„Labai gerai, kad rašysi apie Gintę. Kai kalba pasisuka apie „LKB kroniką“, visada sakau, kad rašo tik apie tuos, kurie Lietuvoje dirbo, o apie tuos, kurių dėka „LKB kronika“ tapo žinoma pasaulyje – retai. Be jų juk nieko nebūtų buvę. Gintė vienintelė likusi gyva tų įvykių liudytoja, gerai, kad ją pakalbinai“, – džiaugėsi viena iš buvusių „LKB kronikos“ redaktorių sesuo Bernadeta Mališkaitė SJE.

Bernadetos paminėta Gintė – Amerikoje gimusi Lietuvos visuomenės veikėja, diplomatė, pirmoji moteris ambasadorė prie NATO Gintė Bernadeta Damušytė-Damušis.

Obuolys nuo obels netoli rieda

Būsimoji diplomatė, kovotoja už žmogaus teises bei „LKB kronikos“ bendradarbė gimė Klivlende, Adolfo ir Jadvygos Damušių šeimoje, kuri užaugino 4 vaikus.

Tėtis Adolfas Damušis (1908–2003) buvo chemikas, mokslininkas išradėjas, politikas ir visuomenininkas, kurio vardas yra neatsiejamas nuo pasipriešinimo sovietiniam ir nacistiniam okupaciniams režimams. 1941 m. buvo Lietuvos aktyvistų fronto karinio štabo vadas, vienas iš Birželio sukilimo Kaune organizatorių ir vadovų, Lietuvos laikinosios Vyriausybės pramonės ministras. Sukūrė formulę, pagal kurią Akmenė iki šiol gamina cementą. Aktyvus ateitininkas Amerikoje įsteigęs lietuvių jaunimo stovyklą „Dainava“ ir kelis dešimtmečius jai vadovavęs. Daug rašė į užsienio lietuvių spaudą, buvo populiarus jaunimo paskaitininkas.

G.Damušytės mama Jadvyga Pšibilskytė-Damušienė (1915–2010), A.Damušio žmona ir bendražygė, taip pat buvo aktyvi visuomenininkė. Ilgametė jaunųjų ateitininkų globėja ir Amerikos lietuvių jaunimo stovyklos „Dainava“ administratorė, ji buvo tikėjimo tvirtumo, tautinio sąmoningumo ir patriotinių minčių ugdytoja.

„Tėvas už pasipriešinimo organizavimą nacių okupacinei valdžiai buvo įkalintas Vokietijoje. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis priešinosi autoritariniam režimui, buvo aktyvus politiškai ir ypač aktyvus ateitininkas, moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininkas, tai už šią veiklą buvo paskelbtas „valstybės priešu“, Antano Smetonos areštuotas ir pusei metų uždarytas Varnių koncentracijos stovykloje. Tik po pusės metų jį perkėlė į namų areštą. Namie aš nuolat girdėdavau pasakojimus apie patirtis kovojant už idėją, tai visos šios patirtys aiškiai formavo ir mano mąstyseną bei požiūrį į gyvenimą“, – paklausta apie tai, kokioje atmosferoje formavosi būsimosios „LKB kronikos“ bendradarbės asmenybė, atsakė G.Damušytė.

Nieko nėra pastovesnio už laikinumą

G.Damušytė prie Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos prisijungė būdama 22-ejų, ją pakvietė kunigas, artimas šeimos bičiulis Viktoras Dabušis.

„Sako, baigei mokslus, ateik į Religinę Šalpą. Pagalvojau, kad esu baigusi politinius mokslus ir istoriją, tai man atrodė, kad metai Religinėje Šalpoje būtų visai gera patirtis prieš stojant į Džordžtauno universitetą tęsti diplomatinių mokslų, o juos baigus bandyti įstoti į diplomatinę tarnybą. Bet darbas Religinėje Šalpoje pakišo koją mano planams, nes pradėjus ten dirbti jaučiausi įsipareigojusi ne tik Religinei Šalpai, bet ir „KLB kronikos“ bendradarbiams. Matėme, kad mūsų darbas svarbus ir vertinamas, ir užsibuvau Niujorke 12 metų iki pat Nepriklausomybės atkūrimo“, – prisiminimais dalinosi G.Damušytė.

„Iš tiesų, kai pasisuka kalba apie „LKB kroniką“, visada pabrėžiu ir „Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Kunigų Vienybės“ indėlį į jos leidimą. Pradžioje būtent ši pažangių katalikų kunigų organizacija finansavo „LKB kronikos“ išleidimą ir platinimą anglų kalba“, – teigė ji.

Nedaug kam Lietuvoje žinoma „Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Kunigų Vienybė“ buvo įsteigta 1909 m. Niujorke. Ji rūpinosi tautiniais, kultūros, visuomeniniais ir politiniais išeivijos lietuvių reikalais. Ši organizacija 1909 m. įsteigė ir užsienio lietuvių dienraštį „Draugas“, kuris eina iki šių dienų.

Lietuviai sulaukė palaikymo

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa buvo orientuota į pagalbą Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje. Nuo 1976 m. jai vadovavo kunigas Kazimieras Pugevičius, kuris buvo „išleistas“ Baltimorės arkivyskupo į Niujorką iš Merilando valstijos, kur ėjo Baltimorės arkivyskupijos komunikacijos direktoriaus pareigas. Turėjęs didelę patirtį bendradarbiaujant su spauda, su juo į Religinę Šalpą atėjo ir ta patirtis.

„Ir kai aš prisijungiau kaip praktikantė, ir jis pamatė, kad turiu komunikacinių gebėjimų, mes aptarėme reikalus ir nusprendėme steigti Lietuvių informacijos centrą (LIC)“, – prisimena G.Damušytė. 1979 m. Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa, vadovaujama kunigas K.Pugevičiaus, įsteigė LIC Niujorke, kurio pagrindinis tikslas buvo informuoti pasaulį apie padėtį Lietuvoje.

„Mūsų tikslas buvo iš pogrindinių leidinių atrinkti įdomesnę informaciją ir su ja mėginti skverbtis į užsienio spaudą. Pagalvojome, kad LIC yra toks neutralesnis pavadinimas, gal jis mums padės labiau atverti duris, nei Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa, tai bandėme sužaisti, kad turėtume tokį didesnį patikimumą. Ir aš puikiai prisimenu, kaip šitą idėją iškėlėme lietuvių bendruomenei ir kitoms užsienio lietuvių institucijoms. Kai apie tai papasakojau žurnalistui Romui Sakadolskiui (1947–2016), kuris tuo metu dirbo lietuvių laidos vedėju „Amerikos balse“ („Voice of America“), jis, nors ir labai palaikė šitą idėją, iš pradžių skeptiškai sureagavo, sakė, kad turime būti realistais: „Jūs tikrai turėsite sunkumų įgyti autoritetą, nes vis vien į jus žiūrės kaip į emigrantus iš rytų, kaip į tendencingą informacijos šaltinį. Vargu ar prasimušit pro tą sieną.“ Bet mes nusprendėme, kad teiksime tik objektyvią informaciją, be jokių ten savo komentarų. Tegul faktai kalba patys už save“, – savo darbo pradžią su informacijos platinimu prisimena G.Damušytė.

Bet nuosekliai dirbant patikimumas buvo įgytas – akademinės institucijos ir užsienio žurnalistai pradėjo į juos tiesiogiai kreiptis norėdami gauti informaciją.

„Ypač šia informacija domėjosi sovietologai, kurie tyrė Sovietų Sąjungos ir kitų komunistinių šalių politinę sistemą bei komunistinę ideologiją. Domėjosi ir vyriausybės, kurios dalyvavo Helsinkio baigiamojo akto peržiūros konferencijose. Šią sutartį pasirašė 35 valstybės, siekdamos numalšinti įtampą tarp Rytų bloko ir Vakarų Šaltojo karo metu, skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms. Mūsų teikiama informacija apie konkrečius žmogaus teisių pažeidimus, religinio persekiojimo faktus ir pan. buvo keliama šiose konferencijose. Tai buvo įrodymas, kad mumis pasitiki. Kai kurie užsienio laikraščiai tiesiog perspausdindavo mūsų informacijos centro pranešimus spaudai, pavyzdžiui, Amerikos katalikų spauda, ypač Catholic News Service (CNS). CNS žinios buvo dažnai spausdinamos regioniniuose JAV laikraščiuose, kurie pasiekdavo apie 25 proc. Amerikos gyventojų. Supratome, kad platinama informacija ne tik garsina Lietuvą, bet ir formuoja visuomenės nuomonę“, – pasakojo G.Damušytė.

Pasak jos, kai kunigas K.Pugevičius su vietinių vyskupų leidimu vykdavo rinkti lėšų Religinei Šalpai į parapijas, kurios jokių sąsajų su Lietuva neturėjo, žmonės labai palaikydavo šią idėją ir aukodavo, nes jiems buvo svarbu, kad tikėjimas nebūtų varžomas, tad „LKB kronika“ labai paveikdavo jų požiūrį.

„Religinė Šalpa skyrėsi iš visų kitų užsienio lietuvių institucijų ir organizacijų, nes mus labai palaikė net ir tie žmonės, kurie jokio ryšio su Lietuva neturėjo. Jie palaikė tą principinę idėją, kad religinė laisvė, žmogaus teisės yra vertybės, kurias Amerika turi ginti kaip demokratinio pasaulio lyderė“, – sako G.Damušytė.

Didžiausias propagandines ir dezinformavimo akcijas sovietai buvo nukreipę būtent prieš JAV. Propaganda buvo vykdoma tiek pačiose Jungtinėse Valstijose, tiek kitose šalyse. Sovietų Sąjunga savo įvaizdį kūrė kaip kovotojos už taiką ir nusiginklavimą, o JAV buvo mėginama prikabinti agresyvios militaristinės valstybės etiketę. Norėdami formuoti savo teigiamą įvaizdį, sovietai išnaudodavo ir tarptautines aktualijas, ir derybas dėl nusiginklavimo, ir branduolinės ginkluotės mažinimo klausimus. Taika buvo tapusi pagrindiniu sovietų dezinformacijos objektu.

Pogrindinio leidinio „LKB kronika“ veikla ir teikiama informacija buvo tikras priešnuodis Sovietų Sąjungos skleidžiamai nuodingai dezinformacijai. Lietuvos išeivijos įsitraukimas į „LBK kronikos“ informacijos platinimą buvo kritiškai svarbus, nes tik pasiekusi Vakarus ir ten gyvenančių pasišventusių lietuvių dėka „LKB kronika“ ėmė pasauliui skelbti apie SSRS politikos melą, klastą ir agresiją.

Diana Adomaitienė