Degdamas žvakutę ant 1918–1920 metų Lietuvos savanorio kapo, degi ugnį savo širdyje, save įkvėpdamas didiems darbams, tvirtina visuomeninės inciatyvos #uždek žvakutę sumanytojai Mečys Laurinkus, Artūras Zuokas ir Virginijus Savukynas. Artėjant Vasario 16-ajai apie šią iniciatyvą kalbamės su Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) pirmininku Artūru Zuoku.

-Kreipdamiesi į visuomenę priminėte, kad Žodis – 1918 metų vasario 16-osios aktas – nebūtų galėjęs virsti Kūnu – Valstybe, jei nebūtų buvę savanorių, kurie tapo Lietuvos kariuomenės pamatu. Vargu ar kas tuo abejotų, tačiau ar neatrodo, kad raginimas pagerbti Lietuvos savanorių atminimą iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai: nejau apie tai dar reikia priminti, skatinti, rengti akcijas, juk tai tarsi savaime suprantamas dalykas...

Deja, šiandieninė mūsų Lietuva gyvena labai greitu ritmu. Dauguma žmonių, ypač jaunoji karta, skuba gyventi ir daugiau galvoja apie rytojų, nei apie tai, kas buvo anksčiau. Man labai patinka vienas išmintingas žydų posakis: „Karštą dieną, kai ištroškę geriame vandenį iš šalto šulinio, niekada neužmirškime mintyse padėkoti tiems, kurie jį iškasė.“ Tokios išminties, tokių ja paremtų tradicijų mūsų šalyje trūksta.

A. Zuokas

Štai prieš kelias dienas su jaunesniąja dukra lankėmės Vilniaus Rasų kapinėse. Prie Juzefo Pilsudskio kapo – žvakutės, gyvos gėlės. Gražu pažiūrėti. Nueiname prie Jono Basanavičiaus kapo – tuščia, nors šiais metais minime nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Susiradome Lietuvos savanorių kapus. Vieną jų dalį Rasų kapinėse aptikti nesunku, tačiau kai kurie kiti kapai yra šiek tiek nuošaliau, juos ne taip paprasta surasti, prie jų prieiti. Suprantama, per šimtą metų daug kas čia pasikeitė. Mūsų savanorių antkapiai – tušti, be gėlių, be žvakių. Tik trispalvė juostelė, užrišta prieš kažkiek metų. Tai minimalus pagarbos ženklas mūsų savanoriams.

Jei norime, kad ir ateityje valstybėje būtų piliečių, pasiruošusių ginti savo artimuosius, savo laisvę, savo tėvynę, pasirengusių aukotis, turime nepamiršti, kad pagarba kritusiems kovose už Lietuvą ir jų prisiminimas yra pats svarbiausias dalykas. Juk jeigu mes juos prisimename ir gerbiame, tada jų auka turi prasmę.

-Paminėjote sutvarkytus, prižiūrėtus J.Pilsudskio, lenkų karių kapus ir tarsi pamirštas Lietuvos savanorių kapavietes. Ką reiškia toks kontrastas? Ar Vilnius – jau nelietuviškas miestas? O gal mums nepatinka parodomasis, valdiškas, tarsi brukamas patriotizmas?

Manau, tokie žodžiai galėtų būti nebent pasiteisinimas. Lankydamasis Rasų kapinėse negali nepastebėti ne kapus puošiančių gėlių ir žvakučių, bet ir prie jų atėjusių lankytojų gausos. Antai prie J.Pilsudskio kapo stovėjo moksleivių grupė, mokytojas aiškino apie šios asmenybės svarbą Lenkijos ir Lietuvos istorijai. Paskui jie nuėjo pasivaikščioti po Rasų kapines. Buvo eilinis šeštadienis, 11 valanda ryto, ir oras, tiesą sakant, nebuvo pats geriausias.

Būdamas miesto vadovu labai dažnai tokį dalyką pastebėdavau ir dažnai sakydavau: „Žiūrėkite, kada beatvažiuotumėte prie J.Pilsudskio kapo, visada rasite degančią žvakutę ir padėtų gėlių. Kodėl mes to nedarome prie mūsų savanorių, J.Basanavičiaus, kitų žymių mūsų tautos vyrų ir moterų kapų?“ Sakyčiau, vėlgi dėl to, kad labai skubame gyventi ir per mažai dėmesio skiriame savo pačių istorijai, kuria turėtume didžiuotis. Jos pažinimas turėtų būti kiekvieno savastis, ji turi tarsi įsigerti į kraują, nes tai juk yra valstybės kūrimo ir jos ateities pagrindas.

Aš net teiravausi lenkų bendruomenės atstovų, kaip jie organizuoja karių kapų Rasų kapinėse priežiūrą. Pasirodo, viskas labai paprasta: kapus prižiūri lenkiškos mokyklos, yra toks susitarimas, kurio seniai laikomasi. Nieko papildomai organizuoti esą nereikėjo, gal ir būta kažkada tam tikro organizavimo, bet taip seniai, kad niekas dabar nebeprisimena. Prisideda Lenkijos ambasada Lietuvoje, skirianti šiek tiek lėšų gėlėms ir žvakutėms. Mokyklų bendruomenių atstovai tradiciškai tam tikru laiku apsilanko Rasų kapinėse ir pagerbia lenkų karių ir J.Pilsudskio atminimą. Turėtume pasimokyti iš jų tokio sveiko, neproginio patriotizmo. Taip, proginio patriotizmo pas mus pakankamai daug. Bet, tiesą sakant, juk nėra sudėtinga nueiti prie savanorių kapų, pagerbti jų atminimą.

-Tokie pamąstymai nuteikia gana liūdnai, jie primena, pavyzdžiui, kad Vasario 16-osios šimtmetį Vilniuje pasitinkame be paminklo nepriklausomybės kovų savanoriams, be paminklo Jonui Basanavičiui. Pagrindinė Lukiškių aikštė – taip pat be memorialo, supriešinta visuomenė ligi šiol dėl jo ginčijasi.

Sutinku, nes apie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį buvo kalbama daug metų. Buvo tikrai gražių planų ir projektų, kaip paminėti šią iškilią datą. Paprastai tokiomis progomis valstybė sukuria ką nors didingo, tai, kas įprasmina tam tikrą jos  istorijos įvykį ar laikotarpį, tai, kas išlieka kitoms kartoms. Gaila, kad man būnant miesto vadovu nepavyko to padaryti, buvo mažai palaikymo iš Vyriausybės. Lietuvoje, kaip žinote, dažnai būna, kad vienas daro, o dešimt stengiasi, kad nepavyktų. Aš kalbu apie Tautos namų projektą ant Tauro kalno. Pagal dar 2008 metais pradėtą projektą čia turėjo atsirasti Tautos namai – nauja koncertų salė su Lietuvos šimtmečiui skirta ekspozicija, pristatančia mūsų naujųjų laikų istoriją. Aišku, dabar miesto valdžia pagaliau susigriebė, pasirašė susitarimą su Kultūros ministerija, lyg ir viskas pajudėjo, bet mes pajudame ne tada, kada reikia, o tada, kai jau reikia pradėti eksploatuoti tokį pastatą. J.Basanavičiaus paminklo istorija yra tikrai juokinga. Pirmiausia, esu labai priešiškai nusiteikęs dėl ketinimo tokį paminklą statyti ne šio asmens statusą atitinkančioje vietoje, t. y. automobilių stovėjimo aikštelėje prie Filharmonijos. Man teko garbė prisidėti statant paminklą Vincui Kudirkai Gedimino prospekte. Manau, tikrai turėjome rasti iškilmingesnę vietą J.Basanavičiaus paminklui – Gedimino prospekte ar dar geresnę. Kiek suprantu, vargu ar šiais metais paminklas J.Basanavičiui iš viso bus pastatytas, net ir prie Filharmonijos. Ką padarysi, tai tik parodo, kiek mumyse dar yra proginio, o ne strateginio mąstymo.

Manau, kad 2018-ieji bus metai, kai dažnai kalbėsime apie savo valstybę, jos praeitį ir ateitį. Ir šis projektas dėl savanorių atminimo pagerbimo – dėkoju „Valstiečių laikraščiui“, sutikusiam būti informaciniu jo rėmėju – kilo prie kavos puodelio diskutuojant apie panašius dalykus su žurnalistu Virgiu Savukynu ir Nepriklausomybės Akto signataru Mečiu Laurinkumi. Nusprendėme imtis jo, ir dabar jau prisijungia ir savivaldybės, ir savanoriai, daug kitų talkininkų. Tikiuosi, kad tai bus graži pilietinė iniciatyva – pagerbti tuos, kuriuos galbūt kai kur būtume ir pamiršę.

-Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas