Pataisos namų paskirtis – ne tik laikyti nusikaltėlį izoliuotą nuo visuomenės, bet ir pataisyti jį, auklėti. Tačiau jau seniai mažai kas tiki, kad tokios įstaigos išties perauklėja klystkeliais pasukusį žmogų. Dažniau būna atvirkščiai – nusikaltėlis, pasisėmęs patirties iš bendraminčių, iš „zonos“ išeina tik „pasitobulinęs“ naujiems nusikaltimams.

Spalvinga asmenybė

Tokie pamąstymai, atrodo, tinka ir Andriui Raziūnui (32 m.), bene prieš 17 metų išgarsėjusiam tuomet kita pavarde – Šiktorovo. Andrius Šiktorovas, būdamas 15-metis ir suimtas, sugebėjo pabėgti iš Rokiškio policijos tardytojo kabineto ir kurį laiką buvo ieškomas. Po to ėjo metai, o A. Šiktorovas sparčiai kaupė nusikaltėlio patirtį – buvo teisiamas už vagystes, plėšimus, sukčiavimą, pasipriešinimą pareigūnams.

Pilnametystės sulaukęs vaikinas buvo teistas jau 8 kartus ir garsėjo kaip Lietuvos teismų salių „kolekcininkas“, mat jam skelbiamus nuosprendžius jau buvo išklausęs Kaišiadorių, Kauno, Kupiškio, Panevėžio, Skuodo, Vilniaus teismuose.

Andrius ne kartą kalėjo. Vėliau, sukūręs šeimą ir pakeitęs pavardę, atrodo, galėjo gyventi dorai, tačiau jis taip nenori. Mat neseniai šis vyras vėl įkliuvo. Šįkart – Vilniaus policijai.

Policija paskelbė, kad A. Raziūnas sulaikytas įtarus jį sukčiavimu. Kartu buvo sulaikytos ir 2 moterys – A. Raziūno žmona Agnė Raziūnė (35 m.) ir viena garbaus amžiaus pensininkė (84 m.), vilnietė. Sulaikytosioms iki būsimo teismo paskirtos su laisvės atėmimu nesusijusios kardomosios priemonės, o A. Raziūnas dabar yra suimtas kol kas dviem mėnesiams.

Įtariami trys asmenys

Lietuvoje gerai žinomą sukčių A. Raziūną ir abi moteris sostinės kriminalistai sulaikė vienu metu, tik skirtingose Kauno ir Vilniaus vietose. A. Raziūnė yra skolų išieškojimo bendrovės direktorė, o minėta pensininkė kol kas laikoma šios sutuoktinių poros bendrininke.

Įtariama, kad A. Raziūnas pirmiausia gaudavo iš skolų išieškojimo bendrovės klientų duomenis ir duomenis apie jų skolų išieškojimą, o tada, panaudojęs įvairias sukčiavimų schemas, iš dažniausiai pagyvenusių asmenų apgaule išviliodavo ir užvaldydavo pinigus. Pareigūnai įtaria, kad A. Raziūnas galėjo užvaldyti didelės vertės turtą.

Policininkai, eidami įtariamo sukčiavimo pėdsakais, atliko kratas Vilniuje ir Kaune ir surado labai daug įvairiausių nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių, pasirašytų vekselių, kitų dokumentų, elektroninių laikmenų ir mobiliojo ryšio telefonų konspiraciniam bendravimui užtikrinti. Anot tyrėjų, jau pirminė surastų dokumentų analizė leidžia įtarti, kad buvo padarytas ne vienas sukčiavimas, o kai kurie senyvo amžiaus nukentėjusieji jau mirę.

Pareigūnai paskelbė turintys pagrindo manyti, kad A. Raziūnas kartu su bendrininkais yra padaręs ne vieną sukčiavimą ar kitokio pobūdžio nusikaltimų, todėl asmenų, nukentėjusių nuo šio įtariamojo ar turinčių kitokios informacijos apie jo nusikalstamą veiklą, prašo pranešti Vilniaus policijai telefonu: (5) 271 6114 arba 8 700 65375.

Beje, Baudžiamasis kodeksas už sukčiavimą įgyjant didelės vertės svetimą turtą numato laisvės atėmimą iki 8 metų.

Numirti „padėdavo“?

Tyrimo duomenimis, A. Raziūnas veikė prisidengęs savo žmonos A. Raziūnės vadovaujama bendrove „Turtuvos grupė“, įregistruota Kaune. Oficialiai skelbiama, kad šios bendrovės, kurioje dirba 2 darbuotojai, veikla yra susijusi su pinigais: bankai, bankinės operacijos, finansai, informacijos teikimas, konsultacijų paslaugos, skolų išieškojimas, teisinės paslaugos. Pareigūnai dabar aiškinasi, ar pakankamai žinių apie finansus ir teisę turėjo Kauno kolegijoje viešbučių administravimo specialybę įgijusi A. Raziūnė, bendrovės generalinė direktorė.

Pečiais traukyti iš nuostabos skatina ir faktas, kad finansais užsiimančiai šiai bendrovei artimas buvo ir daugybę kartų būtent už sukčiavimą teistas A. Raziūnas.

Įtariama, kad šie asmenys, pasinaudoję jiems prieinama informacija, surasdavo senas, dažnai net pamirštas žmonių skolas, jas perpirkdavo ir iš skolininkų pareikalaudavo skubiai grąžinti skolą. Kartu būdavo prisiskaičiuojamas ir didžiulis esą administravimo mokestis. Senos skolos grąžinimui buvo skiriamas labai trumpas laikotarpis. Skolininkai nesugebėdavo atsiskaityti, todėl atsidurdavo teisme ir jau turėdavo sukčiams sumokėti kelis kartus daugiau, nei buvo skolingi. Pavyzdžiui, viena tokia skola jau buvo padidėjusi beveik 4000 eurų.

Turima duomenų, kad minėta bendrovė teikdavo ir paskolas, nors verstis tokia veikla leidimo neturėjo.

Be to, buvę, kad su bendrove dėl finansų sudaręs sutartį garbaus amžiaus pensininkas netrukus mirė. Tad tyrėjai aiškinasi, ar tokiais atvejais dabar įtariami sukčiai negalėjo „padėti“ senukams numirti ir tada siekti užvaldyti jų turtą. Jeigu šie įtarimai pasitvirtintų, įtariamųjų padėtis pasunkėtų – būtų pareikšti kaltinimai dėl nužudymo.

Ilgalaikė patirtis

Buvusio A. Šiktorovo patirtis sukčiaujant buvo kaupiama įvairiomis apgavysčių formomis jau daugybę metų. Anksčiau aferistas apsimesdavo esąs įvairių žinybų – vandenų, elektros tinklų, šarvo durų bendrovės – atstovas, ką nors tikrinantis pensininkų namuose arba teikiantis paslaugas. Per tokius vizitus apgavikas apvogdavo vienišus pensininkus. Per kelis mėnesius taip užsidirbdavo tūkstančius litų.

Net ir įkliuvęs A. Šiktorovas po to vėl sugrįždavo prie savo „specializacijos“. Jis apsimesdavo esąs „Sodros“ ar socialinis darbuotojas, vėl lankydavo senukus ir apgaule išviliodavo iš jų krūvas pinigų, net ir palydėdavo iki banko. Jaunas sukčius veikė klysdamas (tai aukos kaimynų būdavo įsižiūrėtas, tai vaizdo stebėjimo kamerų užfiksuotas), todėl vėl atsidurdavo už grotų.

Gyvendamas nelaisvėje, A. Šiktorovas rašinėdavo skundus dėl esą prastų gyvenimo sąlygų už grotų ir reikalaudavo kompensacijos. Žodžiu, kone visas šio vyro gyvenimas susijęs su mintimis apie pinigus ir keliais, kaip praturtėti.

Sukčiaus filosofija

Nešvarus praturtėjimo kelias A. Šiktorovui, tapusiam A. Raziūnu, priimtinas ir toliau. Bet kitaip ir negali būti žinant šio sukčiaus filosofiją. Mat jis įsitikinęs, kad nelogiška, jog jaunas žmogus ar jauna šeima turi mažai pinigų, o, anot jo, „kokia nors močiutė net nežino, kiek ji tų pinigų prisikaupusi. Tai kam tada jai jų reikia? Tie pinigai jai yra tiesiog nereikalingi. Geras žmogus nereikalingais pinigais paremia kitus, išdalija, dovanoja. Mane ir viliodavo tik tokie pinigai.“

Taip A. Šiktorovas aiškino „Akistatos“ žurnalistei, aplankiusiai jį Marijampolės pataisos namuose dar 2008-aisiais. Paklaustas, ar negaila apvogtų senukų, tuometis kalinys atsakė: „Pirmiausia aš niekada nepaėmiau iš savo aukos paskutinio lito! Visada palikdavau pinigų, kad nebadautų! Dėl apgautų ir apvogtų moteriškių, kurias vadinu savo klientėmis, turiu savo nuomonę“.

To pokalbio metu A. Šiktorovas pasakojo svajojęs tapti advokatu. Tačiau mokslų vaikinas tuomet buvo krimtęs nedaug – pataisos namuose lankė devintąją klasę.

Ukmergėje gimusį, o vėliau Rokiškio rajone ir Kaune gyvenusį A. Šiktorovą apgavystės lydėjo nuo vaikystės. Štai 14-metis Andrius, įkliuvęs dėl plėšimo, ašarojo apklausiamas Rokiškio policijoje, taip įgijo pareigūnų pasitikėjimą, o tada, nutaikęs momentą, pabėgo iš policijos įstaigos.

Pabėgo Andrius iš policijos ir kitą kartą, kai jis, 16-metis, buvo sulaikytas Plungės areštinėje. Jis sugebėjo apsimesti kameros draugu Gabrieliumi, kuris tądien turėjo būti paleistas į laisvę, ir taip išėjo. Tuomet šio bėglio ieškoję Plungės policininkai teigė: „Tai aktoriaus talentu apdovanotas apgavikas! Jis tokio veido ir tokių akių, kad net nejauti, kaip užhipnotizuoja!“

Užhipnotizuodavo sukčius ir garbaus amžiaus pensininkes. Patiklios senutės būdavo užliūliuojamos „socialinio darbuotojo“, o kai po jo vizito likdavo be turėtų pinigų, tai negalėdavo patikėti, kad itin tvarkingas ir paslaugus, maloniai bendraujantis, labai simpatiškas vaikinas išties buvo tik apgavikas.

Marijampolės „zonoje“ (2008 m.) A. Šiktorovas išsiskyrė iš pilkos kalinių masės. Pareigūnai tuomet jį vadino elitiniu nuteistuoju – dėl požiūrio į supančią aplinką, pedantiškos tvarkos kambaryje, dėmesio savo išvaizdai. Kalinys nebuvo skriaudžiamas, bet minios vengė, todėl pareiškė atsisakantis gyventi bendroje „zonoje“, nes „pavargęs psichologiškai“. Taip A. Šiktorovas atsidūrė baudos izoliatoriuje, kad gyventų vienas. Jame kalinys rašydavo laiškus, skundus, skaitydavo knygas ir iš jų mokėsi. Tuomet A. Šiktorovas teigė, jog jis nori gyventi taip, kad jaustųsi laimingas. Matyt, laimingas jis jaučiasi tada, kai gali ką nors apgauti, sukurti naują aferos būdą ir jį išbandyti, todėl ir nedingsta šio vyro paauglystėje pradėti tobulinti įgūdžiai.

Irena ZUBRICKIENĖ