Pra­ėju­sio am­žiaus ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je Aly­tui bu­vo su­teik­tas mies­to ku­ror­to sta­tu­sas. Ne­tru­kus Aly­taus ši­le­ly­je, kiek to­lė­liau nuo mies­to, pu­šy­ne, ne­to­li Ne­mu­no, vie­na pas­kui ki­tą pa­bi­ro me­di­nės va­sa­ri­nės, dar po kiek lai­ko ir rim­tes­ni pa­sta­tai, ku­riuo­se ga­li­ma bu­vo gy­ven­ti žie­mą. Šią vie­tą iš­di­džiai pra­dė­ta va­din­ti Sa­na­to­ri­ja. Ne­skai­tan­tys spau­dos bū­si­mi ku­ror­ti­nin­kai, rink­da­mie­si, kur po­il­siau­ti, iš­gir­dę, jog mies­te yra sa­na­to­ri­ja pa­gar­biai pa­krai­py­da­vo gal­vą ir lū­po­mis iš­rai­ty­da­vo nuo­sta­bą reiš­kian­čią „ma­tai, rim­tas ku­ror­tas“. Ta iš­raiš­ka kiek pa­si­keis­da­vo, kai at­va­žia­vę su­ži­no­da­vo, kad sa­na­to­ri­ja yra skir­ta žmo­nėms ser­gan­tiems tu­ber­ku­lio­ze, o jiems teks pa­si­ieš­ko­ti, kur iš­si­nuo­mo­ti bu­tą ar kam­ba­rį.

I dalis

Pra­džia

Bū­si­mas pre­zi­den­tas dak­ta­ras Ka­zys Gri­nius su ben­dra­min­čiais 1924 me­tais įstei­gė Drau­gi­ją ko­vai su tu­ber­ku­lio­ze, ku­ri, anot spau­dos, bu­vo „be­veik vie­nin­te­lė Lie­tu­vos džio­vi­nin­kų vil­tis“. Mies­tų, mies­te­lių ir di­des­nių vie­to­vių vi­suo­me­nę bei gy­dy­to­jus Drau­gi­ja kvie­tė kur­ti sky­rius ir pa­gel­bė­ti ser­gan­tiems žmo­nėms. Tuo me­tu iš­girs­ti diag­no­zę „tu­ber­ku­lio­zė“ bu­vo be­veik tas pats kaip iš­girs­ti žo­dį „mir­si“. Aly­tus ne­sku­bė­jo jung­tis prie šios ini­cia­ty­vos. Ta­čiau dr. K.Gri­niui sub­ti­liai pa­ra­gi­nus įkū­rė sky­rių: su­si­rin­ko, pa­kal­bė­jo, su­ra­šė pro­to­ko­lus, ku­riuos iš­siun­tė į Kau­ną, iš­si­skirs­tė ir pa­mir­šo. Ta­čiau dr. K.Gri­nius ne­pa­mir­šo: 1933 me­tais trū­kus kan­try­bei jau ne taip sub­ti­liai aly­tiš­kiams bu­vo pri­min­ta, jog ne­ga­li­ma taip ne­at­sa­kin­gai elg­tis. At­gai­vin­ti sky­rių ėmė­si gy­dy­to­jas Ben­ja­mi­nas Pet­ro­vas. Lap­kri­čio 20 die­ną įvy­ko vi­suo­ti­nis na­rių su­si­rin­ki­mas, iš­si­rin­kęs sky­riaus va­do­vy­bę. Gruo­dį vi­suo­me­nei bu­vo skai­to­mos pa­skai­tos apie tu­ber­ku­lio­zę ir bū­dus ko­vo­ti su ja. Įkur­tas dis­pan­se­ris (gruo­džio 1 die­ną) Bloz­ne­lio gat­vė­je. Bai­gian­tis me­tams sky­riu­je bu­vo 51 na­rys. 1934 me­tų ko­vo mė­ne­sį jau 76 na­riai.

Ne­iš­gy­si tik už­krė­si

Ati­da­rius dis­pan­se­rį lan­ky­to­jų bu­vo ne­įma­no­ma at­si­gin­ti. Dau­ge­lis iš­ei­da­vo su­sier­zi­nę ir pik­ti: ne vi­siems bu­vo iš­ga­li­ma duo­ti ne­mo­ka­mų vais­tų, ap­skri­tai jų pri­trūk­da­vo, pa­tik­ri­nus svei­ka­tą ir nu­sta­čius li­gą, ne­ga­lė­jo su­teik­ti sta­cio­na­raus gy­dy­mo, nes pa­cien­to ne­bu­vo net kur gul­dy­ti. Pats sky­rius ir­gi ne­bu­vo pa­ten­kin­tas, kaip ra­šė spau­da: „Pa­ga­liau ir sky­riaus va­do­vy­bė ne­ga­lė­jo pa­si­ten­kin­ti tik dis­pan­se­rio vei­ki­mu: jo vie­no pa­gal­ba ne­ga­li­ma ap­stab­dy­ti džio­vos plė­ti­mo­si, nes Aly­taus mies­to li­go­niai, ben­drai imant, gy­ve­na la­bai blo­go­se są­ly­go­se (5–6 žmo­nės vie­na­me ma­ža­me kam­ba­ry­je), tai­gi ir pil­dy­ti gy­dy­to­jo įsa­ky­mus bei nu­ro­dy­mus, kaip elg­tis, kad ne­už­krės­tų ki­tų šei­mos na­rių, jie ne­ga­li.“ Tuo­met ki­lo min­tis, jog rei­kė­tų ati­da­ry­ti sa­vo­tiš­ką prie­glau­dą (sky­riaus na­riai ją va­di­no „azi­liu­mi“) Aly­taus be­tur­čiams, ser­gan­tiems at­vi­ra tu­ber­ku­lio­ze. To­kiu bū­du jie bū­tų su­rink­ti vie­no­je vie­to­je, gy­do­mi ir ne­ne­šio­tų už­kra­to. Mies­tas tam pri­ta­rė: 12-ai me­tų ne­mo­ka­mai bu­vo skir­tas na­mas Jiez­no gat­vė­je, ku­rio re­mon­tui pi­ni­gus nu­ma­tė Drau­gi­jos Cen­tro val­dy­ba. Kol vy­ko de­ry­bos, do­ku­men­tų pa­si­ra­ši­nė­ji­mai, re­mon­to dar­bai – pra­si­dė­jo ir 1936-ie­ji. Sau­sio 25 die­ną Drau­gi­jos ko­vai su tu­ber­ku­lio­ze Aly­taus sky­rius iš­kil­min­gai ati­da­rė sa­vo „azi­lių“.

Va­sa­ros sa­na­to­ri­ja

Įkvėp­ti sėk­mės Aly­taus sky­riaus na­riai pa­va­sa­rį pra­dė­jo regz­ti pla­nus, kad vi­sai ne­blo­gai bū­tų įkur­ti va­sa­ros sa­na­to­ri­ją. Krei­pė­si į Miš­kų de­par­ta­men­tą, ku­ris Aly­taus ši­le­ly­je at­sei­kė­jo 1,5 hek­ta­ro pla­nuo­ja­moms sta­ty­boms. Nu­si­žiū­rė­ję už­sie­nio pa­vyz­džių ėmė­si ne­di­de­lių, me­di­nių na­me­lių sta­ty­bos („len­ti­nių na­me­lių, kiek­vie­nas 3,5 X 3,5 X 2,0 mtr. di­du­mo“). To­kių pa­sta­ty­ta 16. Vie­nas na­me­lis bu­vo skir­tas dviem li­go­niams. Na­me­ly­je bu­vo du di­de­li lan­gai, iki pu­sės stik­li­nės už­ra­ki­na­mos du­rys. Apie nau­jai įkur­tą vie­tą to me­to spau­da ra­šė: „Va­sa­ros sa­na­to­ri­ja greit įgi­jo ge­rą var­dą, nes jos vie­ta – la­bai sau­sas pu­šy­nas, val­gis bu­vo ge­ras ir, ne­žiū­rint to, mo­kes­tis bu­vo ima­mas ne­aukš­tas, – tik po 4 lit. per die­ną. Į šią sa­na­to­ri­ją ga­lė­jo at­si­gul­ti ir ūki­nin­kai, ir val­di­nin­kai, ir mo­ky­to­jai, ir šiaip ma­žai pa­si­tu­rin­tie­ji, ku­riems ki­tos sa­na­to­ri­jos dėl bran­gu­mo (6–8 lit. per die­ną) ne­pri­ei­na­mos.“

Pa­ste­bė­jus, jog ser­gan­tys tu­ber­ku­lio­ze gy­dy­tis mie­lai ren­ka­si Aly­taus va­sa­ros sa­na­to­ri­ją, už­si­min­ta apie nuo­la­ti­nės sa­na­to­ri­jos po­rei­kį. Pir­miau­sia ke­liai ve­dė į Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bę – ben­dro su­ta­ri­mo ne­ras­ta. Ta­čiau su­ma­ny­mo ne­at­si­sa­ky­ta.

Gy­ve­ni­mo są­ly­gos ir būs­tas bu­vo pa­grin­di­nė tu­ber­ku­lio­zės ser­ga­mu­mo ir už­si­krė­ti­mo prie­žas­tis. Var­gin­giau gy­ve­nan­tys Aly­taus kraš­to žmo­nės su pa­na­šio­mis pro­ble­mo­mis su­si­dur­da­vo tiek XIX a. pa­bai­go­je, tiek XX am­žiaus ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je. Tai liu­di­ja ra­šy­ti­niai šal­ti­niai. 1939 me­tais bu­vo at­lik­tas ty­ri­mas „Džio­va Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se“. Jo me­tu pa­bu­vo­jo ir Aly­taus apy­lin­kė­se. Pa­ma­ty­tas vaiz­das nu­ste­bi­no (kal­ba ne­tai­sy­ta): „Ly­gi­nant tu­ber­ku­lio­zės ba­ci­lų iš­pli­ti­mą są­ry­šy­je su gy­ve­na­mų­jų bu­tų erd­vu­mu, iš gau­tų duo­me­nų ma­ty­ti, kad ma­žes­nio erd­vu­mo bu­tas ati­tin­ka di­des­nio tu­ber­ku­lio­ze ap­krės­tų vai­kų skai­čius.

Ko­kių dar pa­si­tai­ko gy­ve­na­mų bu­tų, pa­ro­do pri­de­da­ma fo­to­gra­fi­ja dū­mi­nio na­mo Dzū­ki­jo­je.

Šis na­mas ran­da­si Aly­taus vals­čiu­je, Pa­ne­mu­nin­kė­lių kai­me. Ja­me gy­ve­na smul­kus, 2,5 ha že­mės tu­rįs, ūki­nin­kas B.S. Trio­ba rąs­tų, sta­ty­ta prieš 100 me­tų, per­sta­ty­ta prieš 65 me­tus. Tai vie­nas kam­ba­rys, ku­ria­me gy­ve­na du žmo­nės. Kam­ba­ry­je sto­vi lo­va, sta­las. Pir­kios grin­dų plo­tas 16 m², aukš­tis 2,1 met­ro, oro kū­ba­tū­ras 33,6 m³. Trys lan­gu­čiai po 0,4 X 0,4 = 0,16 m² plo­to kiek­vie­nas. Lan­gai mo­liu ap­li­pin­ti, pa­lan­gė­se ply­šiai, pro ku­riuos ka­čiu­kai lan­džio­ja. (Tik­rin­tas vi­dur­va­sa­ry­je). Šei­mi­nin­kas su di­de­liu en­tu­ziaz­mu pa­sa­ko­ja, ko­kia ši tro­be­lė esan­ti lai­min­ga. Bu­vę ke­tu­ris kar­tus gais­rai jo ūky­je, ta­da su­de­gė ki­ti tro­be­siai, bet ši lai­min­go­ji pir­kia vis iš­lik­da­vo ug­nies ne­pa­lies­ta.

Žie­mą ir va­sa­rą ba­kū­žė­je mai­šo­si viš­tos ir par­šai. Po tuo pa­čiu sto­gu yra ka­ma­ra, tik ji be lu­bų. Anks­čiau bu­vęs gre­ta ki­tas gy­ve­na­mas na­mas, ku­ris per gais­rą su­de­gęs.“

Pa­na­šų vaiz­dą sa­vo at­si­mi­ni­muo­se XIX a. pa­bai­go­je ap­ra­šė ir bū­si­mas Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Jus­ti­nas Stau­gai­tis, tuo lai­ku Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios vi­ka­ras: „Dzū­kų grin­čios bu­vo per­dėm ne­grįs­tos. Jei kur pa­si­tai­ky­da­vo iš­grįs­ta, tai tik di­des­nio ūki­nin­ko sek­ly­čia. Grin­čios la­bai daž­nai bū­da­vo dū­mi­nės, ko Za­na­vy­kuo­se aš vi­siš­kai ne­bu­vau ma­tęs. Gy­ve­na­mo­se grin­čio­se per vi­są žie­mą dzū­kai lai­ky­da­vo avis, viš­tas, ne­re­tai ir kar­vę su ver­šiu­kais, į grin­čią taip pat at­va­ry­da­vo ir kiau­les pa­šer­ti. Jų lo­viai vi­suo­met bū­da­vo po suo­lais su­stum­ti. Su­pran­ta­ma, koks to­kioj grin­čioj oras, juo la­biau kad ji­nai ne­bū­da­vo vė­di­na­ma. Dzū­kų vy­rai, ku­riems ten­ka bū­ti dau­giau­sia ore, at­ro­dy­da­vo gan svei­kai. Bet mo­te­rys, ku­rioms vi­są žie­mą tek­da­vo kvė­puo­ti to­kiu su­pu­vu­siu oru, bū­da­vo iš­blyš­ku­sios, pa­gel­tu­sios, daž­nai džio­vi­nin­kės.“

Birutė Malaškevičiūtė