Mėnuo Juodaragis – nepriklausomas kasmetinis šiuolaikinės baltų kultūros ir savitos, alternatyvios muzikos festivalis, pristatantis senųjų tradicijų palikimą, post-folkloro kryptis ir dabartinės kūrybos avangardą. Novatoriškas renginio vyksmas kasmet įgauna vis daugiau raiškos formų – tai gausūs Baltijos ir užsienio šalių kolektyvų koncertai, garso architektų pasirodymai, tradiciniai amatai, baltiškos apeigos, fenomenalios paskaitos, rinktiniai filmai, parodos, gamtinis menas, interaktyvūs kūrybos projektai, vaidinimai, žaidimai, žygiai, vakaronės ir magiška šventės visuma po atviru dangumi.
Vienas pirmųjų vasaros festivalių Lietuvoje, gyvuojantis daugiau nei du dešimtmečius. Jau kelias lankytojų kartas vienijantis Mėnuo Juodaragis ilgainiui tapo vienu didžiausių Baltijos regiono festivalių, – jo savitumas, nuostabi aplinka ir nepakartojama kultūrinė programa tapo žinomi tarptautiniu mastu. Kiekvienos vasaros pabaigoje kelerių dienų šventė suburia tuos, kam svarbios gimtosios savastys, Kūrybos džiaugsmas ir laisvė. Nepakartojamą festivalio dvasią drauge kuria ir pati nuostabiausia publika – didelė įvairių puikių žmonių šeima, šviesių minčių ir nuoširdumo visuma, kuri ir esti tikroji Juodaragio dvasia.
Kalbiname šio festivalio dalyvę iš Jokūbavo, unikalių bei šiuolaikiškų etno stiliaus drabužių kūrėją Justę Lipinskienę.
– Gerbiama Juste, papasakokite trumpai apie šį festivalį, kas tas Mėnuo Juodaragis?
– Galbūt pradėsiu nuo to, kad pirmą sykį į Juodaragį važiavau 2004 metais su folkloro ansambliu „Mudvi“ iš Šiaulių. Buvome dvi poros sesių, nuvažiavome su suknelėmis, su dviem kaselėmis, tokios liaudiškos, skaisčios jaunos mergaitės. Mus sudalyvauti buvo pakvietęs Juodaragio vadas Ugnius Liogė. Nuvažiavusios pamatėme daug visokių keistų žmonių, kaip mums tada pasirodė, buvo gal net kiek baisoka – tokie visi laisvi, išsidažę veidus, plaukus, rankas, tatuiruoti. Toks laisvės festivalis, po kurio sparnu telpa visi ir visokie. Tuo metu dalyvavau tokioje labiau folklorinėje veikloje ir kiekvienas metais važiuodavau su skirtingais kolektyvais į didžiąsias scenas, kaip atlikėjai. O kai įkūrėme „Juostę“ – važiuojam į amatų kiemą su savo drabužių linija.

– Kelinti metai, kai važiuojate su drabužiais?
– Jau aštunti metai.

– Papasakokite koks tas festivalis Jums pasirodė 2004 – aisiais ir koks jis dabar? Kokio amžiaus buvote pirmą sykį jame apsilankiusi?
– Man buvo 16 metų, buvau paauglė. Tuo metu man pasirodė, kad tas festivalis toks labiau jaunimo, jaunų žmonių renginys, o dabar laikui bėgant ir keičiantis mūsų amžiui, jau matome šeimas, žmones su vaikais, žinoma, yra ir jaunimo, bet jaunimėlis būna kažkur sau, o daugiau stebiu mamas, vaikus. Tiesa, dabar ne aplink scenas būriuojamės, o esame amatų kieme. Festivalio sudėtinės dalys yra didžioji scena, folkloro scena, elektroninės muzikos scena, tradiciškai būna vaikų kiemelis, yra milžiniška paskaitų palapinė ir yra amatų kiemas. Įeini pro jo vartus ir.. viduramžiai. Tokie ankstyvieji viduramžiai: suręstos vikingiškos palapinės, žmonės ten naktimis miega kailiais užsikloję, apsirengę rankomis siūtais autentiškais rūbais, palaidais plaukais, vaikai vienplaukiai, basi laksto. Pasijunti tarsi į kitą pasaulį įžengęs. Ir taip gera tame pabūti tas visas festivalio dienas. Nuo scenų girdisi muzika, koncertai, keičiasi atlikėjai. Mano sielai taip artima, tarsi būčiau kažkada gyvenus, kvėpavus ta epocha. Aplinkui labai įdomūs žmonės – vienas puodą žiedžia, kitas žiedą kala, trečias kėdę gamina ar žvakes lieja. Vyksta atviros edukacijos, kiekvienas atėjęs gali pasirinkti kas jam įdomiausia.
– Tai taip suprantu, kad šiemet ten nuvykusi iš to amatų kiemo taip ir neišėjote po kitas erdves pasidairyti?
– Taip, praktiškai ten ir buvau – demonstravau žmonėms savo kurtus drabužius, mokiau kepti duoną, mes kartu ją minkėm, formavom ant klevo lapų ir kepėm ant įkaitintų akmenų, paskui iškepę visi vaišinomės, dainavome kartu. Buvo tokia mini vakaronė. Kitą dieną dalyviams demonstravome žvakių lipdymą. Tai žvakės – perkūnyčios, kurias turint namie, buvo tikima, kad saugos namus nuo Perkūno, nuo liepsnos, nuo ugnies. Šįsyk neliejome, o pasirinkome lipdymo būdą, irgi su dainomis, su užkalbėjimais. Tad buvau mokytoja – edukatorė. O vyras su penkiais mūsų vaikais tai visur apsilankė, apvaikščiojo visas įdomiausias erdves – ir su arkliais pajodinėjo, ir ožkytės pieno ragavo, ir iš lankų šaudė. Vaikams ir suaugusiems buvo labai daug veiklų.

– Kiek maždaug žmonių dalyvauja tokio masto festivalyje?
– Taip tiksliai nežinau, bet esu girdėjusi, kad iki penkių tūkstančių susirenka. Tai labai profesionaliai surengtas festivalis – per tiek metų viskas jau išgryninta, ko reikia, kas svarbu – pradedant keliais, kad nebūtų purvynų ir baigiant tualetais.
– Kuo ypatingas šiųmetis festivalis?
– Kiekvienas festivalis turi savo temą. Šių metų tema buvo ugnis. Visur buvo rišami bei gaminami smilkalai, kiekvienoje erdvėje jie buvo smilkomi, ant kalnų buvo sukrauti milžiniški laužai, kurie vakarais liepsnojo, buvo iškelta didžiulė Gabijos skulptūra, kuri buvo sudeginta, viskas buvo apdainuojama, buvo šokama. Tad – ugnis, ugnis, ugnis. Begalinė pagarba jai.
– Ar Jūsų vaikams patinka dalyvauti šiame renginyje?
– Festivalio erdvė buvo nusidriekusi keleto kilometrų spinduliu ir norint pasiekti tam tikrą vietą reikėdavo eiti per mišką ar pievomis, tai, žinokite tas kelias dienas praktiškai nemačiau vaikų – jie ėjo, domėjosi, gaminosi, ragavo, nešėsi namo, džiaugėsi, dalinosi įspūdžiais. Ir paskaitų klausėsi, ir jogą darė, ir filmukus žiūrėjo. Didieji vaikai labai stebėjosi kiek čia daug įvairovės. Kad yra žmonės, kuriuos matome gatvėje, yra žmonės, kuriuos matome scenoje ir yra tie, kurių šiaip nematome – išsipiešę veidus juodai, su ragais, su kaukėm. Ta saviraiška festivalyje yra nereali, niekas į tave nekreipia dėmesio – esi toks koks nori būti. Tai vaikams darė labai stiprų įspūdį. Niekas nesišaipo, nesijuokia, neapšneka. Erdvėje daug visokių ir kitokių ir visi sutelpa.
– Ačiū Jums už pokalbį.

Kalbino Jurga Valery
Justės Lipinskienės nuotr.