Šiemet ankstyvas „Kino pavasaris“ vyksta neramiame kino renginių kontekste, tačiau pavyko parinkti gana įdomią programą, filmus, kurie jau pelnė pripažinimą. Jo atidaryme rodytas filmas „Interesų zona“ pelnė „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią užsienio filmą. O režisierius Jonathan Glazer atsiimdamas statulėlę pasakė kalbą, kuri sukėlė tikrą skandalą.

Skandalas užgožė emocijas

Kovo 10 dieną Los Andžele 96 kartą buvo padalintos prestižinės „Oskarų“ statulėlės. Šiemet be jokių siurprizų jas gavo iš anskto lengvai nuspėjami favoritai. Geriausiu JAV filmu pripažintas Christopher Nolan „Openhaimeris“ (buvo nominuotas 13 kategorijų, laimėjo 7-iose, tarp jų – Geriausio filmo, Geriausio režisieriaus, Geriausio pagrindinio aktoriaus). Taip pat ne kartą pasižymėjo Lietuvoje rodyti „Prasti reikalai“ („Poor Things“). Geriausiu užsienio filmu pripažinta J.Glazer „Interesų zona“. Mano taip pat dažnai pristatyta ir įtraukta į geriausių 2023 metų kino kūrinių sąrašą.

Kaip tik nesistengė ceremonijos organizatoriai, kad žiūrovams būtų smagu žiūrėti! Ryanas Goslingas susilaukė plojimų už dainą drauge su legendiniu muzikantu Slash. Labai populiari Billie Eilish sugraudino. Andrea Bocelli duetu su savo sūnumi Matteo atliko dainą „Laikas pasakyti sudie“. Jos metu buvo pagerbti anapilin per praėjusius metus išėję kinematografininkai.

Džiugias nuotaikas kėlė imtynių ir veiksmo filmų žvaigždė John Cena. Jis į sceną išėjo visiškai nuogas, tik intymias vietas pridengęs lentele „Drabužių dizainas“. Ir su įkvėpimu pradėjo pasakoti salei, kad drabužiai, jų kūrėjai yra labai svarbūs. Kaip nepritarsi?

Visos šios pramogos nublanko prieš skandalą, kuris ištiko apdovanojant geriausią užsienio filmą. Britų režisierius J.Glazer atsiėmė statulėlę už „Interesų zoną“ ir pasakė audringą kalbą, kuri pasmerkė Izraelio puolimus Gazoje. Jis pasakė, kad tie, kurie buvo holokausto aukomis, dabar patys vykdo kitos tautos genocidą. Taip sulygino žydus su naciais, apie kuriuos pasakoja „Interesų zona“. Įdomiausia, kad pats J.Glazer yra žydų kilmės. Jo kalbą savo parašais patvirtino kaip manifestą dar 450 žydų kinematografininkų, dirbančių Holivude.

Šis skandalas dabar įgauna dar didesnį lavinos efektą. Jis atspindi pasidalijimą visame pasaulyje. Vieni palaiko Izraelio teisę kovoti prieš Palestinos teroristus jų teritorijoje iki neginčijamos pergalės, kiti smerkia agresiją Gazoje ir palaiko Palestinos teises.

Amžinas konfliktas ir kinas

Kine, ypač Holivude, dirba labai daug žydų kinematografininkų. Jie pasipiktinę ir dabar skelbia „Cancel Culture“ akcijas tiems, kurie juos įžeidinėja. Kita vertus, kinas ir apkskritai menas visada pasirenka kairuoliškus nukrypimus. XX amžiuje pasaulis dalijosi į fašizmą ir komunizmą. Kino žmonės iš dviejų nesveikų dalių mieliau krypo į komunistų partijas. Dabar vėl populiarios kairiųjų radikalų idėjos užjausti visus vargstančius, kenčiančius. Tokia jau menininkų prigimtis. Jie dažnai naiviai palaiko Afrikos migrantus, Palestinos civilių raudas, bedarbius ir smerkia bet kokį smurtą, karinę jėgą, nesigilindami į loginius politinius aiškinimus.

Šiandien pasidalinimas itin smarkus, nes kariniai konfliktai plečiasi ir aistros verda. Taip atsitiko, kad šiemet Lietuvos didžiausias kino festivalis „Kino pavasaris“ atsidarė gana anksti ir jis iškart perėmė visas kino pasaulio madas. Šiemet „Kino pavasarį“ atidarė J.Glazer „Interesų zona“. Visai nelinksmas filmas atidarymui, bet atspindintis nuotaikas dabartiniame kinematografininkų gyvenime.

Britų režisierius J.Glazer atsiėmė statulėlę už „Interesų zoną“ ir pasakė audringą kalbą, kuri pasmerkė Izraelio puolimus Gazoje. Jis pasakė, kad tie, kurie buvo holokausto aukomis, dabar patys vykdo kitos tautos genocidą. Taip sulygino žydus su naciais, apie kuriuos pasakoja „Interesų zona“.

Praėjusių metų pabaiga jau varė daug baimių kino festivalių organizatoriams. Roterdamo festivalyje Palestinos rėmėjai kėlė daug triukšmo. 2024 metų Berlyno festivalyje nepavyko išlaikyti neutralios nuotaikos ir Vokietijos sostinėje labai aiškiai dominavo juoda, balta, žalia ir raudona Palestinos vėliavos spalvos. Kino festivaliai stengiasi nevaržyti menininkų laisvės, bet patys savaime turi užtikrinti neutralumą politikai. Kino kritikai pastebi, kad dabar to užtikrinti nepavyksta ir nenorom festivaliuose pakvimpa ne tik kairuoliškos, bet ir antisemitinės nuotaikos. Tam labiausiai jautrūs yra žydų kilmės žmonės, kurių, kaip minėjau, kino pasaulyje nestinga.

Kapitonai ir žalia siena

Tokiame neramiame kontekste vyksta ankstyvas „Kino pavasaris“ šiemet. Jam pavyko surinkti įdomų repertuarą ir atspindėti pasaulio nuotaikas. Mes gyvename toli nuo Izraelio, bet arti Rusijos ir Ukrainos karo, susiduriame su pabėgėlių krizėmis. Italija seniai sprendžia Afrikos migrantų problemas. Galime suprasti italų rūpestį dėl svetimšalių, bet jų menininkai tradiciškai užima užuojautos pusę. Patyręs vizualistas Matteo Garrone, mums žinomas filmu apie Neapolio mafiją (Gomorra) šiemet rodo dar vieną apmąstymą apie afrikiečių kelionę į geresnį pasaulį.

Du jauni senegaliečiai Sedu ir Musa su pavogtais pasais leidžiasi į pavojingą homerišką odisėją. Jų brolystė išbandoma išdavysčių ir nevilties pinklėse. M.Garrone filmas buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio tarptautinio filmo kategorijoje. Venecijos kino festivalyje pernai pelnė „Sidabrinį liūtą“ už geriausią režisūrą. Filme vaidina daug neprofesionalių aktorių, tarp kurių – 17-metis Seydou Sarr, kuris buvo apdovanotas geriausio jaunojo aktoriaus prizu. Nors filmas kalba apie tradicines migrantų problemas, jo kino kalba dvelkia Homero epo ir magiško realizmo grožiu. Jį galima pajusti tik dideliame kino teatro ekrane.

Mes jautresni migrantams iš Sirijos, arabų šalių, kuriuos iki mūsų dirbtinai atgabeno Lukašenkos režimas. Lietuvos ir Lenkijos pasieniečiai pasirinko mums patogiausią „apgręžimo politiką“. Negaliu pasakyti, kad jai nepritariu. Lenkų režisierė Agnieszka Holland sukūrė filmą „Žalia siena“, kuriame realistiškai rodoma, kas slypi už šių skeptiškų frazių. Ką išgyvena žmonės, patekę į žmonių prekybos pinkles. Stumdomi tarp Baltarusijos ir Lenkijos pareigūnų.

Prisipažįstu, kad nesu kairiųjų aktyvistų gerbėjas, todėl A.Holland filmas mane erzina dvigubai. Ji rodo istoriją iš trijų skirtingų perspektyvų: iš aktyvistų pusės, migrantų žvilgsnio ir pasieniečių patirties. Lietuviai neabejingi šitai temai, garsiai diskutuoja. Manau, kad režisierė to ir siekė. Suerzinti, atkreipti dėmesį, skatinti diskutuoti. Jai tikrai pavyko, nes „Kino pavasario“ kavinėse apie jį kalbama labai daug.

Trilerių žavesys

Šalia reklamuojamų filmų „Interesų zona“, „Žalia siena“, italų „Aš čia kapitonas“, prancūzų teismo dramos „Kryčio anatomija“, gausioje „Kino pavasario“ programoje nemažai populiarių žanrų. Festivalinio kino kūrėjai visame pasaulyje supranta, kad aktualias temas reikia įvilkti į maloniai žiūrimą įtampą, trileriui būdingą saspensą. Kitaip festivalio maratone žiūrovai užmigs. Ką jau kalbėti apie akredituotus žurnalistus, kurie per dieną pamato 4–5 filmus. Todėl „Kino pavasaryje“ daug tiesioginių trilerių.

Prancūzų meistras Xavier Legrand meistriškai prikausto dėmesį paslaptimi Kanadoje sukurtu filmu „Įpėdinis“. Iki šiol jis mums buvo žinomas filmu apie smurtaujantį tėvą filme „Sūnaus globa“. Gelbėtis nuo smurto turi mergina iš ukrainietės Anos Buriačkovos filmo „Visada–visada“. Ją persekioja nusikaltėlių grupuotėje esantis buvęs gerbėjas. Ji keičia mokyklą, randa naujų draugų, bet jaunimo flirtą, romantiškus vakarėlius buvusio smurtautojo šešėlis pasiekia ir čia.

Turkų režisieriaus Nehir Tuna filmas „Internatas“ žavi paauglių draugyste, pokštais ir stipriu konfliktu tarp religinio fanatizmo, tėvų įtakos ir vakarietiškų malonumų pasaulio. Ši pasirinkimo dilema išsivysto irgi į trileriui būdingus nuotykius ir aistras.

Žiūrovams patinka danų režisieriaus Gustavo Moller trileris „Kalėjimo prižiūrėtoja“. Man jis pasirodė pernelyg aiškiai nukopijuotas nuo belgų brolių Dardenų legendinio filmo „Sūnus“ (2002). Taip aiškiai, kad po seanso pasitikslinau abiejų filmų titrus. Galvojau, gal sąmoningas perdirbinys, bet tokių duomenų neradau. Tuomet parašiau brolių Dardenų agentūrai rekomendaciją paprašyti iš danų pinigų už filmo „Sūnus“ autorines teises. Gal mane pavaišins kava už tai. Festivaliuose būna ir taip.