Šiandien, mieli skaitytojai, noriu jus supažindinti su labai turtinga moterimi. Tiesa, didžiosios jos gyvenimo brangenybės – visai ne dienų tėkmėje vertę prarandantys materialumai, o jokia pasaulio valiuta neišmatuojami lobiai: nuoširdžiu rūpesčiu džiuginantis tvirtas ryšys su artimaisiais, sūnaus dėka netikėtai atrasta galimybė sieloje gimstančia poezija dalytis su didžiuliu būriu palaikančių bendraminčių, malonus laikas puoselėjant namų aplinką bei gėlynus, o vasaromis su anūkais raitant šokoladinius virtinius. Kokios margos bei pilnos labūnaviškės Aldonos VOLODKIENĖS dienos ir koks nuostabus gali būti gyvenimas, kai jį myli.

– Aldona, kada ir kokie ryšiai Jus susaistė su Labūnava? Čia užaugote, o gal atvedė meilė?

– Gyvenau Serbinuose, trys kilometrai nuo Labūnavos, o vėliau – vaikai augo ir reikėjo daugiau erdvės. Šį namą nusipirkome prieš 40 metų. Tad save laikau senbuve (nusišypso).

Gimiau Kėdainiuose, bet likimas lėmė, jog kūdikystėje likau visiška našlaitė. Mama mirė, kai buvau vos aštuonių mėnesių, tėtis pabėgo. Kadangi mama sirgo vėžiu, tai pagal tuometinius medicinos įsitikinimus man buvo lemta gyventi ne ilgiau iki 12-kos metų. Taip sakė gydytojai. Likusi našlaitė augau kaime su teta.

Vis tik prognozės nepasitvirtino – man tuoj 70 metų. Užaugau, sukūriau šeimą. Turiu tris vaikus – du sūnus, dukrą, ir 9 anūkus. Čia – mano gyvenimo džiaugsmas. Dėl ko močiutė gyvena? Dėl anūkų. Vaikams tiek nebuvo leidžiama ir su jais tikrai tiek neužsiėmiau, kiek su anūkais, nes visada stigo laiko, todėl prieš vaikus dėl to jaučiuosi kalta. O dabar anūkams – viskas. Gaila, retai matomės, nes jie toli, tad džiaugiamės vasaromis. Dukros šeima gyvena Širvintose, vienas sūnus – Vokietijoje, o kitas – Airijoje.

– Kaip dažnai pavyksta visai didelei šeimai susiburti?

– Vasaromis. Nors ne kasmet, bet stengiamės. Vaikai turi labai stiprų tarpusavio ryšį. Be galo tuo didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Mes su vaikais kas rytą susirašome žinutėmis, tad sulaukiu „labas rytas“ iš Airijos, Vokietijos ir Širvintų. Jei kuris neparašo, iškart mintis – o kur? Šiuolaikinės technologijos išties padeda puoselėti ir saugoti tą artimą ryšį. Juk tai ne laiškai. Vakare susiskambiname, tarkime, per „Skype“ programą su dukra ar sūnumis ir pasikalbame. Ar Širvintos, ar užsienis – nesijaučia. Atrodo, jie visi čia. Pasikalbame ir širdžiai ramu.

– Aldona, žinau, kad esate fantastiška močiutė, pas kurią vasarodami anūkai nesėdi visą dieną prie televizoriaus ar interneto platybėse. Kaip Jums tai pavyksta?

– Pažiūri anūkai ir televiziją, ir su kompiuteriu pažaidžia, bet tikrai ne ištisai. Ypač mažoji mano anūkų kartą yra dideli pagalbininkai močiutei virtuvėje. Mes labai daug gaminame, o tiksliau – jie, aš tik pagelbėju, jei reikia. Anūkai ir tešlą kočioja, ir pyragus ruošia… Juk kai patys pasidaro, tai ir valgyti skaniau. Anūkų užsiėmimai – laukas, kiemas, baseinas, žaidimai… O dar ir darže padeda. Jaunėliui Karoliui septinti metai ir jis ryte su seneliu bulvių prikasa, uogų, žirnių priskina. Atsikėlusi močiutė jau randa ant stalo sukrautas gėrybes. Anūkai tikri šaunuoliai ir labai savarankiški.

– O kaip tas gyvenimas Labūnavoje? Ar Jums, meniškai sielai, pakanka čia kūrybinių įkvėpimų?

– Visko pakanka (nusišypso). Aš baigusi zootechniką, bet pagal specialybę žemės ūkio srityje dirbau tik penkerius metus. Vėliau atsirado vieta Labūnavos darželyje. Tada mano vaikai buvo nedideli, tai jie į darželį ir mama į darželį. 30 metų ten pradirbau auklyte. Kolektyvas buvo nuostabus. Dar ir šiandien susiskambiname progomis, pasveikiname viena kitą, susitinkame. Išeidama į pensiją labai gailėjau savo kolektyvo.

Labūnavoje gyventi man patinka – viskas vietoje: aš – darželyje, o vyras visą gyvenimą sandėlininku kaime pradirbo. Vaikai mokslus baigė: dukra – miškininkė, jaunėlis sūnus – geodezininkas, vyresnėlis – elektrikas. Kiekvienas dirba pagal specialybę.

– Ar Labūnava per tuos 40 metų Jūsų akyse pasikeitė?

– Nelabai. Labūnava visada buvo labai prižiūrima, sodybos tvarkingos. Taip ir liko. Buvo laikas, kai Lietuvoje viską draskė, kai viskas keitėsi – pasinaikino kolūkis, bet Labūnavoje susikūrė bendrovė. Mūsų pirmininkas Antanas Jonynas sugebėjo viską išsaugoti, tad žmonės neprarado darbo vietų. Taip pat išsaugojom mokyklą, darželį. Infrastruktūra sutvarkyta – keliai prižiūrėti. O čia juk kaimas. Lietuvoje ne kiekviena tokio dydžio gyvenvietė taip puikiai atrodo. Juk ta pati Aristava kadaise klestėjo, o dabar daug ko neteko…

– Prieš susėsdamos pokalbio, pasivaikščiojome po Jūsų sodą. Kokios dailios želdinių kompozicijos, miela Aldona! Esate estetė kaip bepažvelgsi – ir išpuoselėta namų aplinka, ir siela, kalbančia eilėmis… O kokio savito kolorito suteikia Jūsų vyro Jono nagingų rankų sukurti mediniai sodo baldai, iš akmenų bei metalo sumeistrauti šulinio stogelis, šašlykinė, rūkykla… Ach, dairykis ir lepink akis! Sakykite, kada vietoj bulvių lysvių, kaip anuomet visur būdavo įprasta, atsirado šie modernūs gėlynai?

– Kur kas daugiau dėmesio ir laiko namų aplinkai ėmiau skirti išėjusi į pensiją – nuo 2015-ųjų. Nuvažiuoji į turgų, pamatai augaliuką, nusiperki, o parsivežęs žiūri, kur pasodinti. Tada susikasi gabalą pievos ir taip po truputį gėlynai ėmė plėstis. Aišku, dabar jų jau per daug, nes prižiūrėti viską sunkoka, nors labai šio grožio norisi… Myliu augalus, žydėjimą, spalvų derinius. Skaičiuojant su porūšiais, turiu apie 80 augalų. Iš pradžių dar visas rūšis užsirašinėjau, bet paskui nustojau. Stengiuosi gėlynus sudėlioti taip, kad prasidėtų žydėjimas pavasarį, o baigtųsi tik vėlyvą rudenį.

Kai gavau savo pirmą knygelę, aš net verkiau… Verčiau ją, kaip ji kvepėjo… Negalėjau patikėti, kad tai mano eilės.A. Volodkienė

– Turite augalų, kurie Jums ypatingi?

– Labai didžiuojuosi pavasarį švelniais alyviniais žiedukais pasipilančiu epimedžiu. Buvau nusipirkusi geltonų bijūnų. Vis tik likau apgauta – jie pasirodė esantys raudoni. Vieną bijūną, švelniai rožinės žiedų spalvos, turiu net iš anytos sodybos. Labai jį saugau. Anyta buvo nepaprastai nuostabus žmogus. Turėjau jos siuvinėtą staltiesę. Ši jau buvo parudusi, pablukusi, o man taip norėjosi išsaugoti anytos rankų darbą, tad iškirpau tą siuvinėtą piešinį ir įrėminusi padariau paveiksliuką. Liks anūkams.

Anyta mirė 1982 metais. Ji gyveno Pamėklių kaime – vienkiemyje, didelėje gražioje sodyboje. Dabar ten likusi tik pirtelė pamiškėje, kurią vis dar naudojame. Mano vyras negali be pirties, tad kartkartėmis vis pasikūrena. Pirtelė paremontuota, bet išlikusi kaimiška, paprasta, be jokių mandrybių, prašmatnybių, ten gali pasimėgauti tuo tikru garu, neišdirbtu…

– Viena kraštietė man pašnabždėjo, kad dar esate ir kūrybinga šeimininkė. Netgi svajojate išleisti savo receptų knygą.

– Turiu sukūrusi daugiau kaip 100 receptų, bet išleisti tokią knygą labai brangu, nes reikia aukštos kokybės nuotraukų. Atsisakiau šios svajonės. Ranka perrašiau visus receptus ir padovanojau storas knygas anūkėms.

Mano receptai tikrai nėra šedevrai. Tiesiog jie išskirtiniai tuo, kad patiekalus ruošiu iš to, ką turiu po ranka – kas lieka: liko šaukštas ryžių – išvirsim spurgų; liko gabaliukas žuvies, šaukštas saulėgrąžų, turiu kefyro – išverdam pabaisiukų (o pabaisiukai, nes įmeti į aliejų ir jie išeina visokių netaisyklingų formų), liko nesuvalgytos manų košės, įdėjom šokolado, kavos, sutepėm sausainius ir va – pyragas.

– Na, Jūsų ir išmonė! Iš kirvio sriubą išvirtumėte!

– Tikrai (juokiasi). Esu feisbuko grupėje „Skanu, pigu“. Ten dalinamės tokiais receptais. Pavyzdžiui, paprasta kiaušinienė anūkams nelabai patinka, tad mes kepame kiaušinienės keksiukus ir vaikai su malonumu valgo. Čirviniai blynai: į tešlą įpili kefyro, sodos, sūrio patarkuoji, daktariškos dešros, pomidorų padažo šaukštelį įdedi ir kepi čirvinių blynų keptuvėje tokias picas. Anūkai ir daržoves puikiai valgo, nes jų patiekaluose nemato (šypsosi). O štai balandėliai kitaip: į skardą pasmulkini kopūsto, dedi sluoksnį morkų, virtų ryžių, mėsytės, vėl kopūstų, užtarkuoji sūrio ir pašauni į orkaitę – toks apkepas.

– Suprantu, kad netikėti svečiai Jūsų iš vėžių neišmuštų – akimirksniu rastumėte, kokiomis vaišėmis juos nustebinti.

– Mano vyriausia anūkė sako: „Močiute, pas tave tuščias šaldytuvas, bet visada yra, ką valgyti.“ (Juokiasi) Anūkai nelabai mėgsta tradicinius virtinius. Taigi į tą pačią tešlą įdedu šaukštą kakavos, į varškę – kiaušinio, cukraus, razinų, ir išsiverdame superinius virtinukus. Pasilydom šokolado, grietinėlės, sviesto – pasidarom užpilą ir šedevras! O juk tie patys virtiniai. Koldūnams labai graži tešla išeina su špinatais, morkomis ar burokėlių sultimis. Ir kitokie koldūnai, ir vaikams tokius valgyti smagiau.

– Jei žmogus kūrybingas, tai jis toks net ir virdamas koldūnus (nusišypsau). Nepaprasta! O dabar, Aldona, pasikalbėkime apie desertą Jūsų sielai – poeziją. Kada pradėjote kurti eilėraščius?

– Kiek save prisimenu, vis galvoje sukdavosi eilės. Jau vaikystėje, kokių 7–9 metų, eidama pas draugę šokinėdavau per dirvos grumstus ir kažką mintyse kūriau. Jaunystėje irgi rašiau. Pirma meilė, svajonės… Sąsiuviniai su pirmąja poezija gulė į lentynas.

Man eilėraščiai gimsta spontaniškai. Esame pakviesti į vestuves, reikės tarti sveikinimo žodžius, tai šiąnakt prabudau pirmą valandą, nes atėjo puiki mintis – užsirašiau į telefoną, kad iki ryto nepamirščiau, ir toliau atsiguliau miegoti.

Gyvenime buvo visko, ne tik gražių laikotarpių, bet ir sunkių. Taigi ir verkiau eilėmis, ir džiaugiausi eilėmis, jos mane guodė, lydėjo ir kaupėsi sąsiuviniuose.

Kadangi vaikai gyvena toli, tai man išėjus į pensiją, sūnus nusprendė, kad mamai reikia interneto. „Stop, – sakiau. – Jau šito tai ne – nemoku ir nieko nedarysiu.“ Neklausė jis manęs – įvedė. Teko mokytis (juokiasi). Iš pradžių buvo sunku, pykau ant sūnaus, vis kas nors man nepavykdavo, bet nepasidaviau ir gana greitai išmokau naudotis ir kompiuteriu, ir internetu. Radau feisbuko grupę, kurioje kiti kelia savo eiles. Išdrįsau ir aš pasidalinti. Žmonėms patiko. Po poros mėnesių sulaukiau nepažįstamos moters žinutės: „Gal galite atsiųsti penkis eilėraščius ruošiamam leisti almanachui?“ Tai buvo 2015 metai. Nusiunčiau. Išleidom pirmą almanachą. Jis papuolė į rekordų knygą. Leidinį padovanojau Kėdainių M. Daukšos viešajai bibliotekai.

Įgavau drąsos ir nusprendžiau išleisti savo knygą. Susiradau draugę, kuri redagavo, sutvarkė mano eilėraščius ir štai pasirodė mano pirmoji knyga „Su meile – tau“. Džiaugiuosi per eilėraščius susipažinusi su daugybe bendraminčių. Į knygos pristatymą, į tokią Labūnavą, atvažiavo bičiuliai iš Šakių, Varėnos, Lazdijų, Biržų… Labūnavos kultūros centre surengėme be galo gražias knygos sutiktuves.

Po devynių mėnesių, kaip kūdikis, gimė antra knyga, nes eilėraščių buvo, o apetitas juk kyla bevalgant (nusijuokia). Taigi išleidau eilėraščių rinkinį „Kaštonai, pražydę rudenį“. Daug kam kliūva pavadinimas, bet juk tai aš – aš pražydau savo gyvenimo rudenį. Tik dabar pradėjau įgyvendinti savo svajones, nes anksčiau joms nebuvo laiko.

Sėdėjau kartą ant sūpynių ir šovė į galvą: „Negaliu pakeist likimo.“ O! Puikus knygos pavadinimas. Praėjo dveji metai ir pasirodė mano eilėraščių rinkinys tokiu pavadinimu. Ši knyga įdomi tuo, kad ji be turinio, jokios klaidos netaisytos. Juk gyvenime nieko negalime pakeisti. Padarei ir viskas – klaidos nepataisysi. Gali jos nekartoti, bet pataisyti negali. Tad tokia yra ir knyga.

Vien liūdna – reikia smagių eilių (šypteli).  Buvau prirašiusi, kaip aš vadinu, tokių balabaikių apie Onutę, apie Marytę, visokius meilės reikaliukus (juokiasi). Mano vyriausia anūkė baigusi dailę. Sakau jai: „Milvyde, tu man nupiešk knygos viršelį, darom bendrą projektą.“ Ji – mano mergaitė, iškart sutiko ir išleidom eilėraščių rinkinį šmaikščiu pavadinimu „Pasiutpolkė su laiku“.

Artėja mano 70-metis, tad norėčiau tokio rimto leidinio „Tarp gyvenimo klosčių“. Knyga paruošta, viršelį draugė padovanojo, viską turiu – belieka išsiųsti į spaustuvę. Labai tikiuosi savo jubiliejui jau turėti penktą knygą. Pakeliui ir dvyliktas almanachas, kuriame drauge su kitais kūrėjais eilėraščius publikuosiu ir aš.

– Aldona, vos spėju paskui – Jūs per gyvenimą skriejate įjungusi aukščiausią pavarą!

– Tiesiog myliu gyvenimą. Juk jis trumpas ir juo nesidžiaugti negali. „Negaliu pakeist likimo, bet galiu jį padaryti gražesniu, Dievas mato – visus jus apkabinus, einu gražiu gyvenimo keliu.“ (Savo kūrybos eilutes pacituoja Aldona)

Knygų leidžiu ne po daug – tiesiog sau, dėl savęs, nes man smagu, kad žmonės skaito, nori, prašo. Biznio iš tokių leidinių nepadarysi, tad ir nebandau – ne to siekiu.

O kūrybinės mintys netyla, siela vis dar kalba eilėmis, dar turiu ką pasakyti ir sakau.

– Ką šeima mano apie tai, kad močiutė tapo knygas leidžiančia poete?

– Vyras nei vieno mano eilėraščio nėra perskaitęs (juokiasi). Sako, kad tai ne jam. O anūkai ir vaikai – tikri mano gerbėjai (džiaugiasi).

– Ar drąsu savo eiles skaityti viešai?

– Baimės neturiu. Mūsų kūrėjų grupė kviečiasi vieni kitus į svečius, tad visur važiuojame. Lazdijuose šiemet bus jau dešimtas festivalis. Viena iš mūsų literačių ten turi seną tėvų sodybą. Suvažiuojame visi į tą vienkiemį ant kalvos, susivežame vaišių, skamba dainos, poezija, liekame su nakvyne. Be galo puikiai leidžiame laiką. Tiesa, skaityti savo kūrybą svetimoje vietoje man labai gerai, o skaityti saviems – sunkiau (šypteli). Bet šiaip gyvenime nesu iš bailiųjų.

– Esate užsiminusi, kad didžiausias Jūsų įkvėpimas – gamta. Kur tos mūzos slepiasi: gėlių žieduose, ryto ūkanose..?

– Turbūt kiekviename mano eilėraštyje rastume gamtos motyvų. Pamatai gamtoje kažką ir ateina mintis. Esu įsitikinusi, kad tai yra ne mano – tai duota. Kai dirbdama auklyte plaudavau grindis, iš manęs kolektyvas juokdavosi: „Jau šepetys numestas – Aldona eiles rašo.“ Užrašydavau, kas viduje netikėtai gimė, ir tuoj grįždavau prie darbo (šypteli).

Esu sukūrusi eilėraščių ir Labūnavai, ir Nevėžiui, ir Bučiūnams – reikia duoklę savam kraštui atiduoti. Mano vaikystė bėgo Bučiūnuose. Dabar to kaimo nebėra, nes darė melioraciją ir gyventojus iškėlė. O buvo didelis gražus kaimas – 80 sodybų. Kai teko išsikraustyti, su teta apsigyvenome Serbinuose.

– Aldona, kaip apibrėžtumėte savo eiles?

– Viskas iš gyvenimo. Ką šiandien jaučiu, tą dažniausiai ir rašau. Tai paprastas šnekėjimas, be aukštų frazių – tiesiog eiliuotai perteikiu savo mintis.

– Viena, kai eilėraščiai guli stalčiuje surašyti lapuose ir visai kas kita, kai jie – knygoje. Koks tai jausmas?

– Labai geras. Gal ir vaikiškai nuskambės, bet kai gavau savo pirmą knygelę, aš net verkiau… Verčiau ją, kaip ji kvepėjo… Negalėjau patikėti, kad tai mano eilės. Kiekvienai knygai buvo surengtos sutiktuvės, yra nuotraukos, prisiminimai. Važiuojame palaikyti ir kitus, pristatančius savo knygas. Mūsų literatų bendruomenė labai stipri. Priklausau Almos Jociuvienės vadovaujamam Kėdainių literatų ir menininkų sambūriui „Vaivorykštės tiltai“ ir Vilniaus asociacijai „Menų sodai“.

Suvažiuojame į minėtą šimtametę sodybą Lazdijų rajone iš visos Lietuvos ir niekas neklausia, kokia mašina atvažiavai, ką tu turi, kokia tavo profesija. Visi lygūs – skaitom, dainuojam, linksminamės… Nors yra visokio rango žmonių: profesorių, medikų, paprastų, bet visi tokie šilti… Labai smagu.

– Ar atsigręžusi 30 metų atgal būtumėte galėjusi patikėti, kad svetainės lentynoje puikuosis keturios Jūsų poezijos knygos?

– Aš ir 2015 metais nesitikėjau, kur ten prieš 30! O dar ir paruošti knygą ledybai visiškai nieko apie tai nenusimanančiam žmogui – man, paprastai kaimo moteriškei, yra didžiulis pasiekimas. Labai dėkoju sūnui Andriui, nors tada ant jo pykau už tą kompiuterį ir internetą (juokiasi). Bet jei ne sūnus, tai nieko čia nebūtų. Už visą savo garbę ir pasiekimus turiu būti dėkinga jam.

Kadangi moku naudotis internetu, tai ir elektroninę bankininkystę turiu, užsisakinėju, perku internetu. Bet irgi blogai (juokiasi), nes sėdi, pamatei ir pervedei pinigus. Vaikai kartais net per dantį patraukia: „Mama, tu nori ar tau reikia?“ Aišku, daugiau noriu (šypsosi).

– Regis, išėjusi į pensiją tarsi atgimėte – pradėjote antrą gyvenimą: kompiuteris, internetas, po Lietuvą pasklidusi Jūsų kūryba, kelionės ir renginiai su literatais… Dievaži, labai užimta senjorė.

– Dabar aš esu visiška savanaudė (nusijuokia). 60 metų atidaviau kitiems: šeimai, vaikams, darbams… O likę metai – man, nes nežinau, kiek Dievulis jų davė, tad negaliu barstyti.

Jaučiuosi labai laiminga ir dėkinga už savo gyvenimą. Prisiminus, kokia buvo mano dienų šioje žemėje pradžia, kai buvau, pavadinkim, paskirta myriop… Bet štai – ir mokslus baigiau, ir darbą turėjau, šeimą sukūriau, vaikus užauginau, anūkų sulaukiau. Negaliu skųstis likimu. Taip, buvo visko – ir sunkiau, ir lengviau, bet tai ir yra gyvenimas. Suklupus svarbu sugebėti atsikelti. Jei turėsi tikslą, būtinai atsikelsi.

Kurdama eilėraščius aš daug rašau per save, tačiau ne viską tapatinu su savim. Būna, įkeliu eiles ir klausia, kas atsitiko, bet nieko neatsitiko. Jau septynerius metus nebeturiu sesės, tad lapkričio 1-ąją aplanko tam tikros mintys, tačiau jos nebūtinai apie mane.

Mes buvome šeši vaikai. Broliai mirė pirma mamos, o mirus mamai, likome keturios seserys. Kai tėvas pabėgo, jas išvežė į vaikų namus, o manęs, kaip greitai mirsiančios, ten nenorėjo, tad paliko kaime pas tetą. Bet gyvenimas toks – jei tau nelemta prapulti, tai tu ir išsikapstysi.

Aš labai tikiu likimu. Turbūt mes gimdami atsinešame savą lemtį. Ko tik gyvenime nebūna – regis, kebliausių situacijų, bet kažkaip išsisuki ir viskas susiklosto gerai, jei turi būti gerai.

Dar tikiu, kad kažkas globoja… Prisimenu ypatingą akimirką. Tada išgyvenau sunkų laikotarpį, labai trūko pinigų. Nors mamos neprisimenu, regiu sapną: sėdžiu žalioje pievoje su savo mažais vaikais, ateina moteris tokiu juodu gobtuvu, duoda man rublį, aš jo neimu, tad rublis nukrenta ant žolės, o nukritęs virsta krūva pinigų. Klausiu: „Kas jūs? Aš neimsiu tų pinigų.“ Atsako: „Aš visada su jumis, tik esu nebylė.“ (Susigraudina) Tikiu, kad tai buvo mama. Ji mane globoja. Po to sapno netikėtai atsirado galimybės ir išsisprendė finansinės problemos. Tai buvo pranašingas sapnas.

– Dėkoju, Aldona, už mistišką pokalbio pabaigą ir dosniai atvertą širdį. Jūsų gyvenimo istorija bei mintys labai įtraukia. Mudviejų pašnekesys prabėgo tarsi akimirksnis. Nekantrauju pasklaidyti penktosios Jūsų poezijos knygos puslapius!