Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prasideda Adventas. Vyskupas Linas Vodopjanovas: „Jūs patys esate gyvi, kiek jūsų širdys dega“

Lietuvybės saugotoja – bažnyčia šiandien kaimo žmogaus gyvenime nebėra tokia svarbi, kaip prieš kelis dešimtmečius. Kaimo senoliams skaudu, kad dažnos bažnytėlės ir klebonijos durys užrakintos, o kunigai į mažesnes parapijas atvyksta tik sekmadieniais laikyti šv. Mišių. Mažesniuose kaimuose šiandien kunigas jau ne kaimynas, patarėjas, o tik svečias. Tačiau Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas pažymi, kad mažų parapijų gyvenimo kokybė priklauso nuo pačių jos gyventojų, noro kurti, daryti gerus darbus, palaikyti vienas kitą. Taip pat nepamiršti švęsti sekmadienių ir bažnyčioje lankytis ne tik per šventes: „Kaip aš sakau, tikėjime negali visko gauti iš karto. Taip pat kaip iš pirmo aukšto negali iš karto užlipti į penktą: reikia užlipti į antrą aukštą, paskui – į trečią, ketvirtą, tada pasieki penktą aukštą. Negali taip būti ir tikėjime, kad atėjai per šventę ir viską gavai. Tai yra tik akimirka“.

– Gerb. vyskupe, kaip Jūs pats matote bažnyčios transformaciją per pastaruosius metus, galbūt dešimtmečius?

– Tie pasikeitimai, sakyčiau, vyksta visos Lietuvos kontekste. Ypatingai jie pasireiškė prieš maždaug 10–15 metų, kai vyko didžioji migracija. Daug mūsų žmonių išvyko iš Lietuvos, o tai paliečia kiekvieną miestą, kiekvieną gyvenvietę, miestelį. Taip pat, aišku, paliečia ir bažnyčios gyvenimą. Kaimiškose vietovėse, kur yra nedaug gyventojų, tai, žinoma, labai išgyvena. Tuomet prasideda mokyklų, bibliotekų, pašto uždarymas – viskas traukiasi. Taigi bažnyčiose irgi sumažėja žmonių.

– Jūsų nuomone, kokias funkcijas šiuolaikinė bažnyčia prarado, o galbūt kažkokias ir atrado sulig žmonių mažėjimu?

– Kai vyksta gyventojų mažėjimas, aišku, dar ir pandemijos laikotarpis, kuris bažnyčiai buvo labai sunkus, paliečia visus, bet ypatingai bažnyčios gyvenimą. Dar net ir iki šios dienos, nors pandemija ir pasitraukė, jos lankomumas tebėra sumažėjęs.

Tačiau atsirado ir kitokių dalykų – parapijiečiai šv. Mišiose dalyvaudavo nuotoliniu būdu, t.y. žiūrėdami per televiziją ar internetu. Tie, kurie buvo sąmoningesni, aukas paaukodavo bankiniu pavedimu. Žinoma, tai nebuvo dauguma, bet kai kurios parapijos ieškojo būdų, kaip žmones įtraukti į bažnyčios gyvenimą.

– Vyskupe, Jums tenka būti kaimiškų vietovių bažnytėlėse (beje, rugsėjį aukojote šv. Mišias ir Paberžėje). Užsiminėte, jog dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus, mažėja ir bažnyčios lankytojų. O ar keičiasi ateinančių į mišias žmonių kontingentas, amžius?

– Mūsų lankytojai daugiausia yra „sekmadieniniai“. Žinoma, yra vidutinio amžiaus, bet, pavyzdžiui, kaimiškose vietovėse jie jau vyresnio amžiaus, jų jau būna nedaug. Aišku, per didžiąsias šventes suvažiuoja vaikai aplankyti savo tėvų, giminaičių, anūkai – senelių, tada tas kontingentas pajaunėja. Tačiau kasdienybėje – jis vyresnio amžiaus.

Miestuose, ypatingai tada, kai prasideda katecheziniai metai, labai raginame, kad katechezė vyktų kartu su tėvais, kai vaikai ruošiasi Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimo sakramentui, kad jie ne tik žodžiais paliudytų, bet ir savo gyvenimo pavyzdžiu. Tas laikotarpis prasideda, kai prasideda mokslo metai. Bet kaimuose, miesteliuose vaikų beveik nėra, todėl tie žmogeliai, ateinantys į bažnyčią, yra daugiau mažiau tie patys ir, žinoma, jų nedaugėja.

– Pagyvenusiems žmonėms kaimiškose vietovėse bažnyčia – tarsi prasiblaškymo, naujienų rinkimo, pabendravimo vieta. Ar girdite kokių nors vietinių gyventojų nusiskundimų, apgailestavimų, kad per mažai žmonių joje lankosi ar kad per mažai ji būna atverta arba per mažai kunigas skiria laiko pabendravimui, išklausymui?

– Man atrodo, kad tas žmogus, kuris tikrai nori sutikti kunigą, su juo pabendrauti, ateiti pasimelsti, tikrai yra galimybės. Žinoma, būna, kad ateina, o kunigas būna užimtas, turi kažkokių įsipareigojimų. Bet, nemanau, kad kunigas niekada neturėtų laiko, atmestų kokį prašymą susitikti su žmonėmis ar vienu žmogumi, pasikalbėti kažkokiu reikalu.

Tačiau, sakyčiau, kad tai yra gal abipusio susitarimo reikalas. Nes kartais būna, kad žmonėms reikia čia ir dabar, o kunigas gal tą minutę negali ir griežčiau kažką atsako, tada, žinoma, įsiplieskia ir konfliktas, nesutarimai.

Bet iš anksto susitarus su kunigu dėl kažkokio pokalbio, man atrodo, galimybė tikrai yra. O kalbant apie parapiją ir jos aktyvumą, galima spręsti pagal tai, kaip yra švenčiamas sekmadienis, Viešpaties diena. Priklauso, kur aš ir ką darau: ar pjaunu žolę, ar sienas dažau ir nueisiu į bažnyčią gal tik per didžiąsias šventes – nuo to prasideda viso ko esmė. Kiekvienas parapijietis yra kviečiamas ir turi dalyvauti parapijos gyvenime švenčiant sekmadienį, Viešpaties dieną, šv. Mišiomis.

– Jūsų nuomone, ar žmonių mažėjimas kaimuose ir bažnyčiose keičia vietos bendruomenes ir senolių kultūrinį, dvasinį mentalitetą?

– Kartais žmonės persiima kai kurių dalykų, kurie neturi nei tradicijų, nei šaknų, nieko. Tikėjimas niekad nesikeičia. Kartais sakoma, kad gal galėtų 10 Dievo įsakymų būti pakoreguoti, būna tokių visokių juokų (šypsosi).

Tačiau kalbant apie miestelių gyvenimą, taip, jam įtaką daro mano anksčiau minėti elementai – jeigu buvo kažkokia biblioteka, dabar ji uždaryta, jeigu buvo kokie bendruomenės namai, ir jų nebeliko, bažnyčia – parapijos dar nėra uždaromos, bet žiūrint į perspektyvą, neaišku, kaip bus ir kas bus nuspręsta daryti: ar jas apjungs ir liks tik koplyčia ar dar koks nors kitas sprendimas bus priimtas – viskas priklauso nuo žmonių kiekio, visa tai atsispindi gyvenime.

– Ar Jūs sumažėjusį bažnyčios vaidmenį žmonių gyvenime įvardintumėte kaip problemą, ar tai tiesiog natūralus gyvenimo reiškinys?

– Besikeičiantys pasauliniai įvykiai, didesnės galimybės suteikė Lietuvos žmonėms laisvę, atsivėrė daug galimybių keliauti, mokytis, dirbti ir, žinoma, žmogus pajuto didesnį kvėpavimą. Šiandien jis renkasi, kur ir kokia kryptimi kurti savo gyvenimą. Bet labai džiugu, kad kartais tose mažose bendruomenėse atsiranda ir jaunų entuziastų, kurie sako, kad mes būsime čia, kažką kursime. Tokius žmones reikia labai palaikyti. Turėtų būti didesnis palaikymas jiems ir iš valstybės, ypatingai tada, kai jauni žmonės nori kurtis Lietuvoje.

Iš tiesų nėra lengva kažkur vienkiemiuose, mažuose miesteliuose įsitvirtinti jauniems žmonėms. Tokie žmonės labai pagyvina pirmiausia pačią miestelio bendruomenę, parapiją. Sakyčiau, tai yra maži žiburėliai, kurie gali tiek bendruomenei, tiek žmonėms atnešti labai daug gero.

„Besikeičiantys pasauliniai įvykiai, didesnės galimybės suteikė Lietuvos žmonėms laisvę, atsivėrė daug galimybių keliauti, mokytis, dirbti ir, žinoma, žmogus pajuto didesnį kvėpavimą. Šiandien jis renkasi, kur ir kokia kryptimi kurti savo gyvenimą. Bet labai džiugu, kad kartais tose mažose bendruomenėse atsiranda ir jaunų entuziastų, kurie sako, kad mes būsime čia, kažką kursime. Tokius žmones reikia labai palaikyti.Vyskupas L. Vodopjanovas

– O kokia situacija yra su jaunimu arba vidutinio amžiaus žmonių lankymųsi bažnyčioje? Yra tekę ne kartą girdėti jaunesnių žmonių nuomonių, kad „kaip aš čia eisiu į bažnyčią, kaip kokia davatka, kai pasensiu, tada ir nueisiu…“ Jaučiamas tarsi gėdos jausmas. Jūsų nuomone, kodėl taip yra? O gal požiūris kaimiškose vietovėse ir miestuose skiriasi?

– Aišku, kažkokių pašaipų kartais ir būna, bet kiekviename gyvenimo etape žmogus turi patirti Dievą, kiekvienu metu: iš pradžių tėvai vedasi vaikus į bažnyčią, paskui, aišku, būna ir atkritimų ir maištų visokių, gal kažkokio ieškojimo, bet tėvai turi toliau vesti, raginti eiti į bažnyčią. Tikėjimas yra kiekvieno žmogaus patirtis su Dievu. Labai svarbu, kad įaugtų tikėjimo sąmoningumas. Drąsiai ėjimas per gyvenimą.

– Ar yra bažnyčios lankymo skirtumų tarp kaimiškų vietovių ir miestų?

– Aišku, yra skirtumas. Kaimiškose vietovėse yra labai maži žmonių skaičiai, bet, kai man teko vizituoti mažas parapijas, pastebėjau jose gyvumą. Kitą kartą būna labai maža parapija, bet ji labai gyva. Nors ir nedaug žmonių, bet jie nori, kažką daro, imasi iniciatyvų. Todėl labai svarbu palaikyti tokius žmones. Kartais tos parapijos būna net šiltesnės.

Netgi būna kunigai atvykę iš kitų parapijų, labai džiaugiasi jomis, pastebi, kad aktyvūs parapijiečiai viską daro patys, jiems nėra padėta ant lėkštutės. Atrodo, nedaug tų žmonių ten, bet jie gyvi, degančiomis širdimis dėl bažnyčios, dėl Dievo žodžio, Evangelijos, gerų darbų darymo – tokie pavyzdžiai labai gražūs.

– Ar galima sakyti, kad kuo geriau žmonės gyvena, tuo mažiau pastangų nori įdėti į bendruomenės kūrimą, gerų darbų darymą?

– Daug dalykų turbūt susideda. Gal apsiprantama su geresniu gyvenimu ir atrodo, kad viskas taip ir turi būti. Man žmonės kartais padejuoja, kad mūsų nebedaug liko čia, mes jau išmirštam, kitus išsivežė vaikai į miestus, nes patys savarankiškai nebegali gyventi… Bet visą laiką sakau savo mintį: „Ne tiek svarbu, kad jūsų skaičiumi būtų daug, bet kiek jūs patys esate gyvi, kiek jūsų širdys dega“. Gali žmonių būti ir dešimt, bet jei jie yra pasiaukojantys, gali palikti didžiulį liudijimą, didžiulius darbus padaryti, o gali parapija turėti šimtą žmonių ir sakyti, – ai, čia ne mūsų reikalas, ne mums priklauso ir pan. – labai svarbu, kad tikėjimas būtų ne šventinis, proginis, momentinis. Taip, tų dalykų reikia (ateis Kalėdos, Velykos, kitos šventės), bet kasdienybei, kasdieniam tikėjimui jau reikia pastangų.

– Kaip tik užsiminėte apie artėjančias Kalėdas, dabar yra jų laukimo, susikaupimo laikotarpis. Ar jaučiamas šiuo arba advento laikotarpiu didesnis bažnyčių lankymas, pabuvimas maldoje?

– Adventas labai greitai prabėga. Šiais laikais komercija labai įsuka tą adventą ir jis kažkaip tarsi išnyksta. Dar įėjus į bažnyčia jaučiama, kad kažkas yra kitaip – nėra nei didelių puošimų, nei atributikos kalėdinės. Likusiame pasaulyje Kalėdos prasideda jau po Visų Šventųjų dienos. O tada ateina Kalėdos ir, galima sakyti, trečią dieną jau viskas nebeįdomu, dėl to, kad jau atšvęsta. Todėl ta šventė turi būti švenčiama laiku. Tikintieji žmonės ir aš iš savo vaikystės galiu prisiminti, kad eglutė buvo statoma prieš pat Kalėdas, 22 ar 23 d., tuomet būna kažkas naujo, yra tas laukimas Kristaus gimimo.

Taip, per adventą šiek tiek daugiau žmonių ateina į bažnyčią, žinoma, reikia ir raginimo, bet tai kiekvieno žmogaus tikėjimo išpažinimas, kuo aš tikiu, koks mano tikėjimas.

– Kalėdos žmonėms turbūt vis dar yra viena iš didžiausių metų švenčių, nors jų laukimo ir šventimo tradicijų mumyse išlikę tikriausiai ne tiek ir daug…

– Bažnyčia švenčia Kalėdas, Velykas – tai didžiosios, pagrindinės tikėjimo šventės, nors aukštesnė būtų Velykos, Kristaus prisikėlimas, bet labiausiai nesinori, kad žmonės liktų tik šventiniais žmonėmis. Norisi, kad juose būtų Dievo patirtis.

„Turėtų būti didesnis palaikymas jiems ir iš valstybės, ypatingai tada, kai jauni žmonės nori kurtis Lietuvoje. Iš tiesų nėra lengva kažkur vienkiemiuose, mažuose miesteliuose įsitvirtinti jauniems žmonėms. Tokie žmonės labai pagyvina pirmiausia pačią miestelio bendruomenę, parapiją. Sakyčiau, tai yra maži žiburėliai, kurie gali tiek bendruomenei, tiek žmonėms atnešti labai daug gero.

– O Jums pačiam asmeniškai kaip žmogui ir kaip dvasininkui, ką reiškia Kalėdos? Kas šioje žiemos šventėje Jums yra svarbiausia?

– Pirmiausia, mes švenčiame Kalėdas. Kaip sakoma, kad tai yra sezoninė, žiemos šventė, tai yra tik atributai. Kaip mes juokėmės, Australijoje juk dabar nėra žiema (juokiasi). Taigi tai yra Kristaus gimimo šventė, Kristus atėjo dėl žmonių, dėl kiekvieno žmogaus, dėl manęs. Jis paliko tą žinią ir ją paliko tam, kad ja gyventume ir ją gyvenime pritaikytume, taip siekdami laimingos amžinybės.

– Kaip Jūs švenčiate Kalėdas, su kuo sėdate prie šventinio stalo?

– Anksčiau, kai gyvenau vienuolyne, švęsdavome su vienuolyno bendruomene, dabar sueiname Panevėžio miesto kunigai ir švenčiame Kūčias. Paskui jau einam švęsti Kalėdų nakties Bernelių mišias. O po šv. Kalėdų aplankau ir artimuosius.

– Gal netgi pats gaminate kokius nors šventinius patiekalus?

– Ne, negaminu. Labai laiko neturiu. (juokiasi)

– Manau, daugiau žmonių galėtų aplankyti bažnyčią, pasimelsti už pastarųjų laikų negandas, artimuosius. Pagaliau, atėjus į Dievo namus tiesiog gauti nusiraminimą, paklausyti giesmių, Šventojo rašto… Vyskupe, prašau pakvieskite žmones dažniau juose apsilankyti.

– Kai kurios bažnyčios pas mus yra užrakintos dienos metu, nes nėra, kam budėti ar dėl saugumo, bet yra bažnyčių, kurios yra atviros. Pavyzdžiui, mūsų Katedra nuo pat ryto iki pat vakaro yra atidaryta, vyksta Švč. Sakramento adoracija, gali žmogus ateiti bet kada dienos metu, tą labai skatiname. Mano skatinimas būtų ne tik per adventą ar šventes aplankyti bažnyčią. Šventės ateina ir praeina.

Vis tik, mano nuomone, sekmadieniais reikėtų ateiti. Galima nuvažiuoti į kitą parapiją pasimelsti. Pavyzdžiui, šeima nori kur nors truputį pajudėti, prasiblaškyti. Labai gerai, galima pasižiūrėti, kur kokioje bažnyčioje vyksta mišios, dalyvauti mišiose, tada aplankyti dar kokias nors vietas – išeina ir poilsis, ir pažintinė išvyka, visapusiški potyriai.

O kai lankymasis bažnyčioje tampa tik proginis, tada atėjęs į ją, nelabai susigaudai, pasijunti kaip iškritęs iš konteksto. Kaip aš sakau, tikėjime negali gauti visko iš karto. Taip pat kaip iš pirmo aukšto negali iš karto užlipti į penktą: reikia užlipti į antrą aukštą, paskui – į trečią, ketvirtą, tada pasieki penktą aukštą. Negali taip būti ir tikėjime, kad atėjai per šventę ir viską gavai. Tai yra tik akimirka.

Rekomenduojami video