Internetui tapus neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, didžiąją dalį naujienų sužinome iš socialinių tinklų. Tačiau sparčiai plintat melagingų naujienų (angl. fake news) ir dezinformacijos srautams, verta savęs paklausti, ar gebame kritiškai vertinti informaciją, kuria dalijasi net ir, rodos, patikimi asmenys?

Panaudojo žinomų moterų atvaizdus

Jau ne vienus metus įvairiuose socialiniuose tinkluose platinamos melagienos, kuriose naudojant Lietuvoje gerai žinomų žmonių nuotraukas bandoma parduoti abejotinos kokybės produktus ar paslaugas. Šalies žiniasklaidoje skambėjo istorijos apie tai, kaip prisidengiant legendinio krepšininko Arvydo Sabonio ar dainininko Marijono Mikutavičiaus nuotraukomis lengvatikiams buvo bandoma įpiršti interneto sukčių valdomas „investavimo“ platformas.

Matyt, į moterišką šalies auditoriją buvo orientuota „lieknėjimo“ programa, kuriai interneto sukčiai naudojo žinomų šalies moterų – aktorės ir dainininkės Ingos Jankauskaitės, dainininkės ir verslininkės Natalijos Bunkės – atvaizdus. Pasitelkus labai panašią į naujienų portalo „Delfi“ ekrane matomą išvaizdą, kuri atrodė lyg žurnalistų pateikiama naujiena, buvo pateikiama melaginga reklama, kurioje tvirtinama, neva I.Jankauskaitė ar N.Bunkė „atskleidė stebuklingą savo sulieknėjimo paslaptį“ ir reklamuoja „stebuklingus“ maisto papildus „Keto dieta“, kurie, esą, joms padėjo per mėnesį atsikratyti 1 ar net 15 kg svorio.

Melagiena – primityvi

„Straipsnis“ apie I.Jankauskaitės „lieknėjimą“ iš karto bado akis savo neraštingumu ir klaidomis. Jau pačioje pradžioje rašoma, jog „<...> laikraštis „DELFI“ pakvietė Inga duoti interviu, kuriame garsi dainininkė atskleidžia DIDŽIAUSIĄ SAVO LIEKNĖJIMO PASLAPTĮ!“. Bent kiek raštingas Lietuvos skaitytojas puikiai žino, jog „Delfi“ nuo savo įkūrimo buvo naujienų portalas, o ne laikraštis. Tačiau pigių melagienų kūrėjai dėl tokių „smulkmenų“, matyt, nesuka galvos. Ir toliau tekstas tiesiog skęsta gramatinėse klaidose, akis bado nederinti linksniai, laikai ir giminės. Iš tariamos I.Jankauskaitės lūpų netgi skamba tokie kalbos perlai: „Paparacai mane pagavo paplūdimyje, atrodantį bjauriai“ ir pan.

Nors pati melagiena vizualiai atrodo panašiai kaip portalo „Delfi“ publikacija, nuovokesnis skaitytojas iškart galėjo pastebėti, jog melagienos interneto adresas arba domenas su naujienų portalu neturi nieko bendro – melagiena paskelbta adresu „pouoga.lr“, o paspaudus aktyvią nuorodą į portalą „Delfi“, skaitytojas nukreipiamas tuo pačiu adresu „pouoga“ į primityvų kelių klausimų apie lieknėjimą testą, kurį lydi „stebuklingo“ produkto reklama su nuorodomis, kaip jį įsigyti, ir „susižavėjusių“ trolių atsiliepimai apie neįtikėtiną produkto poveikį.

Žinoma, tokios primityvios melagienos retai ką gali apgauti, tačiau net ir prieš jas mūsų teisėsauga pasirodo visiškai bedantė.

Policija ginklų neturi

I.Jankauskaitė kreipėsi į teisėsaugą, tačiau policija tik skėsčioja rankomis. Lygiai taip pat, kaip ir tada, kai sukčiai pasinaudojo populiarus dainininko Marijono Mikutavičius atvaizdu šių metų pavasarį.

„Valstiečių laikraštis“ jau rašė, kai M.Mikutavičius, vieną dieną atsidaręs savo „Facebook“ paskyrą, pamatė vaizdo įrašą, kuriame kalbėjo jis pats, nors Marijonas puikiai prisiminė, kad niekada panašiame „filmuke“ nėra filmavęsis. Vaizdo įrašas buvo sumontuotas gana negrabiai, todėl dainininkui sukėlė juoką – dirbtinis balsas su kažkokiu kvailu akcentu, neaiškūs ir netikroviški judesiai. Tačiau internete pasirodžiusi melagiena ne juokais išgąsdino Marijono mamą, kuri pamačiusi netikras nuotraukas ir vaizdo įrašą internete išsigando ir pagalvojo, kad sūnus tikrai yra areštuotas.

Tuomet sukčiai, pasinaudoję M.Mikutavičiaus atvaizdu, feisbuke prašėsi į draugus ar kvietė žmones investuoti pinigus, pirkti kriptovaliutas, dalyvauti naftos, valiutų ar brangiųjų metalų biržose, akcijų investavimo platformose ir pan.

Pats M.Mikutavičius, kaip ir I.Jankauskaitė, dėl melagingų naujienų platinimo kreipėsi į policiją, tačiau ši atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o atlikėjo pareiškimą atmetė „kaip neturintį faktinės priežasties“.

Interneto saugos specialistų nuomone, toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad socialinį tinklą „Facebook“ valdanti kompanija „Meta“ neteikia duomenų apie panašių melagienų ar sukčiavimo atvejų autorius, ir policija iš anksto žino, kad jos tyrimas atsidurtų aklavietėje.

Melagienos tampa įtikinamos

Tačiau jei I.Jankauskaitės ar M.Mikutavičiaus atveju melagienos buvo primityvios, tobulėjant „deepfake“ technologijoms melagienos pereina į naują lygmenį. Praėjusią savaitę „Valstiečių laikraštyje“ rašėme apie „deepfake“ – dirbtinio intelekto (DI) technologiją, leidžiančią sukurti itin realistiškas vaizdo ir garso klastotes, kurios gali būti plačiai naudojamos – nuo meno, kūrybos iki apgavysčių ir sukčiavimo.

„Deepfake“ naudoja DI algoritmus, kurie geba analizuoti, suprasti ir sukurti naujus duomenis, paremtus viso interneto duomenų bazėje prieinamais mokymo duomenų rinkiniais. Kuriant „deepfake“ dažniausiai naudojami generatyviniai priešininkų tinklai (angl. Generative Adversarial Networks, GANs).

GANs – dvi neuroninių tinklų sistemos, veikiančios kartu. Sistemą sudaro generatorius ir diskriminatorius. Generatorius (angl. generator) yra atsakingas už naujų duomenų kūrimą. Pradiniame mokymo etape jis generuoja atsitiktinius duomenis, kurie iš pradžių atrodo visiškai netikroviškai. Tačiau generatorius palaipsniui stengiasi „apgauti“ diskriminatorių ir, atsižvelgdamas į jo pastabas, kuria duomenis, vis panašesnius į tikruosius.

Diskriminatorius (angl. discriminator) yra mokomas atskirti tikrus duomenis nuo generatoriaus sukurtų dirbtinių duomenų. Jis vertina duomenis ir nurodo generatoriui, kur pastarasis klysta.

Generatorius ir diskriminatorius dirba vienas prieš kitą, nenutrūkstamai tobulėja ir mokosi. Generatorius nuolat, milžinišku greičiu ir kiekiais tobulina savo gebėjimus kurti tikroviškus duomenis, o diskriminatorius gerina savo gebėjimą aptikti, kurie duomenys yra dirbtiniai. Šis ciklinis procesas vyksta tol, kol diskriminatoriui tampa sunku atskirti tikrus duomenis nuo generatoriaus sukurtų.

„Deepfake“ papildo giluminis mokymas (angl. deep learning), kai naudojamos ypač didelės duomenų bazės (pvz., viešos, internete prieinamos įžymybių nuotraukos ar vaizdo įrašai), kad būtų išmokta sukurti realistišką išvaizdą, mimikas ar balsą.

Viena populiariausių „deepfake“ naudojimo sričių – vaizdo ir balso klastotės, veidų pakeitimas. Naudojant DI vieno žmogaus veidas pakeičiamas kitu (pvz., įžymybių veidai įdedami į bet kokį filmuotą siužetą) arba klastojamas balsas – sukuriamas žmogaus balso įrašas, kuris skamba beveik identiškai originalui.

Ar ilgam saugūs?

Žinoma, DI kuriamos klastotės taiko į globalias rinkas – anglakalbius, kinų ar kitomis populiariausiomis pasaulio kalbomis kalbančių šalių gyventojus – ir tam negaili nei pinigų, nei laiko. Tuo tarpu palyginti mažos rinkos, pavyzdžiui lietuvių ar latvių, kol kas pakankamai saugios ir didžiųjų melagienų kūrėjų nedomina. Ir ne tik dėl rinkos mažumo.

Kalbos specifika ir sudėtingumas taip pat atbaido klastotojus, kuriems tokie žaidimai atrodo neverti laiko, nes čia – per mažas pinigų kiekis ir per didelės „gamybos sąnaudos“. Palyginti su populiariausiomis pasaulio kalbomis, laisvai internete prieinamos lietuviškos duomenų bazės yra tarsi lašas vandenyne, todėl rimtų sukčių jos tiesiog nedomina.

Tačiau raminti save, jog esame saugūs ir niekam neįdomūs, tikrai nereikia. Globaliame pasaulyje viskas vyksta labai greitai. Tas, kas vakar atrodė brandu ir nerealu, šiandien tapo kasdieniu ir įprastu dalyku. Ir kol Lietuvos teisėsauga bejėgiškai skėsčioja rankomis, internautams nuo melagienų tenka saugotis ir gintis kaip patys išmano.

Kaip apsisaugoti?

Daugumą sukčių apgautų interneto vartotojų suklaidina tai, jog melagingos interneto svetainės atrodo beveik taip pat kaip ir tikros. Sukčiai nepaprastai tiksliai kopijuoja tikrų svetainių dizainą – naudojamos tos pačios spalvos kaip ir banko ar elektroninės parduotuvės svetainėse, pateikiami originalūs arba labai panašūs logotipai, tekstai ir iliustracijos.

Tačiau, nors ir panašios, sukčių interneto svetainės ar telefonų SMS žinutės nėra visiškai identiškos originalioms. Dažnai atpažinti užsienio sukčių svetaines ar žinutes padeda tai, jog melagienų kūrėjai nepažįsta lietuviškų raidžių ir nemoka lietuvių kalbos, todėl atidžiai skaitydami tekstus nesunkiai pastebėsite nesuderintų linksnių, giminių, laikų, raidžių ar kitų klaidų. Todėl niekada neskubėkite ir atidžiai išstudijuokite įtarimus sukėlusią interneto svetainę. Ypač jei ketinate kažką pirkti, laimėti ar norite įvesti savo prisijungimų prie socialinių tinklų ar elektroninės bankininkystės duomenis.

Dar vienas sukčių sukurtų apgaulingų interneto svetainių išskirtinis bruožas – skubinimas. Lankytojas skubinamas kažką daryti – kuo greičiau prisijungti, pakeisti slaptažodį ar pasinaudoti riboto laiko išpardavimo akcija. Nusikaltėlių tikslas – potencialiai aukai neleisti ramiai įvertinti situacijos, mat skubėdami žmonės paprastai neatkreipia dėmesio į smulkmenas, detales ir lengviau atskleidžia savo elektroninės bankininkystės ar kredito kortelės duomenis.

Interneto sukčiai viliodami lengvatikius negaili pažadų. Tačiau pamatę patį neįtikinamiausią pasiūlymą visada prisiminkite, jog nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.

Alvydas Budraitis