Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kai atsiduri dugne, socialinis darbuotojas visada išties pagalbos ranką

„Jau beveik septynerius metus esu nevartojanti alkoholio“, – pokalbio pradžioje pasidžiaugia kėdainietė Ramunė. Tris kartus paimti vaikai privertė susimąstyti, o laiku ištiesta socialinių darbuotojų pagalbos ranka padėjo atsispirti nuo dugno ir vėl suteikė galimybę šiandien mėgautis visaverčiu gyvenimu. Kėdainių pagalbos šeimai centro pavaduotoja Kristina Grigaliūnienė džiaugiasi Ramunės sėkmės istorija, kuri, anot jos, nebūtų atsitikusi be pačios moters noro, ryžto ir be proto didelių pastangų.

Neatlaikė sunkumų ir gyvenimo išbandymų

Kaip šiandien pasakoja Ramunė, „buvome statistinė tris vaikus auginanti šeima“. Tačiau šioje šeimoje didelis pokytis įvyko tada, kai jauniausiam, beveik keturių mėnesių, sūneliui neaiškiomis aplinkybėmis trūko galvytėje kraujagyslė. Buvo skubiai atlikta operacija, bet vaikelis liko neįgalus.

„Priklausomybė prasidėjo palaipsniui, nes vis kaupėsi problemos, sunkumai – trys vaikai, vienas su negalia – man buvo per sunku. Iš pradžių padėjo vyras, bet kai sūnui buvo atlikta galvos operacija, ištiko paralyžius, negalia, reikėjo jį saugoti, prižiūrėti, matyt, vyras neatlaikė, pirmas puolė į alkoholio liūną, o tada iš viso pasitraukė iš mūsų gyvenimo. Aš pati kažkaip laikiausi, apie tai negalvodavau, bet palaipsniui tai tapo kaip atsipalaidavimas, nes išgėrus gali lengviau išsišnekėti, paverkti, pasiguosti, – savo grimzdimo į prarają istoriją prisiminė moteris. –

Išėjus vyrui, nebuvau užtikrinta dėl ateities, nes turėjau skolų už butą, bijojau jo netekti. Taip pat buvo baimė, kad galiu netekti vaikų – buvau tarsi užsiprogramavusi tokiai situacijai ir savo likimui. Žinojau, kad blogai darau, bet vis tiek ne lipau iš duobės, o tik dar giliau į ją kritau.“

Tuo metu socialine darbuotoja dirbusi dabartinė pavaduotoja Kristina, matė visą nueitą Ramunės kelią. Ji prisimena, kad moteris, nepaisant visų sunkumų ir didelės priklausomybės, labai mylėjo savo vaikus ir buvo jiems besąlygiškai atsidavusi.

„Manau, svarbu paminėti, kad ta meile ir prieraišumu spinduliavo ne tik mama, bet ir vaikai. Matydavome jų akyse pasiilgimą, norą būti kartu ir tikėjimą, kad kada nors ta diena ateis, kad ateis tas laikas, kai mama sugrįš namo sveika. Suprasdama mamos ir vaiko ryšį neleidau sau nė karto netikėti moterimi, jos valia, vijau mintis, kad vaikai galėtų augti be mamos“, – paklausta, iš kur joje buvo tiek tikėjimo, kad Ramunė gali grįžti į normalų gyvenimą, pasakojo Kristina.

Trečias kartas buvo lemtingas

Socialinė darbuotoja pažymėjo, kad priklausomybes gydyti sunku, tačiau matydama moters užsispyrimą, ji nė akimirkos nesudvejojusi ir tvirtai žinojusi, kad ji pasveiks.

„Gaudami pagalbą iš kitų institucijų, komunikuodami su didele Kėdainių pagalbos šeimai centro specialistų komanda, tikėdami ir ryžtingai visi kartu eidami tikslo link, galėjome pasiekti tai, ką turime dabar – stebuklą. Šio stebuklo dalis yra Kėdainių pagalbos šeimai centro vaikų namų darbuotojai, kurie mamos sveikimo procese atsakingai, kantriai ir nuoširdžiai, šilta ranka ir jautriais žodžiais glaudė moters vaikus, juos drąsindami ir įkvėpdami tikėjimo, kad mama netrukus pasveiks, grįš ir šeima vėl galės būti kartu“, – jautriais prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Pati Ramunė pripažįsta, kad iki momento, kai ji galutinai apsisprendė gydytis, vaikai iš jos buvo paimti jau du kartus, o trečiasis buvo lemtingas. Sunkiomis akimirkomis stengėsi jai padėti ir artimieji: „Bet jeigu žmogus pats nenori keistis, su savimi tvarkytis, jam padėti neįmanoma. Be to, artimiesiems gal sunkiau suprasti, kaip iš tikrųjų jautiesi, kuo gyveni, ką galvoji. Tarkim, vyresnio amžiaus artimajam sunku suprasti, kaip tu gali būti priklausomas, kaip negali negerti. O kai kalbiesi su psichologu ar socialiniais darbuotojais, viskas yra kitaip. Jie geriau supranta, padeda“.

Labiausiai norėjo stengtis dėl vaikų

Pasidomėjus, kada suprato, kad jai jau reikia pagalbos, Ramunė atvirauja: „Kai paskutinį kartą buvo paimti vaikai, jie apsigyveno „Saulutėje“ (tuometiniuose vaikų globos namuose, – red. past.). Aš pradėjau juos lankyti. Tada supratau, kad viskas, aš nieko nebeturiu ir jeigu nedarysiu tolimesnių veiksmų, juos prarasiu“.

Socialinės darbuotojos Kristinos dėka Ramunė buvo nuvežta į reabilitacijos centrą, kur pradžia, anot jos, buvo labai sunki.

„Labiausiai norėjosi stengtis dėl vaikų. Tačiau po kurio laiko džiaugiausi ir dėl savęs, nes labai pasikeitė požiūris, mąstymas. Gavau tikrai labai gerą pagalbą. Ten būdama supratau vieną dalyką – jeigu esi laimingas, šypsaisi, tai ir vaikas šypsosis, jeigu tau gerai, tai ir vaikui gerai. Vaikai – didžiausias turtas. Dabar aš esu labai laiminga, – graudinosi Ramunė. – Aišku, pradžioje pirmos kelios savaitės buvo be proto sunkios, kai norėjosi viską mesti ir grįžti į įprastą gyvenimą. Paskui, kai pereini pirmą fazę, gauni telefoną, gali pasiskambinti artimiesiems, grįžti per mėnesį kartą trims dienoms savaitgaliui pas vaikus, matai jų spindinčias akis, nes jie lygiai taip pat suprato, kad viskas eina geryn. Tai labai motyvavo, vedė į priekį.“

Kad sveikimo pradžia buvo labai sunki, sutinka ir buvusi socialinė darbuotoja Kristina: „Kelias nebuvo lengvas, pradžioje jaučiamas moters pasipriešinimas siūlomai pagalbai, jaučiamas pyktis socialinių paslaugų teikėjams ir kitiems prisidėjusiems buvo gijimo proceso dalis. Visad sakau, kad socialinių paslaugų teikėjai yra tarsi angelai sargai, mokantys ištiesti žmogui ranką tada, kai jam to labiausiai reikia“.

Sunkiausias – sveikimo etapas

O kalbėdama apie tai, kuris etapas socialiniams darbuotojams yra sunkiausias, ji pažymėjo, kad socialinių paslaugų teikėjui sunkiausia stebėti šeimos grimzdimą į tolimesnes problemas.

„Būtent tos neigiamos istorijos, kai net ir stengdamasis iš visų jėgų, nemiegodamas naktimis, įsitraukdamas į šeimų gyvenimą, supranti, kad tavo pagalba šeimai jų akimis yra nereikalinga. Šeimų priešinimasis visoms teikiamoms socialinėms paslaugoms, metodams, – apie socialinių darbuotojų kasdienybę kalbėjo Kristina. – Kita vertus, per ilgą savo darbo patirtį supratau, kad sunkiausias ir daugiausia emocijų kainuojantis etapas šeimai yra tas pirmas žingsnis, „sveikimo“ etapas, pirmieji pokyčiai „kitokio“ gyvenimo link. Praėję šį laikotarpį, vėliau susiduriame su nepasitikėjimu savimi, gėdos prieš vaikus, visuomenę jausmą, baimę, ar pavyks susitvarkyti su iššūkiais, baime, ar apskritai pavyks išsikapstyti iš visų problemų.

Laimei, mes, didelė ir stipri Kėdainių pagalbos šeimai centro specialistų komanda: administracija, atvejo vadybininkai, socialiniai darbuotojai su šeimomis, socialiniai darbuotojai su be tėvų globos likusiais vaikais, globos centro komanda, laikino apgyvendinimo namai, priklausomybių konsultantai, palydėjimo jaunuoliams paslauga, vaikų dienos centras, tam ir esame, dėl to ir dirbame, kad atsakytume į visus iškilusius sunkius ar įprastus buitinius klausimus, kad palengvintume kasdienybę, padėtume iš naujo atkurti ryšį su vaikais, galbūt padėtume iš naujo atrasti save, tam, kad įkvėptume bandyti stengtis ir nebijoti priimti ištiestą pagalbos ranką.“

Centro darbuotojai Ramune besąlygiškai tikėjo

Ramunės teigimu, būnant reabilitacijos centre labai ramino ir žinojimas, kad grįžusi po reabilitacijos, ji turės, kur su vaikais gyventi: „Manęs nepaliko likimo valiai – gavau socialinę, psichologinę pagalbą. Man tik reikėjo naudotis visomis paslaugomis, kurios man buvo teikiamos“.

Moteriai, baigus visus sveikimo etapus, Kėdainių pagalbos šeimai centro laikino apgyvendinimo namų darbuotojai atsakingai dirbo su mama ir į jos glėbį grįžusiais vaikais. Stebėdami, patardami, būdami šalia. Padrąsindami vaikus ir mamą prisidėjo prie šeimos tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo, sėkmingos integracijos į mamos vaidmenį, į visuomenę, darbo rinką. Su vaikais gyvendama laikino apgyvendinimo namuose moteris savo atsakingumu, pareigingumu ir tvirtybe įgijo įstaigos direktorės tikėjimą sveikstančiu žmogumi. Direktorė nedvejodama suteikė darbo vietą, kurioje moteris dirba ir šiandien.

„Mano misija – palaikyti darbuotojų komandą, kuri lydėjo ŽMOGŲ (Ramunę) klupimo ir kėlimosi, sveikimo ir augimo kelyje, o kalbant apie sėkmės atvejį – patikėti žmogumi, kuris dar tik sveiksta, ir pasiūlyti jam darbą neturint jokios išankstinės nuostatos, – o gal nepasiseks? Kaip mes atrodysime? – Tiesiog tikėjau tada, tikėjau, kai sveiko, tikiu ir dabar, kai žmogus auga“, – sakė Kėdainių pagalbos šeimai centro direktorė Sandra Sagatienė.

Tikėjimas padeda nepasiduoti

Paklausta, ar atgavus vaikus ir pradėjus įprastą gyvenimą bei susidūrus su jo sunkumais, nebuvo pagundos vėl problemas skandinti alkoholyje, moteris tvirtai atkerta, kad ne.

„Pradžioje pagalvodavau, kad būna gimtadieniai ir kaip aš per juos būsiu be alkoholio, bet visi su tuo apsiprato. Man nereikia alkoholio, aš ir taip nuotaikos turiu. Žinau, kad negaliu nei lašo, nes prarasiu viską. Jeigu negali susitvarkyti, tada išvis nereikia“, – ryžtingai sakė Ramunė.

Anot jos, nepasiduoti taip pat labai padėjo tikėjimas: „Aišku, kaip sakoma, tikėk Dievu, bet daryk pati, tik tikėk, kad jis padeda. Ir tas jausmas, kai tu stengiesi ir jauti, kad kažkas padeda, labai pastiprina, veda į priekį.“

Apie tai, kad tikėjimas ir nebūtinai Dievu, yra reikalingas padedant suklupusioms šeimoms, kalba ir Kristina: „Reikia suprasti, kad ne tik šioje konkrečioje srityje, bet apskritai gyvenime, žmogus privalo tikėti savo jėgomis ir tuo, ką daro, kitaip teigiamo rezultato niekad nebus. Ši sritis specifiškai reikalauja daug empatijos, humaniškumo ir platesnio požiūrio į gyvenimą. Netikėti žmonėmis dirbant tokį darbą būtų lygu nusikaltimui. Skambūs žodžiai, tačiau labai taiklūs. Gyvenimas yra įvairus, o socialinio darbuotojo kasdienybė ir yra glaudžiai susijusi su kasdieniu šeimų gyvenimu, tad situacijų pasitaiko įvairių“.

Viskas tik į priekį

Po tiek patirtų gyvenimo išbandymų Ramunė palaiko glaudžius ir šiltus santykius su abiem dukromis, o sūnus, kaip ji pati sako, „liks su manimi visada“.

„Aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo. Kaip aš sakiau savo dukroms, jis užima didžiausią kertelę mano širdyje. Jis yra mažiausias mūsų lepūnėlis“, – šypsosi laiminga moteris.

Ji dabar dirba, neseniai, padrąsinta vaikų, išsilaikė teises ir labai tuo džiaugiasi, nes jai niekada net nebuvo minčių, kad galėtų vairuoti automobilį.

„Viskas tik į priekį. Tikrai niekada negalvojau, kad mano gyvenimas taip pasikeis. Džiaugiuosi“, – smagiais gyvenimo pokyčiais dalijosi pašnekovė ir sakė jokių didelių tikslų, svajonių ar norų gyvenime neturinti. Tiesiog besidžiaugianti kiekviena diena, mėgaujasi gyvenimu – svarbiausia, kad būtų sveikatos: „Tada galima ir planuoti“.

Ramunė, pergyvenusi ir perėjusi sunkų gyvenimo etapą, ragina panašaus likimo žmones nepasiduoti ir neužsisklęsti savyje, o leisti kompetentingiems specialistams jiems padėti: „Labai dėkoju Kėdainių pagalbos šeimai centrui, jo direktorei Sandrai Sagatienei, darbuotojams, žmonėms, kurie buvo ir yra mano kelyje. Aš žinau, kad bet kada galiu kreiptis pagalbos, psichologinės ar patarimo, ir man visada padės, neatstums“.

Rekomenduojami video