Per pastaruosius tris dešimtmečius Lenkija tapo viena svarbiausių Vidurio Europos valstybių. Narystė ES, NATO aljanso garantijos, nuolatinė ekonominė plėtra ir aktyvi užsienio politika pavertė ją regiono lydere. Tačiau kartu su šiuo statusu Lenkija atsidūrė ir informacinio karo kryžkelėje. Nuo pat Šaltojo karo pabaigos Rusija, iš pradžių subtiliai, vėliau vis agresyviau, kūrė ir platino melagienas apie Lenkiją. Ši dezinformacijos kampanija tapo viena svarbiausių Kremliaus įrankių, skirtų silpninti Lenkijos pozicijas tarptautinėje arenoje, kurstyti vidinius konfliktus ir mažinti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis.

Melagienų šaknys: nuo sovietinės propagandos iki Putino eros

Rusijos melagienų apie Lenkiją istorija prasidėjo ne šiandien. Ji glaudžiai susijusi su sovietinės propagandos tradicijomis. Jau Stalino laikais buvo mėginama formuoti naratyvą, kad Lenkija yra nepatikimas kaimynas, linkęs bendradarbiauti su Vakarais prieš Maskvą. Sovietinė propaganda nuolat menkino 1920 m. Lenkijos pergalę prieš bolševikus, vaizdavo ją kaip imperialistinės agresijos pavyzdį.

Šaltojo karo metais, kai Lenkija buvo Sovietų Sąjungos satelitas, propagandos tikslai buvo kiek kitokie. Tuomet svarbiausia buvo sukurti iliuziją, jog Lenkijos visuomenė „natūraliai“ remia socialistinės sistemos pasirinkimą, o bet kokios opozicijos formos – tai Vakarų inspiruotas sąmokslas. Melagienos apie tariamai klestinčią socialistinę ekonomiką, apie darbininkų ir valstiečių draugystę ar apie Lenkijos ir Sovietų Sąjungos brolybę buvo kasdienio informacinio fono dalis.

Tačiau esminis lūžis įvyko 1991 m., žlugus Sovietų Sąjungai. Lenkija tapo nepriklausoma, pasirinko demokratijos kelią, prisijungė prie NATO ir ES. Būtent tuomet Maskva suprato, kad praranda strateginę įtaką regione, todėl propagandos taikinys pasikeitė. Nuo to laiko melagienos buvo kuriamos ne tam, kad parodytų tariamą draugystę, bet tam, kad suskaldytų Lenkiją iš vidaus ir supriešintų ją su sąjungininkais.

Kaip keitėsi melagienos laikui bėgant?

Melagienų apie Lenkiją pobūdis keitėsi priklausomai nuo istorinių aplinkybių ir Maskvos geopolitinių prioritetų. 1990 m., kai Lenkija siekė narystės NATO, buvo platinamos žinutės, kad Aljansas pavergs šalį, lenkai taps amerikiečių kareiviais be balso teisės. 2000 m. pradžioje, stojimo į ES išvakarėse, pasipylė melagienos apie suvereniteto praradimą, brangstančius produktus dėl Briuselio diktato ar žemę, kurią supirks užsieniečiai.

Kiek vėliau, 2010 m., po virš Smolensko srities įvykusios lėktuvo katastrofos, kai detonavus lėktuve padėtiems sprogmenims žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir dar 95 žmonės, melagienos tapo ypač rafinuotos. Tuomet oficiali delegacija skrido į atminimo renginius Katynėje, kur palaidoti tūkstančiai lenkų kariškių, kuriuos 1940 m. sušaudė Sovietų Sąjungos NKVD.

Rusija stengėsi formuoti kelias alternatyvias versijas – nuo lenkų pilotų kaltės iki sąmokslo teorijų apie vidaus politinį susidorojimą. Įvairiais informacijos kanalais buvo platinama informacija, jog Lenkijos delegacijos lėktuvas sudužo dėl nepalankių meteorologinių sąlygų, lenkų pilotų ir rusų skrydžių kontrolierių klaidų. Tikslas buvo ne įtikinti vienu paaiškinimu, bet sukelti maksimalų chaosą ir nesutarimus Lenkijos visuomenėje.

Vėliau, jau 2022 m. balandį, speciali Lenkijos tyrimo komisija paskelbė, jog „tikroji Smolensko katastrofos priežastis buvo du sprogimai paskutiniu skrydžio etapu“. Pagal tyrimų išvadas, detonavo sprogmenys, buvę lėktuvo salone. Kaip sprogmenys pateko į Lenkijos prezidento lėktuvą, komisijai nustatyti nepavyko.

Po 2014 me. Krymo aneksijos naratyvai dar kartą pasikeitė. Tuomet melagienos siekė parodyti, kad Rusijos veiksmai yra teisėti, o Lenkija esą perdeda grėsmę ir provokuoja konfliktą su Maskva. Iš esmės melagienos vis labiau įgavo hibridinio karo pobūdį – jos ne tik menkino Lenkiją, bet ir turėjo destabilizuoti regioną, kurdamos įtampą tarp sąjungininkų.

Melagienos apie Rusijos karą Ukrainoje

Nuo 2022 m. vasario 24 d., kai Rusija pradėjo plataus masto agresiją prieš Ukrainą, Lenkija tapo viena svarbiausių pagalbos šaliai tiekėjų. Ši pozicija automatiškai pavertė ją pagrindiniu Kremliaus propagandos taikiniu.

Vienas populiariausių naratyvų – teiginys, kad Lenkija naudojasi karu siekdama savo interesų, pavyzdžiui, ruošiasi atsiimti Vakarų Ukrainos teritorijas. Kitas dažnai kartojamas melas – kad lenkai pavargo nuo ukrainiečių pabėgėlių, kad jie atima darbą, gauna daugiau socialinių išmokų nei vietos gyventojai ir kelia nusikalstamumą. Tokios žinutės siekia kurstyti neapykantą tarp ukrainiečių ir lenkų, nors realybėje visuomenės parama pabėgėliams tebėra didelė.

Dar vienas kryptingai Kremliaus platinamas naratyvas yra susijęs su žemės ūkio sektoriumi. Rusijos propaganda aktyviai eskaluoja temą apie tariamą Ukrainos žemės ūkio produktų keliamą grėsmę ES, o ypač – Lenkijos ūkininkams. Skleidžiama idėja, kad ukrainietiški grūdai ir kiti produktai užtvindys rinką, numuš kainas ir sunaikins vietos ūkininkus. Tokiais pranešimais bandoma supriešinti lenkų žemdirbius su savo valdžia ir pavaizduoti Ukrainą kaip konkurentę, o ne sąjungininkę. Iš tiesų Lenkijoje 2023–2024 m. įvykę protestai dėl grūdų importo tapo ypač patogia terpe dezinformacijai – socialiniuose tinkluose ir anoniminėse interneto svetainėse buvo platinamos nuotraukos, memai ir melagingi straipsniai, kurie esą įrodė, jog Lenkijos vyriausybė pardavė savo ūkininkus dėl Kijevo.

Kitas itin dažnai naudojamas naratyvas – Ukrainos korupcija. Rusijos dezinformacijos kanalai nuolat primena apie neskaidrius sandorius, oligarchų valdžią ir pagalbą, kuri vis tiek bus išvogta. Tokie pranešimai skirti ne tik menkinti Ukrainos įvaizdį, bet ir pakirsti Lenkijos žmonių pasitikėjimą paramos politika: jei visuomenė ims manyti, kad milijardai eurų ar dolerių pagalbos dingsta nežinia kur, didės spaudimas politikams nutraukti ar bent sumažinti paramą. Be to, korupcijos tema sąmoningai eskaluojama taip, kad ji atrodytų ne kaip Ukrainos vidaus problema, o kaip Vakarų šalių naivumo ir kvailumo pasekmė. Tokiu būdu Rusija bando kiršinti sąjungininkus tarpusavyje, pasėti abejonių dėl bendros strategijos ir priversti visuomenes abejoti paramos tikslingumu.

Taip pat platinamos melagienos, esą Vakarų pagalba Ukrainai yra beprasmė, o Lenkija tik švaisto pinigus svetimam karui. Tokie naratyvai nukreipti į tai, kad visuomenė pradėtų abejoti valstybės parama Kijevui ir spaustų politikus ją riboti.

Melagienos apie Lietuvą, platinamos Lenkijoje

Įdomi Kremliaus propagandos dalis yra melagienos, kurios tiesiogiai susijusios su Lietuva, bet platinamos Lenkijos informacinėje erdvėje. Tokiu būdu Maskva siekia ne tik menkinti Lietuvą, bet ir kiršinti dvi artimas kaimynines valstybes, turinčias bendrus interesus.

Viena populiariausių žinučių – esą Lietuva perdėtai lojali NATO ir JAV, todėl tempia Lenkiją į konfliktą su Rusija. Kita kryptis – ekonominė: melagienos apie tai, kad Lietuvos sankcijos Kaliningrado tranzitui kenkia Lenkijos verslui, kad Vilnius manipuliuoja regionine politika savo naudai.

Dar viena dažnai kartojama linija – istorijos iškraipymas. Propaganda mėgina vaizduoti, jog tarp lietuvių ir lenkų vis dar egzistuoja neišspręstų teritorinių ar kultūrinių ginčų, pavyzdžiui, dėl Vilniaus krašto ar tautinių mažumų teisių. Tokios melagienos skirtos kurstyti nepasitikėjimą ir susilpninti glaudų Varšuvos ir Vilniaus bendradarbiavimą.

Galutinis tikslas – atskirti Lenkiją nuo artimiausių sąjungininkių Baltijos šalių, susilpninti regioninį solidarumą ir palengvinti Maskvos veikimą.

Kas kuria melagienas?

Melagienų apie Lenkiją kūrimo tinklas yra daugiasluoksnis. Jame susipina oficialios valstybinės struktūros, specialiosios tarnybos, propagandiniai kanalai ir net samdomi turinio kūrėjai.

Svarbiausią vaidmenį čia atlieka Rusijos specialiosios tarnybos – Federalinė saugumo tarnyba (FSB), Užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) ir Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausioji valdyba (GRU). Būtent jos koordinuoja strateginius naratyvus ir užtikrina, kad melagienos atitiktų Kremliaus geopolitinius tikslus.

Kitas svarbus žaidėjas – Rusijos valstybinė žiniasklaida, „RT“ (buvusi „Russia Today“) ir „Sputnik“. Šie kanalai veikia keliomis kalbomis, taip pat lenkiškai, skleisdami Rusijai palankias interpretacijas apie istoriją, tarptautinę politiką ar socialinius reiškinius.

Ne mažiau svarbi ir interneto „trolių“ armija. Tai įvairiose šalyse veikiantys Rusijos vyriausybės arba jai pavaldžių verslo grupių finansuojami „interneto kareiviai“, kurie socialiniuose tinkluose masiškai platina suklastotus straipsnius, komentarus, memus ar net iškreiptus vaizdo įrašus. Jų užduotis – sukelti abejones, pasėti nepasitikėjimą, skatinti konfliktus tarp skirtingų visuomenės grupių.

Prie šio tinklo prisideda ir naudingi idiotai – tai asmenys ar organizacijos, kurios gal ir tiesiogiai negauna nurodymų iš Maskvos, bet (ne)sąmoningai platina Kremliaus naratyvus. Tai gali būti kraštutiniai politikai, marginalios visuomenės grupės ar net populiarūs nuomonės formuotojai (angl. influencer), pasiduodantys sąmokslo teorijoms.

Kaip platinamos melagienos?

Melagienų platinimo mechanizmas nuolat evoliucionavo. Jei 9-ajame dešimtmetyje ir dar 10-ajame propagandos tikslams pakako laikraščių ar televizijos, šiandien pagrindinė platforma yra internetas.

Svarbiausias vaidmuo tenka socialiniams tinklams „Facebook“, „X“, „Telegram“, „VKontakte“ („VK“) ar „TikTok“. Per juos melagienos plinta žaibiškai, o anonimiškumas leidžia paslėpti tikruosius jų autorius.

Kita terpė – pseudožiniasklaidos portalai. Maskvos įtakos agentai kuria svetaines, kurios atrodo kaip tikri naujienų portalai, tačiau iš tikrųjų jų tikslas – skleisti melagingą turinį. Tokie puslapiai dažnai imituoja profesionalų dizainą, naudoja apgaulingus logotipus ir net vagia tikrų žiniasklaidos priemonių straipsnius, tik įterpdami melagingą informaciją.

Dar vienas metodas – istorijos klastojimas. Melagienos apie Lenkiją dažnai grindžiamos perrašyta istorija: nuo Antrojo pasaulinio karo interpretacijų iki Katynės žudynių neigimo. Maskvos propagandistai mėgina kurti įspūdį, kad Lenkija yra agresorė arba išdavikė, o Rusija – auka.

Taip pat plačiai naudojamos memų kampanijos. Lengvai suprantami, dažnai humoristiniai paveikslėliai, turintys menkinti Lenkiją arba jos sąjungininkus, tampa greitai dalijamu turiniu tarp jaunimo.

Į kokią auditoriją orientuotos melagienos?

Rusijos melagienų kūrėjai puikiai supranta, kad skirtingoms visuomenės grupėms reikia skirtingų naratyvų.

Lenkijos visuomenėje jie taikosi į dvi pagrindines auditorijas. Pirma – tai žmonės, nepatenkinti šalies vidaus politika. Jiems melagienos pateikia naratyvą, kad Lenkijos valdžia negeba savarankiškai priimti sprendimų, nes viską diktuoja Briuselis arba Vašingtonas. Tokiu būdu siekiama didinti euroskepticizmą ir silpninti pasitikėjimą NATO.

Antra auditorija – jaunimas, kuris dažnai informaciją gauna ne iš tradicinių laikraščių ar televizijos, o iš socialinių tinklų. Jauniems žmonėms skirtos melagienos dažnai pateikiamos linksmo turinio pavidalu – per muziką, memus, trumpus vaizdo klipus.

Svarbi ir tarptautinė auditorija. Vakaruose Rusija skleidžia melagienas, vaizduojančias Lenkiją kaip nepatikimą partnerę, kraštutinę nacionalistinę valstybę arba politikos ardytoją ES. Tokiu būdu siekiama silpninti Lenkijos įtaką tarptautinėje arenoje.

Turi aiškius tikslus

Kiekviena melagiena kuriama turint aiškų tikslą. Vienos jų skirtos kelti nepasitikėjimą demokratinėmis institucijomis – Lenkijos Seimu, Vyriausybe, teismais, kitos orientuotos į istorinę atmintį, siekiant ištrinti ribą tarp agresoriaus ir aukos.

Dar kitos melagienos skirtos supriešinti Lenkiją su sąjungininkais. Pavyzdžiui, nuolat kartojama, kad JAV išnaudoja Lenkiją tik kaip forpostą prieš Rusiją, kad ES tyčiojasi iš Lenkijos arba kad Vokietija nori vėl pavergti jos teritorijas. Tokios žinutės skirtos kelti priešiškumą bendradarbiavimui.

Labai svarbus Rusijos skleidžiamų melagienų tikslas – kurstyti vidinę nesantaiką Lenkijoje. Rusijos propagandistai mėgsta išryškinti jautrias temas: religiją, abortus, LGBTQ+ bendruomenę, pabėgėlius. Kiekvienoje iš šių temų jie įžvelgia galimybę supriešinti Lenkijos visuomenę.

Koks poveikis pasiekiamas?

Nors Lenkijos visuomenė turi stiprų istorinį imunitetą prieš Kremliaus naratyvus, melagienos vis dėlto daro poveikį. Pirmiausia jos silpnina pasitikėjimą tradicine žiniasklaida. Kai žmonės pradeda manyti, jog visi meluoja, atsiranda terpė sąmokslo teorijoms.

Antra, melagienos sumažina pasitikėjimą sąjungininkais. Jei visuomenėje plinta mintis, kad NATO neskuba padėti, kad ES tik baudžia, tai ilgainiui gali paveikti politinius sprendimus.

Trečia, melagienos radikalizuoja diskusijas. Socialiniuose tinkluose diskusijos tampa vis labiau priešiškos, o kompromiso paieškos – vis sunkesnės.

Galiausiai, net jei melagienos neįtikina daugumos, jos sukelia abejonių šešėlį. O būtent abejones ir siekia pasėti Maskva – juk abejojanti visuomenė yra mažiau vieninga ir lengviau pažeidžiama.

Kaip atpažinti rusiškas melagienas?

Norint apsisaugoti nuo melagienų poveikio, pirmiausia reikia mokėti jas atpažinti.

Pirmasis požymis – emocinė žinutė. Jei naujiena pateikiama taip, kad sukeltų stiprią paniką, pyktį ar baimę, verta suabejoti jos patikimumu.

Antrasis požymis – nepatikimi šaltiniai. Jei straipsnis publikuotas nežinomoje svetainėje, neturinčioje aiškaus redaktoriaus ar kontaktų, labai tikėtina, kad tai melagiena.

Trečiasis požymis – istorijos iškraipymas. Rusiškos melagienos dažnai remiasi ištrauktais iš konteksto faktais, kuriuos pateikia iškreiptu kampu.

Ketvirtasis požymis – anonimiški autoriai. Jei straipsnis pasirašytas neaiškiu pseudonimu arba visai nepasirašytas, tai turėtų kelti įtarimų.

Galiausiai, labai svarbu tikrinti informaciją keliuose šaltiniuose. Jei „sensacingą“ naujieną skelbia tik vienas portalas, bet jos nepatvirtina patikimos agentūros ar žiniasklaida, beveik garantuota, kad tai melagiena.

Vietoje epilogo

Rusijos melagienos apie Lenkiją nėra vienkartiniai incidentai. Tai nuosekli, daugelį metų trunkanti informacinio karo strategija. Nuo sovietinės propagandos laikų iki šiandieninės interneto „trolių“ armijos Maskvos tikslas tas pats – silpninti Lenkiją, mažinti jos įtaką ir skaldyti visuomenę.

Tačiau Lenkijos istorija rodo, kad visuomenė moka atsilaikyti prieš išorinius spaudimus. Tiesa, tam reikia ne tik istorinio imuniteto, bet ir kritinio mąstymo, sąmoningo informacijos vartojimo bei atsparumo melagienoms.

Tik taip galime užtikrinti, kad Kremliaus šešėliai nesugebės užtemdyti tikrosios tiesos.