„Kuo aktuali „LKB kronikos“ istorija šiandien? Tikintiems rodo pavyzdį, kaip pasitikėti Dievu, netikintiems – kaip mylėti savo Tėvynę.“ Tai puikiai iliustruoja vienos iš „LKB kronikos“ redaktorių (1983–1989) sesers Gerardos Elenos Šuliauskaitės gyvenimo istorija.

Charakteris ugdomas šeimoje

G.E.Šuliauskaitė (Gerarda – vienuolinis vardas) tvirtą charakterį ir meilę Tėvynei paveldėjo iš savo tėvų. E.Šuliauskaitė gimė 1932 m. Stuomenų kaime (Prienų r.), ūkininkų šeimoje. Kai 1918 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, ją dar reikėjo apginti (Nepriklausomybės karas vyko 1918–1920 m. Lietuva kovojo su Sovietų Rusijos kariniais daliniais 1919 m. pirmoje pusėje, su bermontininkais 1919 m. antroje pusėje, su Lenkijos kariniais junginiais 1920 m.), todėl kai valdžia pradėjo kviesti savanorius, jos tėvelis pabėgo iš namų, apie 50–60 km iki Kauno ėjo pėsčiomis, kad pasiektų komendantūrą ir užsirašytų į savanorius.

„Kai nuėjus į komendatūrą tėvelio paklausė, kiek jam metų, jo nepriėmė, nes buvo per jaunas, visai vaikas, vos 16-os. Suradęs kitą komendantūrą jau buvo gudresnis ir pasakė kitą gimimo datą – savanorių trūko, todėl buvo priimtas, – prisimena sesuo Gerarda. – Jis vėliau mums nuolat pasakodavo apie kariuomenę, frontą. Pamenu, vieną kartą paklausiau: „Tėveli, ar nebijojote eiti į savanorius? Taigi galima žūti.“ O jis net užsigavo, kaip aš galėjau juo suabejoti: „Taigi Lietuvą gynėme!“

1940 m. G.Šuliauskaitės šeimą buvo numatyta išvežti į Sibirą, nes tėvelis buvo savanoriu. Šeimą išgelbėjo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. „Vos neverkėme iš džiaugsmo, kad karas prasidėjo, nes mes likome neišvežti“, – prisimena sesuo Gerarda.

Pašaukimas

Besimokant mokykloje į jaunutės mergaitės rankas netikėtai pakliuvo knygelė apie Šv. Teresėlę. „Tais laikais gauti religinių knygų buvo beveik neįmanoma. Kai ją perskaičiau, pagalvojau, kad ir aš norėčiau į vienuolyną, jeigu tokių būtų. Tada dar nežinojau apie pogrindinius vienuolynus. Ir tik Vilniuje bestudijuodama netyčia sužinojau apie vienuolyną, į kurį įstojau 1958 m. 1972 m. perėjau į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Tais metais jau buvo prasidėjęs toks didelis bažnytinis judėjimas, atsirado Eucharistijos bičiuliai (slapta katalikiško jaunimo organizacija, kuri atsirado kaip pasipriešinimas ateizmui ir rusifikacijai), kunigas Juozas Zdebskis aktyviai bendravo su jaunimu, rengė įvairius susirinkimus, aiškino padėtį ir drąsino, kad žmonės nesusitaikytų su sovietine valdžia“, – apie bažnyčios įsitraukimą į neginkluotą pasipriešinimą prieš sovietinę valdžią pasakojo G.Šuliauskaitė.

Pasak sesers Gerardos, jos dažnai klausdavo, kaip ji pateko į „LKB kronikos“ redakciją. „Labai paprastai. Kadangi buvau Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė, sakydavau, kad mane vyresnieji gali siųsti kur nori. Kur mane siųs, kokį darbą skirs dirbti, nežinojau ir neklausinėjau: žinojau, kaip pasakys, tokia ir bus Dievo valia“, – prisimena G.Šuliauskaitė.

Slaptos misijos pradžia

Tuometinė vienuolyno vyresnioji Monika Gavėnaitė seseriai Gerardai liepė vykti į Simną, kur tuo metu tarnavo kunigas Sigitas Tamkevičius. Jis Gerardą pasitiko klausimu: „Ar žinai, ko atvažiavai?“ Numaniau, kad tai susiję su slapta užduotimi, tačiau tiksliai nežinojau. Atsakiau: „Ne.“ S.Tamkevičius nusijuokė ir paaiškino, kad teks padėti leisti „LKB kroniką“. Mielai sutikau. Kitu atveju, jei būčiau pati pasisiūliusi, man būtų buvę labai neramu, nes sveikata buvo silpna, jaučiausi esanti bailė ir imtis tokios atsakomybės – dirbti „LKB kronikos“ redakcijoje – kažin ar būčiau išdrįsusi. Dabar, kadangi vyresniųjų valia buvau tam paskirta, jaučiausi labai rami. Netgi džiaugiausi, kad galėsiu padėti, nes dar nuo partizanų laikų mano vaikystės svajonė buvo padėti Bažnyčiai ir Tėvynei“, – darbo pradžią pogrindyje prisimena sesuo Gerarda.

Kunigui S.Tamkevičiui pakvietus ją dirbti kartu, sesuo Gerarda kartu su Julija Kuodyte nuvyko pas arkivyskupą tremtinį Julijoną Steponavičių (1911–1991), kad gautų ir iš jo palaiminimą dirbti „LKB kronikoje“. J.Steponavičius, sovietmečiu vyskupas tremtinys, buvo nuolatinis „LKB kronikos“ rėmėjas ir konsultantas.

„Su arkivyskupu apie pogrindinius reikalus kalbėjomės susirašinėdami, kad nebūtume išgirsti, žinojome, kad jis yra paklausomas. Arkivyskupas J.Steponavičius nebyliai parodė, kad priklaupčiau palaiminimui, ir išleido į darbą „LKB kronikoje“, – prisimena sesuo Gerarda. Taip prasidėjo jos darbas, dėl kurio ji „užsidirbo“ net septynis tardymus.

1976 m. sausio 31 d. į Vilniaus saugumo komitetą iškviesta G.E.Šuliauskaitė buvo tardoma daugiau nei 6 val. Tardytojas Rimkus klausinėjo apie vyskupą J.Steponavičių ir kunigą S.Tamkevičių. Buvo manoma, kad „LKB kroniką“ redaguoja Žagarėje gyvenantis vyskupas J.Steponavičius.

„Saugumiečiai manė, kad „LKB kronika“ leidžiama kur nors Baltarusijoje, gal Lenkijoje, kur ji dauginama ir išsiuntinėjama į kitus kraštus, bet jau tikrai ne Lietuvoje, nes tai būtų neįmanoma, o tėvas Sigitas „LKB kroniką“ leido jiems visiškai panosy. 1980-ieji buvo sunkūs, matydavome, kad stovėdavo „Volga“ prie klebonijos, žinojome – mus seka, o mes ruošiame „LKB kroniką“. Būdavo, grįžta tėvas Sigitas iš bažnyčios ir šaukia: „Virga, ar jau baigei spausdinti pamokslą? O čia nėra nė tos Virgos, nė to pamokslo“, – juokiasi sesuo Gerarda.

Intencija – svarbiausia

Į slaptą misiją Simne ji važinėdavo iš Vilniaus, apsistodavo mažame namelyje ant ežero kranto (dabar šis namelis jau nugriautas, – aut. past). Ten gyveno dvi labai religingos ir drąsios moterys – Julytė Juškauskaitė ir Genutė Dainauskaitė. Pas jas G.Šuliauskaitė svečiuodavosi tol, kol būdavo parengta visa medžiaga „LKB kronikai“.

Apie tai, kad sesuo Gerarda dirba „LKB kronikoje“, žinojo tik sesuo J.Kuodytė. Kitos seserys nesuprato, kur ji „bastosi“ išėjusi iš darbo Respublikinėje bibliotekoje. „Kybartuose gyvenančioms seserims buvo kiek paprasčiau, jos vietoje dirbo, spausdino „LKB kroniką“. O man, kad galėčiau spausdinti, reikėdavo atvažiuoti iš Vilniaus ir mane galėjo pasekti, kur aš čia važinėju, nes 5 metus oficialiai niekur nedirbau. Tėvas Sigitas sakydavo, tik neatsivežk uodegos, tai reikėdavo „pėdas mėtyti“.

Būdavo, atvažiuoju, pavyzdžiui, iki Kaišiadorių ar Vievio, išlipu, tada perlipu į kitą traukinį arba nuvažiuoju iki Garliavos, užeinu pas sesutes, persirengiu ir iki Kybartų ar Simno važiuoju autobusu. Arba važiuoju traukiniu, jau netoli Kybartų, tuoj lipsiu, tai nueinu į tambūrą, užsidedu peruką, nusiimu akinius, nes paprastai juos visada nešiodavau, užsivilkdavau iš Amerikos Rožės Šomkaitės atsiųstą lietpaltį – jis buvo toks šviesus su kišenėmis, o jo vidinė pusė tamsi be kišenių, – išsiversdavau jį, rankinuką įsidėdavau į krepšį, palaukdavau, kol visi išlips, ir tada paskutinė greit lėkdavau į geležinkelio stoties tualetą. Tik kai žmonės išsivaikščiodavo, pasukdavau link klebonijos“, – pasakojo G.Šuliauskaitė.

„Viskas jau praeityje, bet liko labai mielas ir šiltas prisiminimas. Mes tada žinojome, kad niekas net iš artimųjų nė nenutuokia, ką dirbame, ir kad šitą žinojimą nusinešime į Amžinybę, todėl buvo tokia gryna tikra ir nemeluota intencija: tik dėl Dievo, tik dėl Tėvynės“, – sako Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesuo G.E.Šuliauskaitė.

1983 m. gegužę, suėmus ir po to įkalinus kunigą S.Tamkevičių, sesuo G.E.Šiuliauskaitė su bendradarbėmis seserimis Bernadeta Mališkaite, Birute Briliūte ir iš kalinimo dėl „LKB kronikos“ platinimo grįžusia seserimi Genovaite Navickaite parengė 53-ąjį šio pogrindžio leidinio numerį. 1983 m. pabaigoje „LKB kronikos“ vyriausiuoju redaktoriumi tapus kunigui Jonui Borutai, sesuo Gerarda ir toliau dirbo šio pogrindžio leidinio redaktore, rinko medžiagą apie tikinčiųjų persekiojimus.

Jeigu Dievas pirmoje vietoje

„Šiandien labiausiai neramina tai, kad visi tarsi nori bendro gėrio, bet pirmiausia sau. Atsižadėjimas dabar nėra labai patrauklus dalykas, o be savęs atsižadėjimo nieko negali padaryti. Savęs atsižadėti gali tik tas, kas tikrai pasitiki Dievu. Jeigu mes tikrai neatsigręšime į Dievą – bus sunku“, – savo įžvalgomis dalinasi G.Šuliauskaitė.

Sesers Gerardos svajonė, kad Dievas žmonių gyvenimuose būtų pirmoje vietoje: „Tada viskas bus savo vietoje. Kartais atrodo, oi jūra iki kelių, imsiu ir padarysiu, bet jeigu Dievas nepadeda, nieko nepadarysi, ir jei ką padariau, tai tik todėl, kad Dievas vedė ir padėjo, nes tikrai būdavo tokių kritiškų atvejų, kad be Dievo niekaip. Manęs dažnai klausia: „Kaip tu tiek laiko dirbai „LKB kronikoje“ ir nepatekai į kalėjimą?“ Aš atsiduodavau Dievo valiai – Jis vienas žino, kiek galiu ir ką galiu“, – prisipažino sesuo Gerarda.

Sesuo G.E.Šuliauskaitė atgavus nepriklausomybę dirbo Vilniaus arkivyskupijos Caritas organizacijoje, kurį laiką buvo žurnalo „Caritas“ vieno iš skyrių redaktorė. 1995–2000 m. darbavosi Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos centro kurijoje. Šiuo metu gyvena seserų eucharistiečių namuose Vilniuje.

Už nuopelnus leidžiant „LKB kroniką“ ir už kitą pogrindinę veiklą G.E.Šiuliauskaitė SJE Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. sausio 31 d. dekretu apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. 2006 m. apdovanota Vengrijos 1956 m. sukilimo ordinu. 2021 m. apdovanota Laisvės premija kartu su vyskupu J.Boruta (1944–2022) ir leidinio bendradarbe B.Mališkaite.

Diana Adomaitienė

Straipsnyje naudotasi lkckronika.lt medžiaga.