„Paskutinis žodis galėtų būti ilgas, tačiau aš pasakysiu tik įžangą. Neseniai paklausiau vieno pareigūno, ar jis tiki, kad aš, kaip kunigas, galėjau būti šmeižikas? Jis atsakė, kad esu laimingas avantiūristas, kuriam labai ilgai viskas gerai sekėsi“, – taip 1983 m. gruodžio 2 d. savo kalbą pradėjo kunigas Sigitas Tamkevičius, kai teisėjas jam, kaip kaltinamajam, suteikė paskutinį žodį.
„Jis pasakė dalį tiesos“, – prisiminęs savo kalbą teisme, sakė kunigas S.Tamkevičius. Po jo paskutinio žodžio teismas išėjo priimti nuosprendžio, tarėsi ilgokai, o kai sugrįžo į teismo salę – patvirtino tai, ko buvo prašęs prokuroras: 6 metai griežto režimo ir 4 metai tremties.
Suėmimas
1983 m. gegužės 6 d. kunigui S.Tamkevičui dalyvaujant kaip liudininkui kunigo Alfonso Svarinsko teisme, jam besibaigiant, teisėjas M.Ignotas paskelbė: „Kadangi iš kunigo A.Svarinsko bylos medžiagos matyti, jog nusikalstama veikla užsiiminėjo ir kunigas S.Tamkevičius, jam iškeliama baudžiamoji byla pagal LTSR BK 68 str. 1 d.“
„Šmėkštelėjo mintis, kad iš šios teismo salės laisvas jau neišeisiu. Taip ir buvo. Už manęs stovėjęs saugumietis uždėjo ranką ant peties ir liepė su juo eiti į liudytojų kambarį. Čia ilgai sėdėjau. Tikriausiai laukė, kol išsiskirstys žmonės. Po geros valandos išvedė iš teismo pastato ir įsodino į mažą „varanoko“ (policijos automobilis su būdele sulaikytiesiems gabenti) boksą. Per apskritą durų stiklą mačiau sėdinčius du ginkluotus kareivius. Bevažiuojant atėjo mintis iš kišeninio kalendoriaus pašalinti kai kuriuos telefonus, pavardes ir adresus, kad saugumiečiai nevargintų mano pažįstamų žmonių. Išsitraukiau iš kišenės kalendorių ir, versdamas lapą po lapo, kai ką išplėšdavau ir dėdavausi į burną. Kareiviai pastebėjo mano judančius žandikaulius ir atidarę bokso dureles griebė už rankų. Saugumietis paklausė: „Ar skanu?“ Atsakiau, kad nelabai, ir sukramtytus lapelius išspjoviau“, – savo knygoje „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai: 1968–1988“ rašo kardinolas.
Automobiliui įriedėjus į KGB pastato kiemą, S.Tamkevičius buvo nuvestas į požemyje esančią kamerą, išrengtas ir nuodugniai apieškotas. Saugumiečiai paėmė laikrodį, jo išplėšytą kišeninį kalendorių, pinigus, vairuotojo pažymėjimą, diržą, atidavė tik drabužius. Paskui pervedė į kitą kamerą ir per durų langelį padavė aliumininį dubenį, šaukštą ir puodelį. „Pabučiavau kameros grindis ir ištariau: „Viešpatie, dabar Tu vadovauk mano tolesniam gyvenimui ir pasirūpink Kronika“, – savo išgyvenimais dalinosi kardinolas S.Tamkevičius.
57 tardymai
„Urbonas (tardytojas) pasakė išeinąs atostogų, taip pat paaiškino, kad su kunigo A.Svarinsko byla buvo skubama, o su mano byla skubėti nereikia, todėl mums dar teks susitikti daug kartų. Tokia perspektyva manęs nenudžiugino. Kai suėmė, mąsčiau, kad per porą mėnesių mano tardymą užbaigs, bet dabar jau aišku, kad jis bus gerokai ilgesnis. Su Dievo pagalba reikės ištverti. Urbono kabinete man buvo perskaityta KGB tardymo skyriaus viršininko papulkininkio T.Lazarevičiaus pasirašyta nutartis, kad dėl didelės apimties mano baudžiamosios bylos (28 tomai) tardytojų grupė darsyk papildoma vyr. tardytojais pulkininku Liniausku bei majoru Marcinkevičiumi, kapitonu Rainiu ir vyr. leitenantais Vidzėnu bei Baumila. Po to surašė protokolą, kad esu supažindintas su šia nutartimi. Ką gi, septyni kagėbistai turės įrodyti, kad ne veltui valgo Kremliaus duoną“, – savo prisiminimų knygoje rašo kardinolas.
57 tardymai – tiek kartų kunigą S.Tamkevičių kvietė KGB tardytojai, siekdami išgauti prisipažinimą dėl antisovietinės veiklos. Tardymai buvo ilgi ir varginantys, neretai trunkantys po 6–7 valandas.
„Gal paveiktas tardymų naktį pradėjau blogai miegoti, padidėjo jautrumas, jaučiuosi smarkiai išvargęs. Kai kurias naktis, atrodo, praleidžiu nesudėjęs akių. Ši padėtis vis labiau mane gąsdina, kad „nepavažiuotų stogas“. Melsdamasis tik šiek tiek nurimstu. Atakuojamas depresyvių minčių, skaitau Evangelijos pagal Matą 6 skyrių, kur Jėzus ragina per daug nesirūpinti rytdiena. „Jūsų dangiškasis Tėvas žino, kad viso to jums reikia. <...> Taigi nesirūpinkite rytdiena...“ (Mt 6,34). Daug kartų anksčiau buvau skaitęs ir apmąstęs šiuos Viešpaties žodžius, bet niekada nebuvau pajutęs tokios dvasinės šviesos kaip šįkart, šioje niūrioje kameroje“, – savo išgyvenimais dalinosi kardinolas S.Tamkevičius.
57-ojo tardymo metu buvo paskelbtas galutinai jam suformuluotas kaltinimas. „Man buvo įteiktas nutarimas pareikšti kaltinimą, kurį turėjau perskaityti ir pasirašyti. Nutartis surašyta rašomąja mašinėle 9 lapuose. Kol skaičiau, tardytojas nervingai žingsniavo kabinete ir rūkė cigaretę po cigaretės. Nesupratau, kodėl jis nervinosi. Atėjo mintis, kad gal turi šiek tiek sąžinės ir suvokia, kad jo parašytas kaltinimas leis mane nuteisti ilgiems metams kalėti. O juk jis puikiai supranta, kad tie metai bus ne už nusikaltimą, bet už tiesos žodį. Nutarimo dokumente nurodytos keturios nusikalstamos mano veikos: tarybų valstybės politikos bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu šmeižimas; tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos šmeižimas; raginimas kovoti prieš tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką; TSRS tarptautinio prestižo žeminimas. Perskaitęs nutartį pareiškiau, kad po ja nepasirašysiu, nes nei pamoksluose, nei Katalikų komiteto dokumentuose nebuvo šmeižto ir buvo panaudoti tik tikri faktai“, – pasakojo kardinolas S.Tamkevičius.
Dvasinis testamentas
Dar 1979 m. pradėjo sklisti gandai apie planuojamas avarijas, kratas, fizinį susidorojimą. KGB agentai ne tik slapta, bet ir tiesiai grasindavo kunigams, kurstydami baimę ir paniką, gyrėsi turį visokių priemonių paveikti net žmogaus psichiką. Nuolatinė įtampa ir nežinomybė vertė pasiruošti blogiausiam – kunigas S.Tamkevičius netgi parašė dvasinį testamentą.
„Vis dažniau girdžiu grasinimus, kad būsiu suimtas. Tikiu, kad saugumo grasinimai gali tapti tikrove. Galbūt saugumo organai mane prievartaus, kad apgailėčiau savo veiklą kaip nusikaltimą prieš valdžią ir žmones. Kas gali iš anksto užgarantuoti, kad pajėgs atsispirti prieš visas saugumo žinioje esančias priemones ir nepalūš. Gulago pragare palūžo tūkstančiai. Todėl šiuo metu, kai esu laisvas, noriu pasakyti savąjį „credo“.
Mačiau melą, smurtą ir moralinį supuvimą, todėl negalėjau likti abejingas. Noras matyti tautiečius laimingus čia ir ten, amžinybėje, vertė mane kovoti prieš visą tą blogį, kuris slėgė mano Tėvynę ir Bažnyčią, šitai kovai pašvenčiau vaisingiausius savo gyvenimo metus. Visoje savo veikloje vadovavausi krikščioniškos moralės dėsniais – sakyti tiesą, ginti tiesą, kovoti prieš smurtą, tačiau mylėti visus, net tuos, kurie yra melo ir smurto įrankiais.
Dėkoju Dievui, kad paskutiniame dešimtmetyje leido man vaisingai pasidarbuoti Bažnyčios, o tuo pačiu Tėvynės labui. Jei reikėtų viską pradėti iš naujo, daryčiau tą patį, nebent dar su didesniu uolumu. Apgailėti galiu tik tiek, kad, tikriausiai, galėjau padaryti dar daugiau.
Ramia širdimi einu į kalėjimą, kuris tebūnie mano veiklos vainikas. Nelaisvės metus skiriu kaip atgailą už savo klaidas ir už Bažnyčios bei Tėvynės ateitį. Visa, ką kentėsiu, skiriu už mylimus tautiečius, kad jie išliktų ištikimi Dievui ir Tėvynei, kad nė vienas nenueitų Judo keliu. Ypač trokštu, kad šią ištikimybę išlaikytų Lietuvos bažnytinė hierarchija, kuri saugumo yra labiau už visus prievartaujama. Broliams kunigams melsiu iš Dievo vienybės malonės: vienybės su Kristumi, su Bažnyčia, su Popiežiumi, bet ne su KGB ir ne su Religijų reikalų taryba.
Nelaisvėje nuolat maldausiu Viešpatį už Lietuvos seses, paaukojusias savo gyvenimą Dievo ir žmonių meilės tarnybai, kad jos didelį dėmesį skirtų kovai už Bažnyčios laisvę ir pagrindines žmogaus teises. Netikėkite, kai valstybinio ateizmo propagandistai sakys, kad ši veikla esanti politika. Tai ne politika, bet mūsų visų gyvybinis reikalas... O jei politika, tai Bažnyčios politika, Popiežiaus politika. Savo širdyje nešiosiu visus tuos brangius Lietuvos tikinčiuosius, su kuriais susidūriau per 20 kunigavimo metų. Likite ištikimi Kristui ir Tėvynei! Išauginkite vaikus, nenusilenkiančius prieš melą ir prievartą. Tegul jie sukurs protingesnę ir sveikesnę visuomenę už tą, kurioje jums tenka gyventi.
Tikiu, kad mūsų darbą ir kovą tęs kiti, tik, galbūt, dar uoliau ir vaisingiau, negu tai pavyko man ir mano draugams. Jeigu kas nors sakys, kad „su galva sienos nepramušite“, netikėkite šitam pesimizmui. Melo ir prievartos siena supuvusi, o su Kristaus pagalba visa įmanoma nugalėti. Jeigu kada nors mane išgirstumėte priešingai kalbant, netikėkite, ten kalbėčiau ne aš, bet vargšas saugumo sulaužytas žmogus.
Kunigas Sigitas Tamkevičius, 1982.II.6.“
Straipsnyje panaudota www.lkbkronika.lt medžiaga.