„Diana, jūs rimtai to klausiate? Gal man spąstus spendžiate?“ – juokiasi Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė, viena pagrindinių „LKB kronikos“ bendradarbių sesuo Bernadeta Mališkaitė, kai jos paklausiau dažnai viešumoje girdimą klausimą, ar už tokią Lietuvą kovojom.

Ar tikrai ne už tokią Lietuvą kovojome?

„Frazė „Ne už tokią Lietuvą kovojome“ man kelia prieštaringus jausmus. Kartais juoką, kartais – pyktį. Dažniausiai girdžiu ją vartojamą kaltinančiu tonu, tarsi tas, kuris ją taria, būtų vienintelis teisuolis ir išrinktasis, kurio įsivaizdavimu turėtų būti kuriama Lietuva“, – sako sesuo Bernadeta.

Pasak „LKB kronikos“ bendradarbės, mes nuolat kuriame Lietuvą ją mylėdami ir išnaudodami visas galimybes, atsižvelgdami į pasaulinį kontekstą, mokslo pažangą ir kitus kintančius veiksnius.

„Frazė „Ne už tokią Lietuvą kovojome“ skamba dviprasmiškai, nes kiekvienas laikmetis turi savų iššūkių. Žmogus, apdovanotas protu, gali rasti kelią, atpažinti tiesą net ir painiausiame informacijos lauke. Anuomet kovota už pamatines žmogaus teises, kurios buvo sistemingai pažeidžiamos. Šiandien susiduriame su kitomis problemomis – sumaištimi dėl žmogaus sampratos, individualizmo ir vartotojiškumo. Tačiau turime ir daugiau įrankių bei galimybių spręsti šiuos iššūkius, daugiau laisvės kurti, rinktis, veikti. Su šia laisve ateina ir didesnė atsakomybė, kurios nereikėtų bijoti“, – sako sesuo B.Mališkaitė.

Šeima – vertybių lopšys

Sesuo Bernadeta gimė 1955 m. balandžio 18 d. Kybartuose, augo tikėjimą praktikuojančioje šeimoje. Jos mama beveik kasdien eidavo į šv. Mišias, o sekmadieniais Eucharistija buvo neatsiejama šeimos gyvenimo dalis. Krikščioniškosios vertybės, ypač atjauta silpnesniam žmogui, buvo ne tik diegiamos žodžiais, bet ir natūraliai įkūnijamos tėvų gyvenime.

Sesuo B.Mališkaitė iki šiol prisimena epizodą, kai jos tėtis, dirbdamas geležinkelio stotyje, kuri buvo netoli jų namų, parsivedė nepažįstamą moterį pernakvoti. „Negi lauks ryto stotyje? Juk namie yra lova, tegul išsimiega...“ – pasakė jis. Mama ruošė vakarienę, visi ilgai kalbėjosi prie stalo. Šis paprastas gerumo gestas seseriai Bernadetai ir šiandien išlieka vienu gražiausių vaikystės prisiminimų, liudijančių apie tikrąją krikščionišką meilę artimui.

1977 m. B.Mališauskienė baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Tais pačiais metais, pajutusi pašaukimą, įstojo į Šventosios Šeimos seserų kongregaciją. Vėliau perėjo į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Nuo 1999 m. Bernadeta koordinuoja Gyvenimo ir tikėjimo instituto programas, veda rekolekcijas suaugusiesiems, organizuoja vaikų ir jaunimo vasaros stovyklas. Atkūrus Nepriklausomybę, 10 metų dirbo žurnale „Caritas“ (dabar – „Artuma“).

Įkvėpimas dabarčiai

Apie „LKB kroniką“, kuri yra ne tik istorinis dokumentas, bet ir įkvėpimas dabarčiai, jos leidybos procesą ir drąsą priešintis okupaciniam režimui, kalbamės su viena iš „LKB kronikos“ aktyvių bendradarbių, Laisvės premijos laureate sese B.Mališkaite.

Sese Bernadeta, kaip galvojate, ar šiandien jau visi žino apie „LKB kroniką“? Kaip manote, ar reikia dar apie ją kalbėti?

Atrodytų, pastaraisiais metais apie „LKB kroniką“ kalbėta daug. Visi turėtų žinoti jos istoriją ir suprasti, kad „LKB kronika“ buvo pogrindinis leidinys su savo leidybiniais niuansais, tačiau vieno interviu metu tikrai gera ir protinga žurnalistė jo pabaigoje manęs paklausė: „Kur darydavote „LKB kronikos“ maketą ir į kurią spaustuvę jį veždavote spausdinti?“ Tada supratau, kad čia turime dėti tašką ir interviu pradėti iš naujo. Tam, kad suprastume „LKB kroniką“ ir jos veiklą, reikia pradėti nuo istorinio konteksto paaiškinimo.

Ką turite galvoje?

Šiuolaikiniam žmogui sunku suvokti, kad nuvykti į Lenkiją anuomet buvo tas pats, kas dabar nuskristi į Ameriką, kad mandarinai, kava ir balta mišrainė ant šventinio stalo buvo prabanga, nes šie maisto produktai buvo deficitas. Parduotuvės tuščios, bet mums buvo aiškinama, kaip gerai gyvename.

Bet ne tai buvo blogiausia. Blogiausia buvo tai, kad gyvenome tabu ir melo apsupti, buvome verčiami meluoti. Nesuprantant šio konteksto, sunku suvokti ir „LKB kronikos“ veiklą. „LKB kronika“ padeda suprasti, kodėl žmonės priešinosi okupacinei valdžiai, kodėl atsidūrė kalėjimuose ir tardymo kamerose. Jie galėjo prisitaikyti ir išlikti fiziškai saugūs, tačiau nesutiko taikstytis su melu, su pažeidžiamomis žmogaus teisėmis. Apie tai reikia kalbėti.

B.Mališkaitė: „Mums trūksta kritinio mąstymo, gebėjimo atpažinti propagandą. Mano kartos žmonės augome be filosofijos, be mąstymo įgūdžių ugdymo. Tiesą nuo melo skyrėme intuityviai.“

Apžvelgus interneto puslapius, kuriuose yra informacijos apie „LKB kroniką“, man pritrūko paprasto paaiškinimo, kaip ji buvo leidžiama. Kaip pasiskirstydavo atsakomybės tarp „LKB kronikos“ redaktorių ir kitų bendradarbių? Ar teisingai suprantu, kad redaktoriai surinkdavo ir parengdavo informaciją, o platintojai ir daugintojai rūpinosi jos skleidimu? Gal atsakius į šiuos klausimus skaitytojui būtų lengviau suprasti ir jos reikšmę?

Pogrindžio sąlygomis „LKB kronikos“ leidimas vyko kitaip. Mes nevartojome tokių terminų kaip „redaktorius“ ar „redakcija“. Kiekvienas darėme tai, ką gebėjome ir galėjome. Viskas vyko slaptai, jokių posėdžių nebūdavo. Vyriausias redaktorius, taip, kaip mes jį dabar suprantame, nebuvo taip vadinamas, bet tas žmogus buvo atsakingas už viską – pas jį suplaukdavo visa informacija, jo atsakomybė buvo ką publikuoti, rašyti įvadinius straipsnius. Kiekvienas, kuris darbavosi leidžiant „LKB kroniką“, stengėsi kuo mažiau žinoti, vadovavosi principu „kuo mažiau žinai, tuo mažiau išduosi“. Žinojome tik tiek, kiek reikėjo atlikti savo užduotį.

Teko susidurti ir su saugumo bandymais į „LKB kroniką“ perduoti melagingos informacijos. Kai po Nepriklausomybės atkūrimo Dalia Kuodytė pakvietė mane į saugumo archyvus, kad galėčiau pamatyti tai, kokie dokumentai apie „LKB kroniką“ dar buvo išlikę, radau tokį įrašą, jog melaginga medžiaga buvo perduota per tam tikrus asmenis, kurie buvo įtariami, kad gali būti susiję su „LKB kronika“. Taip buvo bandoma atsekti kelią, per kurį informacija pasiekia „LKB kroniką“. Saugumas pateikdavo tokią fake medžiagą, ir žiūri, ar ji nueis, ar bus atspausdinta „LKB kronikos“ numeryje, ar ne? Tai visi, kurie bendradarbiavo prie tekstų redagavimo, buvo atsakingi už tai, kad melaginga medžiaga neatsirastų „LKB kronikoje“. Jeigu kildavo kažkoks įtarimas dėl informacijos patikimumo, jos nedėdavome, nes čia buvo svarbi tiesa, o ne kažkokie įspūdingi, oponentą ar priešą niekinantys faktai.

Ar buvo „LKB kronikos“ leidimui iškilusi grėsmė po kunigo Sigito Tamkevičiaus arešto?

Po kunigo S.Tamkevičiaus arešto iš pradžių mūsų buvo penkios. Po to, kai sesuo Gerarda Šuliauskaitė patyrė infarktą, likome keturios: Virginija Kavaliauskaitė, Onutė Šarakauskaitė, Birutė Briliūtė ir aš. Tai buvo branduolys – tarpusavyje išsiaiškinome, ką kuri mokame, ką gebame. Tai nereiškia, kad tik tai ir darėme. Darėme, ką reikėjo. Pamenu, kaip O.Šarakauskaitę perspėjo kitos parapijos klebonas: „Yra susidomėjimas, kodėl taip dažnai einate į bažnyčią.“ Nors ji buvo skalbėja ir kūrikė, žiemą ten dažnai reikėdavo eiti, nes visos buvome ten įdarbintos.

Kurį laiką po kunigo S.Tamkevičiaus arešto mūsų branduoliui didžiausią pagalbą teikė sesuo G.Šuliauskaitė, tai ji išspausdino pirmuosius numerius, patį pirmąjį – 58-ąjį „LKB kronikos“ numerį – Marijampolėje pas Šventosios Šeimos seseris.

Aš tuo metu redaguodavau tekstus, nes buvau baigusi lietuvių kalbą ir galėjau tai daryti, bet dažnai nežinojau, kam bus perduota filmutė (perfotografuota „LKB kronikos“ informacija foto juostelėje). Žinojau, kad atvažiuos žmogus ir jis žinos, kam perduoti. Tiesiog pasitikėjau. Pavyzdžiui, Judita Judikevičiūtė – net ne ji manęs prašydavo, o per Virginiją (Kavaliauskaitę) arba Onutę (Šarakauskaitę), ji paimdavo medžiagą ir juostelę, kuri per kažką pasiekdavo Vakarus.

Baigus „LKB kronikos“ numerį, kiekvieną kartą susitikdavome su kunigu Jonu Boruta. Jis dar kartą peržiūrėdavo numerį. Kiek pamenu, jis visada sakydavo, kad važiuoja pas tremtinį vyskupą Julijoną Steponavičių, kuris dar kartą peržiūrėdavo „LKB kroniką“ prieš ją perduodant viešinimui. Vyskupas J.Steponavičius atstovavo Bažnyčiai, o kai kurie klausimai buvo skaudūs Bažnyčiai, pavyzdžiui, kritika kai kuriems kunigams, bet „LKB kronikos“ tikslas nebuvo kam nors įgelti ar suvesti sąskaitas, net tokios minties nebūdavo, tiesiog tai būdavo faktas, skaudus, kuris galbūt kartais sulaikydavo kitus nuo panašių veiksmų, todėl redaktorius turėjo būti labai atidus. Tiesa buvo svarbiausia.

Kaip jaunajai kartai paaiškinti, kas yra ta sovietinė santvarka?

Sovietmetis mus visus apvogė. Pamenu, kai viena mano bičiulė pasakojo, kad nuvykusi į savo pirmąją kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas verkė dėl dviejų dalykų: knygyno, kuris buvo pilnas įvairiausių knygų, ir vaisių, daržovių gausos parduotuvėje. „Supratau, kokioje tamsioje, juodoje skylėje gyvenau“, – sakė ji.

Neseniai bendravau su Panevėžio dvyliktokais. Jie klausėsi susidomėję, uždavinėjo klausimus, tačiau 45 minučių – per mažai papasakoti visą „LKB kronikos“ istoriją. Pastebėjau, kad ir istorijos mokytojams trūksta žinių šia tema. Kol laukiame išsamesnių istorikų tyrimų, viskas laikosi ant entuziastų mokytojų, besidominčių „LKB kronika“ ir apie ją kalbančių. Tai ypač svarbu dabar, kai vėl susiduriame su politinėmis jėgomis, bandančiomis iškreipti tiesą ir manipuliuoti žmonėmis.Mums trūksta kritinio mąstymo, gebėjimo atpažinti propagandą. Mano kartos žmonės augome be filosofijos, be mąstymo įgūdžių ugdymo. Tiesą nuo melo skyrėme intuityviai .  „LKB kronikos“ laikotarpis yra kaip tik apie tai. Svarbu prisiminti ir vakariečių, išeivijos lietuvių, indėlį bei paramą. Juk būtent jie daugiausia prisidėjo prie „LKB kronikos“ platinimo pasaulyje.

Dėkoju už pokalbį.

Diana Adomaitienė