70 metų. Ar ne Lietuvoje, kuri, skirtingai nuo jos kaimynių, kitų ES ir NATO šalių, išslaptinusių nacionaliniuose seifuose užrakintas KGB paslaptis, suvedusių sąskaitas su praeitimi, kad ir kokios bjaurios žmogiškumo nuopuoliu jos būtų, neina su palengvėjusia sąžinės našta į priekį, bet toliau dangsto smirdančias votis ir pūlinius po vakarietiško kirpimo eilute? Kuri nekreipia dėmesio, kad refrenas „KGB draustinis“ lydi kiekvieną joje skambančią politinę dainą? Ar prasminga stebėtis smulkmenomis, išleidžiant iš akių svarbiausią dalyką? Įstabu, kad liaudies dainose beprasmis žodis – refrenas – įprastoms politologijos sąvokoms taip plačiai atlapoja visai kitokios prasmės duris. Tarkime, „Teisinė valstybė KGB draustinyje“. Arba „Demokratiniai rinkimai KGB draustinyje“. Arba „Konstitucinė doktrina KGB draustinyje“. Arba „Laisva žiniasklaida KGB draustinyje“. Visai kita suvokimo erdvė, visai kitas tikrovės konstatavimas! Juk refrenas čia pabrėžia sąvokos absurdiškumą – arba valdžia ir jos sprendimai kyla iš demokratijos, arba iš KGB draustinio. Abu dalykai nesuderinami. Tačiau kol toks faktinis refrenas kaip ir faktinis valstybės vadovas įteisintas Lietuvos Respublikos įstatymais, tol šios sąvokos ir toliau kels juoką kaip senas geras anekdotas.

Tačiau noras juokauti daugeliui, ko gero, prapuola supratus, kad refreno dėsningumą atliepia draustiniu paverstos šalies vidaus gyvenimo taisyklės. Įsižiūrėkime į politinės sutartinės „Lietuvos Respublikos vadovai KGB draustinyje“ eilutę, ir turbūt pastebėsime aiškią užuominą, kodėl naujuoju premjeru po Seimo rinkimų buvo paskirtas G.Paluckas – jaunas, daug žadėjęs politikas ir verslininkas, praeityje teistas, bet, kaip paaiškėjo, net neatlikęs bausmės, todėl kažin ar apskritai galėjęs dalyvauti Seimo rinkimuose, gal neturėjęs ir vadovauti Lietuvos socialdemokratų partijai. Nors politiko spintoje, kaip dabar sužinojome, barškėjo skeletai, Respublikos prezidentas jo kandidatūrą pateikė Seimui, taip konstituciškai garantavęs, jog teisėsaugos tarnybos kandidatui reputacinių priekaištų neturi, o Seimas didele balsų persvara G.Palucką patvirtino premjeru.

Ar ne panašiai kadaise nutiko ir Valdui Adamkui, kuris neturėjo teisės tapti Lietuvos prezidentu, nes nebuvo 3 metus nuolat gyvenęs Lietuvoje, kaip reikalavo įstatymas, tačiau vis dėlto juo tapo? Ar ne panašiai nutiko ir Daliai Grybauskaitei, kuri 1999 metais, pasak žiniasklaidos, JAV valdžios buvo paskelbta nepageidaujamu asmeniu (įprasta formuluotė užsienio specialiųjų tarnybų atstovams įvardyti) ir žodiniu Valstybės departamento nurodymu Lietuvos Vyriausybei turėjo palikti Lietuvos ambasadą JAV ir šios šalies teritoriją per 24 valandas? Klausimas, ar ne taip nutiko ir Gitanui Nausėdai, dar per ankstyvas, bet, kaip sakė vienas lietuviškos politikos klasikas, kas galėtų paneigti? Jeigu jaunas ekonomistas stažuotės Vokietijoje siekė taip, kad Sąjūdžio išvakarėse net įstojo į Tarybų Sąjungos komunistų partiją, ar kartais nesvarstė įstoti ir į kur kas rimtesnę organizaciją, galinčią patikimai pasirūpinti jo karjeros perspektyvomis? Juk sutartinėje skamba tas pats refrenas. „Oi, kur vaikščiojai, leliumai, kas prie stalelio pasodino, leliumai?“ Nejau pasodino tas, kuriam labiausiai rūpėjo, kad KGB draustinio vartai liktų užrakinti bent 75 metams, jei ne amžinai?

„Gyvename baisiau, nei Rusijoje“

Artimas G.Palucko bendražygis valdančiojoje koalicijoje Remigijus Žemaitaitis, Seimo „Nemuno aušros“ frakcijos seniūnas, „Nemuno aušros“ partijos pirmininkas, paklaustas, kodėl, jo manymu, buvo pradėta ekspremjero politinė medžioklė, pradėjo nuo asmeninės patirties. „Kai buvo pradėta mano politinė medžioklė, niekam nebuvo įdomu. Visi stovėjo nuošalyje ir stebėjo. Panašiai kaip nacistinės Vokietijos laikais: atėjęs į valdžią Hitleris iš pradžių ėmė persekioti kultūros žmones, po to mokytojus, ūkininkus, ir kai kažkas susivokė, jog ir pas jį tuoj ateis, kai pradėjo šaukti, ar jį kas nors gins, kaimynas atsisukęs atšovė: o kam tave ginti, jei tu pats kitų negynei? Tokia situacija labai panaši į premjero politinę medžioklę su varovais. Šių metų sausį bei vasarį ir aš pats, ir G.Paluckas sulaukėme tam tikrų verslininkų ir kai kurių stambių advokatų kontorų grasinimų, kad jei nepaklusime ir neatsisakysime antrosios pakopos pensijų reformos, jei ir toliau bandysime iš statybų konkursų išmetinėti įmones, kurios visą laiką kišenėje turėjo įsidėjusios Liberalų sąjūdį ir konservatorių partiją, tai mūsų politinė karjera greitai pasibaigs. Dabar matome, kad Gintui ji iš tikrųjų gana greitai pasibaigė – už nieką. Ir baigėsi dėl labai paprasto dalyko: kai kurie iš valdančiosios koalicijos nesuprato, kad turi vienas kitą palaikyti. Jeigu yra kažkokių negerų dalykų, tai už juos reikia atsakyti įprasto teisinio proceso tvarka. Bet kai važiuoja buldozeris, kai aiškiai matai, jog kapstomasi 10–15 metų senumo istorijose, kurios niekaip tuo metu nevirto nei pažeidimais, nei atsakomybėmis, tampa akivaizdu, kad tai daroma tyčia. Tokių veiksmų buvo imtasi dėl paprastos priežasties: atsirado grėsmė konservatorių ir liberalų politiniam egzistavimui, kilo pavojus, kad ateityje jų nebeliks Seime. Aš tą matau, suprantu ir priimu kaip tam tikrą gyvenimo taisyklę“, – sakė politikas.

Paklaustas, kaip pats, anuomet dirbęs teismų sistemoje, galėtų paaiškinti, kad G.Paluckui, neatlikusiam teismo paskirtos bausmės, pavyko išvengti ir Probacijos tarnybos, ir antstolių, ir Vyriausiosios rinkimų komisijos dėmesio, dalyvauti Seimo rinkimuose ir net įveikti nepriekaištingos reputacijos filtrą prezidentūroje, kai kandidatavo į premjerus, R.Žemaitaitis atsakė tokia įvykių eiga visai nesistebintis.

„Kadangi ne kartą esu susidūręs su tokiais dalykais politikoje ir juos žinau, pabandysiu dar kartą paaiškinti. Tai sisteminė situacija. Faktas, kad viskas buvo laikoma, delsiama ir pan. Preziumuojama, kad jeigu jau teisėsaugos tarnybos pateikė pažymą apie žmogų A ar B, ir nieko blogo nerado, tai natūralu, kad jis gali eiti savo pareigas. Dabar stebuklingu būdu atrandame kažkokias fantazijas, pradedame ieškoti, sakyti – žiūrėkite, štai jis toks ir anoks. Tada natūraliai kyla klausimas: o tai kur buvo visos tos tarnybos, kai tą žmogų skyrė į pareigas? Akivaizdu, kad tarnybos dirba konservatoriams, tai nėra jokia paslaptis. Tai jų žmonės, galimai buvę kagėbistai, kurie turi ryšių ir Lietuvos, ir užsienio struktūrose. Ką jos daro? Lemiamu metu, sutartą valandą X, ištraukia popierius, kurie anuo metu neturėjo jokios reikšmės, nes nebuvo įtraukti į baudžiamąją bylą, ir atiduoda juos žurnalistams. O tie iš jų bando išvirti politinį viralą. Esu matęs ne vieną atvejį Lietuvoje, kai nepavykus iškelti baudžiamosios bylos informacija būdavo nutekinama spaudai. Taip visą laiką darydavo „Lietuvos rytas“, turėjęs ryšių teisėsaugos struktūrose. Kai bylų nėra, bet reikia politiškai susidoroti su kokiu nors žmogumi, viskas paleidžiama į viešumą. Prisiminkite 2006 metais įvykusį Gedimino Kirkilo susitikimą su Darbo partijos lyderiais Jono Pinskaus pirtelėje, kur jis gavo „palaiminimą“ tapti premjeru, ir kitas panašias istorijas. Jų buvo daug“, – pridūrė R.Žemaitaitis.

Pasiteiravus, ką tokie dalykai sako apie mūsų politinę sistemą, pašnekovas atsakė, kad pas mus nėra politinės sistemos. „Savo valstybėje turime milicinę – kagėbistinę sistemą. Žmonės dar nesupranta, kad jie valdomi emocijomis, kad jiems kaip žuvims vis pamėtėjamas jaukas. Jie čiumpa jį ir pasimauna, nepastebėję, kad šalimais praplaukė kašalotas. Problemos esmė – pačios visuomenės sąmoningumas. Kiek ji atspari tokioms manipuliacijoms, propagandai ir teisėsaugos daromam poveikiui. Matome, kad visiškai neatspari“, – konstatavo politikas.

Ar ekspremjero politinio užpjudymo be teismo istorija kartais neverčia manyti, kad šešėlinio veikimo priemonės Lietuvoje tokios pat, kaip ir Rusijoje, kur su politiniais konkurentais dorojamasi paklusnių teisėsaugos institucijų, prokuratūros, teismų, specialiųjų tarnybų ir jas aptarnaujančių propagandistų rankomis?

„Mes šia prasme gyvename baisiau, nei Rusijoje, – atsakė R.Žemaitaitis. – Pasak apžvalgininkų, politologų ar istorikų, Rusijoje bent jau žinai žaidimo taisykles. Yra valdančioji partija „Jedinaja Rossija“, yra jos nustatyta politinio gyvenimo tvarka. Žinome, kas yra šios partijos analogas Lietuvoje, bet čia veikia kelios persipynusios slaptosios tarnybos. Sąlyginai jas galima pavadinti CŽV, KGB ir lietuviškąja. Jos bando pasidalinti įtakos sferomis, bando susitvarkyti su tam tikrais politikais bei verslininkais ir tuo pasinaudojusios siautėja valstybėje. Prezidentas V.Adamkus viename interviu buvo labai gerai apibūdinęs tokio siautėjimo pasekmes. Jis sakė sykį atsikėlęs 5 val. ryto ir pamatęs faksu atsiųstą ranka rašytą Vytauto Landsbergio laišką su instrukcijomis – ką iš teisėjų skirti į tam tikras pareigas, o ko ne, nes kitaip neva griaus valstybę. Tad kol Lietuva neišaiškins visų kagėbistų, visų slaptųjų KGB bendradarbių, visų rezervistų ir pan., tol nieko čia nebus. Aš dar turiu optimizmo. O jeigu jis išseks, padėsiu Seimo nario mandatą ir daugiau nebekovosiu. Viską suprantu, ne man šito reikia – tauta turi suprasti. O jeigu nesupranta, jeigu sutinka būti avinais, kuriuos kažkoks tekis tampytų, kur panorėjęs, tai čia jau jos reikalas.“

Segtuvėliai, pažymėlės...

Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Valius Ąžuolas, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys, sakė, jog jį šioje istorijoje labiausiai stebina tai, kad nuo pat pradžių buvo aišku, jog ekspremjero spintoje buvo paslėptų skeletų, bet iki šiol jie niekam netrukdė.

„G.Palucką kaip būsimą premjerą juk patikrino specialiosios tarnybos. Savo išvadas prezidentui ant stalo padėjo ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, ir kitos. Tarsi pasakiusios – štai, šitas žmogus yra toks, jis turi štai tokių skeletų. Bet, matyt, prezidentas, apie juos žinodamas, nusprendė, kad kandidatas tinka – imam šitą premjerą! Ir nuo šios minutės problema buvo užprogramuota, beliko laiko klausimas, kada ją teks spręsti“, – sakė V.Ąžuolas.

Anot jo, 8 mėnesius buvo ramu, niekam premjeras nekliuvo, ir staiga netikėtai sprogo susitvenkęs pūlinys. „Staiga visiems viskas premjero praeityje tapo įdomu, viskas parūpo, staiga viską iškasė ir viską parodė. Va kur didžiausia įdomybė. Tada man kyla klausimas, ar premjeras nebevykdė kažkieno nurodymų? Nežinau kieno – ar prezidento, ar kažkokių kitų asmenų, kurie stovėjo už nugaros ir norėjo, kad tam tikri dalykai judėtų į priekį. Arba atvirkščiai – kad sustotų, kad tik nebūtų kažkokių auditų, tikrinimų, kur dingo pinigai. Kaip žinome, Valstybės kontrolė nustatė, kad 230 mln. ES lėšų buvo panaudota ne pagal paskirtį, o 700 mln. iš valstybės biudžeto neaišku kam išleisti. Valstybės kontrolė juk viską pasakė. Tai arba premjeras pradėjo audituoti ir ieškoti, kur tie pinigai dingo, o tai kažkam labai nepatiko, arba yra dar kažkokie kiti, giluminiai dalykai, dėl kurių reikėjo jį labai staigiai patraukti šalin. Žinoma, visą atsakomybę už tai vis tiek turėtų prisiimti prezidentas, kuris, turėdamas slaptąsias pažymas ir matydamas G.Palucko slepiamus skeletus, priėmė sprendimą, kad toks premjeras jam tiks. Bet politika yra toks dalykas: jei politikai savo spintoje slepia skeletus, dėl kurių juos galima šantažuoti, kartais kaip tik norima rinktis būtent tokius, nes jie vykdys gautus nurodymus. Taigi, galbūt atsitiko taip, kad G.Paluckas nebevykdė nurodymų ir nebebuvo toks patogus kažkam premjeras“, – svarstė V.Ąžuolas.

Jį nustebino ir staigus institucinis apakimas. „Tai, kad jis net nebuvo atlikęs teismo paskirtos bausmės, nes nesumokėjo skirtos baudos, o to nesužiūrėjo Probacijos tarnyba, manau, reikėtų vadinti tyčiniu aplaidumu. Na, pabandykite valstybei nesusimokėti 5 ar 10 eurų. Labai greitai gausite kalną raštų, o po to į duris pasibels antstoliai, ir viskas bus išieškota. O čia juk bauda! Baudos dar griežčiau kontroliuojamos. Man visa tai primena dešimtis milijonų pralošusio Šarūno Stepukonio istoriją. Kai dėl jos į Seimo Biudžeto ir finansų komitetą susikvietėme visas tarnybas, visi tik rodė pirštais vieni į kitus – girdi, kalti kiti, o ne mes. Nors ir turėjo kontroliuoti, prižiūrėti, nepraleisti įtartinų banko pavedimų, neleisti švaistyti pinigų ir t.t. Kitaip sakant, milijonai pralošti, o kaltų nėra. Tai va, ir šiuo atveju matau panašią situaciją. Vadinasi, toje grandinėje nuo teismo bausmės G.Paluckui paskyrimo iki jos įvykdymo irgi visi buvo užsimerkę. Čia juk ne vienas žmogus kažką pamiršo, bet kelios institucijos procesą prižiūrėjo. Pasirodo, visas ratas žmonių staiga tapo akli. Niekas nežinojo, niekas nematė. Negaliu atsistebėti! Vadinasi, kažkas kaupė segtuvėlį, patylomis segdamas į jį pažymėles. Gal kažkas deda pažymas į krūvą ir sako – jeigu šito ministro kandidatūrai nepritarsi, ištrauksiu tavo segtuvėlį. Gal tai ir paaiškina, kaip G.Palucko Vyriausybėje atsirado ministrų, kurie vykdo ir tęsia konservatorių politiką“, – sakė V.Ąžuolas.

„Žmonės pasijuto nuvilti“

Regionų partijos pirmininkė Giedrė Pavasarytė, Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos narė, sakė politinėje ekspremjero medžioklėje pirmiausia įžvelgianti konservatorių ir liberalų interesus. „Manau, turbūt nereikėtų čia kažko labai toli ieškoti, užteko vakar pasižiūrėti LRT laidą „Dienos tema“, į kurią buvo pakviesta Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Laurynas Kasčiūnas. Visi turbūt supranta, kodėl jie buvo pakviesti. Abu lyderiai, be kita ko, išsakė savo poziciją ir R.Žemaitaičio atžvilgiu. Galiu pasakyti, kad tai, kas dabar vyksta su socialdemokratų Vyriausybe, manau, žmonėms regionuose suvokti nėra paprasta. Tų dėlionių šachmatų lentoje jie tikrai nesupranta. Negali taip būti, kad dvi rinkimus pralaimėjusios politinės jėgos susivienijusios dėliotų, kaip toliau valdyti mūsų šalį“, – sakė politikė.

G.Pavasarytė atkreipė dėmesį, kad naujos Vyriausybės formavimas dar labiau komplikuos nepalankią socialinę situaciją Lietuvos regionuose. „Socialinė ir ekonominė atskirtis didėja, ir tokie dalykai dar labiau atsilieps visam procesui. Apie regioninę politiką kalbama mažai, matome, kad nėra strateginio mąstymo, ilgalaikių planų. Tai, kas šiandien vyksta politikų kabinetuose Vilniuje, dar labiau apsunkina situaciją, Vyriausybei dabar ne iki regionų. Ne viską matome ir girdime, kas vyksta jos koridoriuose, bet tai, kas mus pasiekia, tikrai neatrodo priimtina – nei mūsų partijos nariams, nei apskritai regionuose gyvenantiems žmonėms“, – sakė Regionų partijos vadovė.

Politikės teigimu, žmonės jau buvo kartą pasijutę apgauti socialdemokratų, kai prieš Seimo rinkimus šios partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė pasižadėjo vadovauti Vyriausybei, o po rinkimų savo žodžių atsisakė. „Žmonės Lietuvos regionuose turbūt labiausiai tikėjo socialdemokratais, juk daugumą balsų jie susirinko būtent regionuose, o ne didžiuosiuose miestuose. Bet po rinkimų jie sukeitė lyderius. Žmonės pasijuto nuvilti, mes lygiai taip pat esame nusivylę tuo, kas šiandien vyksta, tuo, prie ko atvedė premjero skyrimo ir vėlesnio jo pasitraukimo istorija“, – pridūrė pašnekovė.

Nors, pasak G.Pavasarytės, prieš Seimo rinkimus regionuose buvo itin stipriai jaučiamas politinių permainų troškulys, per 8 naujosios valdžios darbo mėnesius taip ir nebuvo sulaukta sprendimų, orientuotų į paprasto žmogaus kasdienybę. „Aš matau dar vieną tendenciją – į artėjančius savivaldos rinkimus, ko gero, ateis dar mažiau žmonių, nes jie yra labai nusivylę visa dabartine politine suirute“, – įspėjo politikė.

Svajojant apie didžiąją koaliciją

Povilas Gylys, politikas, visuomenės veikėjas, habilituotas ekonomikos mokslų daktaras, sakė manantis, kad politine premjero medžiokle dvaras, arba gelminė valstybė, nori pakoreguoti Seimo rinkimų rezultatus.

„Na neteisingi, dvaro požiūriu, tie rezultatai, todėl juos reikia pataisyti. Manau, vykdomas planas gauti geresnę koaliciją. Šia prasme ir ponas Saulius Skvernelis atliko nemenką vaidmenį, visą laiką siūbuodamas Vyriausybės valtį, ir, aišku, tam reikalui buvo pajungta vadinamoji didžioji žiniasklaida. Nesu nei G.Palucko gerbėjas, nei rėmėjas, bet jeigu pažvelgtume į bendrą situaciją valstybėje piktnaudžiavimo prasme, tai matau žymiai rimtesnių dalykų. Matau „Ignitį“, neužmiršau Tėvynės sąjungos prezidiumo narės Monikos Navickienės kelionės į Dubajų, jos gyvenimo dirbtuvėse ir kitų viešai aptarinėtų reikalų. Pinigų grąžinimas nepanaikina korupcijos fakto. Galima paminėti ir ponios Austėjos švietimo verslą, ir kitus dalykus. G.Palucko nusižengimų, be abejo, yra, bet šiame kontekste jie menki. Tai viena. Antra – kodėl teisėsaugos institucijos neinformavo tų valytojų, Andriuko ir kitų, apie tokius nusižengimus dar prieš Seimo rinkimus? Juk viskas buvo žinoma, išskyrus tą kreditą. Bet tai visgi kreditas, kurį reikės grąžinti, o ne pavogti pinigai. Šia proga prisimenu praloštus 40 milijonų, apie kuriuos mes kažkodėl nekalbame. Kaip nekalbame ir apie 160 milijonų, kuriuos gyventojai permokėjo už elektrą „Igničio grupei“ priklausančiai energetikos įmonei ESO. Tad manau, kad vyksta lošimas norint gauti geresnį, lengviau valdomą premjerą“, – svarstė pašnekovas.

Anot P.Gylio, reikia atiduoti duoklę G.Paluckui – jis esą palaikė ramybę. „Vieni siūbavo valdančiųjų valtį, o premjeras ją vis išlygindavo ir tęsė kursą. Tai va. Manau, kad norėta išardyti šią koaliciją ir įvesti į ją bent jau liberalus. Manau, tokia yra dvaro svajonė. Tada liberalai su demokratais labai sustiprėtų socdemų atžvilgiu, būtų išmesta „Nemuno aušra“, ir koalicija taptų geresnė – globalistų, leftistų ir kitų panašių požiūriu. Todėl, mano subjektyviu vertinimu, jie tarp socdemų jau buvo susiradę gerą kandidatą į premjerus. Manau, jiems būtų buvęs patogus Juozas Olekas, senas sistemos dalyvis. Todėl tai galėtų paaiškinti, kodėl dabar taip puolama Inga Ruginienė. Kurios aš irgi neginu, tiesiog norėčiau korektiškesnio žiniasklaidos elgesio jos atžvilgiu“, – pridūrė pašnekovas.

P.Gylys išsakė savo prielaidą ir dėl tylos bei ramybės dėl G.Palucko praeities iki jam tampant premjeru. „Neužmirškime, kad jis savo laiku buvo jaunasis konservatorius. Gal buvo tikimasi, kad bus paklusnesnis. Nors apskritai jis ir vykdė dvaro valią – jokių sukrėtimų, jokių permainų juk nebuvo. Sunku pasakyti, kas čia nutiko – gal tiesiog tuo metu taip iškrito kortos. Gal iš pradžių jos neatrodė labai blogos, bet paskui galbūt apsisprendė, kad reikia geresnio varianto. Svajonė, matyt, būtų didžioji koalicija – konservatoriai su socdemais. Tai, ko gero, kai kam būtų tiesiog nuostabu, nors Lietuvoje dar sunkiai įsivaizduojama. Taigi, lieku prie prielaidos, kad norėta pakoreguoti rinkimų rezultatus, bet kol kas neaišku, ar tas pakoregavimas bus sėkmingas. Pažiūrėsime, kaip elgsis I.Ruginienė ir kaip jai seksis“, – apibendrino pašnekovas.