„Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­jo­je ap­si­lan­kiu­si gar­baus am­žiaus mo­te­ris guo­dė­si įsi­žie­bu­sia ne­san­tai­ka ir pa­šli­ju­siais san­ty­kiais jos sū­naus šei­mo­je. Mar­ti nuo per­nykš­čio ru­dens ėmė ne­šio­ti gran­di­nė­lę su mo­ters vei­do at­vaiz­du, ta­po už­da­ra, me­luo­jan­ti, iš na­mų pra­dė­jo ding­ti pi­ni­gai. O vi­siš­kai ne­se­niai ar­ti­mie­ji ap­ti­ko mo­te­riai ad­re­suo­tą laiš­ką iš vie­nos Vil­niaus ben­dro­vės, ku­riuo jai at­siun­čia­mas „Li­ki­mo vei­das“. Šiuo ža­da­ma lai­mė aly­tiš­kės gy­ve­ni­me, už­plū­sian­ti lai­min­gų įvy­kių ir pi­ni­gi­nių įplau­kų ban­ga. Mo­ters ar­ti­mie­ji įta­ria, kad jos ne­šio­ja­ma gran­di­nė­lė su at­vaiz­du ir yra „Li­ki­mo vei­das“.

„Man la­bai gai­la jau­no žmo­gaus“

Vos per 40 me­tų per­žen­gu­sios aly­tiš­kės ar­ti­mie­ji, per­nykš­tį ru­de­nį pa­ste­bė­ję jos nuo­lat ne­šio­ja­mą gran­di­nė­lę su mo­ters vei­do at­vaiz­du, ėmė tei­rau­tis, iš kur ją ga­vu­si, kiek tai kai­na­vo. Ta­čiau at­sa­ky­mas bu­vo trum­pas: „Pir­kau eu­ri­nė­je.“ Su­prask, tai bran­giai ne­kai­na­vo, gal ke­lis eu­rus.

Keis­tas su­ta­pi­mas, bet pra­dė­ju­si ne­šio­ti gran­di­nė­lę mo­te­ris la­bai pa­si­kei­tė. Bū­da­vu­si šne­ki ir ben­drau­jan­ti su žmo­nė­mis, ta­po la­bai už­da­ra.

„Pra­dė­jo me­luo­ti. Ko pa­klau­si, pa­sa­ko vie­na, grei­tai pa­mirš­ta, ką pa­sa­kiu­si. Kai iš na­mų pra­dė­jo įtar­ti­nai ding­ti pi­ni­gai, ji pa­reiš­kė va­žia­vu­si į Kau­ną už­si­ko­duo­ti, o tai bran­giai kai­nuo­ja. Tai mus tie­siog su­krė­tė, ji nie­ka­da ne­bu­vo gir­tuok­lė. Su­pra­to­me, kad rei­kia kaž­kaip pa­tei­sin­ti dings­tan­čius pi­ni­gus. O ji­nai jų tik­rai tu­rė­jo, – pa­ti dir­ba, ne­ma­žai duo­da vy­ras. Da­bar ką tik pa­pra­šė pa­sko­lin­ti pi­ni­gų su­si­mo­kė­ti už bu­tą, ko nie­ka­da nė­ra bu­vę“, – pa­sa­ko­jo „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­jo­je ap­si­lan­kiu­si mo­ters any­ta.

Jos sū­nus, gy­ve­nan­tis su pas­ta­ruo­ju me­tu stip­riai pa­si­kei­tu­sia žmo­na, ėmė la­bai iš­gy­ven­ti, pra­dė­jo var­to­ti al­ko­ho­lį, vie­ną­kart jau ža­dė­jo gy­ve­ni­mą baig­ti sa­vi­žu­dy­be.

„Man la­bai gai­la jau­no žmo­gaus. Mar­ti man daug yra pa­dė­ju­si, lan­kiu­si ser­gan­čią li­go­ni­nė­je, o da­bar jau­nos šei­mos gy­ve­ni­mas slys­ta iš po ko­jų“, – guo­dė­si gar­baus am­žiaus aly­tiš­kė.

Kaip pa­ti pri­si­pa­ži­no, gal ir ne­gra­žiai pa­da­rė šei­mos na­riai, pa­si­rau­sę įtar­ti­nai be­si­el­gian­čios mo­ters daik­tuo­se, bet juo­se ra­do keis­tą, jai ad­re­suo­tą laiš­ką iš Vil­niaus ben­dro­vės „Po­rek­tus“. Ja­me džiau­gia­ma­si ga­li­my­be at­siųs­ti „Li­ki­mo vei­dą“, ku­ris ne­tru­kus nu­ste­bins aly­tiš­kės gy­ve­ni­me at­si­ra­sian­čia lai­me, už­plū­sian­čia lai­min­gų įvy­kių ir pi­ni­gi­nių įplau­kų ban­ga.

„Skai­tė­me tą laiš­ką, ste­bė­jo­mės pa­ža­dais ir ne­ga­lė­jo­me pa­ti­kė­ti, kad to­kiais da­ly­kais ga­lė­tų su­si­do­mė­ti mums ar­ti­mas žmo­gus. At­ro­do, iki šiol ji ne­tu­rė­jo jo­kių rim­tų gy­ve­ni­mo pro­ble­mų“, – vis pa­sa­ko­jo aly­tiš­kės any­ta.

Ji pra­šė pa­si­do­mė­ti Vil­niaus ben­dro­vės siun­čia­mais laiš­kais, sie­kiant nuo įtar­ti­nų pa­gun­dų ap­sau­go­ti ki­tus žmo­nes.

Laiš­kai pa­si­ra­šy­ti pseu­do­ni­mu Da­ry­las

Laiš­ke į aly­tiš­kę krei­pia­ma­si la­bai pa­gar­biai, nu­ro­do­ma, kad dėl „Li­ki­mo vei­do“ ta­lis­ma­no gy­vens džiaug­da­ma­si iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos, o da­bar yra vei­kia­ma ne­ga­ty­vių jė­gų.

„Kal­bu ne apie nu­žiū­rė­ji­mą. Ne, tai ki­to­kio po­bū­džio ne­ga­ty­vi įta­ka. Ji yra su­si­ju­si su vie­ta, ku­rio­je bū­na­te dau­giau­sia. Ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad tai kaž­ko­kios po­že­mi­nės sro­vės ar se­ni ne­rei­ka­lin­gi li­ku­čiai, ku­rie, ne­pai­sy­da­mi jū­sų prie­ši­ni­mo­si, ne­igia­mai jus vei­kia… Jūs jau la­bai ar­ti sėk­mės… Jūs nu­si­pel­nė­te sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mo. To­dėl aš pa­nau­do­siu sa­vo su­ge­bė­ji­mus ir ži­nias oku­lis­ti­nių moks­lų sri­ty­je ir pa­dė­siu jums ap­si­gin­ti nuo ne­ga­ty­vių ban­gų… Jūs esa­te tas lai­min­gas žmo­gus, ku­riam aš vi­siš­kai pa­si­ti­kė­da­mas per­duo­du „Li­ki­mo vei­dą“. At­ėjo mo­men­tas, kai ga­lė­si­te kreip­tis į ne­ma­to­mas ma­giš­ką­sias jū­sų „Li­ki­mo vei­do“ ga­lias, ma­te­ria­li­zuo­tas me­da­lio­no pa­vi­da­lu“, – ra­šo­ma laiš­kuo­se aly­tiš­kei.

Nu­ro­do­ma, kaip tu­ri bū­ti lai­ko­mas „Li­ki­mo vei­das“. Pa­si­ro­do, jį rei­kia lai­ky­ti to­kio­je vie­to­je, apie ku­rią ži­no tik laiš­kus ga­vęs žmo­gus. Taip pat ga­li­ma pa­ka­bin­ti ant gran­di­nė­lės ir ne­šio­ti ant kak­lo. Bet bū­ti­na ne­iš­duo­ti sa­vo pa­slap­ties.

Jei, pa­vyz­džiui, yra fi­nan­si­nio po­bū­džio rū­pes­tis, rei­kia su­si­kur­ti di­džiu­lės ban­kno­tų krū­vos vi­zu­a­li­za­ci­ją.

„Li­ki­mo vei­das“ va­di­na­mas ap­sau­ga nuo ne­ga­ty­vių ban­gų. O už jį su­mo­kė­ti tu­ri su­tik­ti pats žmo­gus į Vil­niaus ben­dro­vės „Po­rek­tus“ są­skai­tą ban­ke – 12,9 eu­ro kaip da­lį pa­ren­gi­mo ir ver­ti­mo iš­lai­dų.

Laiš­kus pa­si­ra­šo Da­ry­las. Kaip sa­kė pa­što, kur­je­rių pa­slau­gas tei­kian­čios ben­dro­vės „Po­rek­tus“ di­rek­to­rė Be­ata Rakš­ty­tė, tai žmo­gaus pseu­do­ni­mas: „Tai pran­cū­zas, jo pa­var­dės ne­ga­liu sa­ky­ti.“

„Aly­taus nau­jie­nų“ duo­me­ni­mis, „Po­rek­tus“ tu­ri vie­nin­te­lį ak­ci­nin­ką Luo­is Alain Tis­sier, ku­rio gy­ve­na­mo­ji vie­ta nu­ro­do­ma ir So­fi­jo­je (Bul­ga­ri­ja), ir Pra­ho­je (Če­ki­ja), o jo at­sto­vau­ja­mos ver­slo įmo­nės, už­si­i­man­čios lei­dy­ba, įvai­ria pre­ky­ba ir pa­slau­go­mis, vei­kia Pra­ho­je.

B.Rakš­ty­tė pa­ti­ki­no, kad laiš­kai yra siun­čia­mi tik tiems as­me­nims, ku­rie pra­šo pa­siū­ly­mų: „Yra žmo­nių, ku­rie ti­ki, tar­kim, bur­tais. Taip yra ir čia. Mes esa­me tik tar­pi­nin­kai.“

In­ter­ne­te iš tie­sų ga­li­ma ras­ti to­kį as­me­nį Da­ry­lą, iš ku­rio ga­li­ma gau­ti as­me­ni­nę ir at­seit ne­mo­ka­mą konfidencialią pra­na­šys­tę. In­ter­ne­te yra įdė­ta jo nuo­trau­ka, ku­ri la­bai pa­na­ši į at­spaus­din­tą­ją laiš­ke aly­tiš­kei.

Jei žmo­gus ti­ki bur­tais, ga­li ti­kė­ti ir Da­ry­lu ar dar kaž­kuo. Kuo tas ti­kė­ji­mas bai­gia­si, ga­li pa­tvir­tin­ti tik pa­tys Da­ry­lo pa­gal­bos pra­šy­to­jai ar jų ar­ti­mie­ji. Gal­būt ir tei­si „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­jo­je ap­si­lan­kiu­si gar­baus am­žiaus aly­tiš­kė ir pa­pa­sa­ko­ju­si sū­naus šei­mo­je at­si­ti­ku­sią bė­dą. „Aš ne­ti­kiu nei bur­tais, nei kaž­ko­kiais pra­na­šais, to­dėl ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip tuo ga­li ti­kė­ti ki­ti, ir dar jau­ni žmo­nės. Man kaž­ka­da te­le­fo­nu pa­skam­bi­no vie­nas žmo­gus ir pa­klau­sė, ar ne­no­riu la­bai daug už­si­dirb­ti. Kai pa­sa­kiau, kad ne­no­riu, dar ban­dė il­gai įkal­bi­nė­ti. Bet aš net ne­klau­siau, iš ko ir kaip ga­li­ma daug už­si­dirb­ti“, – pri­si­mi­nė gar­baus am­žiaus mo­te­ris, ne­ti­kin­ti ir mar­čios ne­šio­ja­mo „Li­ki­mo vei­do“ ga­lio­mis.

„Žmo­nės ne­su­si­gau­do“

Pa­sak Aly­taus de­ka­na­to de­ka­no, Šv. An­ge­lų Sar­gų pa­ra­pi­jos kle­bo­no Arū­no Už­upio, jei­gu žmo­nės tuo ti­ki, blo­gai: „Ga­vus to­kius laiš­kus juos reik­tų iš­mes­ti. Žmo­nės ne­su­si­gau­do, kas at­neš lai­mę, kad ga­li pa­dė­ti tik Die­vas. O jei ti­ki­ma kaž­kuo ki­tu, kuo to­liau, tuo bus blo­giau.“

Aly­taus po­li­kli­ni­kos Psi­chi­kos svei­ka­tos cen­tro gy­dy­to­jos psi­chiat­rės Jur­gi­tos Va­si­liaus­kai­tės-Trei­na­vi­čie­nės tei­gi­mu, daž­niau­siai ne­va lai­mę at­ne­šan­čiais daik­tais, šiuo at­ve­ju – gran­di­nė­lė­mis, ti­ki žmo­nės, ku­rie tu­ri, pa­vyz­džiui, svei­ka­tos pro­ble­mų: „Grie­bia­ma­si šiau­do. Ma­no, kad kaž­kas juos už­ke­rė­jo, jog taip ne­si­se­ka. Krei­pia­ma­si ne į psi­chiat­rą ieš­ko­ti pa­gal­bos, bet ieš­ko­ma leng­ves­nių va­rian­tų. Gal­vo­ja, už­si­ka­bin­siu gran­di­nė­lę ir ji at­neš sėk­mę. Gal už tą ne­ša­mą sėk­mę rei­kia ir kaž­kaip at­si­ly­gin­ti.“

Iš leng­va­ti­kių gal­būt kai kam tik­rai leng­va pa­si­pel­ny­ti. O kad to­kių žmo­nių at­si­ran­da, liu­di­ja aly­tiš­kių šei­mos pa­vyz­dys. Kas šiai šei­mai ga­li pa­dė­ti? Tik­riau­siai tik jos na­riai, nes var­gu ar vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos ga­li su­tram­dy­ti pra­na­šus ir bū­rė­jus, ku­rių gau­su ne tik in­ter­ne­te, jie tu­ri ir sa­vo sa­lo­nus.

Ver­ta pa­ste­bė­ti, kad mi­nė­ta ben­dro­vė „Po­rek­tus“ Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­bos yra tris kar­tus baus­ta už klai­di­nan­čią re­kla­mą dėl ant­svo­riui mes­ti re­kla­muo­ja­mų me­to­dų ir prie­mo­nių. Už tai jai į vals­ty­bės biu­dže­tą te­ko su­mo­kė­ti per 30 tūkst. eu­rų.

Alma MOSTEIKAITĖ