Daužyti nesipriešinantį varžovą lyg bokso kriaušę saugu, gal ir smagu, bet visgi pavojinga: pernelyg įsijautus ji gali netikėtai atšokti ir skaudžiai kirsti per reitingus, puoselėjamą įvaizdį ir juokingai išpūstą savivertę.
Dingo po maurais
Net ir persiritus per pusiaužiemį politinis peizažas Lietuvoje atrodo nėmaž nepasikeitęs nuo rudens. Seimo rinkimai, garsiai pūkštelėję lietuviškos kasdienybės kūdron, trumpam prasklaidė užžėlusius maurus, nuraibuliavo gęstančiais ratilais, ir vandens paviršius netrukus vėl užsitraukė. Nors valdžia kita, iš pažiūros viskas kaip buvę: žadėtos rimtos permainos, pribrendę pokyčiai ir garsusis rinkimų nugalėtojų šūkis „Valstybė, kuri veikia“, kuriai, anot socialdemokratų, ne tas pats, kaip gyvena žmonės ir kokios problemos jiems neduoda ramybės, pradingo iš akių kūdros gelmėje. Bandantys per maurus ką nors įžvelgti nepastebi jokių permainų, netgi užsienio politikoje, kurioje bene lengviausia pagauti pasikeitusios valdžios retorikos gaidas. Kur tau! Vėl vietoje gruzinų, arba kartvelų, kovojame už geresnę jų valstybės ateitį, rodome jiems teisingą kelią ir grasiname sankcijomis piktindamiesi, kad daugelis jų turi kitokią nuomonę. Regis, jau būtų galima palikti juos ramybėje – ar maža mums savų problemų, lai gyvena, kaip nori, kas mums darbo, tuo labiau kad ir patys nemėgstame, jei kas kišasi į mūsų reikalus (kaip būtų atrodę, jei į Vilnių atvykusi Gruzijos valdančiųjų delegacija būtų raginusi Lietuvos rinkėjus nepasiduoti Rusijos manipuliacijoms ir protestuoti prieš tai, jog prezidentu buvo išrinktas Gitanas Nausėda, o ne Ingrida Šimonytė?), tačiau naujųjų valdančiųjų diplomatinis vežimas ir toliau darda žemyn.
Niekas iš pažiūros nesikeičia ir vidaus politikoje: grįžtama prie ankstesnės valdžios bandytos stumti mokesčių reformos elementų, vėl pasigirdo kalbų apie PVM didinimą, būtinybę peržiūrėti verslo liudijimų išdavimo tvarką ir jų apmokestinimą, įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį. Be didelių kalbų susitaikyta su buvusios valdžios padidintais akcizais degalams, panaikinta PVM lengvata šildymui. Vyriausybė teigia planuojanti didinti mokesčius derindama tai su lengvatomis investicijoms, ruošiasi dar daugiau skolintis gynybai. Nesikeičia ir iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomo ir tą pačią Seimo rinkimus triuškinamai pralaimėjusiųjų partinę giesmę tebetraukiančio visuomeninio transliuotojo LRT repertuaras. Tie patys veidai, ta pati viena teisinga nuomonė, ta pati retorika.
Rinkimų pažadus atlikti LRT auditą beveik išsklaidė virš lietuviškos kasdienybės kūdros padvelkęs lengvas vėjelis, ką jau kalbėti apie esminį vadinamojo visuomeninio transliuotojo pertvarkymą iš privataus partinio ruporo į tikrą visuomeninę televiziją ir radiją. Taip, kaip prieš metus buvo padaryta Lenkijoje: po Seimo rinkimų naujoji šios šalies valdžia iškart likvidavo visuomeninę Lenkijos televiziją, apkaltinusi ją buvus ankstesnės valdžios propagandos mašina, antikonstituciškai suvaržiusią piliečių teisę į objektyvią bei nešališką informaciją, ir atliko jos reorganizaciją. Tokia premjero Donaldo Tusko vyriausybės reforma buvo supratingai sutikta ir ES institucijose, nes visi žinojo, kuo visuomeninė Lenkijos žiniasklaida buvo paversta partijos „Teisė ir teisingumas“ valdymo metais. Kuo nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijos yra virtusi LRT, puikiai žino ir visuomenė, ir jos išrinktas naujasis Seimas, bet panašu, kad dabartinei valdančiajai daugumai trūksta kvapo – o gal net noro? – sekti Lenkijos valdžios pavyzdžiu.
Priboksuoti reitingai
Į mūsų politinio gyvenimo kūdrą, vandens paviršiuje nuslopus rinkimų ratilams, grįžta tyla ir ramybė, ant valdžios lieptelio pabaigon eina paskutinis bokso raundas. Žiūrovai kurį laiką stebėjo, kaip kūdros prievaizdas visaip spaudė Seimo rinkimų nugalėtojus sudaryti mažesnę valdančiąją daugumą, neprileisti prie valdžios vieno labai jam nepatinkančio politinės jėgos vadovo. O kai nepavyko, prasidėjo politinis boksas: buvo daužomi visi jo pasiūlyti kandidatai į ministrus. Smarkiai kliuvo ir jam pačiam, nors ir nesipriešino, galbūt įvertinęs ir savo paties, ir koalicijos partnerių situaciją. Kuria jie, žinoma, pasinaudojo: nusigriebė mažiausiems nepriklausantį Seimo pirmininko postą, papildomai padalino saviškiams svetimų ministrų portfelius. Užuot apgynę koalicijos partnerį nuo kūdros prižiūrėtojo, kuris nesipriešinantį partnerį daužė kaip bokso kriaušę, uždraudęs net siūlyti savo partijos ministrus, jie tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, nors, turėdami konstitucinę daugumą, galėjo vienu ypu nuversti įsijautusį boksuotoją nuo tiltelio, pareikalavę laikytis Konstitucijos. Visgi toks elgesys netrukus susilaukė pirmųjų pasekmių.
Naujausia bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausa atskleidė,
kad Remigijaus Žemaitaičio vedama „Nemuno aušra“ pakilo į antrą partijų reitingų
vietą: už ją gruodžio viduryje būtų balsavę 12,6 proc. apklaustųjų, arba 2,3
proc. daugiau, negu rugsėjį. Nuo pirmoje vietoje atsidūrusių socialdemokratų,
už kuriuos būtų balsavę 13 proc. respondentų, ji atsiliko vos 0,4 proc. Be to,
paaiškėjo, kad socialdemokratų populiarumas nuo rugsėjo sumažėjo 2,5 proc. Jei
ši tendencija išliks ir sausį, „Nemuno aušra“ gali tapti populiariausia partija
Lietuvoje.
Tuo tarpu trečioji pagal dydį valdančiosios koalicijos partnerė – Sauliaus Skvernelio vadovaujama Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ – susilaukė mažiausiai palaikymo. Gruodį už ją būtų balsavę 7,8 proc. respondentų (rugsėjį parama siekė 5,2 proc.).
Moralinis spaudimas
Kai Seimo vadovybės ir Vyriausybės narių kėdės pagaliau buvo išdalintos, politiškai sudaužytas antrasis pagal dydį valdančiosios koalicijos narys išsvyravo iš bokso ringo faktiškai ir be savo ministrų, ir be jam pažadėtų Seimo vicepirmininko pareigų, dėl kurių pačioje pabaigoje dar bandė retoriškai pasistumdyti su Seimo pirmininku, tačiau ir šį kartą nieko nepešė.
Kažin ar žiūrovus nustebino „Nemuno aušros“ pirmininko pareiškimas, kad jis kartu su į Seimą išrinktais savo partijos nariais pradeda naują žygį per Lietuvą – lankys miestus ir miestelius, susitikinės su rinkėjais. Tam R.Žemaitaitis žada skirti iki Seimo pavasario sesijos likusį laiką. Norėtųsi tikėti, kad iki Seimo pavasario darbų pradžios bus gautas ir atsakymas į klausimą, kodėl politinis boksas tęsiasi ir po rinkimų – dabar jau ir valdančiųjų stovykloje?
Politologas Bernaras Ivanovas atsakymą sieja su pačiu
„Nemuno aušros“ lyderiu. „Na ką, ši partija turi įdomų pirmininką. Jis pats
mėgsta kelti dulkes, o kai keli dulkes, tai atitinkamai sulauki ir norinčių
sudalyvauti tokiame procese. Todėl, sakyčiau, nereikėtų atmesti ir tokio
veiksnio. Kita vertus, o kuo daugiau užsiimti? Matyt, kai kas tiesiog nebeturi
ką veikti. Bando kito akyje įžvelgti krislą, bet savojoje ir rąsto nemato.
Todėl visa tai visiškai nestebina“, – sakė pašnekovas.
Politologo teigimu, nereikėtų pamiršti ir rožinio dramblio svajonių apie tai, kad galbūt koalicija sugrius, ir nuostabieji liberalai lyg ant sparnų vėl sugrįš į valdžią. „Nors, tiesą sakant, žiūrėdamas į tai, kas vyksta, supranti, kad jie niekur toliau ir nepasitraukė, nes matome platų bet kokių rimtesnių sprendimų sabotažą – ir dėl antrosios pensijų pakopos, ir dėl kai kurių institucijų audito, ir dėl lėšų naudojimo gynybos sektoriuje patikrinimo. Vyksta aiškus sabotažas. O tam, kad jis mažiau matytųsi, reikia patriukšmauti ir pasinaudoti visais šiam tikslui pasiekti parankiais dalykais. Taip pat asmeniniais lyderių bruožais. Man nepatinka, kad R.Žemaitaitis visiškai be reikalo pats prie to prisideda, duoda tam peno. Tas jo konfliktas su S.Skverneliu man atrodo absurdiškas, visiškai nereikalingas ir beprasmis. Aišku, šioje situacijoje turbūt ne jis vienas kaltas, S.Skvernelis irgi galėtų ramiau reaguoti, bet ką padarysi – tokie jau esame“, – pridūrė B.Ivanovas.
Paklaustas, kaip, remiantis „Nemuno aušros“ pavyzdžiu, politinės fizikos požiūriu būtų galima vertinti stebimą veiksmą ir atoveiksmį – šią partiją kaip bokso kriaušę daužo ir prezidentas, ir saviškiai koalicijoje, ir opozicija, ir sisteminė žiniasklaida, tačiau sociologinės apklausos rodo, kad jos reitingai ir toliau auga, politologas atsakė, kad čia veikia skirtingos fizikinės jėgos. „Politinio elito požiūriu būtų galima kalbėti apie asmeninį pasitenkinimą, kurį jo atstovams kelia toks daužymas, na o mūsų rinkėjai talžomus ir mušamus mėgsta. Kuo labiau ką nors talžysi, tuo labiau pakelsi jo reitingus. Tačiau bėda ta, kad jie tiesiog negali nustoti talžę. Labai stipri inercija. Gal iš dalies tokia ir paties R.Žemaitaičio taktika: provokuoti, kad susilauktų būtent tokios visuomenės reakcijos, jos palaikymo. Vis dėlto, manau, kad jie taip toli neskaičiuoja, greičiausiai taip nutinka savaime“, – svarstė B.Ivanovas.
Pasak jo, R.Žemaitaičio pradėtas naujas turas po Lietuvą susitinkant su rinkėjais – tai moralinis spaudimas. „Kaip ir sakiau, vis dėlto ir Seime, ir už jo ribų vyksta didžiulis pasipriešinimas net ir tam mažiau ambicingam R.Žemaitaičio permainų planui, kuriuo, be kita ko, siekiama įvertinti ir buvusios valdžios priimtus sprendimus. O kas jam belieka? Politikas visada gali pasinaudoti vieninteliu resursu – savo legitimumu tautos akyse, piliečių pasitikėjimu grįstu politiniu veikimu. Tas legitimumas įgyjamas ne tik rinkimuose, kai rinkėjai suteikia mandatą, bet ir komunikuojant su jais. Bendravimas su žmonėmis atsispindi visuomenės apklausose, politikų reitinguose. O ką gi daugiau gali pasiūlyti, jei užnugaryje neturi nei oligarchų pinigų, nei politechnologų propagandos išteklių? Tada bandai veikti apeliuodamas į rinkėjų nuomonę. Tas R.Žemaitaičio bandymas eiti į tautą yra gana logiškas. Jis tą daro visada ir kitiems rodo neblogą pavyzdį. Net kai kurie iš dabar esančių opozicijoje ne kartą yra teigiamai įvertinę tokį R.Žemaitaičio elgesį, nes supranta, kaip tai efektyvu. O kiti važinėti po Lietuvą tingi“, – sakė pašnekovas.
Prieš metus per protesto akciją į Vilnių traktoriais suvažiavo ūkininkai, gal dabar sostinėje reikėtų laukti žemaičių, labiausiai per Seimo rinkimus parėmusių „Nemuno aušrą“? „Dabar net nebežinau, ko jau laukti, mes tokių įdomių dalykų sulaukiame, kad prognozuoti jau sudėtinga. Manau, kad nuobodu nebus, metai turėtų būti audringi. Nežinau, ar žemaičiai, ar dzūkai, ar dar kas nors į Vilnių patrauks, kad parodytų savo politinę valią spręsti tuos klausimus, kurie buvo iškelti per Seimo rinkimų kampaniją. Nes akivaizdu, kad norima daug ką „numuilinti“, tiesiog nuskandinti, taip viską performatuoti, kad iš tų siūlymų per rinkimus nieko nebeliktų. Kiek suprantu, R.Žemaitaitis nenori, kad šitaip nutiktų. Ir, matyt, nemaža dalimi su tuo yra susiję ir dabartiniai jo veiksmai. Tiesiog matydamas, kad koalicijoje ir kitur labai norima viską sabotuoti, jis ieško būdų tokiam sabotažui kaip nors pažaboti. Pažiūrėsime, kaip bus toliau“, – atsakė B.Ivanovas.
Turėtų nuo jo bėgti
Politologas Vytautas Dumbliauskas sakė nemanantis, kad R.Žemaitaičio
surengtas naujas žygis per Lietuvą galėtų reikšti jo bandymą išsaugoti senkantį
savo politinį kapitalą, ypač dėl to, kad tirštėjančiose teismų procesų miglose
tampa nebeaiški ir jo paties kaip politiko ateitis.
„Nemanau, kad jis praranda tą politinį kapitalą, čia labiau taktinis ėjimas, noras savo rinkėjams paaiškinti, kad „aušriečiai“ yra tokie, o ne kitokie. Juk R.Žemaitaitis ir jo partija jau valdžioje. Iš jo rinkėjai laukia sprendimų, o jis užsiiminėja niekais. Juk tas Seimo pirmininko pavaduotojo postas – visiškas nulis. Gautų kelis šimtus eurų daugiau prie algos ir retkarčiais vestų Seimo posėdžius. Dabar, atrodo, jį apėmė visiška desperacija: vietoje tikrų darbų važinės ir plepės, kritikuos S.Skvernelį, Gintautą Palucką, kitus... Jis jau taip žaidžia. Tačiau žmonėms norisi ne tik kalbų, bet ir sprendimų. Plepėti, kritikuoti ir šaipytis per maža, reikia konkrečiai parodyti, kad moki ir kažką daryti. Bet jis verčiau važinės, kels triukšmą... Susidaro įspūdis, tarsi iš Kremliaus būtų gavęs nurodymų jaukti politinę sistemą, naujosios koalicijos darbą. Manau, normalus Lietuvos politikas tokių nesąmonių nedarytų. Jis gerai analizuoja, viską atsimena, vadinasi, tikrai nėra kvailas. Tad kažkas su juo negerai“, – spėjo pašnekovas.
Paklaustas, gal tokia veikimo taktika pasiteisina – juk ar ne tą rodo naujausios „Spinter tyrimų“ apklausos rezultatai, V.Dumbliauskas sutiko, kad kol kas – taip. „Kaip sakiau, jis nieko kurti negali, dirbti procedūrinio darbo – irgi. Kas yra parlamentas? Ištisinės procedūros: skaitymai, svarstymai, taisymai, diskutavimai, balsavimai... Šiaip jau nuobodus darbas. Kai kurie įstatymų projektai visiškai neįdomūs, posėdžiai ilgi, juos reikia atsėdėti... Bet jis politiškai pataikė: dalis mūsų tautiečių yra sukaupę pyktį ant valdžios. Bet kokios. Ar joje būtų vienas, ar kitas – visus keikia, nes valdžia nuo pat pradžių yra bloga. Panašu, kad R.Žemaitaitis orientuojasi į tokius žmones, stengiasi atliepti jų nuostatas. Šneka, ką jie nori girdėti, bet užsimiršta, kad ir jis pats jau valdžia. Kad jis – valdančiosios koalicijos dalis. Tu dabar esi valdžioje, vaikine, tai rodyk, ką gali! Lietuviai – valstietiškos prigimties, ilgai nelaukę paklaus: jeigu tik plepi, bet nieko nedarai – tai kam tu reikalingas? Todėl manau, kad jis ilgai netemps su tokiu plepėjimu. Turėjome daug pavyzdžių – ir Naująją sąjungą, ir Tautos prisikėlimo partiją, ir Darbo partiją. Kur jos dabar? Ir dėl „Nemuno aušros“ viskas aišku. Jos nariai pamatys, kad su tokiu frakcijos vadovu karjeros nepadarys, todėl nueis pas S.Skvernelį ar socdemus, išsikovos kokią nors poziciją, gaus garantiją, kad ir kituose Seimo rinkimuose dalyvaus, nes būsimuose „Nemuno aušros“ tikrai nebus. Per šiuos rinkimus jie pateko į Seimą, bet tie, kurie nori likti politikoje, dabar turi bėgti nuo R.Žemaitaičio, nes jis nerimtas“, – teigė V.Dumbliauskas.
„Yra žymiai svarbesnių dalykų“
Buvęs ilgametis Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas
Zenonas Vaigauskas atkreipė dėmesį, kad naujosios valdančiosios koalicijos
sudarymo aplinkybės neturėtų nukreipti dėmesio nuo svarbesnio dalyko. „Kaip
susidarė valdančioji dauguma – tai vienas dalykas, o visai kitas – kokią
politiką vykdys naujoji Vyriausybė. Kaip keis mokesčių sistemą, ar imsis
visuotinio nekilnojamojo turto apmokestinimo. Va čia ir pamatysime, ar tos
rinkėjų viltys pildosi. Galų gale, yra ir žymiai svarbesnių dalykų: ar bus
sustabdytas konservatorių vykdytas viešojo sektoriaus – medicinos, švietimo,
kultūros, kitų sričių – griovimas, bandymas perduoti juos į privačias rankas?
Ar ir toliau bus einama tokiu keliu?“ – klausė pašnekovas.
Įtampas koalicijoje jis siejo su politine konkurencija. „Valdančioji dauguma suformuota iš trijų partijų, akivaizdu, kad konkurencija tarp jų yra išlikusi. Vidinė konkurencija būna ir vienai partijai esant valdžioje, o kai joje yra trys, tokie dalykai neturėtų stebinti. Kita vertus, jau įprasta, kad prieš kiekvienus rinkimus dalis rinkėjų ieško kokio nors gelbėtojo. Jų buvo ne vienas: ir linksmieji Arūno Valinsko žmonės, ir Darbo partija su Viktoru Uspaskichu priešakyje, ir tarp prezidentų gelbėtojų pasitaikė. R.Žemaitaitis šiame kontekste turbūt yra labiau išskirtinis atvejis, nes jis politikoje nėra naujokas – skirtingai nuo kitų gelbėtojų. Tačiau jis naujokas ta prasme, kad, prabuvęs tiek metų politikoje, nelabai turi ką pasakyti apie tai, ką yra nuveikęs. Jis visą laiką yra kritikavęs – tai vienus, tai kitus, o iš esmės turbūt visus. Negaliu pasakyti, kad ir jo partijos rinkimų programoje būtų visiškai naujų dalykų. Valdžios institucijų, LRT auditas yra visai suprantamas, nes kiekviena nauja valdžia nori išsiaiškinti, ką jai paliko senoji. Valstybinio banko steigimo idėja irgi nėra nauja, tik konkretumo gerokai trūksta“, – pridūrė pašnekovas.
Jo teigimu, atrodo, kad naujoji valdžia daug ką nori padaryti, tačiau bėda ta, kad bando remtis senais metodais, labiau sukdama į diskusijas, gausybės variantų svarstymą, tačiau nesiimdama rimtos, išsamios analizės. „Pavyzdžiui, dėl antrosios pensijų pakopos. Svarstomi įvairūs sprendimo variantai, bet niekas negirdi, kokios galimos tų variantų pasekmės, ko galima tikėtis. Yra 8 projektai, o kaip jie vienas su kitu dera, visiškai neaišku. Tad jeigu ir visi kiti visuomenei aktualūs klausimai bus šitaip bandomi spręsti, tai nieko gero neduos. Matysime stichišką, nesuderintą, neapgalvotą politiką, konjunktūriškai priiminėjamus sprendimus nugalėjus vienai ar kitai interesų grupei“, – sakė Z.Vaigauskas.
Todėl, pasak jo, nestebina, kad socialdemokratų Vyriausybės adresu jau girdėti kritika: kiek jos vykdoma politika yra socialdemokratinė? „Taip, Vyriausybė dar tik pradėjo darbą, kritikuoti ją ankstoka, bet, žvelgiant iš šalies, visada atsiranda galimybių pasakyti, ko trūksta. Tas triukšmas, kuris kilo dėl R.Žemaitaičio, mano manymu, tikrai nėra pats svarbiausias. Manau, yra žymiai svarbesnių dalykų“, – pridūrė pašnekovas.
Gąsdina ir opoziciją, ir valdančiuosius
„Tai, kad „Nemuno aušrą“ daužo opozicija – konservatoriai ir
Liberalų sąjūdis – yra suprantama, nes jie turi savų sumetimų. Jie rado
tariamai ar iš tikrųjų pažeidžiamą jos vietą, t.y. jos pirmininką dėl kai kurių
jo pareiškimų, ir paprasčiausiai naudojasi situacija. O tai, kad toks daužymas
duoda priešingą rezultatą, pirmiausia rodo, jog tie politiniai konsultantai,
kurie šias partijas konsultuoja, yra nieko verti“, – sakė teisininkas,
politikas Kęstutis Skrebys. Panaši daužymo kampanija prieš R.Žemaitaitį esą
buvo vykdoma dar iki Seimo rinkimų, vasarą, tačiau rezultatas buvo atvirkščias.
„Ne vienas apžvalgininkas sakė, kad „Nemuno aušrai“ laimėti rinkimus padėjo kvaila Gabrieliaus Landsbergio politika. Labai panašu, kad iš šios patirties nebuvo pasimokyta. Tačiau keisčiausia, kad tą daro ir valdančiosios koalicijos partneriai. Čia, beje, reikėtų atskirti socialdemokratus, kurie R.Žemaitaičio atžvilgiu elgiasi nuosaikiai. Kodėl taip elgiasi „Vardan Lietuvos“? Galiu tik įtarti, kad, ko gero, tikimasi vienu ar kitu būdu pašalinti R.Žemaitaitį, o tų būdų, kadangi jam iškeltos jau kelios baudžiamosios bylos, taip pat yra nemažai. Juo labiau kad jis – karštas žmogus, ir kiekvieną kartą jam kas nors papildomai išsprūsta, o tai vėl atsisuka prieš jį. Be to, jau sklando gandai, neva penki „Nemuno aušros“ nariai galėtų pereiti į „Vardan Lietuvos“ frakciją. Ko gero, yra tam tikrų sumetimų, galbūt trečioji pagal dydį koalicijos frakcija nori sustiprėti pasiimdama kitos politinės jėgos narius ir tapti antrąja valdančiojoje daugumoje. Tik tuo galėčiau paaiškinti tokią koalicijos partnerių veiklą“, – svarstė K.Skrebys.
Paklaustas apie itin keistą „Nemuno aušros“ lyderio nuolankumą Vyriausybės formavimo metu, pašnekovas atkreipė dėmesį į didelį prezidentūros spaudimą. „Ne veltui sakoma, kad politika yra kompromisų menas. Matyt, ir „Nemuno aušros“ nariai, ir R.Žemaitaitis labai norėjo būti valdančiojoje daugumoje, o tai turi savo kainą. Jie turėjo sutikti su tuo, kad ir jų ministrai bus atitinkamai skiriami, ir su kitais panašiais dalykais. Jei pažvelgtume į Seimo komitetų sudėtį, tai „Nemuno aušra“ turi ir pirmininkų, ir pavaduotojų. Seime ši partija turės ne tiek ir mažai įtakos. Vyriausybėje – jau kitaip. Kadangi ministrų kandidatūras reikėjo derinti su Respublikos Prezidentu, tai visiškai nekreipti dėmesio į tai, ką jis sako, nepavyko. Tad, ko gero, dėl to ir buvo padarytas toks kompromisas“, – sakė K.Skrebys.
Jis neatmetė prielaidos, kad naujas R.Žemaitaičio ir jo partijos draugų turas po Lietuvą galėtų sustiprinti „Nemuno aušros“ pozicijas. „Manau, kad taip. Juk būtent „Nemuno aušros“ reitingų augimas ir R.Žemaitaičio populiarumas labiausiai gąsdina politikus tiek opozicijoje, tiek valdžioje. R.Žemaitaitį galima vadinti įvairiausiais vardais, galima jį žeminti, keikti, niekinti, kaip tą daro gana žinomi žurnalistai savo „YouTube“ kanaluose, bet realybė yra tokia, kad jo populiarumas auga. Taip, jis kalba aštriai, bet apie tai, kas žmonėms svarbu. Apie LRT auditą, apie ministerijų veiklos patikrinimą, apie antrąją pensijų pakopą ir kitus dalykus. Gal toms politinėms jėgoms, kurios išgyvena dėl augančių R.Žemaitaičio ir „Nemuno aušros“ reitingų, reikėtų ne drabstytis purvais ar kritikuoti, bet tiesiog patiems daryti tai, ką daro R.Žemaitaitis, ir siūlyti tai, kas aktualu žmonėms“, – pridūrė pašnekovas.