Nesuvokiamas politikų noras lipti ant to paties grėblio įgauna klinikinių bruožų. Pasauliui panirus į ekonominį neapibrėžtumą, kuo toliau, tuo labiau stiprinantį naujos Didžiosios depresijos nuojautą, Lietuvos valdantieji, nekreipdami dėmesio į audros debesis ekonomikos ir geopolitikos padangėje, žvaliai ėmėsi visuomenės pasipiktinimą keliančios mokesčių pertvarkos.

Vieną kartą prieš Velykas...

Neramu dabar pasaulyje. Labai daug kur.

Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai. Lietuviai barzdočiai dūmoja: kas pirmiau atims namus – užpuolę rusai ar sava valdžia, lietuviai?

– Aš jums, vyrai, tiesiai sakau – pirmi ateis rusai. Girdėjau per radiją: puls jau šiemet. Manevrai rudenį kokie ten dideli bus Baltarusijoj. Kai tik Batka nukas bulves, tuoj su rusais ir šlumšt per sieną. Sakė generolas: žmonių bus pilni grioviai!

– Daugiau tikėk konservų pasakom! Kol užpuls, pasensi laukti. O belaukdamas žiūrėk, kad prišokusi valdžia kelnių naujais mokesčiais nenumautų. Pliku užpakaliu griovy gulėsi, iš savo namų antstolių išvarytas.

– Tai, Valdai, ar toks jau basas? Na susimokėsi valdžiai už namą. Televizorius sakė, kad neims brangiai. Katino ašaros. Ko čia aimanuoji iš kalno? Ar ne sava valdžia, ar ne lietuviška?

– Tos katino ašaros tuoj paties kruvinom ašarom riedės. Nejau nesupranti? Tie Vilniuje – viena ranka. Plaukuota. Ir tos pačios valdžios. Vieni tavo turto vertę kaip jai reikia nupaišys, kiti kaip jai reikia mokestį uždės, treti kada jai reikia paskutinį kąsnį iš burnos išlups, ketvirti tavo namų vietoj naujų kažkam pristatys. Aišku, ir valdantiems skolingi neliks. Juk vieta gera, graži... Svarbu tik pradėti, nuo cento ar nuo euro. O kai įsivažiuos, tūkstančių nespėsi atkišinėti! Nebeturi – laukan iš namų! Eik sau kur nori, nors į tą pačią Rusiją.

– Kad aš iš savo namų kažkur eičiau? Gal tu durnas? Kas čia tokią aferą stumia?

– Tie patys. Soce... Sočiai... Sau čia... demokratai. Na, tie, kurie už darbo žmogų visada, gegužinės šventėjai. Dar tie prie Nemuno, kur laukia aušros benamiams. Ir dar anie demokratai, kad juos vardan Lietuvos...

– Vardan tos! Vienybė težydi! Juk sakė prezidentas – reikia susitelkti, reikia pinigų gynybai, kad atsilaikytume! Labai daug reikia. O iš kur jų paimsi? Tik iš mokesčių!

– Ar čia tas, kuris su Leninu šnekasi? Mačiau per televizorių. Angliškai pasakė, nesupratau – gal apie gerovės valstybę, gal apie revoliuciją... Pagyvensim – pamatysim.

– Tai ką darom, vyrai? Taip sau sėdim ir laukiam? Rusų? Savų?

Nutilo visi.

Dar padūmojo barzdočiai. Ir dar. O tada pakilę nuėjo galąsti kirvių, aštrinti ašmenų. Griovių kasti dar neskubės: jų Lietuvoje visiems turėtų užtekti.

Pinigų yra, užteks biurokratų divizijai

Kas galėtų paneigti, anot vieno lietuviškos politikos klasiko, kad tokios ar panašios kalbos šio pavasario vakarais, susėdus prie televizoriaus, netyla visoje Lietuvoje? Gali būti, kad jų emocinė temperatūra bei žodinės išraiškos priemonės priklauso ne tik nuo ekrane šmėžuojančių politikų, bet ir nuo žiūrovų gaunamų pajamų, jų turimo nekilnojamojo turto, beaistrės statistikos, be kita ko, nurodančios, kad šiandien Lietuvoje kas dešimtam trūksta pinigų maistui, o kas penktas gyvena žemiau skurdo rizikos ribos.

Nepasimokė nei iš vergovišku praminto Darbo kodekso, nei iš 2008-ųjų „naktinės reformos“. Kas verčia valdančiuosius vėl ir vėl lipti ant to paties grėblio? Gal jie žino, kad kitų Seimo rinkimų nebebus?

Kita vertus, tai, kad šalyje jau yra daugiau nei 500 milijonierių, nuteikia optimistiškai: akivaizdu, kad gerovės valstybė kuriama ne tik bankams, bet ir tautos atstovams. Štai šiame Seime yra 8 milijonieriai, tarp jų – ir pora socialdemokratų, įskaitant Vyriausybei vadovaujantį Gintautą Palucką. Jis dėl valdančiųjų rengiamos mokesčių pertvarkos nerimaujančiai visuomenei turi gerų žinių – mūsų ekonomikos sektoriuje grėsmių esą nėra. „Pirmiausia reikia konstatuoti, kad finansinė situacija nėra įtempta. Biudžetas yra vykdomas, biudžeto planas vykdomas su perviršiu – kol kas 1,1 proc. Ekonomika auga. Pasistenkime pirmiausia nesutrikdyti šių dalykų. Jeigu bus stipri ekonomika, turėsime iš ko stiprinti ir gynybą“, – neseniai lankydamasis Biržuose žurnalistams sakė premjeras G.Paluckas.

Atrodytų, jei reikalai ekonomikoje tokie neblogi, kad galima steigti naują ministeriją ir dar labiau didinti nacionalinę biurokratų diviziją, kuri ir šiaip jau pranoksta ES vidurkį, kam skubėti su mokesčių pertvarka? Kam kiršinti visuomenę visuotiniu nekilnojamojo turto (NT) mokesčiu? Kam plėsti dėl jo itin kritiškai valdžios atžvilgiu nusiteikusią visuomenės dalį, arba, kaip jau madinga sakyti, penktąją koloną? Tuo labiau kad vis grėsmingiau aidi kalbos apie artėjantį karą su Rusija.

Galiausiai dar daug kam neišsitrynė iš atminties ir socialdemokratų valdymo idilė prieš 2008 m. pasaulinę finansų krizę, kai taip pat viskas buvo ramu ir gerai, o tuometinė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė dalijosi geromis naujienomis apie rekordinį „Sodros“ biudžetą. Tada valdžia irgi nekreipė dėmesio į artėjančios finansų krizės debesis. Kuo tai baigėsi, primena masiniai bankrotai, išaugusi bedarbystė, emigracija, „Sodros“ deficitas ir politinėje tautosakoje keiksmažodžiu virtusi konservatorių naktinė mokesčių reforma. Tad kam socialdemokratai ir jų bendražygiai koalicijoje vėl lipa ant to paties grėblio? Kodėl taip skuba su naujais ir didinamais senais mokesčiais, jei horizonte vėl tvenkiasi pasaulinės krizės debesys? Ar valdžia ir visuomenė vėl neliks prie sudužusios geldos?

„Reikėtų pažvelgti protingiau“

Politologo Lauro Bielinio, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, manymu, dabartinę valdančiųjų laikyseną, ko gero, lemia kelios priežastys. „Viena iš jų – valdžios bandymas stabilizuoti situaciją ir psichologiškai nuraminti visuomenę. Todėl ir kalbama taip, kad visi nusiramintų. Kita vertus, iš tikrųjų situacija dar nėra išbalansuota taip, kad galėtume sakyti, jog viskas griūva. Dar yra vilties. Taip, iš tiesų galima įtarti, jog valdantieji nesuvokia situacijos rimtumo. Bet finansų ministras Rimantas Šadžius yra patyręs, ir turėtų suprasti, kad padėtis rimta. Tad greičiausiai čia bandymas nuraminti kylančias aistras. Jos neišvengiamos, manau, kad ir pačioje Finansų ministerijoje tos aistros didžiulės, bet, suprantama, viešumoje stengiamasi viską šiek tiek sušvelninti. Man taip atrodo“, – svarstė politologas.

Paklaustas, kiek, jo manymu, protinga vykdyti tokias rimtas reformas, kaip mokesčių keitimas, visuotinio NT mokesčio įvedimas, tokioje neapibrėžtoje pasaulinės ekonomikos situacijoje, kai geriausiu atveju niūriai tyli net pripažinti ekonomikos ir finansų ekspertai, profesorius atsakė, kad dėl to iš tikrųjų reikėtų labai susimąstyti. „Tokioje neprognozuojamoje situacijoje dar labiau aštrinti finansines problemas, vienaip ar kitaip audrinti visuomenę papildomais veiksmais, ko gero, būtų neprotinga. Manau, kad Seimas vis dėlto tas iniciatyvas subalansuos ir neleis visko pilnai įgyvendinti, neleis žingsnių, kurie išmuštų iš pusiausvyros jau ir taip gana sudėtingą situaciją“, – sakė profesorius.

Ar stebint labai energingas socialdemokratų pastangas būtent dabar įgyvendinti tokius mokesčių pakeitimus nekyla įtarimas, kad jie prarado politinės savisaugos instinktą? Koks gali būti politinis interesas pačioje kadencijos pradžioje taip siutinti rinkėjus – juk prieš rinkimus apie visuotinį nekilnojamojo turto mokestį išvis nekalbėta? Nejau kažkas naiviai tikisi, kad per trejus likusius kadencijos metus rinkėjai viską pamirš? Bet juk verslo pageidavimu „pagerinto“ Darbo kodekso jie vis dėlto nepamiršo ir socialdemokratams už jį neatleido – teko porą kadencijų pasėdėti ant atsarginių politikos žaidėjų suolelio...

„Nežinau. Man atrodo, kad čia dar rinkiminė inercija veikia, – spėjo L.Bielinis. – Buvo pažadėti mokesčių pakeitimai, ir dabar reikia vykdyti. Bet visi, taip pat ir patys socialdemokratai, mato, kad iš tikrųjų nėra taip paprasta tą padaryti. Nežinia, kas pasaulyje ir Lietuvoje bus po mėnesio arba po pusmečio.“

Paklaustas, ar valdančiųjų stumiama mokesčių reforma kartais nešliūkštelėjo žibalo į ugnį – politikams kalbant apie didėjančią išorinę grėsmę, dėl mokesčių jau verda socialiniai tinklai, žmonės iš visos Lietuvos ruošiasi protestuoti, pašnekovas atsakė, kad tai tikrai nenaudinga nei valstybei, nei visuomenei.

„Tai išties yra mūsų tarpusavio santykius jaukiantis veikimas. Ko gero, didžiausios naudos gaus mūsų rytiniai kaimynai, kurie iš tikrųjų stengiasi pasinaudoti bet kokiomis jiems palankiomis ekonominėmis, socialinėmis ar psichologinėmis inercijomis, kurios susiformuoja mūsų šalyje. Todėl neturėtume padėti jiems ardyti vidinę mūsų darną. Vis dėlto reikėtų kažkaip protingiau pažvelgti į tuos procesus. Ir pamatyti, kad nors kai kurie dalykai taikos ir ramybės sąlygomis galbūt yra lengvai įgyvendinami, bet dabar jie iš tikrųjų didžiąja dalimi naudojami prieš mus, o ne už mus“, – pabrėžė L.Bielinis.

Kalba apie pavojų, kuriuo netiki?

Nejau iš tiesų istorija kartojasi? Vėl iškilo pasaulinės krizės pavojus, vėl Lietuvos valdžioje socialdemokratai, vėl jie ramina, kad viskas gerai – ar vėl viskas po pusmečio ar metų nepasibaigs karštligiškomis naktinėmis reformomis, turinčiomis ištraukti valstybę iš ekonominės suirutės ir politinio chaoso? Istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Tomo Baranausko teigimu, 2008-ųjų ir dabartinė situacija Lietuvoje yra skirtinga.

„Aišku, nežinome, kas mūsų laukia ateityje, visko čia gali būti. Sunku pasakyti, ar kils ekonominė krizė, ar atsiras kažkokia karinė grėsmė. O kai dėl mokesčių, tai man nesuprantamas tas žaidimas. Pasak premjero, pinigų Lietuvoje šiuo metu netrūksta. Tada iš viso neaišku, kodėl imtasi peržiūrinėti mokesčius. Ar dėl noro turėti jų daugiau, kad būtų galima švaistyti, ar gal kokie nors įsipareigojimai ES verčia daryti reformas dėl reformų? Šiaip ar taip, kažkokios ypatingos prasmės čia nėra, nes jeigu tau reikia daugiau pinigų, tai tiesiog reikia nustoti juos beprasmiškai švaistyti. Nekalbėti apie naujų ministerijų steigimą ar dar kažkokius dalykus, be kurių tikrai galima apsieiti. Juo labiau kad iš to visuotinio NT mokesčio, apie kurį tiek daug kalbama ir dėl kurio taip erzinami žmonės, nė neketinama surinkti kažkokios didesnės sumos. Nebent jį įvedus planuojama iškart pradėti didinti mokesčio tarifus“, – svarstė pašnekovas.

T.Baranauskas kritiškai įvertino valdžios planuojamų mokesčių kontekste dėmesį atkreipiančias aukštų politikų kalbas apie kovą su penktąja kolona. Gal visuomenėje kylantį pasipiktinimą valdančiųjų mokestinėmis iniciatyvomis bandoma pavaizduoti kaip vidaus priešų veiklą ir tuo pasinaudoti Lietuvoje „užveržiant varžtus“ kaip ir Rusijoje?

„Skelbti didžiulę kovą prieš kažką, kas neįvardyta – visiškai beprasmiškas dalykas. Viena vertus, tas priešas yra abstraktus, kita vertus, žodžiai apie tai, kaip mes negailestingai su juo kovosime, yra skambūs. Kvaila ir tai, kad pagrindiniu tos penktosios kolonos požymiu nurodomas JAV prezidento Donaldo Trumpo palaikymas: neva tai kažkokie jo šalininkai, galbūt apsimestiniai. Bet palaukit – tai žodžiai iš prezidento, aukščiausio valstybės pareigūno, lūpų. Ar jis visiškai užmiršo, kad yra toks dalykas, kaip diplomatija? Galima pasitikėti arba nepasitikėti Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, bet tai vis dėlto mūsų sąjungininkas, nuo kurio priklauso Lietuvos saugumas. Ir kai mūsų prezidentas šitaip kalba apie Amerikos prezidentą, tai reiškia, kad nejaučia jokios atsakomybės prieš Lietuvą. Jis tiesiog neturėtų taip kalbėti. Juk dabar išeina taip, kad pagrindinis požymis, dėl kurio reikėtų įtarti, jog vienas ar kitas žmogus priklauso penktajai kolonai, yra tai, kad jis sakosi esąs pagrindinės mūsų sąjungininkės, Jungtinių Valstijų, prezidento šalininkas. Tiesa, buvo pasakyta, kad tas šalininkas gali būti netikras. Bet tikras ar netikras, o įtarimas juk kyla. Jeigu Lietuvoje kas nors sako, kad yra Trumpo šalininkas, tai, vadinasi, jau yra įtariamas priklausymu penktajai kolonai? Kaip visa tai atrodo iš šalies?“ – stebėjosi pašnekovas.

Paklaustas, ar tokia atmosfera valstybėje nekelia aliuzijų su 1940-ųjų išvakarėmis, kai didelė Lietuvos visuomenės dalis buvo pavargusi nuo prezidento Antano Smetonos valdžios ir norėjo permainų valstybėje, T.Baranauskas atsakė, kad 1940 metais nuo visuomenės požiūrio į A.Smetonos režimą, koks jis bebūtų, niekas nepriklausė.

„Viskas buvo išspręsta panaudojus grubią jėgą. Visiškai nebuvo svarbu, ar A.Smetona galėjo būti mėgstamiausias, ar nekenčiamiausias visų laikų Lietuvos valdovas. Kita vertus, šiaipjau aišku, kad tokio pavojaus, su kuriuo susiduriame dabar, akivaizdoje visuomenę reikia kaip galima labiau telkti, o ne kiršinti idėjomis apie penktąsias kolonas, beprasmiškus NT mokesčius ir pan. Jei sakome, kad reikia pinigų gynybai, tai pirmiausia reikėtų nustoti kalbėti apie absurdiškus valstybės išlaidų didinimus. Reikia nustoti švaistyti lėšas, kai tiesiog įžūliai vagiami pinigai, pavyzdžiui, stadionui. Kai sakoma – duokite dar, nes tai, kas anksčiau buvo duota, jau pavogta. Arba kad dabar, pasirodo, pats tinkamiausias metas kurti naujas ministerijas. Tai tiesiog puota maro metu. Politikai kalba apie pavojų, kuris yra realus, ir tuo pačiu, matyt, juo netiki, nes elgiasi taip, tarsi jo nebūtų“, – pridūrė T.Baranauskas.

Pirmiausia pajus regionai

Svarstydamas apie tai, ar tikslinga didelio ekonominio netikrumo ne tik Europoje, Amerikoje, bet ir visame pasaulyje, metu vykdyti mokesčių reformą, dr. Arūnas Svitojus, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas, pabrėžė, kad mokesčiai visų pirma yra visos visuomenės reikalas.

„Visi turi nuspręsti, kad kažkam reikia lėšų. Turi būti aiškiai argumentuota, kam ir kiek jų turi būti skirta. Ar mokykloms statyti, ar keliams tvarkyti, ar socialinėms paslaugoms teikti. Dabar matau, kad jokia diskusija su visuomene dėl mokesčių nevyksta. Šmėkščioja įvairūs partiniai, reklaminiai, individualūs ir kitokie mokestinių pasiūlymų variantai. Visuomenė visiškai sutrikusi. Sutrikęs ir verslas, nes nežinia, kas su kuo čia rišasi. Atrodo taip, tarsi būtų galvojama ne apie mokesčių paskirtį, o tiesiog žiūrima, kaip iš tavęs atimti pinigų, nes tu jų turi. Tai atrodo kaip įžeidimas: aš dirbu, užsidirbu, bet iš manęs reikia atimti, nes visų nepravalgysiu... Manau, kad mokesčių keitimo klausimas yra visiškai neparuoštas. Kita vertus, dabar visiškai netinkamas laikas apie tai kalbėti, nes ekonominė situacija įtempta. Nežinome, kam ir kiek reikės valstybės lėšų, nežinome, kiek jų surinksime. Tuo labiau kad visiškai neaiški ir geopolitinė situacija. Nauji mokesčiai valstybėje sukels sumaištį ir stresą. Ūkininkai mato, kad rinkos darosi nestabilios. Vis dar jaučiamas pandemijos poveikis, kai sutrūkinėjo tiekimų grandinės. Energijos ištekliai brangsta, pakėlę akcizus kurui pamatėme, kad, užuot surinkę į biudžetą daugiau, praradome dar daugiau. Jei vėl ką nors padarysime nepaskaičiavę, neįvertinę pasekmių, tai ne tik sukels stresą ar pyktį, bet ir išbalansuos visą ekonomiką“, – sakė ŽŪR vadovas.

Dr. A.Svitojaus teigimu, sprendimai dėl padidintų muitų, kuriuos priėmė Jungtinių Valstijų valdžia, atsilieps mums ir politiškai, ir ekonomiškai. „Finansų ministerija turi duoti labai aiškius atsakymus, kokie yra optimistiniai ir pesimistiniai situacijos raidos variantai, kokios rizikos kyla. Dabar visuomenė tokių atsakymų visiškai nemato. Nei diskutuojama dėl galimų variantų, nei vertinamos rizikos, nei analizuojamas kontekstas. Gerai, kad skaičiuoja įvairių mokesčių tarifų poveikį, bet dabar turėtume vertinti visai ne tuos dalykus. Jie turėtų susitelkti į išorinio poveikio ekonomikai skaičiavimus, o ne į kažkokius mūsų pačių mokestinio nusismaugimo elementus“, – sakė pašnekovas.

Jo manymu, Vyriausybės rengiamos mokesčių pertvarkos pasekmes pirmiausia pajus ne Vilnius, o šalies regionai. „Mokesčių naujovės paprastai pirmiausia smogia realiai ekonomikai. Miestuose ekonominė veikla didesnė ir įvairesnė, kažką kompensuoja turizmas, kažką – kitos sritys. O regionams tokios permainos kerta skaudžiausiai. Štai norima pakeisti kelių mokestį, išplėsti kelių, kuriais naudojasi sunkiasvoris transportas, tinklą ir priežiūrą, o tai palies regionų asfaltuotus kelius. Visi turės mokėti papildomus kelių mokesčius, paskui ir kilometrų mokesčius. Bus taip, kad miestuose visi važinės kaip važinėję, o tam, kuris gyvena Ignalinoje ir veža parduoti duonos kepaliukus, vieno kepaliuko savikaina išaugs kone tris kartus. Jam turbūt teks užsidaryti, bankrutuoti. Regionai dar labiau susilpnės. Todėl apmokestinimas turi būti diferencijuotas, o naujiems mokesčiams pirmiausia turi būti gautas visuomenės pritarimas“, – pabrėžė dr. A.Svitojus.

Kas skaldo valstybę?

„Manau, kad toks socialdemokratų ir apskritai valdančiųjų entuziazmas surinkti kelis šimtus milijonų yra susijęs su tuo, kad įvairūs jų rėmėjai paprasčiausiai laukia grąžos“, – sakė politologas Bernaras Ivanovas. Jo teigimu, juk reikia kažką gauti mainais, juolab kad tiesiai šviesiai sakoma, jog surinkti pinigai nebus skirti gynybai.

„Arba jai atiteks tik kažkokie centai. Gynybai mums reikia 10 milijardų, o dėl mokesčių pertvarkos planuojama surinkti 200 milijonų. Tai katino ašaros. Bet jų laukia savivaldybės. O jos, kaip žinome, pertekusios pinigų, nežino, ką su jais daryti – tai upių vagas gilina, tai už kone 100 tūkstančių grafičius užsakinėja, tai dar ką nors įdomaus sugalvoja. Kas galėtų paneigti, kad neprikurta visokių „Ragai ir kanopos“ tipo įmonėlių, kurios nori trūks plyš sudalyvauti tokių projektų konkursuose, viešuosiuose pirkimuose, ir įsisavinti tuos pinigėlius? Pabandykime pagalvoti ir iš trijų kartų atspėti: kas tai per įmonėlės ir kaip jos gali būti susijusios su politika? Ar tarp jų nėra tokių, kurios šiek tiek investuoja į politines partijas, atskirus politikus, juos paremia ir po rinkimų laukia grąžos? Todėl mane stebina toks beatodairiškas, net chamiškas valdančiųjų entuziazmas apiplėšti žmones įvedant naujus mokesčius, kurie neturi jokios prasmės, nes tik pykdo ir kiršina visuomenę, o jų nauda valstybės biudžetui visiškai menka“, – sakė B.Ivanovas.

Jo teigimu, emocinis tokios mokesčių pertvarkos fonas yra tiesiog siaubingas. „Matyt, juos inicijuojančios nomenklatūrinės struktūros tikisi, kad tas fonas neišmuš jų iš vėžių. Kad jei ne kitą, tai dar kitą ar trečią kadenciją vėl grįš į valdžią. Čia ne Darbo ar Laisvės partija, kurios neturėjo nomenklatūrinio stuburo. Dabartiniai valdantieji tokį stuburą turi, ir nieko nebijo. Dalis jų šneka įsistatę kiaulės akis, maivosi prieš žurnalistus, visuomenę: o ką jūs mums padarysite? Pilietinė visuomenė silpna, ir tie visi jūsų protestai mums kaip žąsiai vanduo. Todėl, manau, jie šiuo atveju dirba savo rėmėjams“, – svarstė pašnekovas.

Blogiausia, anot politologo, yra tai, kad tai daroma įžūliai, ciniškai prisidengiant nacionalinio saugumo interesais. „Nacionalinio saugumo problema Lietuvai itin svarbi. Mes tikrai esame didžiulėje grėsmėje, bet tai, ką jie daro, yra diskreditacija. Ne tik jų partijų, bet ir valstybės. Jie tiesiog kenkia valstybei. Visuomenės skaldymas verčia klausti: o kas iš tikrųjų yra ta penktoji kolona? Ar tik nereikėtų kai kam prieiti prie veidrodžio ir pasižiūrėti? Kas skaldo valstybę iš vidaus, priešina žmones, siutina įvairias socialines grupes, meluoja nuo ryto iki vakaro?

Nereikia pamiršti, kad Lietuva – ne Šveicarija ar Vokietija, kur privatų būstą turi mažuma gyventojų. Jie jį nuomojasi. Nuomos rinkoje ten didelė konkurencija. O Lietuvoje nėra konkurencingos nuomos rinkos, nes per privatizacijos bangą nepriklausomybės pradžioje visi už investicinius čekius išsipirko savo butus. Tokia padėtis – posovietinės privatizacijos palikimas. Bet šito valdantieji visiškai nenori matyti. Jie tiesiog kalba apie labai išaugusį turtą. Matai, kaip praturtėjo visokie čipolinai ir kūmai moliūgai Lietuvoje – visai kaip „Čipolino nuotykiuose“! Dabar tos knygelės istorijos jau tapo mūsų politikos aktualijomis, tiesiog akyse tie siužetai rutuliojasi. Tai tik patvirtina, kad politikų cinizmui nėra jokių ribų. Socialdemokratams atėjus į valdžią jis klesti toliau“, – apibendrino B.Ivanovas.