Neseniai per televiziją rodė reportažą apie gatvės menininką, kuris savo tapatybę slepia po pseudonimu Banksy. Klausant faktų apie šį paslaptingą grafičių meistrą, pagavau save galvojant, kad Banksy veikia panašiai, kaip kažkada veikė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ („LKB kronika“).

Vieniems – vandalas, kitiems – didvyris

Net ir tie, kurie nieko nėra girdėję apie šį partizaninį gatvės menininką, tikrai žino jo „Mergaitę su balionu“ („Girl with a Balloon“). Šis jautrus darbas, kuriame pavaizduota mergaitė, ištiesusi ranką link besileidžiančio širdies formos baliono, tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų Banksy kūrinių ir yra daugiau nei tik gražus paveikslas – tai kvietimas tikėti, kad viltis niekada nemiršta.

Nors Banksy ir „LKB kronika“ yra labai skirtingi savo forma ir turiniu, vis dėlto galima išvesti keletą įdomių paralelių. Ir Banksy, ir „LKB kronika“ slėpė savo tapatybę, tai leido jiems viešinti nepatogius valdžiai faktus ir daryti poveikį. Tiek Banksy, tiek „LKB kronika“ naudojo įrankius, kurie atspindi jų laikmetį: Banksy naudoja gatvės meną, o „LKB kronika“ – žodį. Abu atvejai rodo, kad menas ir žodžiai gali būti galingi ginklai kovoje už teisingumą ir laisvę.

Nepaisant akivaizdžių paralelių, šie kovotojai su neteisybe skiriasi savo turiniu ir veikimo laikmečiu. Banksy veikia dabar, „LKB kronika“ veikė sovietmečiu. Gatvės menininko darbai yra daugiaprasmiai ir atviri interpretacijoms, o „ LKB kronika“ buvo informacinis leidinys, kuriame pateikiami tik faktai – juos galima ignoruoti, tačiau sunku paneigti. Būtent dėl to pogrindinis leidinys buvo toks svarbus sovietmečiu, kada buvo viena sakoma, antra galvojama, o trečia daroma.

Tačiau, pagrindinis jų skirtumas – Banksy darbai parduodami už gluminančias pinigų sumas, o „LKB kronika“ leidėjų vienintelis atlygis buvo kalėjimas, tremtis ar net mirtis.

Po 50 metų

Bendraujant su „LKB kronikos“ leidėjais pirmiausia į akis krenta jų „mažumas“. Anot disidento Petro Plumpos, dirbant pogrindyje, nuolankumas ir kuklumas buvo gyvybiškai svarbios charakterio savybės. Žmonės, kurie norėjo pasipuikuoti savo pažintimis ar herojiškais darbais, KGB greitai pagaudavo.

Jie buvo pogrindininkais, tokiais ir liko, nes vis dar nori likti nepastebėtais. Turbūt todėl iki 2022 metų „LKB kronikos“ jubiliejai buvo minimi kukliai ir tik tarp savų – didelių renginių jie neorganizuodavo, nes nebuvo poreikio, bet kai LR Seimas 2022-uosius paskelbė „LKB kronikos“ metais, jie tai nuolankiai priėmė, važiavo visur, kur kvietė, bendravo su visais, kurie tik norėjo, ir ištvermingai atlaikė visą jubiliejinių metų „karštį“.

„LKB kronikos“ talkininkė sesuo Regina Teresiūtė dalyvavo daugiau nei 70 susitikimų su mokyklų bendruomenėmis. Sesuo Bernadeta Mališkaitė taip pat dalyvavo daugybėje įvairių susitikimų, be to, ne vienas televizijos bei radijo laidos įrašas. 2022-aisiais, jubiliejiniais „LKB kronikos“ metais, kardinolas Sigitas Tamkevičius turėjo ne mažiau nei 50 susitikimų, įvairių laidų įrašų, kurie nesibaigė dar ir 2024 metais. O kur dar tarptautinės konferencijos, susitikimai virtualiose platformose (nes dar buvo bepasibaiginėjantis pandemijos laikas).

Kardinolo Sigito Tamkevičiaus iniciatyva buvo surinkta šita statistika. Drįsčiau teigti, kad Seimo paskelbti jubiliejiniai „LKB kronikos“ metai buvo ne „valdiškas“ renginys, kuris paskelbtas vien tam, kad ataskaitoje būtų uždėta varnelė. Pagal žmonių susidomėjimą ir įvairius renginius, kuriuos žmonės organizavo ir savo iniciatyva, tai buvo tikra žmonių širdžių šventė.

Kas yra kas „LKB kronikoje“?

Tai svarbus klausimas, kuris, mano nuomone, laikui bėgant tampa vis aktualesnis, nes liudininkų kiekvienais metais lieka vis mažiau, o norinčių keisti istoriją – vis daugiau.

„Tuo metu nežinojome, kas yra „LKB kronikos“ redaktorius. Įtarėme, kas juo galėtų būti, bet nežinojome ir nesistengėme sužinoti“, – liudijo viena artimiausių kardinolo S.Tamkevičiaus bendražygių sesuo B.Mališkaitė.

Interneto puslapyje lkbkronika.lt jūs galite rasti visas pavardes žmonių, kurie buvo pogrindinio leidinio redaktoriais ir artimiausiais talkininkais.

„LKB kronikos“ redaktoriai: S.Tamkevičius, a. a. Jonas Boruta, Gerarda Elena Šuliauskaitė, B.Mališkaitė, a. a. Kazimieras Ambrasas, P.Plumpa. Artimiausi talkininkai: a. a. Juozas Zdebskis, a. a. Alfonsas Svarinskas, a. a. Lionginas Kunevičius, a. a. Kazimieras Pugevičius, a. a. Kazimieras Kuzminskas, a. a. Vytautas Kazlauskas, a. a. Virgilijus Jaugelis, a. a. Jonas Matulionis, a. a. sesuo Nijolė Sadūnaitė, a. a. Julija Kuodytė, Birutė Briliūtė, Ona Kavaliauskaitė, R.Teresiūtė, Ona Šarakauskaitė, Janina Judikevičiūtė, a. a. Vladas Lapienis.

„LBK kronika“ buvo ne tik kuriama – ją reikėjo padauginti ir išplatinti, ir dar paraginti, kad perskaitę ją perduotų kitam. Šiame procese dalyvavo nemažai žmonių, bet dauguma jų taip ir liko nežinomi. Švenčiant jubiliejinius „LKB kronikos“ metus buvo suorganizuotas padėkos vakaras „LKB kronikos“ žmonėms.

Ta proga kardinolas S.Tamkevičius viešoje erdvėje buvo pasidalinęs prašymu: „Šiemet minime „LKB kronikos“ išleidimo 50-ąsias metines. Labai norisi surinkti žmones, kurie anais laikais prisidėjo prie „LKB kronikos“ dauginimo ar platinimo. Labai prašau atsiliepti! Būtų gera, kad atsiliepdami parašytumėte savo mobilaus telefono numerį, kad būtų galima susikontaktuoti“, – 2022 metais savo „Facebook“ paskyroje rašė kardinolas.

Gaila, bet beveik niekas neatsiliepė ir nežinia kodėl – ar todėl, kad žinutė nepasiekė adresatų, ar todėl, kad jie ir toliau nenorėjo palikti savo „pogrindžio“.

Psichologiniai portretai ir istoriniai faktai

Dabar, kai jau žinome buvusius pogrindinio leidinio redaktorius ir artimiausius talkininkus, galime pamėginti suprasti, kokie gyvenimo įvykiai ir apsisprendimai formuoja charakterius tų, kurie nebijo prisiimti atsakomybės bei rizikuoti ne tik savo laisve, bet ir gyvybe. Dėl kitų. Kurie ne tik tikėjo Dievu, bet ir tiesiogiai vadovavosi Jo žodžiu: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13).

Pasakojimą, kaip ir derėtų, pradėsiu nuo kardinolo S.Tamkevičiaus, „LKB kronikos“ iniciatoriaus ir ilgamečio redaktoriaus, kuris dėl savo veiklos 1983 metais buvo suimtas ir, apkaltinus antitarybine propaganda ir agitacija, nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo. Kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 metais buvo ištremtas į Sibirą, tačiau po pusmečio, prasidėjus „perestroikai“, paleistas į laisvę.

Iš pirmų lūpų

„Seniai nedavė ramybės mintis, jog reikia parašyti nors trumpus atsiminimus apie tai, kaip atsirado ir buvo leidžiama „LKB kronika“: be manęs, jų niekas neparašys. Rašymą vis atidėliojau, nes trūko laiko. Dabar laiko turiu, – saulei leidžiantis Pan America lėktuvas pakilo iš Kenedžio oro uosto ir Maskvoje nusileis tik rytoj per pietus...“ – taip savo prisiminimus pradeda kardinolas S.Tamkevičius.

Pradėjęs mokytis Kauno kunigų seminarijoje dar Chruščiovo laikais 1955 metais, S.Tamkevičius prisiminimuose užsimena, kad jam turbūt pasisekė, nes tuo laiku niekas jo neverbavo būti šnipu, niekas nieko nereikalavo, ko neatlikęs būtų turėjęs palikti seminariją.

„Trečiais metais buvau paimtas į sovietinę armiją ir sugrįžęs neradau to, ką buvau palikęs: buvo pasikeitusi ne tik seminarijos vadovybė, bet ir jos dvasia. Vietoj kan. Kazimiero Žitkaus (Vinco Stonio) rektoriumi buvo kun. Alfonsas Lapė. Mane stebino kai kurie klierikai, kurie agitavo, jog nereikia melstis. Kai 1961 m. vasarą buvau iškviestas į Lazdijų rajono pasų poskyrį, o iš čia nuvežtas į KGB skyrių, kur saugumietis Jonas primygtinai įkalbinėjo „draugauti“, tada supratau, kas sujaukė seminarijos dvasią. Nors kruvinas stalinizmo laikotarpis tolo į praeitį, virš Tėvynės ir Bažnyčios rinkosi vis tirštesni debesys. „Neklystanti ir neklaidinanti“ kompartija mums planavo „šviesią ateitį“, kuriai trukdė tautiškumas ir religija. Religijų reikalų taryba uoliai vykdė partijos programą – naikinti tikėjimą. Buvo suvaržyta ne tik kunigų seminarijos veikla; pačius kunigus spygliuota įstatymų ir instrukcijų tvora buvo bandoma uždaryti klebonijose merdėti. Neklusniesiems grėsė bausmės – nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas ligi kalėjimo kameros. Tikintiesiems trūko būtiniausių priemonių: katekizmų, maldaknygių, net rožančių. Tokiomis sąlygomis reikėjo apsispręsti, ko klausyti: Dievo ar žmogaus? Buvo žengti pirmieji pasipriešinimo žingsniai, kurie ir atvedė prie Kronikos“, – taip apie įvykius, pakeitusius jo gyvenimą, pasakoti pradeda kardinolas S.Tamkevičius. Jo pasakojimą tęsime kitame ciklo straipsnyje.

Šaltinis: lkbkronika.lt