Ilgai galvojau ar verta apie tai kalbėti. Tema, nors ir aktuali, tačiau iš pažiūros atrodytų, kad visiems žinoma ir gal net aiški. Tačiau komentarų gausa ir jų įvairovė interneto portaluose, socialiniuose tinkluose ir televizijoje liudija, kad žmonėms visgi ne viskas yra taip aišku, kaip atrodo man.
Nors esu teisininkas, dabar jau šiek tiek ir politikas, bet pirmiau visko, savo gyvenimo kelią pradėjau padėdamas tėvams jų ūkyje. Kiek vėliau, 2020-aisiais metais, pradėjau ir pats ūkininkauti. Valdomas augalininkystės ūkis nedidelis ir pačią veiklą labiau būtų galima vertinti kaip hobį, o ne rimtą verslą. Visgi ūkininkavimo perspektyva tais 2020-aisiais metais ir dabar atrodo visiškai kitaip, o to priežastimi nelaikyčiau Briuselyje nustatomų Europos žaliųjų kursų ar kitų priimamų sprendimų.
Aš, kaip
ūkininkas, jaučiuosi apleistas ne Briuselyje dirbančių politikų ar
įvairaus tipo klerkų, bet nacionalinės valdžios atstovų. Deja, bet taip
jau sutapo, kad savo ūkininkavimo kelią pradėjau prie Žemės ūkio
ministerijos vairo stojus dabartiniam ministrui, kurio, dabar įnirtingai
ieško ūkininkai, vykstantys į Vilnių. O ieškoti yra ko! Matyt, ne tik
aš, bet ir likę Lietuvos ūkininkai jaučiasi palikti ne tai, kad likimo
valiai (čia dar būtų ne blogiausias variantas), bet aplinkos
ministerijos žinioje. Šiai ministerijai, panašu, kad bet koks ūkininko
interesas yra paskutinėje vietoje.
Žiūrėdamas į ateitį
svarstau, ar išvis verta ūkininkauti. Tokios mintys kyla suvokiant, jog
smulkūs ir vidutiniai ūkiai yra pasmerkti žlugti dėl nelygiavertės
konkurencijos su stambiaisiais ūkiais. Dėl tos pačios priežasties
steigtis ir išlikti naujiems ūkiams perspektyvos nėra. Skatinamas tik
pienininkystės ir gyvulininkystės ar sodininkystės ir daržininkystės
ūkių steigimasis, kur galioja ta pati masto ekonomijos taisyklė: jei esi
stambus – išliksi, jei nesi – pražūsi.
Šiandien ūkininkavimą planuojantis pradėti žmogus, turi labai rimtai įvertinti dabartinę padėtį žemės ūkio sektoriuje. Pienininkystės jaunieji ūkininkai nesirenka. Pieno supirkimo kainos (dėl kurių ir bus protestuojama) jau keletą metų yra tokios žemos, kad nepadengia smulkaus ir vidutinio ūkio pieno gamybos savikainos. Tad skaičiuojančiam žmogui aišku, jog su šiuo verslo modeliu gali tik „kuprą“ užsidirbti.
Tačiau problemos, kurias laikau dirbtinėmis, neaplenkia ir augalininkystės sektoriaus. Šią sritį laikau gana rentabilia – pajamos bent jau padengia produkcijos gamybos savikainą, o atskirais metais atneša ir tam tikrą pelną. Bet problema ta, kad jaunieji ūkininkai rinktis ūkininkavimo šiame sektoriuje objektyviai negalės. Draudimas pievas versti dirbamomis dirvomis reikš, kad jie negalės naudoti tėvų jiems paliktų pievų, kuriose galėtų verstis augalininkyste. Galimybės išsinuomoti augalininkystei tinkamą žemę yra labai ribotos. Apie žemės ūkio paskirties žemės pirkimą jauniesiems ūkininkams lieka tik pasvajoti. Savomis lėšomis įsigyti žemės ūkio paskirties žemę jaunieji ūkininkai dažniausiai yra nepajėgūs. Savo ruožtu finansų institucijos tokių ūkininkų nefinansuoja, nes jie neturi ką pasiūlyti įkeisti mainais už suteikiamas paskolas.
Dar keblesnė situacija ištinka
tuos jaunuosius ūkininkus, kurie yra gavę jaunojo ūkininko paramą iš
Europos Sąjungos. Jei rengdami projektus bei verslo planus juose numatė,
kad buvusiame tėvų pienininkystės ar gyvulininkystės ūkyje planuoja
steigti augalininkystės ūkius (kurių steigimui esamas pievas reikia
paversti dirbamomis dirvomis), po ministerijos priimtų sprendimų jie to
padaryti nebegali. Visgi jei jaunasis ūkininkas nuspręstų laikytis
pirminio verslo plano (t.y., pievas paversti dirbamomis žemėmis), tai
padaręs jis netektų Europos Sąjungos teikiamos paramos jaunųjų ūkininkų
įsikūrimui. Taip įvyks, nes ūkininkas bus pažeidęs įsipareigojimus
išlaikyti daugiametes pievas. Akivaizdu, kad tai prives prie to, jog
daugiamečių pievų vertė nukris, ji nebebus paklausi jauniesiems
ūkininkams. Galiausiai nuosavybės teisė į šią žemę (dabartinę daugiametę
pievą), galimai atiteks tam pačiam stambiajam ūkininkui ar kokiam
„UAB‘ui“. Tiek vienam, tiek kitam stambiam interesantui keli šimtai eurų
negautų išmokų visiškai nieko nereiškia. Priešingai nei naujai
besikuriančiam ūkininkui.
Anksčiau aptarta situacija yra
ne ką mažiau svarbi ir ūkinės veiklos nevykdantiems žemės valdų
savininkams. Tuo atveju, jei savininkas nuspręstų parduoti turimą žemės
sklypą, jis turės susitaikyti su tuo, kad jo turimos žemės vertė staiga
labai nukrito, nes ji tiesiog tapo nepaklausi. Vienas ministro įsakymas
galimai „nurėžė“ pusę žmogaus turto vertės.
Ūkių veiklą apsunkina ir akli valdžios atstovų sprendimai drausti ūkininkams naudoti pigesnį žymėtą dyzeliną, atliekant įvairius ūkio darbus, tokius kaip, elementarus pagamintos produkcijos gabenimas traktoriumi ar sunkvežimiu į produkcijos supirkimo punktą. Neva žymėtas dyzelinas skirtas tik žemės darbų atlikimui. Tad šioje vietoje kyla klausimas – kaip ūkininkui teks elgtis? Nukabinus nuo traktoriaus plūgą, iš karto iš degalų bako išleisti žymėtą dyzeliną ir prisipilti įprasto tam, kad ūkininkas galėtų 5 ar 10 kilometrų važiuoti iki vietinės pagamintos produkcijos supirktuvės? Remiantis dabartine logika, toks pats principas turėtų galioti ir daugeliui kitų smulkių ūkio darbų, kuriuos kiekvieną dieną dirbame, bet apie tai nesusimastome (pvz., sniego valymas iki savo ūkinių pastatų ar trąšų parsivežimas iš vietinio tiekėjo).
Matau ir akivaizdų ūkininko demonizavimą visuomenės akyse dėl žemės ūkyje naudojamų trąšų ar kitų cheminių medžiagų. Neretai visuomenė matydama ūkininką, naudojantį cheminės medžiagas, mano, jog yra daroma nepataisoma žala gamtai, biologinei įvairovei, vandens telkiniams ir pan. Realybė yra tokia, kad ekonomikos dėsniai ir čia yra viską sudėlioję į vietas. Trąšų kainos labai aiškiai koreliuoja su produkcijos supirkimo rinkos kainomis ir drąsiai galiu teigti, kad nei vienas mano pažįstamas ūkininkas nenaudoja jų daugiau nei yra rekomenduojama. Priežastis labai papasta – to daryti neapsimoka. Ūkininkavimas visų pirma yra verslas. Jeigu ūkininko produkcijos gamybos savikaina bus lygi arba didesnė nei gautos pajamos, tai tokio verslo apskritai neverta tęsti. Tad įvairios cheminės medžiagos (pvz., trąšos, herbicidai) naudojamos kiek įmanoma ekonomiškiau, o tuo pačiu ir ekologiškiau. Tokiu būdu siekiama, kad ūkis, kaip verslas, būtų bent kiek pelningas.
Apibendrinant, apmaudu ne tik dėl to, kad ūkininkai visuomenės akyse „piešiami tamsiomis spalvomis“. Visa tai, apie ką kalbėjau turi skaudžią socialinę reikšmę kaimiškoms savivaldybėms ir jų gyventojams. 2021-02-01 duomenimis, Kelmės rajone ūkiai, kurie valdė iki 30 ha, sudarė 1605 ūkius. Tai yra daugiau nei pusė iš viso tuo metų buvusių registruotų ūkių rajone, nes bendras ūkių skaičius tuomet buvo 2427. Galima drąsiai teigti, kad daugelis šių ūkių yra pasmerkti nunykti. Važinėdamas į susitikimus su Kelmės rajono gyventojais matau tai visose gyvenvietėse. Matau tai ir Gailiuose, iš kurių esu kilęs. Po dabartinės kartos ūkininkų nauja gali ir neatsirasti, nes kaimai ir žmonės juose tiesiog nyksta. Jauniems žmonėms ūkininkavimas tapo nebeperspektyvus. Todėl jaunos šeimos, neturėdamos galimybių užsidirbti kaime, išsikelia į didmiesčius arba dar blogiau – palieka šalį ir išvyksta į užsienį. Juk už kiekvieno ūkio įprastai yra seneliai, tėvai ir vaikai, ant kurių stalo ūkis atneša duoną, aprengia ir išleidžia į mokyklą. Kai to nėra, tai nelieka ir žmonių. Štai Jums ir atsakymas į teksto antraštę. Todėl tikiuosi, kad šiandieniniai ūkininkų organizacijų rengiami protestai sostinėje nenueis perniek ir bent kiek pakeis centrinės valdžios požiūrį į kaimo žmonėms taip rūpimą žemės ūkio sektorių.
Dainius Ivoškis