Kas vis dėlto toji „LKB kronika“? Kuo, pažvelgus į praeitį iš dabarties perspektyvos, ji buvo reikšminga? Ar ji tinkamai įvertinta? Užbaigdami straipsnių ciklą apie „LKB kroniką“, apibendrinsime jį ir pasidalinsime kardinolo Sigito Tamkevičiaus, ilgamečio „LKB kronikos“ redaktoriaus ir iniciatoriaus, laišku tiems, kurie gyvens po mūsų.

Pavojingiausi sistemos priešai

Nors jaunesniems skaitytojams „LKB kronika“ gali asocijuotis su kovomis už Bažnyčios teises sovietmečiu, jos tikroji misija buvo kur kas platesnė. Apimdama tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, „LKB kronika“ tapo svarbiu ginklu kovoje už laisvę visoje sovietų okupuotoje Rytų Europoje.

„Kas lėmė tokią sėkmingą „LKB kronikos“ ir ją leidusių žmonių kovą su baime, melu ir represijomis grįsta totalitarine sistema? Į šį klausimą būtų galima rasti daug atsakymų – tai ir puiki konspiracija, ir nuolat auganti pogrindinio darbo patirtis, ir geri ryšiai su bendraminčiais už Lietuvos ribų bei anapus geležinės uždangos, beatodairiška drąsa ir tikėjimas, kad tiesa, o vadinasi ir Dievas – tavo pusėje. Šios iš pirmo žvilgsnio neįmanomos pergalės priežastį šiandien daug kas įvardija tiesiog vienu žodžiu – stebuklas. O stebuklo paaiškinti neįmanoma. To nemėginsime padaryti ir mes“, – švenčiant „LKB kronikos“ 40 metų jubiliejų straipsnyje „LKB kronika“: nenugalėta tiesa“ rašė Aras Lukšas.

Laisvo žodžio jėga

Po penkerių metų, 2017 metais, minint 45 metų „LKB kronikos“ jubiliejų, Vilniaus universiteto istorijos profesorius Arūnas Streikus pabrėžė, kad „prieš 45 metus parengtas ir išplatintas pirmasis periodinio savilaidos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (LKBK) numeris tapo iškiliu slenksčiu XX amžiaus Lietuvos istorijoje“.

„Beveik sutapęs su Romo Kalantos susideginimu ir po jo kilusiais neramumais Kaune, šis įvykis ženklina okupacinės sovietų sistemos byrėjimo pradžią, atvedusią į Sąjūdį. Nei patys LKBK leidėjai, nei režimo atstovai tą 1972 m. pavasarį nesitikėjo, kad neišvaizdus, primityviomis priemonėmis išspausdintas žurnalas turės tokį ilgalaikį griaunamąjį poveikį. Didesnis tikėjimas savo jėgomis iš vienos pusės ir augantis nerimas iš kitos atsirado tuomet, kai LKBK, atlaikiusi pirmąją persekiojimų bangą, išeivijos ir religijos laisvės pažeidimus stebinčių užsienio organizacijų pastangomis tapo žinoma ne tik Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje“, – straipsnyje „Laisvo žodžio jėga: Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ rašė prof. A.Streikus.

Prasmė dar neįvertinta

Šviesaus atminimo kunigo dr. Arvydo Žygo (1958–2011) įžvalgos apie „LKB kronikos“ reikšmę, rašytos netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, ruošiantis minėti pogrindinio leidinio 20-metį, išlieka aktualios ir šiandien. Vargu ar kuris vėlesnis tekstas taip giliai atskleidžia sovietmečio pasipriešinimo pamokas. Analizuodamas „LKB kronikos“ veiklą, kunigas A.Žygas pastebėjo, kad „LKB kronikos“ prasmė nėra iki galo suvokta. Jis buvo įsitikinęs, kad ateityje „LKB kronikos“ reikšmė neabejotinai bus plačiai tyrinėjama ir vertinama įvairiais aspektais – istoriniu, sociologiniu, psichologiniu, kultūriniu.

„LKB kronikos“ reikšmės reikia ieškoti virš žmogiškosios egzistencijos taisyklių. Gyvenant laisvėje (kunigas A.Žygas gimė ir augo Amerikoje, – red. past.), stebint šį didvyriškumo reiškinį, nebuvo įmanoma juo nesižavėti. Kada amerikiečiai paklausdavo, kodėl mes skiriame tiek laiko ir darbo mažytei Lietuvai, kuri dažnai net nepažymėta pasaulio žemėlapiuose, buvo galima pasakyti su didžiausia pagarba: pasižiūrėkite į mano tautą. Ji atsisako mirti. Pasižiūrėkite į jos žmones, jie atsisako nusilenkti melui ir niekšybei, kuri mėgina juos sunaikinti“, – švenčiant „LKB kronikos“ 20 metų jubiliejų straipsnyje „LKB kronikos“ pamokos“, rašė kunigas A.Žygas.

Tame straipsnyje kunigas A.Žygas pabrėžia, kad Vakaruose „LKB kronika“ buvo sunkiai suprantamas reiškinys. Žmonės mąstė savo aplinkos veikiami. O vakarietiškai egocentriška gyvenimo aplinka sakyte sakė: „Būk, žmogau, laimingas, rūpinkis savimi, savo gerove. Tu nesi atsakingas už kito žmogaus reikalus.“

„Skaudžiausia, kad taip kalbėjo žmonės, kurie taip pat išpažino Kristaus evangeliją. Joje kalbama, kad nėra didesnės Meilės, kaip gyvybę už kitus atiduoti. Vakarų pasaulio krikščioniui patogiau šios minties nesuprasti. Evangelija vakariečiams tapo graži literatūra, bet ne Gyvybės žodis. Ten toli, kur viešpatavo komunistinio pasaulio blogio imperija, atsirado žmonių, kurie aukojosi, kalėjo, buvo persekiojami ir žeminami, kad kiti galėtų laisvai gyventi ir tikėti. Vakarų pasauliui šie XX a., modernios epochos, kankiniai buvo lyg gyvas priekaištas, kurio nebuvo galima nuslopinti vakarietiška savęs patenkinimo psichologija. Ir todėl „LKB kronika“ yra ne praeinantis tautos istorijos epizodas, o nuolatinis tautos egzistencijos kelrodis. <...> „LKB kronikos“ pamokos mūsų gyvenimui yra tokios. Pirma, turime užauginti naują kartą, kuri negalėtų išduoti, įskųsti žmogaus, pasmerkti savo kaimyno mirčiai, būti kurčiu brolio kentėjimui. Antra, jei nenorime, kad tauta ir vėl būtų susiskaldžiusi, turi ją suvienyti Tiesa. O tos Tiesos galėtume visi kartu ieškoti Evangelijoje. Trečia, tikroji laisvė – tai tarnavimas ne sau, o kitiems“, – dar 1992 metais sakė dabar jau amžinybėn iškeliavęs kunigas dr. A.Žygas, kurio išsakytos mintys ir šiandien skamba aktualiai.

Laiškas ateities kartoms

2022 metais minėjome „LKB kronikos“ 50-metį. Ta proga „LKB kronikos“ ilgametis redaktorius ir įkūrėjas kardinolas S.Tamkevičius parašė laišką ateities kartoms: „Sovietinės priespaudos metais kunigai ir aktyvūs pasauliečiai diskutavome, kaip pasipriešinti esamai prievartai. Supratome, kad negalime tylėti, ir apie sovietinių pareigūnų nusikaltimus reikia kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ypač juos reikia viešinti laisvame Vakarų pasaulyje.

Šių svarstymų išdava buvo 1972 m. kovo mėnesį dienos šviesą išvydęs pirmasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (toliau – Kronikos) numeris. Kronikos leidėjai buvo užsibrėžę tikslą kruopščiai rinkti faktinę medžiagą apie Lietuvos žmonių, ypač tikinčiųjų diskriminavimą bei persekiojimą, ir šią medžiagą patalpinti į pogrindžio leidinio puslapius, jie gerai suvokė, kokio pavojingo darbo ėmėsi, todėl planavo, kad Dievui laiminant gal pavyks šį pogrindžio leidinį leisti bent kelerius metus. Visi žinojo, koks galingas buvo KGB aparatas su tūkstančiais oficialių pareigūnų ir dešimtimis tūkstančių kolaborantų, nešusių šeimininkams bet kokią nugirstą informaciją.

Vienas po kito buvo suimami ir teisiami Kronikos bendradarbiai – Petras Plumpa, ses. Nijolė Sadūnaitė, Vladas Lapienis ir daugelis kitų. Bet Kronika ėjo ir ėjo, net 17 metų, ir skelbė pasauliui sovietinės santvarkos daromus nusikaltimus.

Kronika ne tik informavo pasaulio visuomenę apie sovietinės valdžios nusikaltimus, bet ir drąsino tautiečius nebijoti persekiojimų ir ginti savo teises. Kronikos įtakojami vienas po kito pasirodė pogrindžio leidiniai: „Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“, „Rūpintojėlis“, „Tiesos kelias“, „Perspektyvos“ ir kt. Galinga represinė valdžios mašina pradėjo buksuoti, ir mes pamažu ėjome į Kovo 11-ąją.

Minėdami Kronikos gyvavimo 50-ąsias metines, dėkojame Dievui už tuos kunigus, seseris vienuoles, Eucharistijos bičiulius ir daugybę pasauliečių, kurie rinko Kronikai medžiagą, talpino ją į eilinius Kronikos numerius ir juos platino. Jei ne šitie tik Dievu pasitikėję ir laisve rizikavę žmonės, mes Kronikos stebuklo nebūtume matę.

Kronikos 50-ųjų metinių minėjimas būtų nepilnas, jei mąstytume tik apie praeities iššūkius, su kuriais susidūrė Lietuvos žmonės ir Kronikos leidėjai. Nors Lietuvos dabartis kardinaliai skiriasi nuo sovietmečio, tačiau dabarties iššūkiai yra nemažiau sunkūs, kaip anuomet. Laisvė – didelė ir brangi Dievo dovana, bet ja gerai pasinaudoti nėra lengva.

Europos Sąjungos kūrėjai vadovavosi vizija, kad Europos tautų šeima turėtų krikščioniškus pamatus, nes juos praradus galėtų iškilti pavojingų grėsmių. Šiuo metu mes su nerimu stebime ne tik galingų pasaulio valstybių konfrontaciją, bet Europos Sąjungoje vis labiau įsigalinčią neomarksistinę ideologiją, kuri kėsinasi į žmogaus gyvybę, lytiškumą bei santuokos keliu kuriamą šeimą, ir į paraštes stumia krikščionybę.

Ir vėl, kaip sovietmetyje, esame įtakojami tyliai praktikuoti savo tikėjimą, ir netrukdyti genderistinei ideologijai kolonizuoti žmonių protus ir širdis. Ši ideologija yra nemažiau pavojinga už XX amžiuje viešpatavusias ir milžiniškas aukas nusinešusias ideologijas, nes įtakoja paklusti ne savo sąžinei, bet pasaulio galingiesiems, ir priimti nei su krikščionybe, nei su sveiku protu nesuderinamą požiūrį į žmogaus gyvybę, lytiškumą bei šeimą. Popiežius Pranciškus šios ideologijos prievartinį skleidimą įvardijo kaip ideologinę kolonizaciją, galinčią sugriauti ir pačią Europos Sąjungą.

Tačiau krikščionys yra vilties žmonės, nes remiasi ne į save, bet į Dievą. Todėl noriu padrąsinti visus, ypač jaunąją lietuvių kartą, nebijoti nelengvų dabarties iššūkių, su kuriais teks susidurti. Pasitikėkite Dievu panašiai, kaip mes pasitikėjome juo gūdžiais sovietinės okupacijos metais. Labai branginkite Katalikų Bažnyčios bendruomenę – mes stiprūs būsime tik būdami vienybėje su Dievui ir Bažnyčiai ištikimais ganytojais ir krikščioniškojo tikėjimo broliais bei seserimis.

Kronikos istorija teikia viltį, kad pasitikint Dievu, galima atsispirti bet kokiai prievartai ir išsaugoti tikrą laisvę, kuri remiasi tiesa bei meile žmogui. Linkiu dabarties ir ateitiems kartoms kurti savo gyvenimą ant istorijos egzaminą išlaikiusių amžinųjų vertybių.“

Straipsnyje naudota medžiaga iš lkbkronika.lt ir fondo „Bažnyčios kronika“ archyvų.