Vilnietė etnologė Eglė Valentė Vėlines vadina viena šilčiausių ir šviesiausių švenčių. Pasak jos, tai metas, kai ryšys su mirusiais artimaisiais ypač sustiprėja. Tiesa, jis mus lydi kiekvieną dieną, tik mes to nesuvokiame. Juk tai, kuo ir kaip gyvename šiandien, yra mūsų protėvių nuopelnas, jų sprendimų, nugyventų gyvenimų padariniai.

Laužus pakeitė žvakės

Etnologija ir papročiais E.Valentė susidomėjo dar vaikystėje. Šiandien moteris savo dirbtuvėse iš šiaudų kuria milžiniškas ugnies skulptūras, organizuoja kultūrinius renginius, o prieš Kalėdas jos namuose įsikuria Kalėdų senelio paštas. Idėjų, kūrybiškumo ir energijos Eglei netrūksta, tačiau ji įsitikinusi, kad žmogaus kūrybingumas ir gebėjimai neturi lemiamos reikšmės renkantis veiklą, profesiją.

Anot tradicijų žinovės, šiuo atveju daug svarbesnį vaidmenį atlieka tėvai, jų įskiepytos vertybės ir aplinka, kurioje bėgo vaikystė. Žemaitiškų šaknų turinti E.Valentė pusę jos praleido sostinėje, o pusę – Žemaitijoje, pajūryje pas gimines.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Kai kurie dalykai iš vaikystės labai stipriai įsirėžė į sąmonę. Puikiai atsimenu, kaip į Vilnių atvažiavę giminės vakarodami dainuodavo. Gerai pamenu ir močiutės pasakojimus, kaip Dzūkijoje prieš Vėlines kapinaitėse būdavo kraunamas laužas. Šis paprotys buvo gajus prieš atsirandant madai deginti žvakes“, – pasakojo etnologė.

Iš tiesų iki pat XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Būdavo užkuriamas bendras laužas, kuriame deginti seni nuvirtę kryžiai, nudžiūvusios medžių šakos. Laužų deginimo paprotys kai kur Dzūkijoje išlikęs iki šių dienų.

Bijoti neverta

Pasak E.Valentės, būtent ugnis simbolizuoja amžiną dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – ryšį. Šį ryšį moteris lygina su banguojančia jūra. Ant bangos keteros stovime mes, gyvieji, o jūros gelmėse ilsisi mirusieji. Ten glūdi ir visa tai, ką jie sukūrė, patyrė, išgyveno. „Mirusių žmonių indėlis yra be galo svarbus. Nors laikai keičiasi, viskas lieka taip pat. Dangumi ritinėjasi ta pati saulė, pavasarį taip pat pražysta sodai, o mums taip pat liūdna, kai numiršta tėveliai, artimieji, draugai, mokytojai ar kiti brangūs žmonės“, – apie nesikeičiančius svarbiausius dalykus kalbėjo etnologė.

BNS nuotr.

Šiandien daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, bijo mirties. Eglė šią baimę sieja su krikščionybe. Pati daug laiko praleidusi su močiute Žemaitijoje E.Valentė matė žmonių, kurie ne aklai tikėjo viena ir kita religija, o buvo laisvamaniai gerąja šio žodžio prasme. „Nebuvo jokio konkretaus tikėjimo. Buvo tikima, kad Dievas yra čia ir dabar, visur aplink. Pamenu, kaip teta melsdavosi Saulei“, – pasakojo moteris.

Todėl, pasak jos, norint atsikratyti tos baimės, svarbu suvokti, kad mirusiųjų gyvenimas buvo šviesus ir nuostabus. Reikia džiaugtis, kad jie turėjo galimybę gyventi. Taip pat reikia jiems atleisti, jei yra likę kokių nors nuoskaudų. Ir prašyti jų palaimos ir atleidimo, jei nuoskaudų esate suteikę jiems. „Jei į kapines ateisime taip nusiteikę, nebeliks jokios baimės“, – neabejojo Eglė.

Aplanko vėlės

Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad žmogui mirštant nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Tačiau šiandienines mirusiųjų pagerbimo tradicijas sunku sieti vien su protėvių kultu ar religija. Ne tik tikintieji, bet ir netikintieji savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti ten besiilsinčių artimųjų atminimą. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties ir susikaupimo diena.

Šiandien, kaip ir seniau, daugelis tiki, kad Vėlinių ir Visų šventųjų vakarą mirusiųjų vėlės ateina susitikti su kitais mirusiaisiais, pasimatyti bei pasikalbėti su gyvaisiais. Todėl Vėlinių vakarą pasirūpinama jas tinkamai priimti ir pavaišinti.

BNS nuotr.

Etnologė E.Valentė lietuvių kalbos žodį „vėlė“ sieja su žodžiu „velėna“ – derlingiausiu žemės sluoksniu, į kurį grįžta viskas, kas supuvę ir kuriame viskas auga iš naujo. Juk nuo mirusiojo kūno atsiskyrusi vėlė taip pat tęsia savo gyvenimą, tik kitose erdvėse, mums nežinomose plotmėse.

Kapinėse dainuoja

Pati Eglė savo mirusius artimuosius lanko kasmet. Uždega žvakučių ir ant apleistų kapų ar kadaise buvusių kapaviečių. „Su kai kuriais mirusiaisiais mano santykis yra labai aiškus ir stiprus. Esu sulaukusi ir pagalbos. Manau, kad daugybė dalykų, kurie yra ten, iš tikrųjų yra ir čia. Turiu omenyje ir kalbą, kuria kalbame, ir tikslus, kurių siekiame. Būdama kapinėse, visada sudainuoju dainą. Nunešu gėlių, uždegu žvakelę“, –pasakojo moteris.

Ne veltui kapinės yra laikomos šventa vieta. Pasak E.Valentės, jei kyla klausimų, kiekvienam verta ten nueiti ir tiesiog pabūti. „Ir visai nesvarbu, ar dukra eina pas mamą, ar žmona – pas vyrą, ar paprastas žmogus – pas Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ar Joną Basanavičių. Tik linkėčiau, kad žmonės tai darytų sąmoningai, taip, kaip tikrai norisi. Kad pagalvotų ir iš tikrųjų su tomis uždegtomis žvakelių švieselėmis pabūtų. Šiandien tos gelmės labai trūksta“, – sakė etnologė.