„LKB kronika“ – vienas ryškiausių pasipriešinimo sovietinei okupacijai simbolių. Jos leidyba ir platinimas – sudėtingas ir pavojingas procesas. Šalia dabar jau žinomų vardų slypi ir mažiau žinomų, bet ne mažiau svarbių pagalbininkų istorijos. Dr. Ramunė Jurkuvienė (1957–2023) – viena iš vadinamųjų „LKB kronikos“ vaikų.

Istorijos pradžia

R.Jurkuvienė gimė praėjus vos 19 mėnesių po tėvo grįžimo iš kalėjimo, kur buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Sugrįžęs į Lietuvą, jis netrukus sukūrė šeimą. „Nuo mažens girdėdavau pasakojimus apie tėčio išgyvenimus kalėjime, – iki šiol neskelbtuose prisiminimuose pasakoja Ramunė, – nors jis visada stengdavosi kalbėti apie kilnesnius ir šviesesnius tos patirties momentus. Vis dėlto reali okupacijos situacija, o ne propagandos kuriamas vaizdas, man buvo aiški nuo pat vaikystės.“

Okupuotoje Lietuvoje daugelis nepritarė sovietų valdžios skleidžiamam melui, tačiau tik nedaugelis ryžosi aktyviai veiklai.

 Ramunė augo šeimoje, kurioje tiesos siekis, parama silpnesniems, artimo meilė ir pasipriešinimas bet kokiai prievartai buvo savaime suprantami dalykai, lygiai kaip ir tarnavimas Dievui bei Tėvynei.

„Manau, tokių šeimų Lietuvoje buvo daug, – prisiminimuose dalijosi R.Jurkuvienė. – Ir visos jos neišvengiamai atsidurdavo okupantų nemalonėje, tapdavo KGB taikiniais ir atsidurdavo persekiojamųjų sąrašuose.“

Nors Ramunei buvo sunku priskirti save kokiai nors konkrečiai grupei, tai, kad jos šeima buvo ypatingame KGB akiratyje, patvirtina KGB darbuotojams rengta mokymo priemonė. Šiame dokumente specialiais slapyvardžiais įvardyti aktyviausi rezistencijos dalyviai: ilgametis politinis kalinys kunigas Alfonsas Svarinskas pramintas Nepataisomuoju, už vaikų katekizavimą kalintas kunigas Juozas Zdebskis – Akiplėša, o Ramunės tėvas, gydytojas Povilas Butkevičius, 10 metų kalėjęs politinis kalinys – Užsispyrėliu.

„Man šiame KGB dokumente skirtas tik vienas sakinys: „Užsispyrėliui padeda ir jo šeima – žmona, dirbanti mokytoja, dukra Kauno medicinos instituto studentė, – pasakoja Ramunė. – Taigi, turiu įrodymą, kad buvau laikoma bendrininke. Vėliau ir man buvo iškelta byla.“

13-metės drąsa

1970-ieji. Tuo metu Ramunei buvo vos 13 metų, pas vienuolę Juliją Kuodytę ji atvykdavo taisyti dantų. Vieno tokio vizito metu ji nugirdo, kad KGB atvyko daryti kratos pas vieną iš seselių – Monikutę (Moniką Gavėnaitę). Jos tuo metu nebuvo namie, todėl KGB užantspaudavo duris ir išėjo. Pagrindinės namo durys stebimos iš namo priešais – galbūt užverbuotų kaimynų, o gal pačių saugumo darbuotojų ir kai tik ji grįš, jie atliks kratą. „Jei ras uždraustų leidinių, bus blogai ir jai, ir tiems, kas spausdino“, – susirūpinusios šnibždėjosi vienuolės. Sesių veidai išdavė nerimą ir nežinojimą, ką daryti.

Ramunė prisiminė, kaip ji ne kartą lankėsi pas Monikutę ir žino, kad į namą galima patekti ir iš kiemo pusės, kur mažame namelyje gyvena jos brolio šeima su dviem mažomis dukrelėmis. „Turiu planą!“ – staiga sušunka Ramunė. Iš pradžių suaugusios į 13-metės pasiūlymą žiūrėjo skeptiškai, bet sesuo Julytė vis dėlto atkreipė dėmesį į mergaitės žodžius. Buvo nutarta veikti.

Temstant, su didele kuprine ant pečių, Ramunė priartėja prie namelio vartų ir įsmunka į kiemą, pasikalbėjusi su Monikos brolio žmona patenka į jos kambarį. Tamsoje pradeda krauti visus nelegaliai atspausdintus leidinius. Grįžusi namo, už 40 km, Ramunė viską papasakoja tėvui. Jis tyliai, bet su pasididžiavimu paspaudžia jai ranką.

Praėjus kuriam laikui, ji nugirdo pokalbį: „Pas Monikutę buvo krata, bet nieko „blogo“ nerado. Monikutės nesuėmė.“ Moterys kalbėjosi pašnibždomis, kad kas nenugirstų. Vėliau ji girdėjo, kaip vienas gerbiamas tėvo bendramintis jam priekaištavo: „O jeigu būtų ją pagavę? Visam gyvenimui būtų sulaužę! Negalima tokiais dalykais rizikuoti!“ Vėliau tas pats žmogus svarstė apie pogrindžio leidinio formatą: „Saugiau būtų spausdinti pavienius lapelius. Atrodytų, kad tai daro daug skirtingų žmonių iš įvairių Lietuvos vietų. Jei leidinys bus periodinis, su tuo pačiu pavadinimu, KGB iš karto supras, kad tai daro viena grupė žmonių iš vieno centro. Bus lengviau susekti... Tačiau 1972 metais pasirodė „LKB kronika“. Nesusekė. Iki pat galo. „Ir niekada nesuprasi, kur atsargumas, o kur baimė kužda. Kada reikia rizikuoti, o kada ne? Tik bandydamas išmoksti...“ – prisiminimuose rašė Ramunė.

Pogrindinė veikla Kaune

Kai šeima apsigyveno Kaune, tėvas klausdavo: „Gal eisi į Laisvės alėją?“ Tada buvo aišku, kad reikia nunešti medžiagą „LKB kronikai“, „Aušrai“ ar kitam pogrindiniam leidiniui.

„Tėvas ženklais parodydavo, kur padėtas rankraštis. Kartais užduotį užrašydavo ant popieriaus lapelio ir tuoj pat sudegindavo. Atsisėsdavau ir perrašydavau rankraštį spausdintinėmis raidėmis: jei sulaikytų nešant rankraštį, kurio autorių nesunku atpažinti iš rašysenos, neišduočiau kito žmogaus. Juk niekada negali žinoti, kaip viskas baigsis. Vėl eidavau pas seselę Julytę. Pasisveikindavome, kalbėdavomės apie pašalinius dalykus, tačiau iš mano judesių ji suprasdavo viską be žodžių. Paimdavo mano rankraštį, o man įduodavo naują „LKB kronikos“ numerį. Tyliai, be žodžių. Tada kalbėdavomės apie sveikatą, studijas ar kitas aktualijas. Buvome sutarusios: jei duris atidaro ne Julytė, aš iš karto klausiu: „Gal galite pasakyti, kur čia yra švietimo skyrius?“ – ir stengiuosi kuo greičiau pasišalinti. Švietimo skyrius buvo kitoje gatvės pusėje. Laimei, šio plano neprireikė“, – prisimena R.Jurkuvienė.

Po kurio laiko į Ramunės namus kažkas atnešė spausdinimo mašinėlę. „Niekada neklausdavome, iš kur, kas tas žmogus. Kuo mažiau žinai, tuo mažesnė tikimybė išduoti. Tada teko spausdinti ir man. Būtinai ką nors pasitiesdavau po mašinėle, kad tyliau taukšėtų.“

Tardymai ir kova dėl diplomo

Vieną dieną Ramunei atvykus į tuometinį Medicinos institutą, iš jo ji išvyko KBG automobilyje.

„Turėjau nunešti į institutą referatą iš istorinio materializmo. Per naktį parašiau, bet perrašyti nespėjau, nes kiekvienas taisymas ar išbraukimas galimas buvo tik juodraštyje. Pirmiausia turėjo būti istorinio materializmo paskaita, po to – seminaras. Intensyvios medicinos studijos neleido skirti daug dėmesio tokiam absurdiškam „mokslui“. Nusprendžiau negaišti laiko paskaitoje ir atsisėdau prie auditorijos durų rašyti referato. Po kurio laiko pamačiau ateinantį mokslinio komunizmo dėstytoją Naumovą. Jis praėjo pro mane ir įėjo į auditoriją. Po kelių minučių išėjo ir pasišalino iš pastato. Pasibaigus paskaitai, grupiokai pribėgo prie manęs ir pranešė, kad Naumovas klausė Butkevičiūtės.

Prasidėjo seminaras. Istorinio materializmo dėstytojas pirmiausia paprašė, kad mano seniūnas išeitų už durų. Tada liepė išeiti mano kursiokei, kurios tėvas buvo vargoninkas Rokiškio rajone. Ji irgi buvo išsiųsta (vėliau paaiškėjo, kad į apklausą apie mane). Galiausiai išsiuntė ir mane. Pamačiusi tą patį dėstytoją Naumovą, supratau, kad važiuosiu į KGB tardymą. Kieme stovėjo „Volga“. Mane apsupo iš visų pusių, kaip suėmimo metu. Nieko neinformavo: nei kur važiuojame, nei kodėl. Pervežė į KGB rūmus. Koridoriuje pamačiau atvedamą mano brolį. Supratau, kad taikiklyje – visa šeima. Iš tardytojo klausimų supratau, kad namuose atliekama krata, tėvai sulaikyti. Slėptuvėje rasta „LKB kronika“ ir „Chronika tekuščich sobytij“ („Einamųjų įvykių kronika“, leidžiama Maskvoje). Tardytojai naudojo gąsdinimą, šoko įvarymą, riksmą, gero ir blogo policininkų metodą, pateikdavo šnipų surinktą medžiagą su smulkiomis detalėmis. Tačiau tada šių gudrybių nežinojau, patirties turėjau nedaug: man tebuvo 20 metų. Taip mokiausi suprasti, kas vyksta aplink, užsigrūdinti ir pasirinkti tinkamą elgesį kalbantis su KGB.“

Po kratos institute prasidėjo kova, KGB ieškojo būdų, kaip jauną medicinos studentą išmesti iš instituto, imituojant jai nepažangumą visuomenės moksluose. Medicinos dalykų dėstytojai į tai nesivėlė, pažymiai buvo geri, todėl kagėbistams sunkiai sekėsi ją pašalinti.

„Kitaip nei stebuklais tų jų nesėkmių negaliu pavadinti. Galiausiai, jungtinėmis KGB ir „mokslinio komunizmo“ dėstytojų pajėgomis, man pavyko parašyti dvejetą iš „mokslinio komunizmo“ ir neleisti man gauti gydytojo diplomo. Tačiau likimas ir vėl man buvo palankus: vėl sekė virtinė stebuklų. Gerų, protingų ir drąsių žmonių dėka po dvejų metų tapau diplomuota gydytoja. Prasidėjo nauji persekiojimai ir nauji iššūkiai. „LKB kronika“ buvo to proceso dalis. Laisvės kovų dalyvio statuso neturiu. Tiesiog gaila buvo laiko biurokratiniams formalumams ir važinėjimams. Svarbu kurti laisvą Lietuvą, priimant naujus iššūkius. Nuosekliai ir drąsiai. Manau, tai aktualu ir šiandien“, – taip savo prisiminimus apie LKB pogrindinę veiklą baigia aktyvi visuomenės veikėja, gydytoja, socialinio darbo specialistė, dėstytoja ir mokslininkė dr. R.Jurkuvienė.

Jai pavyko baigti medicinos studijas, bet dėl antisovietinės veiklos diplomą gavo tik po atkaklių pastangų. Atkūrus Nepriklausomybę įgijo socialinio darbo magistro ir daktaro laipsnius, dėstė įvairiose aukštosiose mokyklose, dirbo ministro patarėja. Jos iniciatyva įkurti Kauno kartų namai. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, parašė septynias knygas ir daugiau nei 40 mokslinių straipsnių. Užaugino penkis vaikus. Buvo mylima žmonių. Jos liudijimas – paprastas ir nuoširdus, be pagražinimų. Šie R.Jurkuvienės prisiminimai apie „LKB kroniką“ iki šiol niekur nebuvo publikuoti. Dr. R.Jurkuvienės šiandien jau nebėra tarp mūsų – 2023 metais ji iškeliavo į Tėvo namus.