Jei Seimas uždegs žalią šviesą tolesnei Seimo narių emigracijai į Konstitucinį Teismą (KT), netrukus jau penktadalis jo teisėjų bus dar visai neseniai įstatymus rengę ir priiminėję politikai. Gal ir tuos, dėl kurių kyla didesnė ar mažesnė konstitucinė velniava.

Klausyti Konstitucijos

Po audringo Vyriausybės sudarymo tebegaruojantis konstitucinis jovalas, sukėlęs nemenką sujudimą valdžiasklaidos garduose, atkreipęs net buvusių KT pirmininkų, supeikusių su Konstitucija prasilenkiantį jo ruošimo būdą, dėmesį, driekiasi politinio peizažo pažeme. Į viršų, į pačias lietuviško konstitucingumo aukštikalnes, kur įsikūręs KT, jo kvapas nepakyla, taigi ir nedrumsčia garbiųjų teisėjų, visiškai atsiribojusių nuo kasdienės politinės sumaišties, ramybės. Iš KT rūmų net didžiausios politinės įtampos metu, sijojant ir persijojant būsimų ministrų kandidatūras, vienus keičiant kitais, o jau paskirtus vėl varant lauk, nepasigirdo nė menkiausio kostelėjimo, mandagiai, bet aiškiai atkreipiančio sijotojų dėmesį: ei ten, apačioje! Neįsijauskit! Dabar, praėjus 33 metams po Konstitucijos priėmimo, kurios preambulėje skelbiama, kad Lietuva yra teisinė valstybė, visi įsitikino, kad šioje šalyje lig šiol neaišku, kaip pagal Konstituciją reikia formuoti Vyriausybę, nors tai daroma jau 20-ą kartą. Gyvenimo tikrovės pažeme sklindantis konstitucinio jovalo kvapas išduoda, kad vis dėlto kažko neturime – arba teisinės valstybės, arba Konstitucijos. Abejonių nekyla tik dėl KT teisėjų, prisiekusių ginti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką ir saugoti Konstitucijos viršenybę: kasmet jų darbui finansuoti atriekiama po beveik 3 mln. valstybės biudžeto asignavimų.

Viena vertus, tyla – gera byla: ar labai norisi, kad po perspėjančio kostelėjimo dėl sumakaluoto konstitucinio jovalo, net griežtai atsiribojus nuo viešų pastabų ar, neduok Dieve, patarimų, purvasklaida ūmai susidomėtų neatsargiai kostelėjusio odinės rankinės ar laikrodžio kaina, giminystės ryšiais, pikantiškomis 30 metų senumo istorijomis, kokio visuomenininko paskelbtais valstybės sienos kirtimo ar privačių vakarėlių įrašais, klasiokų prisiminimais, grupiokių išpažintimis? Kita vertus, KT teisėjo priesaikoje yra ir kiti svarbūs žodžiai, liepiantys paklusti tik Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Didysis lietuvių kalbos žodynas pateikia tokią veiksmažodžio „paklusti“ reikšmę – „paklausyti, pasidaryti klusniam“. Vadinasi, pirmiausia reikia klausytis Konstitucijos ir daryti taip, kaip ji pasakys. Būtent ji, o ne kas kitas.

Kokia sunki ši pareiga, gali įsitikinti kiekvienas: paprastai ant stalo ar lentynoje padėta Konstitucija užsispyrusiai tyli. Net ir tada, kai, visiškai atsiribojus nuo politinės ir kitos gyvenimiškos sumaišties, jos klausomasi ir dieną, ir naktį, rūpestingai pasidėjus po pagalve. Eksperimentiškai nustatyta, kad ji prabyla nebent išrinktiesiems, tad nėra ko šaipytis iš konstitucinės mistikos. Gali būti, kad Konstitucija prabyla tik sapne arba tik konstitucinių dvasių lūpomis. Ir tik tada, kai to labai reikia. Kam konkrečiai – valstybei, tautai, vienai ar kitai partijai, vienam ar kitam socialiniam luomui, vienam ar kitam asmeniui – įžiūrėti sunku: Temidė vis dar vaizduojama su raiščiu ant akių...

Teisėjas, kuris nematė bylos

Bėda viena nevaikšto: konstitucinių ginčų dėl Vyriausybės sudarymo fone ėmė skleistis dar vienas erzelis, trukdantis nešališkumo aukštybėse rymančiam KT abejingai stebėti žemišką sumaištį. Šįkart konstitucinė problema pasibeldė tiesiai į jo duris. Pasirodo, už jų stovi nuodėmingas konstitucinis geismas – nesulaikomas ir vis stiprėjantis politikų noras tapti KT nariais.

Atėjus laikui trečdaliu atnaujinti KT sudėtį ir 9 metų kadencijai paskirti tris naujus KT teisėjus, Respublikos prezidentas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas pateikė savo kandidatus – Vilniaus universiteto profesorių Haroldą Šinkūną ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją Artūrą Driuką. Politinės aistros užvirė dėl trečiojo – Seimo pirmininko pateiktos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko, Socialdemokratų partijos frakcijos nario Juliaus Sabatausko. Seimo opozicija tokį sprendimą pasmerkė kaip KT politizavimą ir diskreditavimą, nors vos prieš 2 metus KT teisėju paskyrus tuometinių valdančiųjų atstovą Stasį Šedbarą, taip pat vadovavusį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, ji nieko blogo dėl politiko katapultavimo tiesiai iš Seimo salės į KT rūmus nematė.

Opozicijos atstovai remiasi Konstitucija, kurioje nurodoma, jog kandidatai į KT teisėjus turi būti nepriekaištingos reputacijos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Buvęs teisėjas ir advokatas S.Šedbaras tokį stažą esą turi, o J.Sabatauskas, diplomuotas automatizuotų valdymo sistemų specialistas, 2002 m. neakivaizdiniu būdu baigęs Lietuvos teisės universiteto teisės ir valdymo studijas ir 2003 m. įgijęs teisės magistro laipsnį – ne. Tiesa, kaip visada Lietuvoje, yra vienas niuansas: į 1998 m. liepos 7 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintą teisinių pareigybių sąrašą įtrauktos ir Seimo nario pareigos. Taigi, remiantis šiuo nutarimu, J.Sabatauskas turi bent 25 metų darbo teisininku stažą, o tai formaliai neužkerta jam kelio dirbti KT.

Visgi Seimo opozicijos atstovų toks argumentas neįtikina. „Mes negalime palaikyti (J.Sabatausko kandidatūros, – red. past.), tai yra KT politizavimas ir diskreditavimas. Negali būti žmogus be praktinės darbo patirties, nebuvęs niekuo, išskyrus Seimo nariu. Tai žmogus, kuris nedirbęs, neturi jokios praktikos. Seimo nario darbas komitete – toli gražu ne tai, ko reikia. Net ne mokslininkas, jis bylos gyvenime nematęs“, – Eltai sakė Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas, partijos pirmininkas Saulius Skvernelis. Kritiškai apie J.Sabatausko kandidatūros pateikimą atsiliepė ir Liberalų sąjūdžio, politinės korupcijos byloje nuteistos partijos, lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen. „Ydinga praktika yra teikti aktyvius politikus. Šiuo atveju Seimo pirmininkas teikia savo bendrapartietį“, – sakė ji, pridūrusi, kad dėl J.Sabatausko asmeninių savybių, teisininko ir eksperto patirties jokių abejonių neturinti. Esą jo įdirbis ir patirtis yra akivaizdūs.

O Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas Jurgis Razma siūlo minėtą Vyriausybės nutarimą dėl teisinio darbo stažo apskųsti KT. „Vyriausybė yra patvirtinusi pareigybių sąrašą, kurias užimant pripažįstamas teisinio darbo stažas. Jame yra gana platus profesijų ratas, pavyzdžiui, Seimo nariai, ministrai, viceministrai. Tačiau konstitucinės teisės ekspertai pabrėžia: iš Konstitucijos išplaukia, kad teisinio darbo stažas galėtų būti pripažintas tik tuo atveju, jei žmogus užima tokią pareigybę, kuriai privalomai reikia teisininko išsilavinimo. Seimo nariui nereikia teisininko išsilavinimo“, – teigė J.Razma.

Kryptis ekosistemoje

Bandantys pažaboti teisėjais pasijutusių politikų geismą įsisupti į KT narių mantijas turbūt gerai supranta jo finansines, reputacines ir socialinio saugumo priežastis. Jos retkarčiais prasprūsta ir viešumoje, pavyzdžiui, kalbant apie įspūdingus KT narių atlyginimus. Bet kažin ar atkreipiamas dėmesys į dar vieną konstitucinio geismo šaltinį, apie kurį nė neužsimenama Konstitucijoje – mitybos grandinę. Ji, pasak mokslininkų, parodo kryptį, kuria mitybos ryšiais tarpusavyje susijusių organizmų ekosistemoje keliauja biomasė ir joje sukaupta energija.

Štai J.Sabatauskui praėjusioje Seimo kadencijoje darbuojantis Seimo pirmininko pavaduotoju, jo duktė Birutė Sabatauskaitė Seimo paskiriama Lygių galimybių kontroliere. Nepotizmas? Turėkite bent kiek gėdos – tik sutapimas! B.Sabatauskaitė vadovauti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai atėjo palikusi Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės pareigas. Jose ją pakeitė Jūratė Juškaitė, B.Sabatauskaitės gyvenimo draugė. Nepotizmas? Turėkite bent kiek gėdos – tik sutapimas!

Kadangi, kaip žinome iš geometrijos, per du skirtingus plokštumos taškus galima nubrėžti tik vieną tiesę, politinės mitybos mokesčių mokėtojų sąskaita trajektorija atrodo gana nuspėjama: J.Sabatauskui palikus Seimą ir išėjus į KT, kas galėtų uždrausti jo dukrai tapti Seimo nare, o jos antrajai pusei – Lygių galimybių kontroliere? Sakysite, gal Konstitucija? Nejuokaukite, gyvename teisinėje valstybėje, Konstitucijai visi esame lygūs. Brėžkime toliau: kai po 9 metų KT teisėjas J.Sabatauskas nusivilks KT teisėjo mantiją, už sąžiningą ir nesavanaudišką tarnybą Konstitucijos sargyboje galbūt gavęs aukštą valstybinį apdovanojimą, gyvenimas juk nesustos. Jį tęsia vaikai ir anūkai. Pagal euklidinės geometrijos dėsnius tiesės atkarpa iš Seimo turėtų pasiekti KT, o nuo Lygių galimybių kontrolierės kėdės – Seimo narės krėslą. Juk viskas pagal Konstituciją! Viskas pagal lygias galimybes! Tai kaip, pasakykite, tokios Konstitucijos nesaugoti, kaip jos neginti iki paskutinio atodūsio? Kad ir kaip būtų, visi priklausome tai pačiai politinei ekosistemai. Na, o mitybos grandinė – kiekvieno asmeninis reikalas: nekiškit čia nei Konstitucijos, nei KT...

„Seime tokių teisininkų pilna“

Politologas Kęstutis Masiulis, paklaustas, kokios galėtų būti politikų emigracijos iš Seimo į KT pasekmės, jei tokia praktika bus tęsiama ir toliau, atsakė nemanantis, kad tai yra labai gerai. „Žmogus, pabuvęs politiku, neišvengiamai įgauna tam tikrą dėmę ar žymę. Kur bebūtum, esi jau paženklintas, tau priskirtas kažkoks partinis ženklas, nors būdamas partijoje daugeliu klausimų galbūt buvai opozicijoje, formuodavai kitokią nuomonę. Tačiau tau vis tiek priskiriamas bendras partinis vardiklis. Antras dalykas – vis dėlto lyginti S.Šedbarą su J.Sabatausku nederėtų. Kaip bebūtų, pirmasis turėjo tai, kas vadinama teisininko praktika. Jis yra dirbęs ir teisėju, ir advokatu, ir dėstęs universitete. J.Sabatauskas tokios praktikos neturi. Jis neakivaizdžiai studijavo teisę ir valdymą mano fakultete, kai buvau dekanas Mykolo Romerio universitete. Šią studijų programą galėjo rinktis ir bazinio teisinio išsilavinimo neturintys žmonės. Gali būti, kad jis įgijo magistro laipsnį neturėdamas teisės bakalauro, tad jo žinios teisės srityje vis tiek paviršutiniškesnės. Žinoma, praktinių žinių jis turi daug, to niekas negali paneigti“, – sakė K.Masiulis.

Jo teigimu, kas dabar įlįs į to žmogaus vidų ir pasakys, ar jis kaip KT teisėjas visais atvejais bus nešališkas. „Ar jis nebeturės kažkokių politinių aspiracijų, kai reikės vertinti vieną ar kitą procesą? Juk politinių partijų atstovai taip pat neretai kreipiasi į KT, prašydami išaiškinimo. Dabar išeitų, kad jeigu esi konservatorius, tai gali eiti į KT pas S.Šedbarą, o jei socialdemokratas – pas J.Sabatauską. Prašykis kavos ir bandyk įtikinti vienų ar kitų argumentų pagrįstumu. Bet juk taip nedaroma! Su teisėjais taip nekalbama. Negerai, aišku, kad iš Seimo einama į KT. Yra tų teisininkų, niekam iš politikų nereikėtų taip daryti“, – svarstė pašnekovas.

K.Masiulis sakė, kad jam dėl J.Sabatausko kandidatūros kyla tik formalaus pobūdžio klausimas. „Ar galima įskaityti jo darbą Seime kaip teisinę praktiką? Jei galima, tai tegul eina. Jeigu negalima – o man atrodo, kad negalima, nes tada, žinote, ir aš esu teisininkas – jau kitas dalykas. Atsiprašau, Seime tokių teisininkų pilna. Bet mes iš tikrųjų nesame teisininkai, nors dalyvavome teisės aktų leidyboje. Bendrosios teisės požiūriu teisininko patirtį įgauni arba dirbdamas teisėju ar prokuroru, arba užsiimdamas advokato praktika. Retas kuris Seime – o į jį ateina žmonės iš įvairiausių sričių – turi tokios teisinės praktikos“, – pridūrė politologas.

Dažnai nuvažiuoja į lankas

Seimo Audito komiteto narys Artūras Zuokas, Centro dešinės sąjungos pirmininkas, priklausantis Mišriai Seimo narių grupei, sakė norintis atkreipti dėmesį į kelis dalykus. „Politikai pastaruoju metu buvo padaryti kažkokiais raupsuotaisiais, atstumtaisiais. Jie nebegali nei į mokyklą nueiti, nei į ugdymo įstaigos tarybą patekti, nei būti deleguoti į teismus ar pan. Manyčiau, kad tai nėra teisinga. Svarbu, kad žmogus turėtų kompetenciją, patirtį, autoritetą. Tad nematyčiau problemos dėl to, kad Seimo nariai taptų KT teisėjais. Tačiau tik su viena ir labai griežta sąlyga: būtina kompetencija, patirtis ir nešališkumas. Šiuo atveju, jei kalbėtume konkrečiai apie poną Sabatauską, tai jis šiuos reikalavimus tikrai atitinka.

Kita vertus, be jokios abejonės, negali būti taip, kad dabar KT arba bet kuriame kitame teisme pradėtų dominuoti politikai. Reikėtų sveiko balanso ar tylaus sprendimų priėmėjų sutarimo, kad tarp KT teisėjų negalėtų būti daugiau, nei, pavyzdžiui, trečdalis buvusių politikų. Dabar KT dažnai nuvažiuoja į labai plačias teorines lankas su savo sprendimais ir aiškinimais, kurie greičiausiai randasi iš gyvenimiškos patirties trūkumo. Politikų su gyvenimiška patirtimi, suprantančių, kas yra realus gyvenimas – juk su žmonėmis, rinkėjais politikai bendrauja daugiau, negu gana uždaram visuomenės sluoksniui priklausantys teisėjai – atsiradimas KT, manau, suteiktų jam daugiau naudos ir atsakingumo“, – sakė Seimo narys.

Paklaustas, ar visuomenės pasitikėjimo KT nesustiprintų išsamesnės žinios apie jo narių pažiūras ir vertybines nuostatas, kaip, tarkime, Jungtinėse Valstijose, kur gerai žinoma, kurie iš Aukščiausiojo Teismo teisėjų yra labiau konservatoriai, o kurie labiau liberalai, A.Zuokas atsakė, kad Lietuva, ko gero, per maža, kad galėtume veltis į ideologinius KT narių paskyrimus.

„Tai, kas vyksta Amerikoje, kai politikai varžosi dėl teisėjų, turinčių labai aiškias pažiūras ar tam tikras vertybes, norėdami, jog Aukščiausiajame Teisme susidarytų viena ar kita dauguma, mano manymu, ne visai teisinga ir netgi pavojinga. Juk tokiu būdu labai aiškiai būtų parodoma, kad teismų, ir ypač, mūsų atveju, KT sprendimai būtų grindžiami politine tuometinės daugumos valia. Vis dėlto norėčiau, kad mūsų teisėjai bylas spręstų griežtai pagal įstatymą, Konstitucijos raidę ir savo sąžinę. Manau, kad net ir tie, kurie į KT ateina iš politikos pasaulio, puikiai suvokia, kad į jų darbą KT bus žvelgiama per didinamąjį stiklą, todėl nagrinėdami bylas turės kaip įmanoma labiau atsiriboti nuo savo pažiūrų ir ideologinių nuostatų. Sakyčiau, šiuo požiūriu tai būtų net skaidriau, nei kitų KT teisėjų, kurių pažiūrų nežinome ir jų net nepažįstame, atveju“, – pridūrė A.Zuokas.

Sugebėjo pasiimti daugiau, nei įsivaizdavo

„Ką gi, jau turime tradiciją“, – konstatavo psichologas, psichoterapeutas, buvęs Seimo narys profesorius Gediminas Navaitis, paprašytas pasidalinti mintimis, kas, jo manymu, taip traukia politikus į KT, nes įkandin S.Šedbaro tiesiai iš Seimo į KT posėdžių salę nusitaikė ir J.Sabatauskas.

„Ką galėčiau apie tai pasakyti? Nuolat atsiranda klausimų, kuriuos oponentai bando aiškinti Konstitucija, tiksliau, taip, kaip jie ją supranta. Lygiai taip pat išlenda ir tam tikros problemos, kurios turėtų būti iš anksto aptartos, pavyzdžiui, KT sudarymas. Mintyse galime tarsi švarką pasimatuoti įvairius variantus. Tarkime, teiginį, kad KT teisėju gali būti tiktai buvęs Seimo narys, sugretinti su kitu: kad KT nariu negali būti žmogus, prieš tai dirbęs Seime. Manau, kad dėl abiejų teiginių būtų galima diskutuoti, rastume argumentų ir už vieną, ir už kitą, bet įžvelgiu dar didesnę problemą – gyvename su šia Konstitucija jau 33 metus, ir vis iškyla tie patys klausimai. Nenorėčiau jų atmesti sakydamas, kad turime viską greitai užbaigti, nes gyvename demokratinėje sistemoje, kur visą laiką vyksta stumdymasis, konkurencija tarp įvairių valdžios atšakų ir atskirų institucijų – kuri sugebės paimti daugiau valdžios, kuri įgis daugiau galios ir įtakos. Prisiminkime prezidentės Dalios Grybauskaitės laikais atsiradusį sprendimą, kad į Europos Vadovų Tarybą važinės prezidentė, o ne premjeras“, – sakė G.Navaitis.

Pasak profesoriaus, ir su KT yra atsitikęs toks pat dalykas. „Jis paėmė tiek galios, kiek patys Konstitucijos kūrėjai net neįsivaizdavo. Tai prasidėjo labai seniai, kai KT paskelbė, kad aiškina Konstituciją teisiškai – labai gerai, tam jis ir sukurtas – bei istoriškai – galima padiskutuoti, ar tai yra mokslo institucija, kuri nagrinėja istoriją, bet tebūnie. Bet buvo pasakyta ir dar daugiau: kad jis aiškina Konstituciją tikslingumo prasme. O va čia jau atsiranda „valstybės perversmo“ galimybė. Įsivaizduokite: susėda 9 žmonės, pasvarsto ir nutaria, kad, tarkime, skelbti Lietuvos nepriklausomybę buvo netikslinga. Jie kaip ir priskyrė sau tokią teisę. Visi puikiai suprantame, kad jie to nedarys. Tačiau diskutavimas apie tikslingumą – pavyzdys, kad KT sugebėjo pasiimti daugiau galių, negu turbūt buvo projektuojama. Todėl turime ir daugiau visuomenės abejones sukėlusių sprendimų, pavyzdžiui, ar teismas gali registruoti tos pačios lyties žmonių... net nežinau, ką – ar santuoką, ar sugyvenimą, ar šeimą, ar bendrą buvimą, nes įstatymiškai tai kol kas neapibrėžta.

Jei KT įpareigotų Seimą užbaigti Civilinio proceso kodekso tvarkymą, dar būtų suprantama, bet pačiam priiminėti sprendimus už įstatymų leidžiamąją valdžią... Suprantu, kad teisininkai puls tai neigti, bet noriu atkreipti dėmesį, kad dėl to sprendimo galima diskutuoti. Vėl matome pavyzdį, kai demokratinėje visuomenėje kažkas vis plečia savo galias. Ir jeigu per daug jas išplės, išsikreips ir pats demokratijos principas. Deja, mūsų krašte, man regis, nuolat pamirštama, kad prezidentūra, Vyriausybė, Seimas, KT ir kitos valstybės institucijos privalo vykdyti suvereno, t.y. tautos, mūsų su jumis, valią. Tačiau jos labai dažnai reikalus sprendžia pagal savo institucijos arba kažkokios grupės interesus“, – pridūrė G.Navaitis.

„Atsiras daugiau neteisingumo pačiame KT“

Demokratų frakcijai „Vardan Lietuvos“ priklausanti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narė Agnė Širinskienė, paklausta, kaip atrodytų, jei KT teisėju paskyrus J.Sabatauską, daugiau nei penktadalį KT sudarytų buvę politikai, atsakė blogai vertinusi ir S.Šedbaro paskyrimą, ir J.Sabatausko teikimą į KT.

„Aišku, S.Šedbaro paskyrimas bent jau nekėlė klausimų dėl išsilavinimo ir darbo patirties. J.Sabatausko situacija problemiška ne tik dėl to, kad jis be jokio „atšalimo“ laikotarpio šoka iš politikų į tą tribūną, kur vertins politikų darbą ir jų projektus, bet ir dėl jo kaip teisininko darbo patirties. Jos tikrai nepakanka eilinio teisėjo kvalifikacijai, bet kyla klausimas, ar KT nariui neturėtų būti taikomi dar griežtesni reikalavimai. Šiuo atveju matome ne tik bandymą galutinai politizuoti KT, bet ir pasiųsti į jį žmogų, kuris galimai neatitinka ir kvalifikacinių reikalavimų“, – sakė A.Širinskienė.

Jos manymu, ir pats J.Sabatauskas, stebėdamas S.Šedbaro darbą KT, mato, kad jis turi nuolat nusišalinti nuo bylų nagrinėjimo. „Jau vien aš žinau apie tris tokius nusišalinimus šiais metais. Kiek tenka kalbėti su teisėjais, tai jie jau užkulisiuose bruzda, kad atlyginimas visiems yra vienodas, bet darbo, kai nusišalini, yra mažiau. Nusišalinusio teisėjo darbo krūvis būna perskirstomas kitiems, tai pagalvokit, kas bus, kai atsiras dar vienas toks, kuriam nuolat teks nusišalinti. Kitų kolegų teisėjų krūvis dar labiau išaugs, bet atlyginimai dėl to jiems nepadidės, o S.Šedbarui su J.Sabatausku nesumažės. Atsiras daug neteisingumo ir pačiame KT, jau nekalbu apie tai, kad iškils dar didesnė objektyvumo problema: akivaizdu, kad opozicija rašys skundus dėl socialdemokratų, gal patys socialdemokratai dėl kažko kreipsis, ir žmogus, nors jau sustabdęs savo veiklą partijoje, bet dar vakar buvęs tarp partijos bičiulių, turės vertinti jų kreipimusis į KT“, – pabrėžė Seimo narė.

Ji priminė, kad Europos Komisija jau porą kartų yra rašiusi Lietuvai dėl S.Šedbaro, pabrėždama, kad situacija, kai politikai be „atšalimo“ gali tapti KT teisėjais, prieštarauja teisinės valstybės principui. „Dabar, panašu, kad ir J.Sabatauskas eina tuo pačiu keliu, ir sunkiai įsivaizduoju, kaip atrodysime Europos Komisijos akyse, kai iš devynių KT teisėjų jau du bus aktyvūs politikai“, – sakė A.Širinskienė.