Šventinis interviu su alytiške Audrone Lampickiene, puoselėjančia margučių išrašymo karštu vašku tradicijas, šimtais vaško potepių išmarginusia tūkstančius kiaušinių.
– Alytaus kultūros
centre iki balandžio 20 dienos veiks Jūsų paroda
intriguojančiu pavadinimu „Bundam“. Ką užkodavote po šiuo
žodžiu – tikėjimo akcentą, simbolinį mūsų praeities
pabudinimą ar dar kažką?
– Dėkui, kad parodos
pavadinimą minite kaip intriguojantį. Bundam – tai gali
būti atskira pokalbio tema. Taip, tai ir tikėjimas, ir ryšys
su praeitimi. Bet dar norisi „pabusti“ ir įdėmiau pažvelgti į
tai, ką mums rodo, įsiklausyti į tai, ką mums kalba. Kalbant
metaforiškai, nerti giliau, neplaukt paviršiumi. Nuplėšti
ryškų, linksmai išpieštą pakuotės popierių ir pamatyti,
įsigilinti, kas gi po juo. Koks turinys? Pavyzdžiui, vaistų
reklamoje girdime teiginį, kad vaistas mums gali pakenkti,
jeigu jį vartosime neteisingai. Bet kiekvieno vaisto
informaciniame lapelyje perspėjama apie daugybę
šalutinių poveikių. Vadinasi, vaistas gali mums pakenkti
vartojant teisingai. Ir juokinga, ir graudu.
– Skaičiuojate surengtas parodas?
– Parodų nebeskaičiuoju. Tik kaskart ieškome originalaus margučių pateikimo. Eksponatai maži, trapūs, šimtą jų galima sutalpinti į didesnį dubenį. Parodoje toks dubuo gali būti vienas eksponatas. O jeigu margučius žiūrovui pateiksime po vieną, turėsime šimtą. Šiemet margučių parodą surengėme Alytuje, labai džiaugiuosi artimesne pažintimi su AKC direktorės pavaduotoja Jurgita Kričenaite Guževičiene – malonumas su ja dirbti.
– Kai Jūsų
dukros Bangos paklausiau apie naujoves, įneštas į šią margučių
parodą, jutau nustebimą – margučių išrašymo karštu vašku
tradicijos nesikeičia. Negi laikas, aplinkybės šiame amate
iš tiesų nieko nepakeičia, nepalengvina?
– Žinoma, kad palengvina! Neperiname, neauginame dedeklių vištų, dažnai nerenkame gamtinės medžiagos dažams išsivirti – nusiperkame ir kiaušinius, ir dažus. Bet pats vaško piešinys ant lukšto šiandien atsiranda tokiu pačiu būdu, kaip ir prieš šimtus metų. Dieviška. Esu įsiminusi eilutę iš eilėraščio, kurio autoriaus nežinau: „Kaip dieviska tai, kas kartojas“. Argi įmanoma pasakyti gražiau?
– Kiek
prie parodos meninės visumos prisidėjo Jūsų vyras, taip pat
tautodailininkas Saulius Lampickas? Apskritai, kiek
liečiasi, sąsajų turi Jūsų, kaip tautodailininkų, kuriami
darbai?
– Paroda labiausiai ir kviečia arba
„šviečia“ Sauliaus kūriniais. Margučiai ten tarsi tarp kitko.
Nors kiekvienas iš jų yra gyvas šimtamečiais simboliais ir neša
žinią iš praeities. Reikia tik perskaityti. O Sauliaus
sparnuočiai – atskridę iš mistinio kūrybos pasaulio, todėl
natūrali paukščio ir kiaušinio dermė parodoje tarsi
pakylėjama virš kasdienybės.
Jeigu tarp mudviejų
nebūtų sąsajų, galbūt nebūtų nei kryždirbio skulptoriaus
Sauliaus, nei gausybės mano po pasaulį pasklidusių margučių.
Mes kartu „augam“ jau beveik 40 metų (nors abu esame vienišiai,
ypač kūryboje), todėl kartais net sunku nusakyti, jam ar man
pirmiau atėjo mintis įgyvendinant kokį nors bendrą sumanymą.
– Prieš sėdant marginti margučių, rekomenduojama švariai nusiplauti rankas, kad jos nebūtų riebaluotos – blogai įkibs dažai. Bet turbūt labai svarbu šio darbo imtis ir ramia neskubia širdimi?
– Neramia širdimi nenumarginsime, galime tik nukeverzoti, nuteplioti. Bet jeigu norime nuraminti širdį, galbūt pavyks. Vieną, du, tris pakeverzosim, o jau sekantys užlies širdį ramuma.
– Kiek metų Jūsų šeimos seniausiam kolekcijos margučiui? Turbūt jis Jūsų mamos margintas?
– Mūsų šeimoje intensyviai marginti ir dalyvauti parodose pradėjau aš. Mama Velykoms margina kasmet, bet parodoms marginti ją paskatinome mudu su Sauliumi. Neturime labai senų margučių. Medinukų turime gal 20 metų senumo, jų kolekcija kasmet pasipildo naujais. Natūralūs tuščio lukšto margučiai dažniausiai keičia vieni kitus – pirmiausia keliauja į parodas, o vėliau į Vilniaus Kaziuko mugę.
– Kokie margučiai puošia Jūsų šeimos Velykų stalą? Kuo šiemet galite pasidžiaugti?
– Velykoms turime ne tik vašku išrašytų, bet ir žolynais margintų margučių, nes prie proceso prisijungia ir vyrai. Dažus verdame tik augalinius. Didžiausias džiaugsmas yra tai, kad anūkės Saulė ir Liepa jau noriai sėdasi prie vaško šildyklės. Šiemet prie vieno stalo sėsime keturių kartų margintojos.
– Kam prieš šventes patikimos namų dekoratoriaus pareigos?
–
Mūsų namuose nėra tokių pareigų. Būna daug žmonių, daug
šurmulio, todėl visi stengiamės. Dukra kepa tortą, sūnus su
marčia gamina lazaniją, Saulius atsakingas už dažus
margučiams ir lauko kepsnius. 93-ejų močiutėlė (mano mama
Danguolė Dikšienė) piešia arba žaidžia su proanūkėmis. O ką gi
darau aš? Reikia pagalvoti... Būnu sąvaržėle, susegančia
lapus – visus savo šeimos narius.
– Ir klausimas, kurio nepaklausiau, o turite ką pasakyti.
– Tikrai turiu, ką pasakyti – BUNDAM!