TV laidose, kurios rodo apie kasdienį policijos patrulių darbą įvairiose šalies vietovėse, galima pamatyti, kaip policininkai žmogiškai nervinasi skubėdami paskui įtariamą pažeidėją, kaip kartais per stipriai sugriebia bėglį, o šis net sucypia iš skausmo (arba tik taip suvaidina). Po tokių sulaikymų – net nereikia abejoti – ant sulaikytųjų kūnų lieka ir mėlynių, ir kitokių policininkų panaudotos jėgos pėdsakų.

Skirtingai vertina

Didžioji dauguma asmenų, kurie po sulaikymo kurį laiką nešioja policininkų „uždėtas“ mėlynes, viešai apie tai neskelbia, nes arba sutinka, kad patys buvo kalti, arba gailisi laiko, kurio prireiktų teisėtai „pamokyti“ policininkus dirbti. Tačiau ne vienas ir ne du vis dėlto ryžtasi paieškoti savo teisybės – apskundžia policininkus, kad šie būtų apkaltinti piktnaudžiavę tarnyba, tai yra tyčia mušę sulaikomą asmenį, ir už tai nubausti.

Toks žmogus, nutaręs paskelbti viešą kovą šalies policijos pareigūnams, kurie neva nesugeba dirbti kultūringai, yra ir vilnietis Augustinas Žemaitis (22 m.). Jo akistata su keliais Vilniaus policijos patruliais įvyko dar 2014-ųjų vasarą, tačiau teismų maratonas Lietuvoje užbaigtas tik dabar, 2017-aisiais. Šiame maratone pergalę švenčia policija, bet A. Žemaitis, atrodo, linkęs dar nenuleisti rankų – savo tiesos galbūt ieškos net ir Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) Strasbūre.

Įdomu, kad ši piliečio A. Žemaičio ir policininko Audriaus Ulozo (26 m.) priešprieša grupei šalies teisėsaugininkų atrodo skirtingai: skirtingus nuosprendžius priėmė teismai, kuriuose dirba tuos pačius aukštuosius teisės mokslus įgiję ir tuo pačiu Baudžiamuoju kodeksu (BK) besivadovaujantys teisėjai, skirtingai situaciją vertina prokurorai ir advokatai.

Taip pat įdomu, kad ši istorija yra labai svarbi visiems šalies policijos pareigūnams. Mat jeigu teismas galutinai būtų priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį policijos patruliui A. Ulozui, tarnybą einantys policininkai būtų likę bejėgiai prieš nepaklusnius piliečius – tiesiog, baimindamiesi netekti savo darbo, bijotų juos tramdyti net ir vadinamosiomis policinėmis priemonėmis.

Gaudynės naktį

O viskas prasidėjo šioje, pavadinkime, istorinėje baudžiamojoje byloje nuo jauno Vilniaus policijos patrulio A. Ulozo ir vos keleriais metais už jį jaunesnio vilniečio A. Žemaičio priešpriešos tamsią 2014-ųjų liepos 1-osios naktį, kai vakare daugybė futbolo gerbėjų Lietuvoje buvo prigludę prie TV ekranų ir stebėjo pasaulio futbolo čempionato naujienas iš Brazilijos. Futbolu tą vakarą gyveno ir jaunuolis A. Žemaitis – prie TV laiką leido viešnagėje. Po transliacijos vaikinas susiruošė namo – naktį jam reikėjo įveikti visai trumpą kelią.

Taip jau susiklostė, kad kaip tik tuo metu, gera valanda po vidurnakčio, Vilniaus policijos patruliai gavo pranešimą, jog Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, įvyko avarija – į šaligatvį atsitrenkė automobilis, o jo vairuotojas ir 3 keleiviai pabėgo. Įtarę, kad automobilio ekipažas buvo neblaivus, patruliai skubėjo sulaikyti tvarkos pažeidėjų, nesilaikančių įstatymų. Tokia juk policininkų pareiga.

Į Kalvarijų gatvę pirmieji atvykę du patruliai, kurių vienas buvo A. Ulozas, patys matė, kaip nelaimingojo automobilio ekipažas, juos išvydęs, puolė bėgti. Patruliai – vytis!

Į bėgančio patrulio A. Ulozo akiratį pateko jau minėtas iš viešnagės namo ėjęs A. Žemaitis. Pareigūnas įtarė, kad tai iš avarijos vietos sprunkantis bėglys. Tuo metu buvo tamsu. Bėgančiojo žingsnius už savęs išgirdęs A. Žemaitis, įtaręs, kad jį vejasi plėšikas, ne tik paspartino žingsnį, bet ir taip pat pradėjo bėgti. Tamsoje jis neįžiūrėjo policininko uniformos. Tik po kelių akimirkų vaikinas, galiausiai supratęs, kad jam sustoti liepia policijos pareigūnas, sustojo ir laukė. Baigėsi tuo, kad A. Žemaitis buvo parblokštas pribėgusio patrulio ant žemės.

Įrodinėjo skirtingai

Kaip dažniausiai ir būna, sulaikytojo ir patrulio liudijimai skyrėsi.

Tąnakt sustabdytas A. Žemaitis teigė, kad pribėgęs policininkas staiga grubia jėga parklupdė jį ant šaligatvio, užlaužė rankas, sudavė kelis smūgius kumščiais į galvą ir šoną, spyrė. Tuomet pribėgo kitas policininkas ir uždėjo sulaikytajam antrankius. Grubiai, jėga. Tuo metu A. Žemaitis paprašė patrulių pakelti nuo žemės jo nukritusius akinius, nes silpnai matąs, tačiau patrulis A. Ulozas tik tyčia koja sutraiškė juos.

Po to blaivus vaikinas dar kelis kartus buvo apsmūgiuotas, kol, apklausus kitus sulaikytuosius, tapo aišku, kad jis – tik atsitiktinis praeivis, ir paleistas namo.

O A. Žemaitį sulaikę policininkai teigė tik dirbę įprastą savo darbą: sulaikomas vaikinas priešinęsis, nepaklusęs teisėtiems reikalavimams, todėl buvęs sustabdytas spyriu į koją ir tuoj surakintas antrankiais, tačiau nemuštas. Patrulis A. Ulozas taip pat neigė tyčia sutraiškęs sulaikytojo akinius.

Po savaitės A. Žemaitis nutarė parašyti skundą dėl patrulio A. Žemaičio nepagarbių veiksmų jo atžvilgiu per sulaikymą.

Ekspertai nustatė, kad A. Žemaičiui nežymiai sutrikdyta sveikata – priskaičiavo net 22 smurto žymes. Oficialiai detalizuota, kad iš jų 17 žymių likę dedant antrankius ir šiems spaudžiant, 2 – A. Žemaičiui griūnant ant žemės, 3 – smūgiuojant ranka arba stipriai spaudžiant pirštu. Savaime suprantama, kad sulaikomas bėglys nebuvo švelniai glostomas.

Kaltas – nekaltas

Pirmasis šią istoriją išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-ųjų balandį nustatė, jog patrulis A. Ulozas, sulaikydamas A. Žemaitį, išties piktnaudžiavo tarnyba – neteisėtai naudojo smurtą. Už tai kaltu pripažintas A. Ulozas buvo nubaustas 3766 eurų dydžio bauda ir įpareigotas atlyginti nukentėjusiajam 5000 eurų dydžio moralinę žalą. Tuo metu šis nuteistasis policijoje jau nebedirbo – iš tarnybos jis gana skubiai pasitraukė savo noru, juolab kad tuo metu jau buvo įkliuvęs ir kyšininkavimo byloje. (Vėliau už kyšininkavimą nuteistas.)

Buvęs policininkas A. Ulozas, kategoriškai neigdamas kaltę, apskundė pirmąjį teismo nuosprendį apeliacine tvarka. Netrukus A. Ulozas buvo labai pamalonintas – 2016-ųjų rugsėjį išteisintas Lietuvos apeliacinio teismo (LApT) nuosprendžiu. LApT paskelbė, kad patrulis A. Ulozas, sulaikydamas bėglį, nepažeidė Policijos veiklos įstatymo ir Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų, nes vaikinas A. Žemaitis nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams – bėgo, todėl ir buvo reikalinga fizinė prievarta bei policijos specialiosios priemonės tuo metu įtartam pažeidėjui sutramdyti.

Laimėjo policija

Po LApT išteisinamojo nuosprendžio kitokios teisybės dar aukščiau – kasacine tvarka – ieškojo jau kiti teismo proceso dalyviai: nukentėjusiuoju save laikantis A. Žemaitis ir patrulį kaltinę prokurorai. Šie teigė, kad policininkas neleistinai smurtavo kumščiais.

Tačiau neseniai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) tik patvirtino, kad LApT išteisinamasis nuosprendis yra teisingas – patrulis elgėsi teisėtai, įgaliojimų neviršijo, o priešingų faktų byloje nenustatyta.

Tokiu būdu laimėjo dabar jau buvęs policijos patrulis A. Ulozas, o kartu visa armija šalies policijos patrulių lengviau atsikvėpė, kad, pašaipiai tariant, nereikės tarnyboje mūvėti pūkinių pirštinių sulaikant tvarkos pažeidėjus ar įtariamuosius, idant ant jų kūnų neliktų jokių mėlynių ir įbrėžimų.

Šia LAT nutartimi kartu dar kartą siunčiama ir žinutė visiems, kas tik patenka į policijos akiratį: būtina paklusti teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, nesipriešinti, nebėgti, jau nekalbant apie sulaikomųjų norą tiesiog muštis, ir tiesa bus nustatyta.

LAT nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Taigi šalies policininkams uždegta žalia šviesa teisėtai vykdyti savo pareigas.

Tik faktai:

Policijos veiklos įstatyme nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais (įtariant), saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus.

Policijos prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar net mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos.

Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka pats pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes.

Naudodami prievartą, policininkai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių.

Jeigu įrodoma policijos pareigūno kaltė piktnaudžiavus tarnyba, už tokį nusikaltimą gresia ir laisvės atėmimas iki 5 metų.

Irena ZUBRICKIENĖ