Vytauto Puidoko stebimosios dokumentikos filmas „Murmančios širdys“ šiandien laukiamas atokiausiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Filmo istorija apie brandą, vaiko perėjimą į suaugusiųjų pasaulį, susitaikymą su praeities įvykiais palietė žiūrovus ir užkabino svarbias temas.

Kviečia permąstyti santykius

„Murmančios širdys“ visą gegužę keliauja po Lietuvos kino teatrus – filmas rodomas Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje, Alytuje. Šią savaitę paaiškėjo, kad V.Puidoko „Murmančios širdys“ pristatytos net trijose kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominacijose: Anna Savčenko, Pascale Hannoyer ir Frédéric Fichefet – už geriausią montažo režisieriaus darbą, Linas Žiūra – už geriausią operatoriaus darbą, V.Puidokas ir „Baltic Productions“ – už geriausią metų ilgametražį dokumentinį filmą.

„Kolektyvinė trauma – jautri tema. „Murmančios širdys“ kviečia permąstyti kasdienius santykius, įpročius ir tarsi į veidrodį pažvelgti į nepatogią tiesą – kokią įtaką darome vieni kitiems, dažnai nesąmoningai ir nesusimąstydami apie ilgalaikes pasekmes, karta iš kartos perduodame tam tikro bendravimo ar savęs suvokimo modelius“, – teigia filmo prodiuserė Rūta Jekentaitė.

Dokumentinis filmas „Murmančios širdys“ gimė iš daugiau nei 150 valandų Skiručių bendruomenėje filmuotos medžiagos. Filmo režisierius V.Puidokas kartu su kino operatoriumi L.Žiūra ir garso režisiere Lina Semaškaite-Blėdiene atokiame kaime, Kelmės rajone, metus laiko stebėjo bendruomenėje atsidūrusį paauglį Matą. Jo vaikiškas ir tuo pačiu suaugėliškas elgesys išryškina įtampą tarp skirtingų kartų, paženklintų priklausomybės.

R.Jenkaitė: „Kolektyvinė trauma – jautri tema. „Murmančios širdys“ kviečia permąstyti kasdienius santykius, įpročius ir tarsi į veidrodį pažvelgti į nepatogią tiesą – kokią įtaką darome vieni kitiems, dažnai nesąmoningai ir nesusimąstydami apie ilgalaikes pasekmes.“

„Bendruomenėje gyvena žmonės, kurie retai susiduria su kinu, gal net filmų nežiūri, kine nesilanko. Jiems iš pradžių buvo gana sunku paaiškinti, kad mes nesivaikome sensacijų. Mūsų sėkmė labiausiai priklausė nuo santykio, kurį susikūrėme. Tik negaliu sakyti, kad viskas buvo paprasta: būdavo momentų, kai tekdavo sustoti, nutraukti filmavimus, iš naujo ieškoti santykio. Emocijos bendruomenėje itin trapios, o nuotaikos labai greitai keičiasi. Sodyboje patirdavau ir didžiausią džiaugsmą, ir tamsiausias bangas. Viską išgyvendavome kartu“, – apie filmavimo procesą pasakoja režisierius V.Puidokas.

Jis jau žino: po kiekvieno filmo seanso žiūrovams kyla daugybė klausimų. Daugelis nori žinoti, kaip toliau klostėsi filmo herojų likimai. „Tačiau mūsų sumanymas – metai. Per juos personažai dalijosi savo intymumu, jausmais, išgyvenimais, savo siela. Tai – graži dovana, kurios perdovanoti negalima, reikia žinoti, kada pradėti ir kada užbaigti, atsisveikinti. Visko daug ir prieš pradėjus filmuoti, ir po to, kai filmą baigėme. Filmuodamas stengiausi suprasti kiekvieno filmo herojaus poziciją ir ją perteikti filme“, – aiškina filmo režisierius.

Filmą jau įvertino

Prie filmo prisidėjo kūrėjai iš visos Europos – norvegų garso režisierius Yngve Leidulv Sætre, prancūzų kompozitorius Pierre Daven-Keller, montažo režisieriai A.Savčenko, P.Hannoyer ir F.Fichefet. Kartu su „Baltic Productions“ filmą koprodiusavo prancūzė Estelle Robin You („Grande Ourse Films“), taip pat – norvegės Maria Galliani Dyrvik ir Anita Vedå („Smau Media“).

Filmą „Murmančios širdys“ įvertino ne tik žiūrovai – Prancūzijos dokumentinio kino festivalyje „Fipadoc“ filmas pelnė du apdovanojimus, prizu už geriausią operatoriaus darbą tarptautiniame Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje buvo apdovanotas filmo operatorius L.Žiūra. Jis taip pat nominuotas Lietuvos kino operatorių asociacijos rengiamuose geriausio šalies kino operatoriaus apdovanojimuose „Ąžuolas“.