Kauno rajono Laumėnų kaime esančioje „Vėtrungės“ sodininkų bendrijoje motina 4 metus laikė savo mirusios dukros kūną, laukdama, kad ši prisikeltų iš numirusiųjų. Tokių pavyzdžių pasaulyje būta ne vieno. Antra vertus, Lietuvos įstatymai net ir nenumato, kad mirusįjį būtinai reikia laidoti kapinėse.

Kelsis iš numirusiųjų

Laumėnuose gyvenanti Nijolė (76 m.) savo dukters Patricijos palaikus laikė sodo namelyje. Kaimynai apie tai nieko nežinojo, nors moteris per tuos ketverius metus dažnai užeidavo į namelį, padėdavo gėlių, uždegdavo žvakutę ir laukdavo, kada duktė prisikels. Vienu metu sodo bendrijoje buvo kalbama, kad dukra palaidota po obelimi. Tuomet policija buvo atvažiavusi prie to sodo namelio, ieškojo Patricijos, tačiau motina pareigūnų neįsileido, o kadangi dukters paieška nebuvo paskelbta, tai policininkai prievarta eiti į privačią valdą neturėjo teisės. Šį kartą jie turėjo tikslesnių žinių, kad namelyje yra lavonas, todėl atliko apžiūrą. Ilgai slėpti palaikai buvo pristatyti į morgą, o Nijolė apklausta.

Motina pareiškė, kad dukra jau ketveri metai yra mirusi, tačiau tuoj turėtų prisikelti iš numirusiųjų, kaip ir prisikėlė pati motina. Jai atrodo, kad ji jau buvo numirusi ir dabar gyvena antrąjį gyvenimą. Tokie moters žodžiai sukėlė abejonių dėl jos psichikos būklės, tad moteriškei paskirta psichiatrinė ekspertizė. Parą praleidusi areštinėje ji buvo išvežta į psichiatrijos ligoninę. Ekspertai turės tiksliai nustatyti ir dukros mirimo datą, nes dabar remiamasi tik motinos žodžiais. Bus nustatyta ir mirties priežastis. Tai gali užtrukti ir keletą mėnesių, nes iš palaikų likęs tik skeletas. Pirminės apžiūros metu teismo medicinos ekspertai akivaizdžių smurto žymių ant kūno neaptiko, nesimatė nei kirstinių, nei durtinių sužalojimų pėdsakų. Didelė tikimybė, kad dukra, kuriai dabar turėtų būti 53 metai, mirė sava mirtimi.

Su kaimynais nei motina, nei dukra per daug nebendravo, tačiau su kai kuriais šnektelėdavo. Prieš dukters dingimą buvo kalbama, kad ši ruošiasi išvykti į Lenkiją, tad moters dingimas niekam įtarimų ir nesukėlė. Dar kažkam motina buvo sakiusi, kad dukra numirė nuo tuberkuliozės.

Jei detalesnės ekspertizės metu paaiškėtų, kad dukters mirtis smurtinė, tuomet Nijolei, jei ji bus pripažinta pakaltinama, galėtų būti pareikšti įtarimai dėl nužudymo.

Kur laidoti, nenumatyta

Šiuo metu Nijolę bandoma apkaltinti palaikų išniekinimu, tačiau ar iš tikrųjų ji išniekino dukros palaikus, jei kasdien padėdavo gėlių ir uždegdavo žvakelę? Baudžiamojo kodekso 311 straipsnyje rašoma, kad tas, kas neteisėtai paėmė mirusiojo palaikus ar jų dalį arba tyčiojosi iš mirusiojo palaikų, arba juos išniekino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kitoje šio straipsnio dalyje numatyta, kad tas, kas neteisėtai atkasė kapą ir išniekino mirusiojo palaikus ar iš jų tyčiojosi arba paėmė ten buvusius daiktus, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Šiuo atveju motina savaip palaidojo dukrą. Nei Baudžiamajame, nei Civiliniame kodeksuose nėra numatyta jokia atsakomybė už mirusiojo palaidojimą ne tam skirtoje vietoje. 2007 metų gruodžio 20 dieną priimtas Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas jau pirmojo straipsnio pirmuoju punktu tvirtina, kad šis įstatymas reglamentuoja žmonių palaikų laidojimo sąlygas ir tvarką. Tačiau punkto, kad mirusius žmones privalu laidoti tik kapinėse, šiame įstatyme nėra. Jame tik apibrėžta, jog kapas – tai vieta, kur užkasti žmogaus (žmonių) palaikai, o kapavietė – nustatytas ribas turintis žemės plotas, skirtas kapui, rūsiui, kolumbariumui ar kitai laidojimo vietai, kur bus laidojami balzamuoti ar kremuoti žmogaus palaikai. „Akistata“ nerado jokio teisinio akto, kuris draustų mirusiojo palaikus laidoti ne kapinėse. Tad formaliai kiekvienas norintis gali pareikšti savo valią būti palaidotas privačioje valdoje: kur nors savo miške, pievoje, sodyboje ar net kieme. Žinoma, jei bus nepažeistos atitinkamos sanitarinės normos.

Išbarstyti lauke

Tame pačiame įstatyme netgi rašoma, kad kremuoti palaikai gali būti saugomi namuose urnoje. Įstatyme parašyta – laikinai, tačiau tas laikinai gali tęstis ir dešimtmečius.

Prieš mėnesį Vatikanas katalikams uždraudė barstyti mirusiųjų pelenus kur papuola ar laikyti juos namuose. Po kremavimo palaikai turi būti palaidoti kapinėse ar kitoje pašventintoje vietoje, nurodoma naujojoje Bažnyčios direktyvoje. Pasak Bažnyčios, palaikai nėra šeimos asmeninė nuosavybė. Miręs žmogus yra Dievo sūnus, dalis Kristaus kūno. Dėl šios priežasties mirusysis esą turi būti palaidotas per viešą ceremoniją. Tačiau tai privaloma tik katalikams.

Beje, įstatyme numatyta, kad kremuoti pelenai gali būti išbarstyti pelenų barstymo lauke. Kol kas dar neteko girdėti apie tokius laukus. Juos planuojama įrengti kapinėse.

Meldėsi medyje

Keistokų istorijų su numirusiaisiais „Akistata“ žino ne vieną. Prieš keletą metų keistuolis iš Panevėžio rajono Rimantas (47 m.) namuose nuo senatvės mirusią savo motiną Marijoną (83 m.) palaidojo savo sodyboje, kone po pat namo langais. Per naktį sukalęs karstą ir iškasęs duobę žemėje, kurią tuo metu buvo sukaustęs net apie pusantro metro pašalas, Rimantas velionę be jokių apeigų ir šarvonių užkasė paryčiais nepranešęs niekam – net savo tikram broliui. Pastarasis apie motinos mirtį sužinojo tik po poros dienų, kai drauge su savo sugyventine užsuko jos aplankyti. Rimantas jaunėliui paaiškino, esą vykdęs motinos valią – senoji pageidavusi amžinai ilsėtis „ne kapinėse, kur ilsisi vagys ir pijokai, o savojoj sodybėlėj“.

Brolis apie visa tai pranešė socialinei darbuotojai. Marijonos kapas buvo atkastas, o palaikai perduoti teismo medicinos ekspertams. Nors visi pažinojusieji šią šeimą tvirtino, kad Rimantas motiną labai mylėjo ir kelerius metus dieną ir naktį ją slaugė, vis tik kurį laiką vyrui teko pabūti net įtariamuoju motinžudyste. Vėliau ekspertai nustatė, kad Rimanto motina mirė sava mirtimi. Ją laidodamas sūnus pažeidė mirusiojo apžiūros bei medicininės ekspertizės atlikimo procedūras, tačiau traukti jį teisinėn atsakomybėn nebuvo jokio pagrindo.

Vis dėlto Rimanto motinos palaikai jaunėlio brolio ir kitų giminių iniciatyva buvo perlaidoti kapinėse, šalia seniai mirusio jos vyro. Beje, kaimo keistuolis Rimantas už velionę meldėsi ne bažnyčioje, o savo paties rankomis šalia sodybos iškerojusio ąžuolo viršūnėje įrengtoje miniatiūrinėje cerkvėje, į kurią galima įlipti tik siūbuojančiomis virvinėmis kopėčiomis.

Laukė prisikėlimo

Panašiai kaip Nijolė iš Laumėnų savo dukters lavoną namuose laikė ir pamišusi kazachė. Jos dukra Olga (27 m.) mirė nuo autoimuninio susirgimo, kai šios motina nesugebėjo arba nenorėjo iškviesti jai medicinos pagalbos. Ilgai Olgos nematęs pusbrolis keletą kartų bandė su ja susitikti, tačiau jos motina niekada jo neįsileisdavo į namus. Po kiek laiko Olgos ir jos motinos namuose apsilankę milicijos pareigūnai išvydo siaubingą reginį.

Populiarus kazachų dienraštis „Vremya“ išspausdino pramoninio Pavlodaro miesto bute ant lovos gulinčio mumifikuoto Olgos kūno išdžiūvusiomis galūnėmis ir susitraukusia oda nuotrauką. Dienraštis rašė, kad moters motina, buvusi medicinos sesuo, žinojo, kaip paruošti kūną, norint jį ilgam išsaugoti. Vienai sektai priklausanti kazachė tikėjo, jog jos dukterį atgaivins „trečioji kosminė akis“ arba ateiviai.

Rusė Jekaterina mirusį vyrą namuose laikė trejus metus, kadangi galvojo, jog šis prisikels ir vėl bus su ja. Lavonas visą tą laiką gulėjo po moters lova miegamajame, o našlė gyveno bute su mažamečiais vaikais. Ji vertė vaikus kas dieną ateiti į miegamąjį ir kalbėtis su tėvu, klausti, kaip jam sekasi, ko jis norėtų, maitinti jį sultiniu. Pati Jekaterina į kambarį neužeidavo, nes bijojo, kad, jeigu užeis per anksti, vyras neprisikels.

Žmonės lavoną pastebėjo tik tada, kai nepilnametės mirusiojo dukros (14 ir 9 m.) savo iniciatyva įsuko tėvą į polietileną, ištempė į lauką ir paliko netoliese namų esančiuose krūmuose. Kai dukterys nešė tėvo lavoną, nukrito vyro galva ir dešinioji ranka. Šias kūno dalis vaikai išmetė į konteinerį.

Radę lavoną kaimynai pranešė policijai. Specialistai, nustatę vyriškio asmenybę, rado ir jo šeimą. Per tyrimą ir paaiškėjo, kaip viskas nutiko. Jekaterina buvo priversta kreiptis į psichiatrus.

Gviešėsi išmokų

O štai britas beveik penkis mėnesius savo mirusio tėvo kūną laikė namuose, kad ir toliau gautų šiam skirtas socialines išmokas – iš viso 2000 svarų sterlingų. Savo dešimtmetei dukra jis sakė, kad senelis miega.

Policiją iškvietė kaimynai, kurie sunerimo beveik penkis mėnesius nepamatę vyro. Atvykę pareigūnai lovoje aptiko beveik mumija tapusį tėvo lavoną.

Skrodimas parodė, kad senolis mirė užsikimšus širdies kraujagyslei. Sūnų teismas pripažino kaltu užkirtus kelią teisėtam ir padoriam mirusiojo kūno palaidojimui bei dėl vagystės ir nuteisė kalėti trejus metus.

Petras KURMELIS