Kone mėnesį po Seimo rinkimų TV kanaluose ir naujienų portaluose nesiliaujantis triukšmas, kad Lietuva išsirinko ne tuos, vis kartojami kaltinimai politinėmis išdavystėmis, gąsdinimai dėl baisių koalicijos sudarymo pasekmių santykiams su Vakarais, prie Seimo pradėtas protesto demonstracijų muilo serialas išduoda, kad kažkas čia ne taip. Akivaizdu: kažkas kažko bijo, ir ne juokais.

Konstitucinė dauguma ir politinė savijauta

Galbūt šią mįslę įminti padėtų klasikinis detektyviniuose romanuose minimas būdas: nusikaltimą tiriantys pareigūnai paprastai iškart svarsto, kam tai naudinga. Kas turėjo motyvą? Ir kas galėjo ryžtis pasinaudoti situacija? Matyt, remiantis panašia logika reikėtų pradėti narplioti ir šį politinį detektyvą ar galvosūkį: dėl ko visas tas triukšmas žiniasklaidoje ir po Seimo langais? Juk rinkimų rezultatai jau patvirtinti, panašu, kad jų panaikinti nebebandys nei Konstitucinis Teismas, nei Vokietijos Bundestagas, nei Amerikos žydų kongresas. Seimo traukinys jau išvažiavo iš rinkimų perono, įsisodinęs 141 keleivį, ir kasdien juda vis toliau.

Jau suformuota centro kairės politinių jėgų Seimo dauguma, kurią sudaro 86 Seimo nariai. Pasirašyta trijų partijų koalicinė sutartis. Išrinktas Seimo pirmininkas, beje, žymiai didesne balsų persvara, nei jų yra valdančiojoje koalicijoje. Suformuota Seimo vadovybė. Papildomas 21 balsas už Saulių Skvernelį gali reikšti, kad tam tikrais atvejais valdantieji naujajame Seime gali tikėtis dar didesnės paramos, nei dabar jų turima vadinamoji konstitucinė dauguma. Ją privalo sudaryti ne mažiau nei trys penktadaliai visų Seimo narių, t.y. daugiau nei 85. Tokia Seimo dauguma gali keisti konstitucinius Lietuvos įstatymus, kuriuos Respublikos Prezidentas ne gali, o privalo pasirašyti ne vėliau kaip per 3 dienas. Konstitucinė dauguma apkaltos proceso tvarka gali pašalinti iš pareigų aukščiausius teisėjus, Seimo narius ir net patį prezidentą, jeigu jie šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužė priesaiką. Jei prezidentas Konstitucijoje numatytais atvejais skelbia pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas trimis penktadaliais visų Seimo narių balsų savo ruožtu gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus.

Ir tai – tik dalis Konstitucijoje numatytų Seimo konstitucinės daugumos teisinių ir politinių galimybių scenarijų, kurių įgyvendinimas gali atnešti esminių permainų valstybės ir visuomenės gyvenime. Apie kai kurias iš jų buvo kalbama Seimo rinkimus laimėjusių centro kairės partijų rinkimų programose, už kurias balsavo įspūdinga į rinkimus atėjusių Lietuvos piliečių dauguma. Tačiau, atrodo, teorinės naujosios Seimo daugumos konstitucinės galimybės kai ką baimina nepalyginamai labiau, nei socialdemokratų, „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušros“ rinkėjams duotų pažadų įgyvendinimas. Reikia sutikti: šia prasme yra dėl ko, švelniai tariant, nerimauti ir rinkėjų nuo valdžios svertų patrauktiems buvusiems valdantiesiems, ir galimai juos aptarnavusiam politiniam substratui – valstybės institucijų ir valstybės įmonių vadovams, teisininkams su aukštais antpečiais, viešųjų ryšių fabrikantams, dvaro propagandistams bei žiniasklaidininkams ir visiems kitiems, kuriuos vienija ne tik finansiniai srautai iš valstybės biudžeto, bet ir, svarbiausia, lojalumas partijai bei šeimai. O tai reiškia, kad ir Lietuvai, kaip jau kelis dešimtmečius stengiamasi įtikinėti.

Galima įtarti, kad stipri Seimo dauguma gali šiek tiek pakeisti ir politinę prezidento savijautą. Nors ši kadencija jam paskutinė ir nebereikia galvoti apie rinkimus, vis dėlto perspektyva, kad jis ir toliau kalbės Lietuvos žmonėms apie gerovės valstybę, o tuo pat metu Seimo valdančioji dauguma ir jos sudaryta Vyriausybė stiprins ją konkrečiais darbais, neturėtų atrodyti įkvepianti.

„Kas kalba, lai kalba, o mes važiuojam“, – moko liaudies patarlė. Turbūt nereikėtų pamiršti ir psichologinių niuansų, kurie, nors viešumoje griežtai neigiami, vis dėlto politinio veikimo lauke atlieka gana svarbų vaidmenį. Politikos žiūrovai savo akimis 4 metus stebėjo, kaip ne tik psichologinę savijautą, bet ir, ko gero, valstybės politiką veikė Gabrieliaus Landsbergio, Ingridos Šimonytės ir Gitano Nausėdos tarpusavio santykiai. Kaip tie santykiai atrodys dabar, kai prie parlamentinės valstybės Seimo vairo stojo buvęs G.Nausėdos konkurentas prezidento rinkimuose S.Skvernelis – patyręs, ryžtingas, mindžiukuoti nelinkęs politikas, už kurio nugaros susitelkusi konstitucinė Seimo dauguma? Kaip susiklostys šalies vadovo santykiai ir su naujuoju premjeru Gintautu Palucku, kuris, matyt, turėjo rimtų motyvų burti kuo stipresnę Seimo daugumą, nekreipdamas dėmesio į prezidentūros bauginimus dėl neva antisemitinės „Nemuno aušros“? Kažin, ar ilgai G.Paluckas, ypač jei ateityje planuotų iš nacionalinės politikos orbitos peršokti į dar aukštesnę, europinę, taikstysis su prezidento noru visais klausimais atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje? Dėl to paties nuo pat kadencijos pradžios su prezidentu nuožmiai grūmėsi konservatoriai, reikalavę dalytis atsakomybe su premjere I.Šimonyte. Prezidentas laimėjo, bet konservatoriai ir liberalai buvusiame Seime turėjo tik nedidelę daugumą. O dabar socialdemokratai su koalicijos partneriais turi konstitucinę. Jeigu vėl iškiltų premjero ir prezidento ginčas dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje, ir politiškai susitarti nepavyktų, tikėtina, kad naujoji Seimo dauguma rastų būdą įtikinti prezidentą dalytis įgaliojimais.

Kam reikia perteklinės koalicijos?

Paklaustas, ar kaip galima didesnė Seimo dauguma valstybei yra politinis privalumas, ypač geopolitiškai neramiais laikais, kai valdžia turi būti stipri ir stabili, ar veikiau galimas pavojus konstitucingumui, politologas Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto ir Generolo Jono Žemaičio karo akademijos profesorius, atsakė, kad apie konstitucinę daugumą Seime galima kalbėti tik kaip apie tam tikrą mandatų skaičių.

„Ji nėra susijusi su kokiais nors planais Konstitucijos atžvilgiu. Apie Konstitucijos keitimą niekas nėra kalbėjęs – nei anksčiau kas nors iš buvusių valdančiųjų, nei šios Seimo rinkimų kampanijos metu. Tai pirmas dalykas. Antras – ši koalicija, politikos mokslininkų vertinimu, yra perteklinė, t.y. ji yra didesnė, nei paprastoji Seimo dauguma, kuriai būtina turėti daugiau kaip 50 proc. visų Seimo narių balsų bei vieną papildomą. Kodėl kuriamos tokios perteklinės koalicijos? Todėl, kad koalicija turėtų didesnių galimybių būti stabili ir išsilaikyti visą 4 metų kadenciją. Jeigu, tarkime, vienas iš mažesniųjų partnerių pasitrauktų, pavyzdžiui, tą padarytų Demokratų sąjunga, tai formaliai valdantieji vis tiek turėtų 72 balsus, ir ta koalicinė Vyriausybė išsilaikytų“, – paaiškino politologas.

M.Jurkyno teigimu, noras sudaryti didžiąją koaliciją remiasi siekiu padaryti taip, kad ji išliktų. „Jeigu kartais būtų norėta sulaukti mažiau kritikos ir triukšmo, kurį ypač kelia opozicija – o tai yra jos demokratinė teisė – tai gal būtų pasinaudota galimybe socialdemokratams sudaryti koaliciją su demokratais ir „valstiečiais“. Ji opozicijos būtų buvusi sutikta tyliau. Bet tokiu atveju būtų susidurta su tam tikra nežinomybe. „Valstiečių“ Seime tik 8, 2 iš jų priklauso Igno Vėgėlės komandai. Ir jeigu jie politiškai nesutartų su „valstiečių“ atstovais, tai jų liktų tik 6, taigi, jie vieni patys net savo frakcijos negalėtų sudaryti. Žinoma, šiuo atveju galėtų būti suteikta partinė parama, bet tokia Seimo dauguma būtų nedidelė, ir bet kurio partnerio pasitraukimas jau reikštų, kad daugumos nebelieka. Taigi, kaip sakiau, triukšmo būtų mažiau, stabilumo – irgi, ir tada opozicija gautų jau kitokių galimybių bandyti paveikti valdančiųjų sprendimus. Todėl po šių Seimo rinkimų buvo sudaryta stabilioji dauguma. Nors ir bus susidurta su politiniu triukšmu, matyt, tikimasi, kad jis nuslops, pasimirš ir dėmesys toliau bus kreipiamas į tai, ką daro arba ko nedaro valdančioji dauguma“, – sakė profesorius.

Anot jo, perteklinė koalicija yra privalumas tik dėl to, kad turint pakankamai balsų Seime galima priimti įstatymus, suderintus koalicinėje taryboje, kuri kaip funkcionuojanti institucija praėjusioje kadencijoje, daugumoje esant konservatoriams, „Laisvės“ partijai ir Liberalų sąjūdžiui, praktiškai neegzistavo.

„Konservatoriai primesdavo savo politinę valią beveik nesitarę su mažesniaisiais partneriais, šitaip nuolat juos politiškai žemindavo. Naujoji koalicija, matyt, turės daugiau galimybių vykdyti koalicijos sutartyje užfiksuotą kairiąją ekonominę programą, teikti daugiau viešųjų paslaugų Lietuvos piliečiams, kurti didesnę mokestinę bazę, įvesti didesnį mokesčių progresyvumą. Šiuo atveju yra daugiau garantijų, kad tai bus įgyvendinta, nes valdančiajai daugumai pakaktų balsų reikiamiems įstatymams priimti. O kai koalicija maža ir trapi, mažesnieji partneriai kartais gali derėtis ir atskiesti pasiūlymus. Teoriškai mažesnieji partneriai gali naudotis ir šantažo galimybe. Tiesa, iki šiol nebuvo nutikę, kad mažesnieji pasitrauktų iš koalicijos“, – pridūrė pašnekovas.

M.Jurkynas priminė vienintelį atvejį, kai Lietuvoje buvo sudaryta perteklinė koalicija. „Taip nutiko 2012 metais, ją sudarė 4 partijos – socialdemokratai, „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Bet po dviejų metų Lietuvos lenkų rinkimų akcija buvo iš koalicijos pašalinta dėl konfliktų su premjeru. Jai pasitraukus Seime vis tiek liko solidi dauguma, kuri galėjo priiminėti įstatymus. Todėl manau, kad solidžios daugumos formavimas – noro, kad, visų pirma, išliktų politiškai nesugriuvusi Vyriausybė ir, antra, kad būtų įgyvendinti duoti rinkiminiai pažadai, išraiška“, – teigė profesorius.

„Aritmetinė dauguma nėra svarbu“

Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, sakė manantis, kad po šių rinkimų susidariusi perteklinė Seimo dauguma parlamento darbui yra naudinga. „Dauguma be didesnių trukdymų daro tai, ką yra užsibrėžusi. Daro, pridaro, o po 4 metų mes juos už tai išbalsuojame arba vėl išrenkame. Rinkėjai įvertins. Bet šiuo atveju apie tvirtą daugumą Seime nedrįsčiau kalbėti, nes S.Skvernelis „išdūrė“ socialdemokratus. Socialdemokratai to nepamirš. Dalis jų nepatenkinti koalicija su „Nemuno aušra“. Aš irgi manau, kad buvo padaryta klaida. Socialdemokratai apsidirbo, bet čia jų problemos. Aišku, gaila, kad jie dabar taip pakilo, laimėjo gerą daugumą, o pradeda darbą nuo tokių dalykų. Remigijus Žemaitaitis – tamsi figūra, man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad jam kažkas užsakė tokį elgesį. Jis tikrai nekvailas, jis – išsilavinęs teisininkas, todėl nesuprantama, kaip gali tokius vėjus šnekėti. Dėl to man kyla tam tikrų įtarimų. Jis politinę karjerą pradėjo su Rolandu Paksu, o šis tam tikra prasme buvo susijęs su Rusija. Taigi, kaip sako Vytautas Landsbergis, kas galėtų paneigti?... Gal jam buvo duota užduotis sukelti chaosą? Bet tai tik mano įtarimai, kylantys, kaip sakoma, iš sapnų“, – svarstė politologas.

V.Dumbliausko teigimu, socialdemokratams pritrūko išminties. „Aritmetinė dauguma nėra svarbu. Jiems būtų demokratų ir „valstiečių“ pakakę, būtų dar prisivilioję lenkus, dar pavienius kokius. Bet S.Skvernelis užsispyrė, kad neis su „valstiečiais“. Matyt, neleido ambicijos. Tačiau socdemai galėjo sužaisti ir kitaip – pagąsdinti S.Skvernelį, kad apsieis be jo, kad paims „valstiečius“ ir „Nemuno aušrą“. Todėl man atrodo, jog G.Paluckas buvo apgautas. Jis galbūt kietas kaip verslininkas, bet ne kaip politikas. Todėl, manau, socdemai padarė klaidą, padarydami jį lyderiu. Juk jis jau faktinis partijos lyderis, Vilija Blinkevičiūtė traukiasi į šešėlį. Panašu, kad ji išvis gali atsistatydinti iš partijos pirmininkės pareigų. Tačiau prisiminkime, kad pirmininkaujant G.Paluckui socialdemokratai buvo duobėje! Visiškoje! Negi jie tą pamiršo? Taigi, pirmoji socialdemokratų klaida – kad į premjerus delegavo G.Palucką, o antroji – kad R.Žemaitaitis jiems gali bet kada iškrėsti kiaulystę. Taip, yra galimybė, kad dėl dabar vykstančio teismo proceso jis gali būti priverstas pasitraukti iš Seimo. Nežinau, kiek ji reali, bet manau, kad visi norėtų jo atsikratyti – ir konservatoriai, ir socdemai. Gali būti, kad vieningai nubalsavę atims iš jo Seimo nario mandatą. Ir tai galėtų būti išeitis. Juk visai prie mūsų – karas. Rusai prieš mus pradeda hibridines atakas, ima jaukti sąmonę, trikdyti visuomenę, kelti chaosą. Tikrai ne iš kvailumo jis ėmė erzinti žydus, kad Lietuva pasaulyje būtų smerkiama. Tai buvo daroma sąmoningai“, – sakė politologas.

Paklaustas, jei dėl teisinių priežasčių R.Žemaitaičiui būtų suvaržytos galimybės veikti Seime, ką toks pasikeitimas reikštų valdančiajai daugumai, V.Dumbliauskas atsakė, kad jei „Nemuno aušros“ lyderis visgi būtų nuteistas, „Nemuno aušros“ frakcijos Seime beveik neliktų.

„Ją išsidalintų kiti. Dalį persiviliotų socialdemokratai, galbūt dalį – „Vardan Lietuvos“. Juk „Nemuno aušros“ nariai supranta, kad be R.Žemaitaičio jie yra niekas, visiškas politinis nulis. Frakcija turbūt išliktų, nes žmonės laikytųsi už postų, bet sumažėtų gal net perpus. Taigi, manau, be R.Žemaitaičio Seime viskas išsispręstų, ta partija po truputį numirtų. Juk ir šiaip ji panaši į vienkartinį indą: po 4 metų jos neliks net ir tuo atveju, jeigu R.Žemaitaitis būtų Seime. Žmonės pamatys, kad gavę valdžią vis dėlto nieko padaryti nesugeba. Jam reikia duoti valdžią, paskirti ministru, geriausia – sveikatos apsaugos, ir iškart paaiškės, kad jis nieko negali“, – teigė V.Dumbliauskas.

Koalicija gali dar padidėti?

Seimo narys Dainius Gaižauskas, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys, svarstydamas apie tai, kas bijo stiprios naujojo Seimo daugumos, atkreipė dėmesį, kad toks žodis jam atrodo per stiprus.

„Nedrįsčiau sakyti, kad bijo, tai gal per drąsu. Bet sutikčiau su tuo, kad turbūt jaučia nerimą. Vis dėlto ateina centro kairės politinė jėga. Ir daugiausia nerimo ji turėtų kelti konservatoriams, kitoms liberalioms politinėms jėgoms ir visam pilkajam jų rėmėjų sluoksniui, kurį jie spėjo suformuoti prieš pasitraukdami iš valdžios. Turiu mintyje jėgos struktūras. Matėme vadovų pasikeitimą policijoje anksčiau laiko, kitus paskyrimus. Esmė ta, kad tokių bandymų buvo ir anksčiau: pasinaudojant Seimo laikinąja tyrimo komisija norėta patraukti šalin ir Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovą, ir Valstybės saugumo departamento direktorių. Matyt, nujausdami, kas gali nutikti, atsitraukiantys valdantieji pradėjo ruošti savo gynybos linijas bei įtvirtinimus“, – sakė Seimo narys.

Anot D.Gaižausko, atsitiko taip, kad į valdžią atėjo centro kairės atstovai, ir jų išrinko tiek daug, kad susiformavo trijų partijų koalicija. „Galėjo būti ir keturių, nes socialdemokratai tikrai mūsų norėjo, bet dėl asmeninių partijų lyderių nesutarimų „valstiečiai“ nebuvo pakviesti į koaliciją – tokį siūlymą užblokavo S.Skvernelis. Tačiau dabar, nurimus aistroms ir iškilus R.Žemaitaičio teisinėms problemoms, apie kurias nuolat trimituoja konservatoriai ir liberalai per savo žiniasklaidos priemones, buvusiems valdantiesiems tampa neramu ir dėl to, ar prie valdančiosios koalicijos neprisijungs ir Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Tokios galimybės nereikėtų atmesti. Visko gali būti ir su R.Žemaitaičiu, egzistuoja su tuo susijusios rizikos. O jeigu ateitume ir mes, tai valdančioji koalicija turėtų daugiau kaip 97 balsus, o tai jau yra ne tik konstitucinė, bet ir absoliuti dauguma. Be jokios abejonės, tai būtų milžiniška jėga, kurios dar nebuvo“, – teigė politikas.

D.Gaižausko teigimu, kad ir kokios pastangos būtų dedamos priešinant koaliciją sudarančias jėgas, tarkime, kiršinant socialdemokratus su „Nemuno aušra“ ar ją – su S.Skvernelio partija, rezultatas skaldytojų nepradžiugintų. Esą net jeigu dėl tokio kiršinimo viena kuri partija pasitrauktų iš valdančiosios daugumos, koalicija greitai būtų performuota ir išlaikytų daugumą.

„Žmonės išrinko į Seimą tikrai užtektinai daug centro kairės politinių jėgų atstovų, kad jų koalicija galėtų stabiliai dirbti 4 metus. O tai reiškia, kad praktiškai visos reformos, kurias pradėjo konservatoriai su liberalais, gali būti sustabdytos, pakeistos ar atšauktos. Atskirose valstybės valdymo srityse gali būti atlikti auditai. Jeigu jie prasidėtų, tarkime, Krašto apsaugos, Sveikatos apsaugos, Ekonomikos ir inovacijų ar kitose ministerijose, manau, jog tos politinės jėgos, kurios ką tik buvo valdžioje, turėtų dėl ko baimintis. Dar viena priežastis joms nerimauti – skuboti įvairių tarnybų ir valstybės institucijų vadovų paskyrimai, keliantys įtarimą dėl galimo jų palankumo buvusiems valdantiesiems. Be to, ką besakytume, maksimali Seimo dauguma turėtų ir prezidentui kelti tam tikrų nerimo gaidelių. Stipri valdančioji dauguma parlamentinėje valstybėje gali įgyvendinti daug svarbių pokyčių, kurių iš jos tikisi rinkėjai“, – teigė politikas.

Ragina neatidėlioti sprendimų

„Žinoma, negali kilti jokių abejonių – visiems būtų geriau, kad naujoji dauguma būtų silpnesnė. Čia juk akivaizdu“, – juokavo Seimo narys Algirdas Sysas, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys. Jis leido suprasti nesistebintis sukeltu triukšmu dėl naujosios valdančiosios daugumos.

„Pasižiūrėkime, kas iki rinkimų buvo Amerikoje – irgi grasinimai, gąsdinimai. Girdi, jeigu ateis Trumpas, tai jau viskas. Na ir ką? Rinkimai pasibaigė, ir abu prezidentai susitinka, šnekasi. Visi bijo didesnės politinės galios, nes turint didesnę galią lengviau priiminėti sprendimus. Pažiūrėkite, kiek metų lobistai tvirtina, kad mums nereikia jokių mokesčių pakeitimų, kad turtingi ir toliau turi būti turtingesni, kad jie iškart nuskurs, jei pradės mokėti didesnius mokesčius. O kas gi valdo? Juk ne vargšai. Na, o jeigu apie prezidentą kalbėtume, tai ir jam žymiai patogiau turėti, taip sakant, lemiamą balsą. Juk stipri Seimo dauguma gali padaryti taip, kad bet koks prezidento veto ar noras būtų traktuojamas visiškai kitaip. Visos tokios kalbos ir veiksmai yra susidariusios per didelės Seimo daugumos pasekmė“, – konstatavo Seimo narys.

A.Sysas sakė nesuprantantis, iš kur ateina suvokimas, kad jei valdžioje tokia dauguma, tai Lietuvai jau bus blogai. „Štai ką tik valdžioje buvo kita dauguma, tai buvo labai gerai, o kai atėjo šita, tai jau viskas, kitaip sakant, šakės Lietuvai. Aš tokias kalbas girdėjau visą laiką, kai tiktai dešinieji pralošdavo rinkimus. Vis skambėjo tie patys argumentai – kad jau dabar pasuksime į Rytus, kad būsime priešai savo geriausiems draugams, kad susipyksime su kaimynais ir t.t. Bet būdavo priešingai, dažniausiai ir su kaimynais susipykdavo ne kairieji“, – pridūrė politikas.

A.Sysas nesureikšmino prielaidų, neva stipri valdančioji dauguma gali atsiliepti Seimo ir prezidento santykiams, padidinti politinę konkurenciją tarp svarbiausių politinių figūrų – šalies vadovo, Seimo pirmininko ir Vyriausybės vadovo.

„Na, mūsų Konstitucijoje viskas labai neblogai aprašyta. Jeigu laikytumės tų nuostatų, o ne demonstruotume bicepso dydį ar savo politinę jėgą, dėl visko būtų galima susitarti. Juk niekas gi nekvestionuoja prezidento dalyvavimo politikoje, jo galimybių paveikti užsienio politiką, krašto apsaugos reikalus. Bet, kita vertus, ES yra daug ūkinių reikalų. Kodėl į ūkinių reikalų sprendimą, atstovaudamas Lietuvai, turėtų kištis prezidentas? Tam tikrų pozicijų uzurpavimas kelia rimtų abejonių. Jokių priešpriešų nebūtų, jeigu būtų normaliai sutarta“, – vylėsi pašnekovas.

A.Syso teigimu, dabar reikia pradėti dirbti, ir dirbti kuo geriau, neatidėlioti sprendimų priėmimo. „Reikia, kad Vyriausybė būtų greičiau sustyguota, kad pradėtume vykdyti rinkėjams duotus savo pažadus, apie kuriuos daug metų kalbėjome. Tai ir geresnė mokesčių sistema, kuri leistų normaliau finansuoti viešąjį sektorių, kad žmonių gerovės būtų siekiama ne žodžiais, o realiais darbais. Aš nematau, kad kažkas norėtų priešintis sklandžiam Vyriausybės sudarymui. Tikiuosi, kad šitas procesas ilgai neužtruks“, – pridūrė Seimo narys.