Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nepriklausomybės akto signataras: „Dievas mane susirado“

Arūnas Degutis ekonomistas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo signataras, Europos Parlamento narys... Taip rašo Laisvoji enciklopedija ir, žinoma, nedetalizuoja, kad iš Druskininkų kilęs Arūnas prieš penkerius metus grįžo į Dzūkiją ir įsikūrė savo suprojektuotoje ir pastatytoje sodyboje. Taip pat nerasime minint, kad jis ne tik politikas, bet ir verslininkas, lektorius, nuosavo lėktuvo pilotas, pagaliau sportuojantis dviejų suaugusių dukterų tėvas. Ypač intriguoja tai, kad šis įdomus žmogus, kuriam labiausiai tinka epitetas „neformatas“, – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, įvaldžiusių stulbinamą Wimo Hofo metodą. Apie tai ir kalbėjomės su Arūnu.

Be abejo, iki šio metodo buvo ilgas ir vingiuotas paieškų kelias, kurio viršūnė, kaip supratau iš jūsų pasakojimų, buvo Atono kalnas Graikijoje, kitaip – vienuolynų ir vienuolių, Dievo šviesa, palietusi jūsų esybę ir tarsi paskatinusi tolesniems ieškojimams... Ar galima susieti šiuos du etapus – Dievo paieškas ir no tobulinimą?

Dvasingumo link ėjau žingsnis po žingsnio, o lygiagrečiai rūpinausi kūno reikalais. Šventajame Rašte parašyta, kad kūnas yra sielos indas. Tai, ką atradau pats, vadinčiau savo ribų plėtra, papildymu to, ką anksčiau buvau pajutęs. Vertindamas savo gyvenimą, klausdavau savęs: kas manyje yra kitaip negu kituose? Jei esu dangaus apdovanotas, tai kuo? Kokia tų dovanų esmė ir kaip atsakingai jomis naudotis? Kas man gyvenime padėjo pasiekti tiek daug? Matyt, iššūkiai, kurių aš niekada nesibaidžiau, lėmė, kad aš esu žmogus, neįspraustas į jokius rėmus ir apribojimus. Manyje slypi sveiko oportunisto gyslelė – man nuolat reikia suprasti veiksmų ar elgesio esmę. Ir Dievo paieškos nebuvo vien užsibrėžtas tikslas jį rasti – rėmiausi ženklais, ir kai tie ženklai įtraukė, aš panirau. Galima sakyti, kad JIS mane susirado. Jei palyginsime šiuos du svarbius etapus – Dievo paieškas ir sveikatą, pirmu atveju iniciatyva nebuvo vien mano, o antru – tik mano.

Kas vedė į kitokį sveikatos suvokimą?

Dar dirbdamas Europarlamente, o ypač keliaudamas po pasaulį, kur žmonių gyvenimas kitoks, prisiliečiau prie pasaulinės civilizacijos, stebėjau, kaip kuriamos taisyklės, kaip reglamentuojama gyvensena. Supratau, kad mes, siekdami nuolatinio komforto, rizikuojame susinaikinti. Visi atsisako iššūkių – ar tai būtų asmuo, ar sociumas, ar valstybė, ar net visa Vakarų civilizacija. Gyvendami komforto zonoje, prarandame imunitetą – tiek dvasinį, tiek fiziologinį. Nesigrūdiname (visomis prasmėmis), skursta mūsų dvasingumas ir, nors aplink tvyro kūno kultas, visuomenės sveikata šlubuoja. Kad vakarietiška visuomenė išsigimsta, rodo ir demografinė krizė: negimdoma, nes vengiama „nepatogumų“, pagaliau, net pati gamta neleidžia reprodukuotis – stiprėja nevaisingumo tendencijos. Atrodo, gamta vengia parazituojančių, nieko visuomenei ir gamtai neduodančių, o tik imančių. Tokie mes nereikalingi Kūrėjui.

Taigi komfortas nuo mūsų patraukia iššūkius, ir mes silpstame, visapusiškai sergame. Tada išlenda naujų laikų panacėja – farmacinių preparatų kultas. Juk lengviau tabletę praryti, negu skatinti kūną grumtis už sveikatą. Statistika tragiška: lietuviai iš ES šalių bene daugiausia vartoja vaistų, ypač antibiotikų.

Pajutote, kad ir jums gresia tas pat?

Ne visai. Pamažu pasidariau neįdomus pats sau. Iki tol gyvenau itin intensyvų gyvenimą ir staiga suvokiau, kad esu beveik viską išbandęs, vis mažiau lieka kuo ir vardan ko save motyvuoti. Dauguma žmonių atsakymų ieško išorėje – keliaudami, blaškydamiesi tarp įvairių fizinių ar, geriausiu atveju, emocinių potyrių. Kiti paprasčiausiai bėga nuo savęs ir esminių klausimų – koks mūsų buvimo čia, Žemėje, tikslas. Taip natūraliai atkrito poreikis uždirbti daugiau pinigų ar ieškoti didesnio komforto, tapo neįdomu gyventi. Jaučiau, kad tuoj stogas ims čiuožti, nors nesu pesimistas ar skeptikas. Kaip tik tuo metu Palangos sveikatingumo mokykla mane pakvietė skaityti paskaitų. Būdamas ten supratau, kad neišvengiamai turėsiu įlįsti į jūrą drauge su kitais, nes kitaip galiu pasirodyti esąs vien pamokslininkas, mokantis kitus gyventi. Sausio mėnuo, temperatūra – 5 laipsniai, vėjas, bangos, 7 val. ryto, tamsu... Aplinka tarsi bepročiams nuotykių ieškoti. Pasiryžęs vis dėlto šokau į bangas. Išlipęs patyriau tokį didelį adrenalino pliūpsnį, gavau tiek laimės hormonų, kad ilgai negalėjau užmiršti. Nutariau ir antrą dieną įlįsti, taip pasilikau toje mokykloje iki pamainos galo.

Ar šis stresas organizmui davė rezultatų?

Turėjau rasti savo kelią, mat mano problema – inkstų akmenligė, ir šalčio šokas galėjo„užkalti“ inkstus galutinai. Greitai aptikau olando Wimo Hofo išgyventą metodiką: prie šalčio pratintis palaipsniui – per grūdinimąsi. Kūnui leidi pasiruošti, ir jis reaguoja, atsimena tai, ką žinojo prieš tūkstančius metų. Tai mūsų genetinė atmintis. Jei išlikome gamtoje per šitiek išbandymų, vadinasi, mūsų organizmas pasirengęs dideliems iššūkiams. Pradėjau kultivuoti... Kol tuo nesidomėjau, nežinojau, kad sergant kūną galima paveikti valdomu stresu. Vieną stresą (ligą ar kokią nors fobiją) galima pakeisti kitu, kurį treniruodamasis išmoksti valdyti. Taip aš per sąmoningus iššūkius ėmiau veikti kūną, leisdamas jam daryti tai, ką jis gali, ką prisimena. Mane vijo ne rekordai, o pastangos išgirsti kūną, pajusti, kas jam geriausia.Teoriškai mūsų kūnas pajėgus įveikti bet kokią ligą, net vėžį, jei tik netrukdytume jam netinkamu maistu, vaistais ar psichosomatika (baime, klaidingais įsitikinimais).

Wim Hof

Kaip, kokiu būdu tą kūno atmintį galima susigrąžinti?

Ne taip seniai, prieš 100 ar 50 metų, lietuvės eketėje skalbdavo drabužius ir nesusirgdavo. Skaitydamas vokiečių kareivio įspūdžius iš Pirmojo pasaulinio karo metų, atrandi, kokį didelį įspūdį jiems tuomet darė Lietuvos, Lenkijos žmonės – žiemą lietuviai vaikščiojo basi ir lengvai apsirengę, batais avėdavo tik šeimos galva...

Kūnas turi išgyvenimo refleksą net iš tų laikų, kai mes buvome reptilijomis. Ir tą kūno atmintį galima susigrąžinti. Gilindamasis į fiziologinius dėsnius, supratau, kaip svarbu išsaugoti ir nuolat dauginti mitochondrijų skaičių. Mitochondrijos – tai mūsų ląstelių jėgainės, gaminančios svarbiausią energetinį organizmo substratą. Metams bėgant, jų gerokai sumažėja, kartu susilpnėja ir ląstelių energija, be kurios sunkiau pasipriešinti ligai. Vien sveiko gyvenimo būdo ar mankštos nepakanka. Tik gyvenant atšiauriomis sąlygomis tą trūkstamą energiją galima susigrąžinti.

60 metų olandas Wimas Hofas, kurio vardu pavadintas metodas, savo pavyzdžiu ir tyrimais įrodė, kad mitochondrijų turi ne mažiau nei jaunuolis. Jis atlaiko didžiulius krūvius, yra daugiau kaip 20-ies Gineso knygos rekordų autorius. Ir beveik visi susiję su šalčiu. Jis niekada neserga, maža to – įveikia įvairius testus su nuodais (virusais) vien savo minties ir specialių kvėpavimo pratimų galia. Jis nėra koks nors jogas ar magas, jis – paprastas vakarietis iš bene labiausiai sekuliarizuotos aplinkos – Amsterdamo.

Ar garsusis olandas turi daug sekėjų, praktikuojančių šaltį, kvėpavimą ir fizinius pratimus – raumenų tempimą?

Jam, buvusiam paštininkui, labai stiprios energijos ir charizmos žmogui, gana tolerantiškam, bet ganėtinai užsispyrusiam, buvo nelengva staiga tapti mokytoju. Vis dėlto, skatinamas savo keturių vaikų, jis savo patirtimi ėmė dalytis su kitais žmonėmis. Daugelis garsių Olandijos, Vokietijos ir kitų šalių klinikų bei universitetų jau ne vienus metus įvairiapusiškai tyrinėja šį fenomenalų žmogų, seka, kaip veikia jo endokrininė, nervų sistemos, stebi, kaip jis savo minties galia veikia kūno reakcijas ir organų funkcijas. Eksperimento metu jam ir kitiems, sutikusiems dalyvauti „žaidime“, į veną buvo suleista E-coli bakterijų. Rezultatas – visi tyrimo dalyviai, išskyrus W.Hofą, užsikrėtė, jautė stiprius intoksikacijos požymius. Olando kraujyje nenustatyta jokių viruso likučių. Paaiškinimas paprastas – efektyvus hormonas per kelias minutes įveikė nepageidaujamą interventą.

Jau penkeri metai, kai pas jį į Olandiją atvyksta mokytis žmonės iš Naujosios Zelandijos, Australijos, JAV, Japonijos, taip pat iš įvairių Azijos ir Europos šalių. Ledo žmogus (tokia W.Hofo slapyvardė) ir pats keliauja po pasaulį kaip lektorius, kaip savotiškas savo kūno mokslinis bendradarbis. Jis demonstruoja unikalius gebėjimus tam, kad kuo daugiau žmonių įsitikintų, jog kūnas pajėgus susitvarkyti su negaliomis. Tikslas vienas – išmokyti žmones gyventi be vaistų. Geras to pavyzdys – eksperimentinis žygis pėsčiomis su 29–65 metų amžiaus žmonių grupe į aukščiausią Afrikos viršukalnę – Kilimandžarą. Kai kurie dalyvių sirgo nelengva reumatoidinio artrito forma, tarp jų buvo net sergančiųjų vėžiu su metastazėmis. Drauge keliavo ir gydytojai. Rezultatas – po 48 valandų žygio (su pertraukomis įvairioms praktikoms atlikti) užkopę į viršūnę žmonės jautėsi sveikesni, negu buvo prieš tai, ir tik 2 iš 26 nepasiekė tikslo. Remiantis statistika, paprastai tik 61 proc. keliautojų įveikia šią 5 895 m aukščio trasą per 4–7 dienas...

Aš taip pat nusipirkau 10 savaičių mokymo kursą, pradėjau praktikuoti šaltį, užsiėmiau kvėpavimo ir kūno tempimo pratimais. Nemažai padirbėjęs, pasiekęs asmeninių laimėjimų, nuvykau į Olandiją ir įveikiau antrą etapą, o lapkričio mėnesį vyksiu į trečiąjį. Tada, jei norėsiu ir sugebėsiu, galėsiu tapti oficialiu pirmos pakopos instruktoriumi, turinčiu teisę mokyti ir skleisti žinias savo aplinkoje. Pasaulyje yra apie 300 instruktorių, dauguma, žinoma, pirmos pakopos. Antros pakopos instruktorių mažiau, o trečios, pačios aukščiausios, – vienetai.

Kiek laiko kasdien skiriate šioms treniruotėms?

Mano rytas prasideda nuo kvėpavimo pratimų, tam skiriu apie pusę valandos, paskui apie 40 minučių – tempimo pratimai. Vėliau – šaltas dušas ar eketė, žodžiu, tai, ką surandu šalčiausia. Kaime dušo vanduo, atitekantis iš giluminio gręžinio, yra + 11 laipsnių, labiau nepavyksta atšaldyti. Po tokiu vandeniu pastovėti 10 minučių visai normalu. Buvimą šaltyje ilginu, bet ne dėl rekordo. Esmė – pasiekti būseną, kad galėčiau įlįsti į šaltą vandenį nepasiruošęs, be specialaus apšilimo, vien psichologiškai nusiteikęs. Nieko keista, jei po tokių maudynių žmogus dreba iš šalčio. Tai natūrali kūno reakcija, tačiau visai kas kita, kai kūnas, turėdamas gausų mitochondrijų derlių, įšyla dėl jų kuriamos energijos. Žiemą, esant 10–15 laipsnių šalčio, išlipęs iš eketės nejaučiu šalčio kūne. Kuo daugiau organizmas yra prisidauginęs mitochondrijų, tuo efektyviau pats kūnas generuoja energiją, išskiria šilumos. Taip palaipsniui sumažinau organizmo jautrumą ne tik šalčiui, bet ir skausmui, išsivystė savybės šią generuojamą energiją panaudoti kovai su virusais, su bet kokia liga. Ši metodika – tai vidinės energijos kūrimo būdas, o tokia sustiprinta fiziologinė savybė panaudojama įvairioms negalioms pasitikti ir įveikti.

Tikriausiai kovoje už save patį negalite stabčioti, daryti pauzės?

Jokiu būdu. Kūnas ims tingėti, išsiugdytos savybės sunyks. Pusantrų metų gyvenu vadovaudamasis šia metodika, ir visa tai atlieku sąmoningai. Yra nustatyta, kad žmogus turi apie 120 tūkst. km kraujagyslių, 500 raumenų, ir jei iš jų dirba tik pusė, tą darbą perima širdis. O juk mes nenorime varginti savo širdies...

Kaip pasikeitusį jūsų gyvenimą vertina žmona ir abi dukros, beje, kuo jos užsiima?

Vyresnioji dukra Ignė studijavo Italijoje, Berlyne, dabar grįžo į Lietuvą, dirbs čia. Šiuo metu ji augina dvi dukrytes. Aktyvų gyvenimo būdą pasirinkusią Ignę kurį laiką man teko net vytis. Dabar atvirkščiai – ji, kaip ir jaunesnioji dukra Elzė, studijuojanti psichologiją Anglijoje, rengiasi sekti mano pavyzdžiu. O žmona Arūnė, užsiimanti įvairiomis mokymų programomis, stebi mano gyvenimo pokyčius atsargiau, tačiau vis dažniau klausinėja apie kvėpavimą. Žmonai tai ne naujiena, nes jos šviesaus atminimo teta Filomena Taunytė – žymi ir įtakinga holistinės medicinos šalininkė –daugelį šių tiesų mums aiškino dar prieš 20 metų.

Rekomenduojami video