Lietuviškos politikos teatro scenoje vis labiau įsidegant rinkimų prožektoriams, politinių vaidmenų atlikėjai suskato kaltinti vieni kitus karo baimės kurstymu. Ką po eilinio spektaklio išsineša į namus žiūrovai: bent laikiną nusiraminimą ar dar didesnį nerimo jausmą?

Ir ramina, ir gąsdina

„Tik nereikia mūsų gąsdinti, išties“, – tokiais žodžiais savo kalbą Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje prie prezidentūros Kovo 11-osios proga užbaigė Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, apibendrinęs savo pasvarstymą, kodėl šiandien, praėjus 34 nepriklausomybės metams, gaištame laiką spėliodami ir gąsdindamiesi, kada būsime užpulti? Viena vertus, galima pritarti šalies vadovo retoriniam klausimui, kodėl leidžiamės valdomi baimės, kita vertus, vos po poros dienų nuo šios kalbos ir pats prezidentas, matyt, daug ką išgąsdino, pasveikinęs idėją dėl Vakarų šalių karinių misijų siuntimo į Ukrainą ir paraginęs nustoti patiems braižius raudonąsias linijas.

Kaip dera raginimas žmonėms gyventi nevaldomiems karo baimės ir siūlymas nekreipti dėmesio į raudonąsias linijas, neleidžiančias siųsti Europos šalių, taigi, ir Lietuvos, karių į Ukrainą, iš pirmo žvilgsnio susivokti sunku. Matyt, ir iš antro, ir iš trečio. Spoksok nespoksojęs, o sveikas protas sako, kad galimas Lietuvos karių siuntimas į Ukrainą, kad ir kokiu tikslu ar dingstimi tai būtų daroma, karo su Rusija baimę ne sumažins, o dar labiau padidins. Tad klausimas, ar politikams reikia mus gąsdinti, ar ne, matyt, nėra toks paprastas. Lietuviškos politikos kontekste į jį būtų galima atsakyti taip: vieniems gąsdinti galima, o kitiems – šiukštu! Visa bėda ta, kad kartais tie patys vienu metu ir ramina, ir dar labiau gąsdina... O tai, matyt, žmones dar labiau išmuša iš vėžių, nes kyla įtarimų dėl politikų adekvatumo, ir toli gražu ne tik retorine prasme.

Naujausias politinės dramos siužeto posūkis, susijęs su netikėtu krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko atstatydinimu, dar labiau pakurstė karo baimės temą. Jau ne tik opozicijos, bet ir valdančiosios daugumos atstovai prabilo, kad visuomenės akyse populiariausias konservatorių politikas iš kelio galėjo būti patrauktas dar ir dėl to, kad pūtė į valdžios dūdą ne iš to galo. Jis vis kalbėjo, kad karo grėsmė išlieka nepakitusi, kad nereikia panikuoti, kad karo su Rusija nei šiandien, nei ryt nebus, o fagotai su didesniais partiniais antpečiais vis šaižiau spiegė, kad greitai būsime užpulti. Tokia partinė kakofonija į rinkimus žygiuojančios partijos dūdų orkestre nemaloniai jaukė klausą, dezorientavo klausytojus ir galų gale išsunkė kapelmeisterio kantrybę. Dabar, matyt, rinkiminis maršas išsigrynins, atgaus žvalų orkestro žygio ritmą: karas bus, bus, bus, bus, bus!

Iš baimės turi naudos

Nepriklausomybės Akto signataras, saugumo srities ekspertas, pirmasis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, paklaustas, kaip visuomenė turėtų gyventi su vis labiau į valstybės politinio gyvenimo kasdienybę besismelkiančia karo baime, pasiūlė pradėti nuo to, kad politikai iš baimės turi naudos.

„Negalėdami pasakyti nieko konkretaus apie žmonių gyvenimo gerinimą, neturėdami kaip pateisinti savo absoliučiai nepraktiškų ir kvailų sprendimų, jie pradeda sekti pasakas apie artėjantį karą. Pavojus visada egzistuoja, ypač Lietuvai turint tokius kaimynus ir gyvenant tokioje geopolitinėje situacijoje. Tačiau sakyti, kad šiandien tas pavojus yra didesnis, būtų netiesa. Mes ne kartą esame kalbėję apie tai, kad norint sumažinti pavojų reikia jam ruoštis. Bet tai visiškai nereiškia, kad rytoj Lietuvoje prasidės karas. Labai nesąžiningi politikai, tokie kaip dabartinis mūsų užsienio reikalų ministras, skleidžia šitas baimes. Tuo pačiu siūlydami neva jų matomas išeitis. Vienas aiškina, kaip važiuos į Maskvą ir derėsis, prašys, nors niekas jo net nepagąsdino. Tai Londoną ir Paryžių centriniai Rusijos televizijos kanalai gąsdina atominėmis bombomis. Tą daro ir buvęs Rusijos prezidentas. Man neteko girdėti gąsdinimo numesti atominę bombą ant Vilniaus. Nepaisant to, pas mus jau atsiranda šmikių, kurie pasakoja, kaip važiuos derėtis į Maskvą. Ir tokie žmonės kandidatuoja į prezidentus. Kiti pradeda isteriją, neva mus jau rytoj puls, todėl reikia bėgti. Jie nesiūlo racionalių sprendimų, jie nesuvokia, kad Europa ir taip jau yra užtvindyta pabėgėlių ir kad niekas niekur nieko nelaukia. Kad mes turime išspręsti klausimus čia, ir mūsų uždavinys – neleisti karo veiksmų Lietuvos teritorijoje. Kaip tą padaryti – saugumo politikos uždavinys. Ir bėgimas šiuo atveju mūsų klausimų neišspręs. Taigi, norėčiau nuraminti skaitytojus, kad jokio itin sustiprėjusio pavojaus, išskyrus mūsų politikų neprofesionalumą, nesąžiningumą ir tiesiog buitinį kvailumą, nėra. Būtent paminėtieji dalykai yra pati didžiausia nelaimė“, – sakė signataras.

Anot A.Butkevičiaus, visa tai žmonėms turėtų pasakyti šiuo metu pareigas einantis prezidentas. „Bet jis taip pat dalyvauja rinkimuose, ir jam kalbėti visokias kvailystes yra naudingiau. Artėjantys rinkimai lemia situaciją. Siūlau niekam nelipti sienomis. Jeigu vertintume karinės krizės Lietuvoje pavojų, tai reikėtų pasakyti, kad šiandien jis gerokai mažesnis, nei buvo prieš prasidedant karui Ukrainoje, ir mažesnis, nei buvo ukrainiečiams praradus Bachmutą ar Avdejevką. Tą sakau kaip žmogus, profesionaliai besidomintis padėtimi Ukrainos frontuose“, – teigė pašnekovas.

Paklaustas, ar su karo baimės stiprėjimo ženklais būtų galima sieti rekordiškai išaugusią naujų asmens dokumentų paklausą ar gerokai padidėjusią parduodamo nekilnojamojo turto Neringoje pasiūlą, A.Butkevičius skeptiškai įvertino tokią prielaidą.

„Visais laikais buvo visokių žmonių. Vieni bėgo į užsienius, kiti liko namuose. Iš tų, kurie liko, vieni kovojo, kiti stengėsi išlikti. Tai priklauso nuo žmonių psichikos, nuo to, kiek gamta yra kiekvienam įdėjusi. Kaip šioks toks saugumo ir gynybos specialistas, pasakysiu štai ką. Dalyvauti politikoje gali ir tą daryti yra linkę 3–4 proc. visų gyventojų. Kovoti, patiems prisiimant atsakomybę, dalyvauti karo veiksmuose niekieno neverčiamiems – apie 1 proc. Pasakoti, kaip dalyvaus kare ir gins tėvynę, paprastai yra linkę 14–16 proc. žmonių. Tai dalinis atsakymas į šį klausimą. O tiesus yra toks: taip, visada bus žmonių, kurie eis ginti savo tėvynę, jeigu to reikės. Bet, visų pirma, politikai turi atlikti savo darbą. Nes jeigu nesusitvarkysime su situacija, kuomet karas tampa įmanomas mūsų teritorijoje, tai mes jau būsime pralaimėję. Ne karą, o savo galimybes.

Žvilgtelėkite į tai, kas vyksta fronte Ukrainoje, ir suprasite, kad šiandieninis karas yra dar negailestingesnis, nei Antrasis pasaulinis. Todėl visiems siūlyčiau susitelkti į rinkimus ir neleisti į valdžią ateiti tokiems idiotams, kurie paskutinį dešimtmetį spekuliavo Lietuvos galimybėmis. Pagalvokime apie vieną dalyką: šiandien į Lietuvą be jokios atrankos yra įsileista maždaug 270 tūkst. Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Vidurinės Azijos šalių gyventojų. Visa ši imigracinė banga priimta tik todėl, kad Lietuvos gamintojai ir statybininkai, perkantys šiandien valdžioje esančius politikus, reikalauja duoti jiems pigios darbo jėgos. Tačiau tai labai pavojinga socialinė grupė, nes tarp jų yra ir atvykusių su specialiomis užduotimis, ir su specialia nuotaika. Lietuvos specialiosios tarnybos ne tik neatliko savo darbo, bet ir sąmoningai kenkė, suvokdamos, kokį pavojų tai kelia Lietuvos žmonėms. Vidaus reikalų ministerija, kuri yra tiesiogiai atsakinga už imigracinę politiką, visiems mums primetė savo nekompetencijos pasekmes, už kurias tiesiogiai yra atsakinga ministrė Agnė Bilotaitė“, – sakė A.Butkevičius.

Vėl per tiltelį ar upelį?

„Manau, kad apie tai reikėtų mažiau kalbėti ir daugiau daryti“, – taip į klausimą, kaip turėtume gyventi su Lietuvoje tvyrančia karo baime, atsakė politologas Bernaras Ivanovas. „Kai nuolat kartoji apie kilusią grėsmę, nutinka kaip tam piemenėliui, kuris vis šaukdavo „Vilkas, vilkas!“. Kadangi jis nesirodė, visi nustojo kreipę dėmesį į perspėjimus. O kai vilkas vieną kartą ėmė ir atėjo, niekas nebuvo tam pasiruošęs. Todėl nereikia daryti iš karo pavojaus rinkiminio šou, nes mes žinome, kad geriausia visų laikų mūsų politinė partija neturi kitos politinės programos, kaip tik šaukti apie jau tuoj prasidėsiantį karą“, – sakė pašnekovas.

Visgi politologas pridūrė ir pats neabejojantis, kad karas bus. „Jeigu kas nors įsivaizduoja, kad mums ant galvų nekris raketos, tas, manau, klysta. Kris. Bus ir hibridinių atakų, matyt, gal dar šiemet – taip pat tuo neabejoju. Tik laiko klausimas, kada tai atsitiks, po kiek mėnesių. Tad reikia tam iš tikrųjų ruoštis, ir ne kalbomis. Lenkai, pavyzdžiui, realiai ruošiasi: 300 tūkst. karių, perkamos raketos, kita ginkluotė. Didelio karo – tokio, kokio Europa seniai nematė – pradžia nenumaldomai artėja. Bet šitie apie karą šūkaujantys nelabai adekvatūs žmonės įsivaizduoja, kad iš to gali padaryti rinkiminį šou. Kad visi tie su grėsme susiję dalykai yra netikri, kad tai tik žodžiai. Jie patys tos karo grėsmės realiai nevertina. Jie įsivaizduoja, kad tai tik propagandinis dalykas. O tai yra labai blogai – vyksta pačios karo grėsmės devalvacija, nuvertinimas. Visada žmogus, išgirdęs nerimą keliančias kalbas, pasakys – pasižiūrėkime, o kas gi čia mums apie tai kalba? A, tai šitie kalba? Bet juk jie visada apie tai kalba, kaip ir apie daug ką kita, ir visada meluoja. Todėl tai yra labai blogai. Toks elgesys, toks gąsdinimas yra neatsakingas. Bet ir mūsų prezidentą, kuris atkreipė į tai dėmesį, irgi nelabai yra už ką pagirti. Tiesą sakant, jis pats tuščiažodžiauja, politikuoja, labai trūksta to jo kalbėjimo turinio. Ir dar labiau trūksta veiksmų. Dabar tiesiog replikuojama. Vieni pasakė viena, kiti – kitą, atsikirtome į tai, o kas iš to? Kokia tokio replikavimo prasmė mums kilusio pavojaus akivaizdoje? Todėl, manau, pačiai visuomenei reikėtų nustoti kreipti dėmesį į tuos politikuojančius, pliurpiančius nesąmones, ir pačiai ruoštis. Rimtai, atsakingai, nes, bijau, į tuos daug kalbančius mes neturėtume dėti jokių vilčių. Jie, kaip jau buvo vieną kartą, per tiltelį ar upelį kiton pusėn nuskubės, o mes liksime čia ir turėsime gintis, turėsime kovoti. Panašu, kad istorija tam tikra prasme kartojasi“, – svarstė B.Ivanovas.

Paklaustas apie galimus karo baimės pasekmių ženklus, tarp jų ir žmonių skubėjimą įsigyti naujus asmens dokumentus, politologas pastebėjo, kad žmonės tiesiog daro išvadas. „Kita vertus, yra ir kvailysčių. Matote, pasas orko nepralenks. Jeigu ateis orkas, galėsi kiek nori jam tą pasą rodyti, nepadės. Jis nesutrukdys paleisti seriją. Manau, kad kai kurių dalykų žmonės imasi iš nesuvokimo. Geriau jau eitų apkasų kasti, įtvirtinimų statyti, „drakono dantų“ dėlioti. Stoti į Šaulių sąjungą, kitas savanoriškas organizacijas, kad išmoktų gintis. Tačiau mūsų politikai nekviečia apkasų kasti – jie politikuoja, ir, bijau, kad jie savaip tam ruošiasi“, – apibendrino pašnekovas.

Reikia konkrečių sprendimų

Paklaustas, ar įmanoma prisijaukinti karo baimę, ir jeigu taip, tai kaip, psichologas, psichoterapeutas, politikas Gediminas Navaitis, socialinių mokslų daktaras, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, pasiūlė pradėti nuo to, kas slypi už šio reiškinio.

„Šiandien apie karą kalbama netgi daugiau, nei prieš pusmetį. Tai abejonių nekeliantis faktas. Pagrindo tam yra, nes situacija Ukrainoje nėra palanki Vakarų pasauliui. Matome, kad Amerika – sakykime tiesiai – atsisako lyderystės, kad Europos šalys per dvejus karo metus nesugebėjo pertvarkyti savo karinės pramonės. Ne išimtis ir Lietuva. Man asmeniškai didesnį nerimą kelia ne tai, kad kai kurie politikai pradėjo kalbėti apie karo pavojų, o tai, kad ekonomikos ir inovacijų ministrė po dvejų karo metų dar vis teikia pasiūlymus, kaip reikėtų teisiškai sureguliuoti karines gamyklas. Jau prieš dvejus metus turėjo atsirasti valstybės institucija, kuri tą pačią dieną karinės paskirties produkciją norinčioms gaminti įmonėms išduoda visus reikiamus leidimus, o po kurio laiko jas patikrina ir, jei reikia, pakeičia ar nustato naujas jų veiklos sąlygas. Mes matome akivaizdų neatitikimą tarp valstybės tarnybos vadybinių gebėjimų ir politinių kalbų. Toks neatitikimas kelia didesnį rūpestį, negu politikų kalbos“, – konstatavo profesorius.

Jis priminė neseniai politikų praneštą žinią, kad Lietuva planuoja pirkti 50 tankų. „Nebūdami specialistai negalime pasakyti, ar tai prasmingas pirkinys, o gal labiau reikėtų investuoti į kitus gynybinius pajėgumus, pavyzdžiui, Vilniaus miesto oro gynybą. Neturėtume ir ginčytis šia tema. Tačiau mane tikrai nuvilia tai, kad specialistai aiškiai nepasakė, kodėl pirmiausia mums reikia tankų, o ne ko nors kito, kiek mums jų reikia, ar 50 nėra per mažai, ar per daug, o gal tai tiksliai tiek, kiek reikia nustatytiems uždaviniams atlikti. Nepasakė ir kokie tie uždaviniai. Būtent tai ir yra problema, o ne tai, kad kažkas griežčiau ar švelniau pakalbėjo apie grėsmes. Ir tokių problemų, manyčiau, kiekvienas galėtų išvardinti gana daug“, – pridūrė pašnekovas.

G.Navaitis atkreipė dėmesį į nesikeičiančią Rusijos ir Baltarusijos propagandinių tarnybų veiklą. „Irgi matyčiau didelių galimybių telkti visuomenę aiškinant, kokias tezes bando įsiūlyti Rusijos agitatoriai. Pasirodo, jas ima naudoti ir dalis mūsų politikų, tarp jų – netgi kandidatuojančių Respublikos prezidento rinkimuose. Nėra jokios priežasties atsisakyti žodžio laisvės, pasisakymų galimybės, bet ir šiandien, kai nedaug beliko iki prezidento rinkimų, man neteko matyti kandidatų debatų dėl Lietuvos gynybos ar užsienio politikos. Tai tikrai nuoširdžiai stebina, nes turime ir visuomeninį, ir privačius transliuotojus. Jeigu kuris iš kandidatų atsisakytų galimybės kreiptis į rinkėjus, manyčiau, tai irgi būtų daug ką sakantis dalykas. Kartais iš pasikalbėjimo gali atsirasti ir iniciatyva. Manyčiau, kad mane, kaip ir daugelį žmonių, domina konkretūs dalykai, konkretūs sprendimai ir atsakymai, kaip ir kada jie bus įgyvendinti. Politikų pasakymus, kad visi turime susitelkti, būti rimti, nepasiduoti panikai ir ruoštis krašto gynybai, kiekvienas nesunkiai galėtų ir pats pakartoti. Bet mums reikia konkrečių sprendimų, o jie kartu yra ir atsakymas į klausimą – kaip prisijaukinti karo baimę. Nes jei matytume apgalvotą, specialistų parengtą gynybos programą, kurioje kiekvienam – ir jaunam, ir vyresniam, ir tarnavusiam kariuomenėje, ir netarnavusiam – atsirastų vieta, jeigu aiškiai žinotume, kam bus skiriami planuojami gynybos mokesčiai, manau, kad absoliuti dauguma Lietuvos piliečių visa tai palaikytų“, – sakė profesorius.

Pasak G.Navaičio, esminė problema, matyt, yra ta, kad mes kalbame apie pavojų, apie karo galimybę, kuri yra didesnė, nei prieš penkerius metus, tačiau tie, kurie apie tai kalba, labai mažai tesugeba pasakyti, ką konkrečiai turime daryti.

„Tada iš tikro galima sutikti su priekaištu, kad dalis tokių kalbų yra tiesiog panikos kėlimas. Kaip turi būti paruošta valstybė ir per kokį laiko terminą? Jeigu nieko konkrečiai nesiūlai, tada, sakyčiau, tai atitinka priešiškos propagandos teiginius. Ir jų girdime pakankamai dažnai: kad Lietuva bus užimta per vieną parą, per dvi savaites ar pan. O aš kaip mokinukas klasėje noriu pakelti ranką ir paklausti: atsiprašau, kaip jūs apskaičiavote, per kiek laiko tai atsitiks? Pagal tankų judėjimo greitį? Kuriems niekas nesipriešins, jie važiuos ten, kur norės? Ir galiausiai – jeigu tie terminai yra nors kiek realūs – antrasis klausimas neišvengiamai turėtų būti toks: o ką reikia padaryti, kad Lietuva nebūtų užimta per parą ar dvi savaites? Kas planuojama daryti? Užbaigdamas nuobodžiai pasikartosiu: per mažai girdžiu aiškių, konkrečių ir tikslių specialistų pasisakymų. Karo Ukrainoje patirtis mums galėtų būti naudinga, nes ji rodo, kad galima pasipriešinti ir ypač didelėms, gerai aprūpintoms kariuomenėms. Jeigu visuomenė yra tam sutelkta“, – pabrėžė profesorius.

Kalbam, kalbam, kalbam...

Svarstydamas, ar yra politinių vaistų nuo Lietuvon besismelkiančios karo baimės, advokatas Artūras Paulauskas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ tarybos pirmininkas, buvęs Seimo pirmininkas, pradėjo nuo to, kad žmonės dabar yra sunerimę.

„Sutinki pažįstamus, ir dažnai tarp pirmųjų kelių klausimų pasigirsta – tai bus karas ar ne? Jau daugiau kaip porą metų kalbama, kokių atsargų namuose reikia sukaupti, kaip pasiruošti priedangas. Natūralu, kad žmonės pradeda kažkiek nerimauti. Yra ir išvykstančių iš šalies, perkančių nekilnojamąjį turtą toliau nuo Lietuvos. Pagaliau ir investicijos, kaip rodo statistika, taip pat yra sumenkusios. Matyt, irgi dėl to, kad apie galimą karą tiek daug kalbame. Tad atsakyti į šį klausimą nelengva. Bandyti nutylėti ar švelninti situaciją kitą kartą irgi nesinori. Bet dabar matome, kad visa šita banga pakilo prieš rinkimus. Šie metai – rinkimų metai, prezidento – jau mažiau nei už dviejų mėnesių, dar po mėnesio – Europos Parlamento. Norom nenorom imi galvoti, kad gali būti piktnaudžiaujama politine retorika gąsdinant savo rinkėjus, bandant juos sutelkti, pristatyti save ar savo partiją kaip pagrindinius gelbėtojus, galinčius juos apsaugoti. Tos kalbos tikrai atrodo ne visai atsakingos. Mano supratimu, dabar žmonėms reikia sprendimų. Jiems reikia aiškiai ir paprastai pasakyti, ką valdžia ruošiasi daryti. O ne gąsdinti, kalbėti apie raudonąsias linijas, kurias štai imsime ir peržengsime, kariuomenę į Ukrainą siųsime“, – sakė A.Paulauskas.

Pašnekovo teigimu, kita vertus, žmonės jam esą užduoda ir labai konkrečių klausimų. „Štai per Kovo 11-ąją teko daugiau su jais susitikti, pabendrauti. Klausia ir taip: ar mes besipriešindami daugiau žmonių prarastume, nei nesipriešindami? Manau, kad valdžia turi pagalvoti, ką atsakytų ir į tokį klausimą. Jis neišgalvotas, žmonės tikrai to klausia. 1940 metais nesipriešinome, ir kiek žmonių praradome. O jei būtume priešinęsi – kaip tada? Ar būtume netekę daugiau, ar mažiau? Sunkūs klausimai, bet kalbame apie žmonių gyvybes. Juk šiandien Lietuva neturi nė 3 mln. gyventojų. Kitas dalykas – karas jau nebebus laukuose, jis persikels į miestus. Matome, kaip rusai kariauja – tiesiog šluoja miestus nuo žemės paviršiaus. Tai ką žmonėms tuomet daryti – ar likti savo mieste, ar išvykti? Ir kaip tą padaryti? Konkrečių atsakymų į tokius klausimus nėra, o pastovūs politiniai užkeikimai – esą nebijom Rusijos, mūsų nepagąsdinsit! – nerimo nesumažina. Visi suprantame, kad Ukraina kovoja ir už mus, bet valdžios retorikoje man trūksta solidumo, aiškumo, supratimo“, – tvirtino A.Paulauskas.

Jis stebėjosi, kad patys valdantieji niekaip tarpusavyje nesuderina pozicijų gynybos klausimais. Esą jeigu A.Anušauskas sako, kad šiandien karo nebus, tai Gabrielius Landsbergis perspėja, kad skaičiuojame vos ne paskutines taikos valandas. „Pasirodžiusi Ingrida Šimonytė praneša, kad nesitikėtume, jog lenkai ateis į pagalbą, o po kelių dienų atšauna taip nesakiusi. Tai kaip čia yra? Kaip paprastam žmogui visa tai suprasti? Man atrodo, kad pagrindiniai valstybės politikai, atsakingi už žmonių saugumą, negali taip kalbėti ir elgtis“, – stebėjosi buvęs Seimo pirmininkas.

A.Paulausko manymu, mes tik kalbame, o jei susiduriame su tikru pavojumi, paaiškėja, kad esame visiškai nepasiruošę. „Prisiminkime 2008–2012 metų Seimo kadenciją. Konservatoriai, kurie visą laiką sakė, kad pagrindinė jų politikos tema – krašto saugumas, Rusijos atgrasymas, per tuos ketverius metus taip Lietuvos kariuomenę nustekeno, kad neįmanoma net apsakyti. Sandėliai tušti stovėjo, nebuvo šaudmenų, kareivis du šovinius per savo tarnybą iššaudavo. O kalbos kokios tada aidėjo? Kiek buvo tvirtų žodžių pasakyta apie tai, kad kausimės? Todėl ir susidaro įspūdis, kad daugiau kalbame, o ne darome. Reikia sprendimų ir veiksmų, aiškios nuostatos, o ne kalbėjimo ir žmonių gąsdinimo. Gal čia kaltas ir kompetencijos trūkumas, ir noras matyti save dirbantį Briuselyje... Kiti gal nori į Seimą patekti. Atrodo, kad visi turi savo tikslų, bet niekas negalvoja apie tai, kas bus, jeigu iš tikrųjų ateis tas priešas. 2014 metais, kai prasidėjo Krymo okupacija, buvau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Tada rašėme savivaldybėms, kad galvotų apie slėptuves gyventojams – gal išpirkinėtų senas, gal statytų naujas. O pasirodo, kad iki šiandien nieko taip ir nepadaryta. Tada ir Valstybės kontrolė buvo atlikusi patikrinimą, viskas buvo aiškiai surašyta. Ir niekas nė piršto nepajudino! Tad man susidaro įspūdis, kad mes tik kalbam, kalbam, kalbam...“ – apibendrino pašnekovas.