Imti ar ne už gryną pinigą politikų kalbas apie artėjantį karą su Rusija? Regis, tokių kalbų vertę atskleidžia patys grynieji pinigai. Tiksliau, valdžios požiūris į jų prieinamumą.

Kas netiki – penktoji kolona?

Ko vertos vis labiau kaistančios aukštų Lietuvos politikų kalbos apie artėjantį karą, kuris neva gali užgriūti mus Ukrainoje pasiekus geresnę ar blogesnę taiką – gal net visai netrukus, jau šį rudenį? Vieni ir tie patys politikos apžvalgininkai, sektantišku užsidegimu stebėtinai primenantys sovietinių laikų TV propagandistus, politinės informacijos laidose aiškinusius teisingą partijos politiką, kalba apie rudenį Baltarusijoje rengiamas bendras su Rusija karines pratybas „Zapad 2025“, nuo kurių neva gali prasidėti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių puolimas. Ukrainiečiai priminė, kad Rusijos ir Baltarusijos kariniai mokymai „Zapad 2021“, kuriuose dalyvavo daugiau nei 200 tūkst. karių, buvo vienas iš pasiruošimo Rusijos karui prieš Ukrainą etapų. Po šių mokymų dalis Rusijos pajėgų nebuvo išvesta iš Baltarusijos, ir 2022 metų vasarį atakavo šiaurinę Ukrainos dalį. Taigi, susiprasti nesunku, kieno eilė ateis po Ukrainos.

Nerimą dar labiau stiprina plienu spindinčios krašto apsaugos ministrės Dovilės Šakalienės akys. Neseniai ji pareiškė, kad turime persijungti į karo meto mąstymą. „Gintis turi visa Lietuva. Ne tik krašto apsaugos sistema, bet ir kiekvienas pilietis, kiekviena struktūra, vienetas, padalinys, institucija – visi turi būti pasiruošę veikti su tuo, ką turi. Atėjus krizei, nebus laiko persitvarkyti, keisti procedūras, todėl viską turime pakeisti dabar. Turime veikti pagal principą, tarsi karas būtų rytoj“, – tvirtino ministrė. Tiesa, lyg susizgribusi, kad valdžia ir televizoriumi pernelyg tikinti visuomenės dalis, tiesmukiškai supratusi jos žodžius, nieko nelaukdama gali šokti į automobilius, sėsti ant dviračių ir leistis Lenkijos pusėn, tuoj pat pridūrė, jog karo rytoj tikrai nebus, bet esą turime būti pasiruošę.

Kadangi politinis kontekstas įkaito dar labiau, nes ir Respublikos prezidentas, ir Seimo pirmininkas vienu balsu prabilo apie Lietuvoje veikiančią penktąją koloną – pasislėpusius, bet galvą jau keliančius valstybės priešus, su kuriais esą reikia negailestingai kovoti, krapštytis pakaušį ėmė ir į politikos smėlio dėžėje besikapstančių vaikų karingus spygavimus lig šiol dėmesio nekreipę santūriausieji. Tik kas ta penktoji kolona? Gal į Lietuvą be rimtesnės patikros įleisti 200 tūkst. rusakalbių su „rusų pasaulio“ mentalitetu? Bet juk jiems Lietuvos vartus plačiai atkėlė Ingridos Šimonytės Vyriausybė... Nejau penktoji kolona – tai konservatoriai su Liberalų sąjūdžiu, už politinę korupciją nuteista partija? Gal jie ardo Lietuvą iš vidaus? O gal tai politikai iš įvairių Seimo frakcijų, atkakliai besipriešinantys KGB agentų išslaptinimui? Juk niekas nepaneigs, kad tai – pati tikriausia penktoji kolona, dešimtmečius veikusi prieš tautos laisvę ir nepriklausomybę.

Nereikėtų pamiršti ir visuomenės pasipiktinimo valdžios planais įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį ir didinti kitus: neva artėjant karui su branduoline valstybe Lietuvos kitaip neapginsi. Bet gal ji netiki artėjančiu karu? Gal mano, kad milijardų valstybės vardu prisiskolinęs politinis elitas pasipustys padus, gins Lietuvą iš Graikijos salų? O gal penktoji kolona – apskritai visi valdžios sprendimų kritikai? Na, tada su jais tai jau tikrai reikia negailestingai kovoti nė nevaizduojant kažkokios demokratijos, parlamentinės respublikos, teisinės valstybės, europietiškos politikos vertybių... Matyt, bus pribrendęs reikalas 75 metams įslaptinti Lietuvos Respublikos Konstituciją – kad valstybę būtų lengviau ginti nuo visų vidaus ir išorės priešų.

Toli nuėjus tenka grįžti

Taigi, atsakymas, imti už gryną pinigą politikų kalbas apie artėjantį karą ar ne, laikyti jas tikru dalyku ar tik telefoninius sukčius primenančiu gąsdinimu artimo žmogaus nelaime, raginant kuo greičiau atiduoti visus turimus pinigus, nėra toks lengvas. Pinigo atveju paprasčiau: apžiūrėjai banknotą prieš šviesą, paieškojai tikrumą patvirtinančių ženklų ar įkišai į pinigų tikrinimo aparatėlį – ir atsakymas aiškus. O kokių patikimumo ženklų reikėtų ieškoti politikų kalbose apie karą? Pasirodo, ir čia galėtų padėti grynas pinigas, tiksliau – grynieji.

Užsienio spaudoje skelbiama, kad Norvegijoje, Švedijoje ir kitose Šiaurės šalyse sustiprėjo nerimas dėl jų pažeidžiamumo Rusijai vykdant hibridines atakas ar netgi karinio konflikto su ja atveju. Įvardinta nacionalinio saugumo spraga gana netikėta: grynieji pinigai. Britų dienraštis „The Guardian“ skelbia, kad Šiaurės šalys, ne vienus metus kryptingai siekusios kaip įmanoma labiau sumažinti grynųjų pinigų apyvartą savo ekonomikoje ir pakeisti juos elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, dabar priverstos staiga keisti kursą į visiškai priešingą. Antai Švedija, remiantis jos Centrinio banko planais, jau šiemet turėjo tapti šalimi praktiškai be grynųjų pinigų. Už pirkinius grynaisiais čia atsiskaitoma vos 1 atveju iš 10: dažniausiai susimokama mokėjimo kortelėmis ar pasinaudojus populiaria mobiliųjų atsiskaitymų sistema „Swish“. Šalyje apstu ir kitų mobiliojo ryšio tinklais paremtų finansinių atsiskaitymų paslaugų. Norvegijoje situacija panaši: kaip ir Švedija, ši šalis yra pasaulinė elektroninių atsiskaitymų lyderė, grynųjų pinigų naudojimas joje taip pat rekordiškai žemas.

Tačiau viskas esą pasikeitė kone per naktį, grynųjų pinigų apyvartai tapus nacionalinio saugumo klausimu. Nesunku įsivaizduoti, koks chaosas kiltų grynųjų beveik atsisakiusioje šalyje, kai dėl kibernetinių atakų užblokuojamos elektroninės bankininkystės sistemos, elektroninės kovos kompleksai kitoje valstybės sienos pusėje trukdžiais sujaukia mobiliojo ryšio tinklus, dėl diversijų ar atviros karinės atakos nutrūksta elektros tiekimas, sunaikinami svarbūs infrastruktūros, įskaitant elektroninių ryšių sistemas, objektai. Elektroniniai pinigai akimirksniu pavirs į nieką, o kur ir kaip gauti grynųjų maistui, medikamentams, degalams? Nors Šiaurės šalių vyriausybės jau kurį laiką ragino gyventojus pasirūpinti grynųjų pinigų atsarga nenumatytos krizės atveju, tai ne išeitis. Krizė, juo labiau nacionalinė, gali nesibaigti per keliasdešimt valandų, ji gali tęstis savaites ar mėnesius.

Gruodžio pabaigoje Švedijos valdžia pritarė Centrinio banko rekomendacijai įpareigoti tam tikrus ūkio subjektus privalomai priiminėti atsiskaitymams grynuosius pinigus. Norvegijoje pernai buvo priimtas įstatymas, pagal kurį mažmeninės prekybos įmonėms gresia baudos ar sankcijos, jeigu jos atsisakytų priimti grynuosius. Nors Šiaurės šalyse nueita labai toli kuriant „visuomenę be grynųjų“, gyvenimo tikrovė politikams parodė, kad reikia skubiai sukti atgal ir vytis prarastą laiką, nes vien elektroniniais atsiskaitymais paremta finansinė kraujotaka rimtos krizės atveju yra pražūtinga.

Įžvelgia grėsmę, bet kitokią

Kadangi ir Lietuvoje jau pasirodė politinių iniciatyvų didinti grynųjų pinigų apyvartą, galima būtų spėti, kad tokį pavojų adekvačiai vertina ne tik norvegų, švedų, suomių, bet ir mūsų politikai. Tačiau panašu, kad elektroninių pinigų „išgaravimo“ didesnės nacionalinio saugumo krizės atveju grėsmė Lietuvos valdžios pernelyg nejaudina, nors Vyriausybės nariai viešai ragina veikti pagal principą, tarsi karas kiltų rytoj. Bet gal karas Lietuvoje būtų kitoks, nei Švedijoje ar Norvegijoje? Gal tik ten dingtų elektra, neveiktų internetas, bankomatai, mobilieji terminalai? Gal pas mus apie viską pagalvota? Ar gali būti kitaip, jei karo grėsmė – čia pat?

Visgi abejoti verčia aiški Finansų ministerijos pozicija. Antai finansų ministras Rimantas Šadžius, „Žinių radijui“ komentuodamas „Nemuno aušros“ frakcijos Seime inicijuotas pataisas, kuriomis siūloma padidinti atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribą iki 15 tūkst. eurų, sakė įžvelgiantis grėsmę, bet ne tokią, kokia kelia rūpestį grynųjų pinigų prieinamumu susirūpinusiems Skandinavijos šalių politikams. Priešingai: nors geopolitinių grėsmių situacija ir Baltijos, ir Šiaurės šalyse yra panaši, mūsų finansų ministras sako matantis grėsmę dėl atsiskaitymo grynaisiais ribos didinimo.

R.Šadžiaus teigimu, žmonės grynuosius pinigus naudoja vis mažiau, todėl dabar kovos su šešėline ekonomika požiūriu svarbu prižiūrėti mokėjimus elektroniniais pinigais, tarp jų – kriptovaliutomis. „Grynųjų klausimas tampa kuo toliau, tuo mažiau aktualus. Aktualėja elektroninių pinigų klausimas. Kriptovaliutos ir visokie nauji dariniai plačiai naudojami, be kita ko, ir atsiskaitant tarpvalstybiniuose sandoriuose, kurių taip pat daugėja“, – sakė jis „Žinių radijui“.

Jeigu grynųjų pinigų naudojimas Lietuvoje išties kuo toliau, tuo mažiau aktualus, ar tai reiškia, kad valdžia jų nesieja su pirmaeiliais nacionalinio saugumo poreikiais? Ar tai signalas visuomenei, kad karo su Rusija grėsmė taip pat mažėja? O gal ministras tikisi, kad karo metu Lietuvoje nenutrūks elektros tiekimas, veiks bankomatai, telekomunikacijų tinklai, ir nebus jokių problemų atsiskaityti mokėjimo kortelėmis? Kita vertus, jei vienas Vyriausybės narys atsiskaitymus grynaisiais sieja tik su šešėline ekonomika, o kitas kalba apie būtinybę veikti taip, tarsi karas kiltų rytoj, tai kaip tokia politinė šizofrenija atsiliepia visuomenės pasitikėjimui valdžia? Ar apskritai karo grėsmė – tikras, o ne padirbtas pinigas?

„Bankas pas mus kaip bažnyčia“

Paklaustas, kodėl Lietuvoje, politikams vis kalbant apie ruošimąsi karui, nesistengiama didinti grynųjų pinigų prieinamumo, Vytenis Butkevičius, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos narys, asociacijos „Lietuvos prekyvietės ir turgavietės“ vadovas, pasiūlė pasidomėti, kas dedasi Ukrainoje.

„Tai elektros nėra, tai interneto, vieninteliu būdu atsiskaityti kartais tampa jau net ne grynieji pinigai, o daiktų mainai. Cigarečių pakelis, degtinės butelis, juvelyrinis dirbinys. Šiandien, kai Lietuva, vaizdžiai tariant, yra prie besiveržiančio ugnikalnio krašto, galimybė žmonėms atsiskaityti grynaisiais pinigais tapo būtinybe. Buvo labai neprotingai padaryta, kad tapome eksperimentine šalimi, uždraudusia atsiskaitymus grynaisiais pinigais iki tam tikros ribos. Ar mes kokie bandomieji triušiai, kad tokie dalykai daromi su mūsų visuomene? Žinoma, pasisakome už tai, kad atsiskaitymas grynaisiais pinigais nebūtų ribojamas, bet protingas variantas būtų ir skaidrus mišrusis modelis: vieni gali atsiskaityti elektroniniu būdu, kiti – grynaisiais, kaip kam patogiau“, – sakė pašnekovas.

Jis atkreipė dėmesį į didelį ekonominį interesą, galimai nulėmusį politinius sprendimus. Juk popierinis pinigas, patekęs į banką, neišvengiamai suliesėja: už jo išgryninimą reikia susimokėti, o nemokamo išdavimo bankomate suma yra maža. Tuo tarpu 50 eurų banknotas, kuriuo už ūkininko užaugintą jautieną atsiskaitė pirkėjas, pas pašarų pardavėją, o iš jo – pas trąšų tiekėją atkeliauja toks pat. Kol vėl nepapuola į banką. „Bankai suinteresuoti, kad grynųjų pinigų neliktų, kad visi atsiskaitymai vyktų per juos, taip kraudami didelius pelnus. Matome, kokie pasakiški bankų pelnai Lietuvoje, vos ne 1 mlrd. eurų per metus. Sukame galvą, kaip sukrapštyti pinigėlių gynybai, o šitiek jų prateka pro pirštus. Į užsienį. Finansinės paslaugos atleistos nuo PVM, tad bankas pas mus kaip bažnyčia. Kas čia dabar?“ – stebėjosi V.Butkevičius.

Jis pasiūlė šia prasme palyginti Lietuvą su Latvija. „Nuvažiavęs į Rygą gali suskaičiuoti daugiau nei 30 skirtingų bankų filialų. Vadinasi, ten didelė ir latviškų, ir užsienio bankų konkurencija. Bankai Latvijoje neturi tokios galios kaip pas mus, kur praktiškai viskas atiduota į kelių Skandinavijos bankų rankas. Patys matome, kur tai atvedė: dabar grynųjų pinigų prieinamumas yra tragiškas. Visą laiką iš asociacijos narių girdime, kad norint išsiimti pinigų, pasmulkinti ar pastambinti kupiūras, reikia važiuoti dešimtis kilometrų iki artimiausio bankomato. Ne visi senyvo amžiaus žmonės moka naudotis mokėjimo kortelėmis, jie apgaudinėjami – pasitaiko, kad į mokėjimo terminalą įvedama kitokia suma, nei prekės kaina. Jie yra įpratę prie grynųjų pinigų, ir teisės jais naudotis negalima iš jų atimti. Tuo labiau kad dėl geopolitinių grėsmių grynieji gali likti vieninteliu būdu atsiskaityti krizės metu, kai reikės įsigyti išgyvenimui būtinų dalykų. Mokėjimo kortelės bus bevertės, nes bankomatų tinklas mažas, gali neveikti internetas, o ir elektros gali nebebūti“, – sakė pašnekovas.

Palikta savieigai

„Jei iš tikrųjų atsitiktų taip, kad, neduok Dieve, išsipildytų blogiausias scenarijus ir dingtų elektra – tai viskas. Daryk su ta banko kortele ką nori, ar kaišiok, ar kramtyk, iš jos jokios naudos. Be to, niekur nedingo ir hibridinės grėsmės: kažkas laužiasi į elektroninės bankininkystės sistemas, bandoma jas blokuoti, visokie programišiai mėgina kažką pridirbti...Tik laiko klausimas, kada jiems pavyks kokį chaosėlį sukelti. Todėl grynieji pinigai – ne tik nacionalinio saugumo, bet ir apskritai valstybės išgyvenimo klausimas“, – sakė Mindaugas Maciulevičius, žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius.

Anot jo, nereikia svaigti ribojant grynųjų pinigų prieinamumą. „Taip, mokėjimo kortelės patogios, susimokėti telefonu prilietus kasos terminalą – greita ir paprasta. Viskas gerai, bet nereikia radikalių žingsnių. Juk turbūt kiekvienas piniginėje nešiojamės po kokį 50 eurų, jeigu kas. Visko juk pasitaiko. Taigi, manau, reikėtų siekti balanso tarp galimybės susimokėti grynaisiais ir kortele. Reikia atkreipti dėmesį, kad kaimiškosiose vietovėse šia prasme turime bėdą, ir labai didelę. Dar ne visose parduotuvėse rasi kortelių skaitytuvą. Arba nueisi pas ūkininką pienelio paprašyti – kur ta kortele brauksi, ar karvei per uodegą? Pinigų išgryninimo terminalai parduotuvėse tai veikia, tai ne, pinigų tai yra, tai nėra. Visokių fokusų ten būna. Norėtųsi, kad vietų, kur galima išsigryninti pinigus, būtų daugiau, nes dabar močiutei, kuri nori nusiimti pensiją, gal 20 ar 30 km reikia važiuoti savo pinigėlių“, – pridūrė pašnekovas.

M.Maciulevičiaus teigimu, kažkas tikrai turėtų apie visa tai pagalvoti žymiai rimčiau, nei dabar, kai viskas palikta savieigai: kaip jau bus, taip. „Juk dabar nei kas nors grynųjų pinigų prieinamumą kontroliuoja, nei koordinuoja. Vienintelė pozityvi iniciatyva per keletą praėjusių metų – bankų susitarimas dėl papildomų 100 bankomatų įrengimo. Bet to neužtenka! Turime labai aiškiai atskirti situaciją mieste ir kaime. Provincijoje išsigryninti pinigų – tikra bėda. Miestelyje 700 gyventojų ir jokio bankomato. Gyvenu Panevėžiuke, tik dabar čia atsirado „Perlo“ terminalas parduotuvėlėje, bet ir tai dažnu atveju kasoje nėra pakankamai grynųjų, nėra ką išduoti. Štai kur reali problema, apie kurią niekas negalvoja. Vienu metu buvo svaigstama dėl kosminių kriptovaliutų perspektyvų, bet gyvenimas parodė, kad grįžtame prie grynųjų pinigų. Jų reikėjo, reikia ir reikės, tam jie ir leidžiami. Todėl reikia užtikrinti ir normalią prieigą prie jų – visiems“, – sakė pašnekovas.

Vienas iš būdų apsisaugoti

„Dabar reikia logikos ir sveiko proto, šios dienos aktualijos verčia ieškoti naujų kelių. Turime ruoštis įvairioms situacijoms, prognozuoti, modeliuoti įvairius scenarijus ir atitinkamą savo elgesį. Ir tikrai negalime palikti mūsų žmonių be pinigų sutrikus atsiskaitymams. Jei žmonių lėšos bus nebeprieinamos net būtiniausiems poreikiams, situacija tikrai taps pavojinga“, – tvirtino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Dainoras Bradauskas, „Nemuno aušros“ frakcijos narys.

Jo teigimu, Lietuvos bankas kaip finansų rinką prižiūrinti valstybės institucija galėtų imtis priemonių grynųjų pinigų prieinamumui didinti. „Aišku, reikėtų derėtis su komerciniais bankais, kiek jie galėtų išduoti grynųjų pinigų neimdami už tai jokio mokesčio. Mano manymu, bankai Lietuvoje apskritai dalies kredito funkcijų neatlieka – pinigų neskolina, remiasi labai aukštai iškeltomis rizikos vertinimo kartelėmis, ima labai didelius mokesčius už finansines operacijas, todėl, manau, šiame kontekste būtų galima rasti pakankamai vietos tokioms diskusijoms. Bankų solidarumo mokestis atsirado ne šiaip sau: visi pamatė, kokius pelnus jie kraunasi už paslaugas, dėl kurių patys iš esmės neprisiima jokios rizikos. Jie neinvestuoja, neskolina, o tik susirenka mokesčius nuo kiekvienos finansinės operacijos. Tuo labiau kad visi žmonės buvo tiesiog suvaryti į bankus, o jie tuo pasinaudojo. Štai ir susidarė tokia situacija“, – sakė Seimo narys.

Pasak jo, dabar į rinką ateina įmonės, kurios įrenginėja savo bankomatus. Jais pasinaudojus galima išsigryninti reikiamą pinigų sumą. „Bet, aišku, tai kainuoja nemažai. Žinoma, būtų geriausia, jei bankomatų tinklą plėstų komerciniai bankai, imdami už paslaugą adekvačią kainą, nes kitaip žmonės bus irgi skurdinami, tik, kaip sakoma, per kitą vietą“, – pridūrė D.Bradauskas.

Svarstydamas apie Šiaurės šalyse iškilusią grynųjų pinigų problemą, jis atkreipė dėmesį, kad buvo prikurta daug mokėjimo platformų, mobiliojo ryšio operatoriai prisiėmė tarpininkų vaidmenį. „Bet kai tinklams iškyla pavojus, kai hakerių ataka atjungia visą ryšį, atsiskaitymai tampa nebeįmanomi. Todėl šiandien akivaizdu, kad grynųjų pinigų atsargos turi būti šiek tiek didesnės. Nesakau, kad atsiskaitymų grynaisiais riba turi siekti 100 tūkst., bet, pavyzdžiui, nuo 5 iki 15 tūkst. ją reikėtų padidinti. Tai tikrai yra protinga“, – sakė pašnekovas, užsiminęs apie „Nemuno aušros“ pateiktą ir Seimo priimtą svarstyti iniciatyvą padidinti atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribą.

D.Bradausko teigimu, gyventojų prieiga prie grynųjų pinigų ištikus rimtai krizei yra viena iš rizikų nacionaliniam saugumui: grynieji – vienas iš būdų, kaip apsisaugoti, patenkinti būtiniausius poreikius. „Manau, kad atitinkamos institucijos, atsakingos už mūsų gynybą, irgi galvoja apie tai. Tiesiog politikai dažnai nedrįsta pasakyti to, kas gali būti nepopuliaru, ir susilaukti politinių oponentų ar žiniasklaidos kritikos. Bet dabar situacija tokia, kad bijoti nereikia. Apskritai, mano manymu, mes ne to bijome. Visiškai ne to“, – apibendrino pašnekovas.

„Šešėlyje“, bet su pinigais?

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Algirdas Sysas, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys, sakė nesutinkantis su tokiu koalicijos partnerių siūlymu. „Man nepriimtina tai, ką siūlo mūsų kolegos – didinti atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribą iki 15 tūkst. eurų. Registruosiu priešingą pasiūlymą: mažinti ją iki 3 tūkst. eurų, nes tai vienas iš būdų ir korupcijai, ir „šešėliui“ sumažinti“, – sakė jis. Politikas atkreipė dėmesį, kad praėjusių metų rezultatai kovojant su šešėline ekonomika nėra džiuginantys. „PVM mokesčio „šešėlis“ išaugo, ES esame antri nuo galo. Skaičiuojama, kad jis siekia daugiau nei 1,4 mlrd. eurų“, – pridūrė pašnekovas.

Paklaustas, ar grėsmė, jog kilus karui, ginkluotam konfliktui ar hibridinei atakai valstybėje kuriam laikui nebeliks prieigos prie grynųjų pinigų, nėra svarbesnė už kovą su „šešėliu“ – juk galų gale su pinigais gyventi galima ir „šešėlyje“, o kaip žmonėms gyventi išvis be jų? – A.Sysas sutiko, kad tai tikrai svarbu.

„Taip, tai tiesa: dabar turime šiek tiek kitokią problemą. Bet jeigu kils karas, tai pinigai, kokie jie bebūtų, ar popieriniai, ar elektroniniai, gali prarasti beveik visą savo vertę. Kol kas diskusijos dėl to nebuvo, turime kitokių problemų ir bandome jas spręsti. Kalbu apie Seimą, nors negirdėjau, kad kas nors apie tai svarstytų visos valstybės mastu kitose institucijose. Žinote, dabar madinga turėti paruoštą kuprinę nenumatytiems atvejams – su maistu, vandeniu, būtiniausiais reikmenimis ir tam tikra suma grynųjų pinigų, kuri reikalinga pirmosiomis krizės dienomis. Jeigu nustotų veikti visa elektroninių pinigų sistema, jei bankomatai nebeišduotų pinigų, tai aišku, kad kiltų rimtų problemų. Kiekviena valstybė galvoja, kaip jas spręsti. Gal popierinius pinigus pakeisti brangesnėmis metalinėmis atsargomis, paversti jas į brangų metalo laužą, gal dar kitaip. Manau, reikės inicijuoti komitete pasvarstymus jūsų pasiūlyta tema, pasikvietus už tai atsakingų institucijų, tarp jų – ir Lietuvos banko, atstovus. Aptartume, kaip jie vertina šitą problemą ir ką būtų galima padaryti, kad ją išspręstume“, – sakė A.Sysas.