Ilgą laiką Ignacas Montvydas spaudoje buvo vadinamas Lietuvos žmogėdra, tačiau iš tikrųjų jis žmogienos nevalgė. Tik nepasakysi, kad jis buvo protingas. Kaip ir keturis žmones nužudęs Juranas Vaičius. Tačiau tiek vieną, tiek kitą psichiatrai pripažino pakaltinamais ir leido teisti.

Pasūdė, kad negestų

I. Montvydą kanibalu spauda pavadino dėl to, kad jo šaldytuve ir vonios palėpėje pareigūnai rado suketvirčiuotą kaimynės kūną. Buvo pasakojama, kad jis pasikepė sugyventinės krūtis, tačiau teisme tai nebuvo įrodyta. Kalėjime susirgęs vėžiu I. Montvydas 2001 metų balandžio 12 dieną mirė kalėjimo ligoninėje, likus mėnesiui iki 61-ojo gimtadienio. Po mirties giminės pasiėmė jį iš Lukiškių ir palaidojo Šukionių kaimo kapinaitėse.

I. Montvydas už pirmąjį nužudymą buvo nuteistas 1982 metais. Su sutuoktine keturių vaikų susilaukęs ir šalia Joniškėlio esančiame Vildūnų kaime gyvenęs Ignacas nužudė savo žmoną. Tada jam teismas skyrė 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Pritaikius amnestiją, po 8 metų, grįžo į gimtąjį Pakruojo rajoną. Sugrįžęs iš kalėjimo, I. Montvydas apsigyveno Kutaičių kaime – kolūkio valdžia jam skyrė nedidelį butą daugiabutyje, kuriame glaudėsi dar trys šeimos.

I. Montvydą įdarbino sargu fermoje. Tačiau laisvėje vyras ilgai neišgyveno – 1991 metų rugpjūčio 31 dieną, apie 21 valandą, perpjovęs kaklą, nužudė kaiminystėje gyvenusią R. K. Moterį išmėsinėjo, padalindamas jos kūną į 24 dalis. Parsinešė į savo butą ir, sudėjęs į dubenį bei kibirą, užbėrė druska. Šlaunies kaulas netilpo nei į dubenį, nei į kibirą, tad nunešė ir išmetė į šiukšlyną už ūkinio pastato. Krūtis išsinešė į darbą polietileniniame maišelyje, pakeliui vieną pametė. Duodamas parodymus per parengtinį tardymą sakė, kad lavoną supjaustė, kad ir „aname“ pasaulyje jo nevogtų.

Žadėjo pasitaisyti

Parengtinio tardymo metu žudikas prisipažino, kad ruošėsi valgyti užsūdytą žmogieną, tačiau teisme tai paneigė. I. Montvydui teismo medicinos psichiatrijos ekspertizė nustatė silpnaprotystę bei galvos smegenų pakenkimą, atsiradusį dėl traumos.

Antrą kartą už nužudymą teisiamo I. Montvydo baudžiamąją bylą nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Tačiau byla buvo nagrinėjama ne Vilniuje, o Pakruojyje. I. Montvydas pripažino savo kaltę ir sakydamas paskutinį žodį, savo elgesį įvertino kaip didžiausią nesąmonę: „Kas padaryta, tas padaryta, išėjo nesąmoningai, prašau dovanoti, neskirkite mirties bausmės, geriau laisvės atėmimą, nes dar galiu pasitaisyti“, – pilnutėlėje salėje skambėjo kanibalu laikyto vyro žodžiai.

Pats Ignacas, Lukiškėse kalbėdamas su žurnalistu, savo kaltės dėl nužudymo neneigė, kad lavoną išmėsinėjo irgi prisipažino, tačiau kaltinimus kanibalizmu, paneigė.

Žinomas vagišius

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime vieną 2007-ųjų kovo naktį nusižudė klaipėdietis Juranas Vaičius, kuris čia kalėjo už keturias šaltakraujiškas žmogžudystes. 32 metų nuteistasis pasikorė gulėdamas lovoje. J. Vaičius atsisveikinimo laiško nepaliko. Septynis kartus teistas buvęs uostamiesčio gyventojas nei nuolatinės gyvenamosios vietos, nei giminių, kurie jį lankytų, neturėjo. J. Vaičius kalėjime atsidūrė 2005-ųjų vasarį ir ištvėrė vos dvejus metus.

Vieną sausio dieną aplankyti jau porą savaičių nematytos sesers Evelinos S. (36 m.) atėjęs brolis Egidijus jos buto duris viename iš uostamiesčio daugiabučių rado užrakintas. Kadangi jau keletą dienų sesuo neatsiliepė ir į telefoninius skambučius, o už užrakintų durų irgi nebuvo girdėti nė menkiausio garselio, brolis kreipėsi pagalbos į policiją. Kartu su pareigūnais atrakinę duris brolis viduje išvydo kraupų vaizdą – lovoje gulinčios Evelinos kūnas buvo pradėjęs irti. Sukviesti mirusiosios artimieji išsyk pastebėjo, kad bute trūksta televizoriaus, kompiuterio, kitų daiktų. Juos ypač nustebino faktas, jog bute nėra Evelinos ištikimiausio draugo – laikų veislės šunelio.

Todėl, kai po kelių dienų iš medicinos eksperto buvo išgirsta išvada neva nustatyti tikslios Evelinos mirties priežasties neįmanoma dėl pradėjusio irti moters kūno, giminės buvo, švelniai tariant, nustebinti. Artimieji buvo įsitikinę, kad jauna, nė 40-ies metų neturėjusi ir rimtomis ligomis nesirgusi jų giminaitė, uostamiestyje žymi dailininkė Evelina S., neseniai grįžusi iš sėkmingos stažuotės užsienyje, negalėjo mirti dėl apsinuodijimo alkoholiu, kaip spėjo ekspertas, o buvo nužudyta.

Po kelių dienų giminaičių spėjimas pasitvirtino. Tačiau atskleisti šią žmogžudystę pavyko tik laimingo atsitiktinumo dėka, kuris, beje, padėjo įspėti ir dar trijų 2003-iaisiais neva „sava mirtimi“ išėjusių iš šio pasaulio žmonių paslaptis.

Sausio pabaigoje uostamiesčio kriminalistai sulaikė tokį Aleksandrą S., pas kurį rado kai kuriuos mirusios dailininkės Evelinos S. daiktus. Pradėjus klausinėti, iš kur jis juos gavo, paaiškėjo, kad pusvelčiui nusipirko iš tokio J. Vaičiaus, kaip tik tuo metu laikyto areštinėje už kitą apiplėšimą. Niekur nedirbantis, nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis J. Vaičius (tuo metu 30 m.) pareigūnams buvo gerai pažįstamas kaip nuolat plėšikaujantis bei žmones apvaginėjantis pilietis, už šio pobūdžio nusikaltimus jau teistas net 6 kartus.

Bylų nekėlė

Tačiau pareigūnus nustebino kitas dalykas – pradėjus aiškintis, kokiu būdu mirusios klaipėdietės daiktai atsidūrė pas Juraną, šis nenuspėjamo charakterio vyrukas lyg niekur nieko prisipažino sausio pradžioje pasmaugęs virvele moterį, gyvenusią Debreceno gatvėje, pasisavinęs jos bute buvusius vertingesnius daiktus, o juos realizuoti pasiūlęs pažįstamam Aleksandrui.

Vėliau suimtasis lyg niekur nieko ėmė aiškinti, kad tokiu pat būdu metais anksčiau nužudė dar dvi pagyvenusias moteris ir vyriškį. Tiesa, jų pavardžių Juranas neprisiminė, tačiau ir apklausoje, ir vėliau parodymų patikrinimo vietose patvirtino, jog 2003-iųjų sausį pasmaugė pagyvenusią moterį, gyvenusią Šilutės plente, po mėnesio tokiu pat būdu „atsiteisė“ ir su jį laikinai gyventi priėmusiu Alfonsu, gyvensiu Gėlių gatvėje, o balandžio mėnesį – pribaigė kažkokią Zofiją, gyvenusią Paryžiaus Komunos gatvėje.

Iš pradžių šie parodymai kriminalistams pasirodė neįtikėtini, nes tokie nužudymai nebuvo užfiksuoti jų statistikoje. Tačiau peržvelgus „savomis mirtimis“ ar dėl kitų, nesmurtinių, priežasčių mirusiųjų sąrašą faktai pasitvirtino. Tuose namuose buvo rasti lavonai, iš visų mirusiųjų butų buvo dingę įvairių daiktų, o butai būdavo užrakinti.

Atlikus teismo medicinos ekspertizes visais atvejais tiksli mirčių priežastis nebuvo nustatyta dėl pradėjusių irti lavonų, tad prokurorai tąsyk priėmė nutarimus nekelti baudžiamųjų bylų. Be to, visų mirusiųjų kaimynai patvirtino juos mėgus kilnoti taurelę, todėl manyta, jog daiktus jie galėję parduoti patys, kad tokiu būdu prasimanytų alkoholio.

Taigi, Klaipėdos kriminalistų bei teismo medicinos ekspertų laukė nelengva užduotis – ekshumuoti net keturis lavonus ir atlikti pakartotines ekspertizes, nustatyti tikslias mirties priežastis. Po pakartotinių ekspertizių ir paaiškėjo, kad žmonės buvo nužudyti.

Žudė geradarius

Atskleidus šiuos nusikaltimus, paaiškėjo ir kokiu būdu J. Vaičiui su dar dviem bendrais – Andrejumi D. bei Rolandu Š. – tai pavydavo padaryti. Šie veltėdžiai susipažindavo su vienišais, dažnai taurelės nevengiančiais žmonėmis, įgydavo jų pasitikėjimą ir net sulaukdavo jų pagalbos: žmonės įsileisdavo neturinčius kur gyventi vyrus pas save, valgydindavo net neįtardami, kad už šią paslaugą jiems bus labai keistai atsidėkota. Po to, kai šeimininkai jau būdavo nužudyti, Juranas su Andrejumi dar kurį laiką, kol būdavo šaldytuve maisto, gyvendavo šalia numirėlio. Išvogę viską, ką galima būtų parduoti, vyrai pasišalindavo imituodami vienišių mirtį – užklodami juos lovose ne tik antklodėmis, bet ir kilimais. Beje, nustatyta, kad Jurano draugeliai prisidėjo tik prie vienos moters – Zofijos Š. nužudymo. Tačiau apie kitus bendro darbelius jie puikiausiai žinojo, bet tylėjo ir nesustabdė nuo tolesnių žmogžudysčių.

Ypač ciniškai Juranas pasielgė su Evelina S., su kuria buvo susipažinęs vienoje iš labdaros organizacijų. Meniško, jautraus būdo moteriai pagailo vienišo vyruko ir ji jam leido kurį laiką pagyventi savo bute. Iš Evelinos buto, ją pasmaugęs, J. Vaičius su bendrais, išnešė daug vertingos kompiuterinės technikos – skystųjų kristalų monitorių, brangų spalvotą spausdintuvą ir kt. Tuoj po šeimininkės nužudymo Juranas Sibiro laikų veislės šunelį numetė nuo devynaukščio namo stogo...

Klaipėdos apygardos teismas paskelbė griežtą nuosprendį keturgubos žmogžudystės byloje: pavojingu recidyvistu pripažintam J. Vaičiui skyrė kalėjimą iki gyvos galvos, o jo draugeliai atsipirko lengvesnėmis bausmėmis: Andrejus D. už grotų turėjo praleisti 11 metų, o Rolandas Š. dėl žmogžudystės buvo išteisintas. Teismo nuomone, pritrūko įrodymų, kad Rolandas Š. žudė, todėl jis buvo nuteistas tik dėl vagysčių ir plėšimo 5 metų nelaisvės bausme.

Žilvinas VIZGIRDA