Itin vangiai, kone šnabždesiu, vykdoma referendumo agitacinė kampanija verčia manyti, kad į jį didesnių vilčių nebededa ir garsiai apie būtinybę išsaugoti Lietuvos pilietybę užsienyje gyvenantiems lietuviams trimitavę politikai. Matyt, dabar svarbiausia – gražiai pasirodyti prieš rinkimus, net jei bandai įsiūlyti rinkėjams katę maiše.

Belieka pasitikėti Seimu?

Kelios pastarosiomis savaitėmis pasirodžiusios TV ir radijo laidos, skirtos kartu su Respublikos prezidento rinkimų pirmuoju turu vykstančiam privalomajam referendumui dėl Konstitucijos 12 straipsnio, kuris reglamentuoja pilietybę, pakeitimo, tik dar labiau pabrėžė situacijos keistumą. Referendumo agitacinė kampanija prasidėjo jau daugiau nei prieš 4 mėnesius ir iki šiol niekaip neįsisiūbuoja, nors iki balsavimo referendume dienos nebeliko nė 2 mėnesių. Praėjusį pavasarį, Seimui paskelbus šį referendumą – beje, labai vieningai, nes niekas iš Seimo narių nebalsavo prieš, o susilaikė tik 5 – garsiai aidėjo politikų mušimasis į krūtinę. Rinkėjų apsisprendimas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo įgijusiems užsienio valstybės pilietybę buvo vadintas labai svarbiu ne tik mūsų išeivijai, bet ir visai Lietuvai. Dvigubos pilietybės išlaikymas net buvo pavadintas mūsų nacionalinio saugumo klausimu.

„Suvokimas, kad mūsų žmonės, kurie gimimu gali išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę, yra ir nacionalinio saugumo klausimas. Karo Ukrainoje metu pamatėme, kad tie, kurie turi ir tos valstybės, ir mūsų valstybės pilietybes, buvo stipriausi lobistai, stipriausi gynėjai ir stipriausi įtakos darytojai dėl paramos Ukrainai. Mes matome tikrai daug žmonių, kurie yra patriotiški, kurie myli Lietuvą, kurie myli demokratiją, nepriklausomybę ir ją gintų, jeigu toks poreikis būtų“, – tada iš Seimo tribūnos sakė viena iš privalomojo referendumo iniciatorių, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai priklausanti Dalia Asanavičiūtė. Jos teigimu, kadangi pats referendumas labai sudėtingas, reikalingas didelis skaičius pasisakiusių „už“, todėl esą reikia „sukelti didelę bangą, kad antrą kartą šį klausimą išspręstume ir prie jo daugiau negrįžtume“.

Vis dėlto, praėjus kone metams nuo referendumo palaikymo bangos kėlimo, atrodo, kad iš jos beliko vos keli purslai. Kažin ar būtų sąžininga dėl to kaltinti vien valdančiuosius, nes referendumo idėjai pritarė visos parlamentinės partijos. Šiaip ar taip, leisgyvė referendumo dėl pilietybės agitacinė kampanija rodo, kad politikai, o kartu ir Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), noriai lipa ant to paties grėblio – 2019 metais surengtas pirmasis referendumas dėl pilietybės išsaugojimo nepavyko. Nors jame dalyvavo daugiau nei pusė rinkėjų sąrašuose esančių piliečių, balsavusių „už“ buvo per mažai, kad būtų pakeista Konstitucija. Po 5 metų situacija kartojasi: norint pakeisti dabartinę Konstitucijos nuostatą dėl pilietybės, reikia, kad už tai referendume balsuotų ne mažiau nei 1,2 mln. Lietuvos piliečių, o žadėta didelė politinio palaikymo referendumui banga lig šiol taip ir nepakilo...

Dar daugiau: net ir tie rinkėjai, kurie jau apsisprendė dalyvauti šiame referendume, vėl bus verčiami pirkti katę maiše. Jiems belieka pasikliauti referendumo formuluotę sugalvojusiems teisininkams ir ją patvirtinusiems Seimo nariams, nes patiems susigaudyti, už ką balsuoja, daugumai turbūt nebus lengva. Štai kokį klausimą jie perskaitys rinkimų apylinkėje gavę privalomojo referendumo biuletenį. „Ar Jūs pritariate, kad būtų priimtas šis įstatymas: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymas. 2024 m. (tarpas) d. Nr. (tarpas). Vilnius. 1 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas. Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: 12 straipsnis. Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas.“

Tie, kas taip ir nesuprato, už kokią – vienintelę ar daugybinę – Lietuvos pilietybę balsuoja, gali negaišti laiko dar ir dar kartą iš naujo skaitydami referendumo klausimą. Norint susigaudyti, reikėtų nagrinėti Seimo pernai parengtą konstitucinio įstatymo projektą. Jį derėtų iš anksto susirasti internete patiems ir gerai pastudijuoti. Įstatymo projektas susideda iš 48 straipsnių, ir visi atrodo svarbūs. Gali būti, kad jį nagrinėjantys rinkėjai su kažkuo sutiks, o su kažkuo – nė už ką. Ką jiems tada daryti, kaip balsuoti? Kieno patarimo pasiklausti? Gal prie rinkimų urnos einančios kaimynės? O gal tiesiog numoti į viską ranka ir balsuoti „už“, taip išreiškiant visišką pasitikėjimą referendumo klausimą patvirtinusiu Seimu? Kita vertus, nelabai norisi likti kvailio vietoje, nes, naujausios „Vilmorus“ apklausos duomenimis, Seimu pasitiki vos 11,5 proc. apklaustųjų, o nepasitiki 52,2 proc. Prie ko jungtis – prie mažumos ar daugumos? Kaip neprašauti pro šalį savo balsu perkant katę konstituciniame pilietybės maiše?

Keli klausimai kandidatams

Svarstydami, kodėl privalomojo referendumo dėl pilietybės agitacinė kampanija, kuri turėtų padėti atsakyti į rinkėjams kylančius klausimus, vis dar neįsibėgėjo, ir ar iš tiesų referendumo formuluotė juos verčia pirkti katę maiše, kreipėmės į tris politikus, viešojoje erdvėje minimus tarp stipriausių kandidatų Lietuvos prezidento rinkimuose. Tai dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda, Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė ir teisininkas Ignas Vėgėlė. Jiems pateikėme šiuos klausimus: ar Lietuvos rinkėjams, gegužės 12 d. dalyvausiantiems privalomajame referendume dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, bus pakankamai aiškus referendumo klausimas? Ar jie balsuodami žinos, už kokią – vienintelę ar daugybinę – Lietuvos Respublikos pilietybę pasisako, ar visgi bus verčiami pirkti katę maiše? Kokia kandidato į prezidentus pozicija daugybinės pilietybės klausimu? Kaip jis vertina 2023 m. lapkričio 12 d. prasidėjusią šio referendumo agitacinę kampaniją? Ar sutiktų su tvirtinančiais, kad ji vyksta pernelyg vangiai?

„Prezidentas kviečia visus Lietuvos piliečius dalyvauti referendume dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, kad kuo daugiau išeivijos lietuvių galėtų išsaugoti gyvąjį saitą su Lietuva. Referendumo klausimas, suformuluotas Seimo nutarimu, nebegali būti keičiamas, todėl dabar, Prezidento manymu, svarbu, kad piliečiai ateitų ir išreikštų savo nuomonę, kuri, tapusi konstitucine norma, leistų iš esmės pakeisti Lietuvos pilietybės išsaugojimo sąlygas“, – tokį atsakymą gavome iš Respublikos prezidento komunikacijos grupės.

O štai kokį atsakymą atsiuntė Vyriausybės komunikacijos departamento Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyrius: „Atsakydami į Jūsų užklausą, norėtume pabrėžti, kad už referendumo teisinius aspektus bei formuluotę buvo atsakinga specialiai Seimo valdybos suburta darbo grupė dėl pasirengimo referendumui. Visų parlamentinių partijų atstovai kartu su konstitucinės teisės ekspertais ilgai diskutavo ir bendrai priėjo sutarimą, kad tokia formuluotė labiausiai atspindėtų svarstomo klausimo esmę ir teisinius Konstitucijos aspektus. Paskelbus referendumą Seimo nutarimu, Vyriausybės kanceliarijai buvo pavesta įgyvendinti informacinę kampaniją, kurios tikslas – informuoti visuomenę apie referendumą dėl pilietybės išsaugojimo, pristatyti klausimo svarbą, atsakyti į dažniausiai kylančius klausimus, kad kuo daugiau piliečių referendumo dieną priimtų informuotą sprendimą.

2023 m. spalio–lapkričio mėnesiais vyko pirmasis visuomenės informavimo kampanijos etapas, kurio metu, pasitelkiant tradicinius ir skaitmeninius informavimo būdus, buvo komunikuojama apie artėjantį referendumą ir tai, kas juo sprendžiama. 2023 m. gruodžio mėnesį Vyriausybės kanceliarijos užsakymu atliktos reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos rezultatai parodė, kad informuotos visuomenės dalis auga. Antrasis – didelio dažnio ir intensyvumo – visuomenės informavimo etapas prasidės šių metų kovo pabaigoje ir tęsis iki gegužės 12 d. Šiuo laikotarpiu planuojama pasitelkti kuo platesnį spektrą informavimo priemonių.

Ministrė Pirmininkė mano, kad labai svarbu išspręsti pilietybės išsaugojimo klausimą, tačiau norėtume pabrėžti, kad Vyriausybė ir Vyriausybės kanceliarija negali vykdyti nei agitacijos „už“, nei agitacijos „prieš“ – tai nustato įstatymai. Pažymėtina, kad tvirtas ryšys su diaspora, diasporos įsitraukimas į valstybės gyvenimą ir gerovės kūrimą skatinimas – vienas iš pagrindinių šios Vyriausybės prioritetų.“

Kadangi teisininkas I.Vėgėlė, regis, nusprendė dėmesio „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams neskirti, nors jo rinkimų štabas patvirtino klausimus gavęs, apie šio kandidato požiūrį belieka tik spėlioti.

„Nubyra“ po tūkstantį per metus

Viena iš Pilietybės konstitucinį įstatymo projektą įregistravusių Seimo narių Agnė Širinskienė, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja, Mišrios Seimo narių grupės frakcijos seniūnė, patvirtino, kad referendumo politinė kampanija vyksta. „Rengiamos televizijos ir radijo laidos, praėjusią savaitę pati vienoje iš jų dalyvavau. Kaip ir kiekvieno referendumo atveju, valstybė ir šį kartą skyrė tam lėšų. VRK privalo apmokėti už visas referendumo agitacijos laidas. Suprantu, kad galbūt norisi didesnio referendumo kampanijos intensyvumo. Jis, matyt, bus didžiausias, kai beliks mėnuo iki balsavimo. Tačiau nepasakyčiau, kad visai nėra agitacinių laidų. Panaši kampanija vyko ir prieš 2019 m. referendumą dėl pilietybės“, – sakė politikė.

Seimo narė atkreipė dėmesį, kad valstybė referendumo agitacinėms laidoms ar plakatams lėšų skirti negali. „Ji gali finansuoti tik informacijos apie vyksiantį referendumą sklaidą. Todėl ir matome šiek tiek kitokią agitacinę kampaniją. Tai skiriasi nuo agitacijos, kurią vykdo politinės partijos prieš prezidento, Europos Parlamento ar Seimo rinkimus. Kai kurių partijų keliami kandidatai prezidento rinkimuose jau turi sukaupę daugiau nei po 100 tūkst. eurų savo rinkimų kampanijai finansuoti. Referendumo atveju valstybė tiesiog finansuoja rinkėjų informavimą, o ne agitavimą. Įstatymas šiuo atveju draudžia aktyviai už kažką agituoti, todėl stengiamasi išlikti neutraliais“, – sakė A.Širinskienė.

Ji sakė nesutinkanti, kad balsuojantieji referendume bus verčiami pirkti katę maiše. „Taip, teikiamoje referendumo formuluotėje kalbama apie konstitucinį įstatymą, kuris reguliuos pilietybės įgijimo klausimus, bet šio įstatymo projektas yra įregistruotas Seime, jis viešai prieinamas. Referendumo kampanijai skirtose laidose apie jį diskutuojama, aptarinėjamas jo turinys, tad, manau, jeigu žmogus tuo domisi, tai informacija apie konstitucinį įstatymą jam tikrai yra prieinama. O jeigu nesidomi, tai jis greičiausiai nevaikšto į jokius rinkimus. Ir tada turime situaciją, kai kitą rytą po rinkimų visi skundžiamės, kad mums kažkas išrinko valdžią, ir išrinko ne tuos, kuriuos mes būtume rinkę.

Paradoksas: mūsų abejingumas rinkimams leidžia valdžią išrinkti kaimynui. Jis tokiu atveju už mus priima sprendimus. O klausiant, ar atsakymą „taip“ pasirinkę referendumo dalyviai pasisakys už daugybinę, ar už vienintelę pilietybę, reikėtų atkreipti dėmesį į paplitusį mitą, neva priėmus konstitucinį įstatymą visi užsieniečiai galės gauti Lietuvos pilietybę ir t.t. To tikrai nebus, įstatyme kalbama tik apie Lietuvos pilietybę jau turinčių žmonių teisę išsaugoti ją, jeigu jie įgytų kitos šalies pilietybę. Jei tokia nuostata būtų priimta, turbūt neatsirastų daugiau mūsų valstybės piliečių, bet tai leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę tiems žmonėms, kurie kasmet ją praranda dėl to, kad gauna kitų šalių piliečių pasus. Dėl panašių priežasčių tokių „nubyrančių“ Lietuvos piliečių yra po tūkstantį ar po kelis šimtus per metus“, – teigė A.Širinskienė.

Tada nepritarėt, tai gal dabar pritarsit?

Politologo Mindaugo Jurkyno, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, teigimu, norint atsakyti į klausimą, ar tikrai referendumo politinė kampanija vyksta vangiai, reikėtų atlikti žiniasklaidos priemonių monitoringą. „Jis atskleistų kampanijos intensyvumą. Tai svarbu dėl to, kad galbūt kažkokių TV laidų nepamatome, informacijos per radiją neišgirstame, nepastebime skelbimų interneto platformose ir t.t. Aš kaip paprastas žiniasklaidos vartotojas didelių, aktyvių pastangų reklamuoti šitą referendumą ar diskutuoti jo temos rėmuose visgi nepastebėjau. Nemačiau, kad būtų kas nors išskirtinio“, – sakė profesorius.

Tačiau jis sakė norintis atkreipti dėmesį į vieną dalyką. „Nepamirškime, kad prieš 5 metus mes tokį referendumą jau buvome surengę. Manau, demokratijai nėra gerai, jeigu tą pačią temą referendumui vis siūlome kas 5 metai. Tarsi atrodo, kad už to slypi tam tikra politinė pozicija. Aš nesakau, ar ji gera, ar bloga – apie tai sprendžia rinkėjai. Bet su kiekvienais rinkimais siūlyti vis tą pačią referendumo temą – atvejis, kurio per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją dar neturėjome. Referendumų būta įvairių, bet kaskart jie būdavo skelbiami dėl skirtingų dalykų. Tuo tarpu dabartinio referendumo tema lygiai ta pati. Atrodo taip, tarsi kas mūsų piliečių klaustų – pirmą kartą nepritarėte, tai gal tada antrą kartą pritarsit? Tai atrodo gana įdomus pasirinkimas, nepaisant to, kad pilietybės problema yra aktuali“, – sakė M.Jurkynas.

Jo manymu, diskusijose dėl referendumo formuluotės gali iškilti visokių klausimų. „Tarkime, žmonės referendume pasisakys už tai, kad reikia keisti Konstitucijos 12 straipsnį, o kaip, jie nežino, nes konstitucinis įstatymas nebuvo jų aptartas. Aišku, kad į referendumą atėję žmonės turės tris pasirinkimus. Galės balsuoti „taip“ arba „ne“, arba galės tiesiog neimti referendumo biuletenio. Taip, kaip buvo prieš 5 metus, kai kartu su referendumu dėl pilietybės išsaugojimo vyko ir referendumas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo. Dalis rinkėjų, nors ir dalyvavo prezidento rinkimuose, neėmė šio referendumo biuletenio. Dėl per mažo dalyvavusių rinkėjų aktyvumo šis referendumas buvo paskelbtas neįvykusiu. Tad ir šiais metais gali būti taip, kad žmonės, kurie nepritaria referendumui dėl pilietybės ir nori jį, grubiai tariant, „nuskandinti“, paprasčiausiai neims biuletenio, kad nebūtų pasiektas reikiamas balsavusiųjų skaičius. Jei neklystu, kad referendumu būtų priimtas sprendimas, už jį balsuoti turi ne mažiau kaip 1,2 mln. Lietuvos piliečių. Sprendžiant iš dabartinės visuomenės politinės kultūros, grynai matematine prasme būtų sunku įsivaizduoti tokį „už“ balsavusių referendumo dalyvių skaičių“, – svarstė politologas.

M.Jurkynas nesutiko su manančiais, jog vangi referendumo agitacinė kampanija sietina su konservatorių nenoru, kad į prezidento rinkimus ateitų kuo daugiau rinkėjų, nes tai mažintų jų kandidatės šansus. „Tokiuose argumentuose nėra racionalumo. Bet kuriuo atveju prezidento rinkimai yra populiarūs, žmonės į juos eina noriai, rinkėjų aktyvumas jų metu paprastai viršija 50 proc. Iš esmės prezidento rinkimų ir referendumo sujungimas savaime skatina rinkėjų aktyvumą. Ar bus platesnė diskusija referendumo klausimu, ar nebus, rinkėjų aktyvumo tai pernelyg nepakeis. Suprantama, kaip žmonės norės, taip ir balsuos. Tačiau įstatymo reikalavimas, kad, norint pakeisti Konstituciją, reikia, jog referendume balsuotų „už“ daugiau kaip pusė visų rinkimo teisę turinčių gyventojų, verčia abejoti artėjančio referendumo sėkme“, – sakė politologas.

„Visiškai apleido pilietybės klausimą“

„Man atrodo, kad dabar ir mūsų viešąją erdvę, ir politikų galvas labiau yra užvaldę nacionalinio saugumo ir gynybos klausimai. Būtų sunku tuo abejoti. Antras dalykas – dar pakankamai vangiai vyksta ir prezidento rinkimų kampanija. Be abejo, šiek tiek dėl to apmaudu“, – sakė politologas Andžejus Pukšto, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, paklaustas apie galimas vangios referendumo agitacinės kampanijos priežastis. Anot jo, viena vertus, galima tikėtis, kad žmonės balsuos referendume, nes jis vyks kartu su prezidento rinkimais.

„Čia optimistinis aspektas. O pesimistinis – tai, kad jeigu šį kartą referendumas nepavyks, tai pilietybės klausimas greitai nesugrįš į visuotinio balsavimo procedūrą. Sudaužyti šį indą būtų neracionalu. Galima sakyti, kad politikai iš tiesų pilietybės klausimą visiškai apleido. Mūsų visuomeninis transliuotojas tam irgi neskiria dėmesio. Sutinku su tuo, kad tai iš tiesų yra problema“, – pridūrė politologas.

Paklaustas, ar referendumo kampanijos vangumas galėtų būti siejamas su partiniais interesais, A.Pukšto šį klausimą pavadino sudėtingu. „Jis gal labiau sietinas su rinkimų kampanijų technologijomis. Galiu priminti, kad konservatoriai ir abi liberaliosios partijos kaip tik ir buvo didelės šito referendumo entuziastės. Referendumo iniciatyva juk neatėjo iš socialdemokratų ar „valstiečių“. Man tiesiog atrodo, kad valdančiosios partijos dar nepasirinko aiškios strategijos šiuo klausimu. Jie buvo užsiėmę ir Europos Parlamento rinkimų aptarimu, sąrašų tvirtinimu, ir premjerės I.Šimonytės, kaip kandidatės prezidento rinkimuose, pristatymu. Konservatoriai ir liberalai labai pabrėžia diasporos vaidmenį, jos ryšį su Lietuva. Todėl vis dėlto manau, kad jie pasirinks kitokią taktiką, agituos dalyvauti referendume. Nors, žinoma, logikos yra: mažesnis rinkėjų aktyvumas iš tiesų yra palankesnis I.Šimonytei. Bet aš visgi manau, kad galimus motyvus atsvers referendumo nauda. Gal kitas mėnuo bus žymiai ryškesnis referendumo agitacijos kampanijos aktyvumo prasme“, – vylėsi A.Pukšto.

Mano, kad tikrai nesupras, už ką balsuoja

Partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininko, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos opozicijos lyderio Artūro Zuoko teigimu, vangi referendumo kampanija tik patvirtina apsimestinį politikų rūpestį pilietybės klausimais.

„Visi supranta – jei norime, jog referendumas įvyktų, būtina didelė agitacinė kampanija, be to, labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas žmonėms balsuoti. Pavyzdžiui, ten, kur gyvena daug Lietuvos piliečių – Anglijoje, Airijoje, kitose valstybėse. Kad ne jiems reikėtų vargti, norint atlikti pilietinę pareigą, bet kad valdžia atvažiuotų arčiau jų gyvenamųjų vietų. Taip pat labai svarbu, kiek laiko Lietuvos piliečiai galėtų balsuoti šiame referendume. Pageidautina, kad šis laiko tarpas būtų kuo ilgesnis. Visa tai parodo, kaip faktiškai šie reikalai yra sprendžiami. O informacijos apie referendumą šiandien yra labai mažai. Politikai deklaruoja savo rūpestį „Facebook“ ir kituose socialiniuose tinkluose, pranešimuose spaudai, bet jo nepagrindžia kasdieniu darbu, reikalingomis lėšomis. Todėl, matyt, jau šiandien galima pasakyti, kad šis referendumas eilinį kartą patirs fiasko“, – prognozavo politikas.

Svarstydamas apie galimą konservatorių nenorą, kad į prezidento rinkimus tą pačią dieną ateitų kuo daugiau rinkėjų, nes tai mažintų jų kandidatės šansus, A.Zuokas atkreipė dėmesį, kad konservatoriai visada buvo dviveidžiai šiuo klausimu. „Dalis konservatorių partijos lyderių apie referendumą dėl pilietybės kalbėdavo pozityviai ir pasisakydavo už jo rengimą, kaip ir šiuo metu. Bet realiais veiksmais viskas buvo daroma priešingai. Kiti šios partijos lyderiai netgi reikšdavo skeptišką nuomonę, ieškodavo dirbtinių argumentų, kodėl tokio referendumo nereikia. Šiandien matau lygiai tą patį: vieni kalba apie jo svarbą ir bando palaikyti dėl politinių tikslų, nes partijai reikia užsienyje gyvenančių lietuvių balsų, bet niekas nenori jų pilnai įtraukti į politinį gyvenimą. Ir, aišku, prezidento rinkimai, matyt, irgi gali būti vienas iš argumentų, nes didesnio rinkėjų aktyvumo konservatorių lyderiams nereikia“, – sakė pašnekovas.

Paklaustas, ar, jo manymu, dėl referendumo formuluotės rinkėjai iš tiesų yra verčiami pirkti katę maiše, A.Zuokas pabrėžė, kad būtent agitacija už referendumą turėtų atsakyti į visus žmonėms kylančius klausimus.

„Pirmiausia, kad žmonės norėtų ateiti balsuoti, antra, kad atėjusiems būtų aišku, už ką balsuoti. Kai pamatai referendumo formuluotę, supranti, kad ji visiškai nesutampa su tuo, kas kalbama viešumoje. Aišku, kad čia yra katė maiše. Apie tą kalba ir teisininkai, komentuodami tokį referendumo formuluotės trūkumą. Esmė ta, kad referendumo sprendimas nukeliamas ateitį, į konstitucinį įstatymą. Kai į referendumą balsuoti ateina žmogus, kuris neturi daug laiko domėtis politika, kuris paskendęs kasdieniuose darbo ir šeimos rūpesčiuose, jis tokių detalių apie būsimą konstitucinį įstatymą nežino ir nesupranta. Manau, kad perskaitęs formuluotę jis tikrai nesupras, už ką balsuoja. Bet tai yra būtent nepakankamos ar netinkamos agitacijos ir informacijos sklaidos problema. Kai valdžia nepaaiškina savo sprendimų, natūralu, kad tikėtis aktyvumo iš piliečių praktiškai neįmanoma“, – apibendrino politikas.