Ne veltui sakoma, jog nedoras kaimynas – kaip krislas akyje. O garbaus amžiaus vilniečiui Jonui Š. (81 m.) kaimynas tapo ne tik krislu akyje, bet ir budeliu. 2015-ųjų gruodį tame pačiame bute, tik kitame kambaryje apsigyvenęs 5 kartus jau teistas Sigitas Šyvis senolį mirtinai uždaužė.

Bendras butas

Jonas Š. į kambarį, esantį trijų kambarių bute I. Šimuliono gatvėje, įsikraustė po skyrybų su žmona, pardavęs ankstesnįjį butą. Kitame kambaryje gyveno moteris, pavadinkime ją Ana, su sūnumi Edvinu Volkovickiu bei sugyventiniu S. Šyviu. Trečiasis kambarys priklausė savivaldybei. Jonas Š. artimųjų beveik ir neturėjo – kartais jį aplankydavo sūnėnas ir kambarį padėjęs nusipirkti nekilnojamojo turto agentas Kęstas. Vyrai padėdavo Jonui įvairiais klausimais, dažnai bendraudavo telefonu.

Vėliau Kęstas teisme pasakojo, kad senolis dar rugpjūtį skundėsi, jog iš spintos dingo 500 eurų, kuriuos Jonas buvo pasiėmęs iš sąskaitos, nes ketino pakeisti kambario langus. Pensininkas prasitarė nekilnojamojo turto agentui, jog įtaria, kad pinigus pavogti galėjo kaimynės sūnus arba sugyventinis – mat kambarį visada rakindavęs ir tik šie du žmonės galėję nutaikyti progą įeiti į jo kambarį. O lapkričio mėnesį Jonas guodėsi, kad jį sumušęs S. Šyvis. „Kai nuvažiavau pas Joną, šis papasakojo, kad konfliktas kilo dėl vandens čiaupo, – teisme sakė Kęstas. – Sigitas apkaltino Joną, kad šis sugadinęs jį ir trenkė senoliui keletą kartų per veidą. Sužalojimai buvo ryškūs, todėl abu nuvažiavome į policiją, tačiau pareigūnai patarė dėl sužalojimų kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Siūliausi padėti Jonui, tačiau jis nusprendė nesibylinėti, tikėjosi, kad, galbūt, viskas susitvarkys“.

Gruodžio 13-oji

Tačiau gruodžio pradžioje Jonas Š. vėl paskambino Kęstui ir paprašė atvažiuoti. Senolis jam pranešė, kad, ko gero, teks parduoti kambarį ir ieškotis būsto kitur – mat kaimynai nuolat jį engia: stumdo, neleidžia naudotis dujine vyrikle, burnoja, jog sunaudojąs per daug elektros energijos, iš šaldytuvo dingsta maistas.

Kad nebereikėtų naudotis bendra virtuve, Kęstas Jonui padėjo pernešti šaldytuvą į kambarį. Pensininkus buvo įsigijęs kaitlentę, tai vyras susitarė su elektriku, kad šis ateitų įvesti atskirą elektros skaitliuką – tuomet nekilsią konfliktų dėl sunaudotos elektros.

Gruodžio 13-osios rytą atsikėlęs Jonas ketino nusiskusti, tačiau rado užimtą vonią. Dėl to apsižodžiavo su ten buvusia Ana. Apie 10 valandą ryto atėjo elektrikas pabaigti pradėtų darbų – sutvarkyti elektros skaitliuko įvado. Tuo metu gretimame kambaryje Sigitas su draugu išgėrinėjo ir smarkiai rūkė. Kai dūmai ėmė veržtis į bendras patalpas, Jonas vyrams papriekaištavo ir pasiūlė eiti rūkyti į lauką. Tačiau S. Šyvis atšovė, jog savo namuose jis darąs, ką norįs. Kai po poros valandų draugas išėjo, Sigitas ėmė priekabiauti prie elektriko – girdi, šis dirbąs nelegaliai, skambino net į policiją. Tačiau vyras nesileido provokuojamas, skubiai baigė darbus ir išėjo. Tuomet S. Šyvis savo pyktį nukreipė į kaimyną – eilinį kartą ėmė prie senuko kabinėtis...

Sumušė ir paliko

Po konflikto su Sigitu pensininkas užsirakino savo kambaryje. Matyt, buvo gerokai išgąsdintas, nes, kai apie 4 valandą po pietų S. Šyvis pabeldė į jo duris, Jonas jas atvėrė apsiginklavęs peiliu. Iš kaltinamojo S. Šyvio parodymų: „Jonas duris atidarė apsiginklavęs peiliu ir ėmė juo mojuoti. Tuomet sudaviau delnu jam per veidą du kartus. Smūgiai buvo stiprūs, nes Jonas nukrito ant grindų. Tačiau jis nenutilo, keikėsi, todėl spyriau jam į šoną, dar kartą trenkiau per veidą. Joną palikau ant grindų, gulintį kniūbsčią. Išeidamas pasiėmiau Jono telefoną „Nokia“ – buvau skolingas draugui, pas kurį važiavau, tai pagalvojau, kad telefoną atiduosiu jam už skolą“.

Palikęs krauju sruvantį kaimyną, S. Šyvis sėdo į taksi automobilį ir išrūko pas „artimą“ draugą, su kuriuo, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo matęsis net keletą metų. Susitikimo proga įteikė šiam dovaną – iš Jono Š. nugvelbtą telefoną.

„Keturi vyrai“

Vakare iš treniruotės namo grįžo Anos sūnus Edvinas. Virtuvėje ir koridoriuje degė šviesos, prie kaimyno kambario durų buvo pritaškyta kraujo, o už užrakinto kambario durų keistai kriokė Jonas. Įtaręs, jog kažkas negerai, Edvinas surado raktą ir, atidaręs duris, pamatė ant grindų gulintį žiauriai sumuštą kruviną kaimyną.

Skubiai buvo iškviesti medikai ir policijos pareigūnai. Sumuštasis jiems vargais negalais išspaudė, jog į butą užėję 4 vyrai – vieno net pavardę paminėjo – ir jį sumušę, atėmę telefoną bei 100 eurų... Pareigūnai šį pasakojimą vertino skeptiškai. Tuo labiau, kad Jonas Š. po poros dienų mirė, o apklausus mirtinai sumušto žmogaus sūnėną, nuolat bendravusį Kęstą bei Jono Š. kaimynus, įtarimai krito ant S. Šyvio. Be to, ir teismo medicinos ekspertai pateikė šiurpinančią išvadą, kad pensininkui 17 kartų smogta į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas.

„Žolė“ vazone

Jau pernai sausio 6-ąją S. Šyvis parašė prisipažinimą ir neilgai trukus sėdo į teisiamųjų suolą. Kartu su juo, tik apkaltintas kitais nusikaltimais, sėdo ir jo sugyventinės sūnus E. Volkovickis. Mat suėmus S. Šyvį bute pareigūnai atlieko kratą, kurios metu gėlių vazone buvo aptikti 45 vienetai polietileninių maišelių su, kaip buvo įtariama, narkotinėmis medžiagomis. Vėliau Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistai patvirtino, jog paimtuose maišeliuose – kanapės.

Iš pradžių apklausiamas E. Volkovickis papasakojo, kad narkotikus jis įsigijo internete – ten, girdi, yra grupė žmonių, kurie atvirai siūlo įsigyti sintetinius kanabinoidus. Kadangi retsykiais parūko „žolės“, nutaręs įsigyti siūlomų kvaišalų – už 100 gramų, sumokėjęs 450 eurų.

Ikiteisminio tyrimo metu E. Volkovickis sakė, jog 3 ar 4 pakelius narkotikų pardavė, tačiau teisme ėmė tai neigti – girdi, narkotikai rasti kratos metu – ne jo. „Pirmosios apklausos metu prisipažinau, kadangi taip patarė advokatas, – aiškino vaikinas. – Iš kur atsirado šie narkotikai, nežinau. Kambarys nerakinamas, galėjo įeiti bet kas...“

Paliko laisvėje

Vilniaus apygardos teismo (VAT) teisėjų kolegija, kuriai pirmininkavo teisėja Laureta Ulbienė, įvertinusi įrodymus, konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad psichotropinę medžiagą jaunuolis įgijo ir laikė, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti. Byloje apklausti kaltinamojo artimieji, jo draugai, patvirtino, kad kaltinamasis pats naudojo narkotikus, todėl teismas nutarė, jog tokį didelį kiekį psichotropinės medžiagos E. Volkovickis laikė savo poreikiams.

Jaunuoliui dar buvo pateikti kaltinimai už tai, kad jis pavogė banko kortelę su duomenimis ir ketino pasisavinti sąskaitoje esančius svetimus pinigus.

Teisme E. Volkovickis kaltu prisipažino iš dalies. Jis aiškino, kad kai Joną Š. išvežė į ligoninę, jis kaimyno kambaryje rado banko kortelę, o šalia – lapelį su užrašytais skaičiais. „Pagalvojau, kad reiktų pabandyti ta kortele nuimti bankomate pinigų, – pasakojo teisiamasis. – Dalį, galvojau, panaudosiu pats, o iš kitos dalies pinigų ketinau nuvešti maisto ligoninėje gulinčiam Jonui Š.“ .

Anot E. Volkovickio, pats nuimti pinigų pabijojęs, nes suvokęs, kad pinigų nuėmimas ir Jono Š. sumušimas gali būti susietas su juo, tad paprašė tai padaryti draugą. Tačiau draugas grįžo nieko nepešęs – užrašyti skaičiai nebuvo banko kortelės kodai.

VAT pripažino E. Volkovickį kaltu pagal 4 BK straipsnius, pridėjo dalį 2014 metais skirtos, bet neatliktos bausmės dalį ir skyrė jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau teismas įvertino, jog vaikinas nusikalto būdamas nepilnametis (beje, jau 4 kartą), tad bausmės vykdymą atidėjo – irgi 3 metams.

Versija nepatikėjo

O dabar grįžkime prie pagrindinio teisiamojo – S. Šyvio. Teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad po to, kai S. Šyvis sumušė ir suspardė Joną Š., tame bute dar lankėsi kiti asmenys ir jį mušė. Teismas nepatikėjo nukentėjusiojo Jono Š. išsakyta versija, kad jį sumušė 4 vyrai. „Vertinant Jono Š. išsakytą versiją, kad jį sumušė kiti asmenys, atkreipiamas dėmesys ir į jo neadekvatų elgesį dėl sveikatos stovio, patyrus daugybinius sužalojimus, jo nenorą važiuoti į ligoninę, jo prašymą nuvežti pas mamą, kuri yra seniai mirusi, – rašoma teismo nuosprendyje. – Be to, jo išsakyta versija dėl  kitų neva jį sužalojusių asmenų negali būti vertinama kaip tiesa dar ir dėl to, kad, pasak visų liudytojų, Jonas Š. buvo uždaras žmogus, mažai kur išeidavęs, bendravęs tik su sūnėnu, Kęstu B. ir specialistais, reikalingais buityje, neturėjęs jokių konfliktų su kitais ne tame pačiame bute gyvenusiais asmenimis, niekas iš  Joną Š. pažinojusių asmenų nėra matę, jog pas šį lankytųsi nežinomi asmenys“.

Taigi, S. Šyvis, nors ir neigė norėjęs nužudyti Joną Š., buvo pripažintas kaltu dėl žmogžudystės. Teismas už grotų jį pasiuntė 10 metų. Be to, nuteistasis turės atlyginti nužudytojo sūnėnui turtinę – 1108 eurų ir 1000 eurų neturtinę žalas.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ