Balandžio 29-ąją, telikus porai dienų iki Melagių dienos, iš Berlyno atėjusi žinia žaibiškai išplito po visą Lietuvą, o iš jos – ir po visas lietuvių gyvenamas pasaulio šalis. Vokietijoje rastas Vasario 16-osios akto originalas! Puikios kokybės, sveikut sveikutėlis! Ne tik vokiškas, bet ir lietuviškas! Su visų signatarų parašais, rašytas ranka, gal net paties daktaro Jono Basanavičiaus!

Pačiu laiku

Nenuostabu, kad toks pranešimas daugelio buvo palaikytas primityviu artėjančios Melagių dienos pokštu – primityviu, nes tariami apgaudinėtojai nė nesistengė sugalvoti ko nors originalesnio, pasirinko pačią banaliausią geros naujienos versiją. Taigi, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Liudui Mažyliui pasisekė dar ir tuo požiūriu, kad lietuvišką 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo originalą Berlyne jis atrado vos per dvi dienas nuo atvykimo iš Kauno. Jei tai būtų padaręs balandžio 1-osios išvakarėse , tikrai būtų turėjęs šią žinią laikyti paslaptyje bent dieną kitą, nes niekas nebūtų tuo patikėjęs. O ir istorinis faktas, kad Lietuvos valstybės gimimo liudijimo originalas buvo atrastas 2017-ųjų balandžio 1-ąją, mažiausiai kelioms lietuvių kartoms būtų kėlęs šypseną.

Turėjo kitų darbų

Tačiau gravitacinis Melagių dienos poveikis šio atradimo istorijoje labai svarbus, gal net esminis. Istorija dar kartą nusišypsojo Lietuvai – reikėtų tai įvertinti. Vasario 16-osios akto originalo paieškos Lietuvoje per praėjusius dešimtmečius lokalizavosi iki vieno Suvalkijos ūkininko lauke pernai rasto užkasto bidono su tarpukario Lietuvos laikų dokumentais, rašytais ranka ir mašinėle. Jų būklė labai prasta, tačiau viename pavyko įskaityti žodį „monarchija“. Tai muziejininkams sukėlė viltį, kad bidone galėjo būti paslėpti svarbūs valstybiniai dokumentai, gal net pats Vasario 16-osios akto originalas. Tiesa tai ar ne, sužinosime tik po poros metų, kai Lietuvos ypatingajame archyve bus baigti šių dokumentų konservavimo ir restauravimo darbai.

Nuodėgulius ir šipulius palikęs Antrojo pasaulinio karo volas nusirito ir Suvalkijos lauku virš paslėpto bidono, ir Trečiojo reicho sostine. Berlynas buvo sugriautas, paskendęs liepsnose, užkariautojų negailestingai išplėštas, suniokotas, išsivežiotas trofėjais. Tai, kad Vokietijos užsienio reikalų archyvo Politikos departamento bylos, vienoje kurių L.Mažylis atrado Vasario 16-osios akto originalą, išliko iki mūsų dienų, ir net nepaliestos karo, tikrai atrodo kaip stebuklas.

Ne mažiau stebina ir tai, kad ne vieną dešimtmetį trukusios šio dokumento paieškos, atrodo, iš tikrųjų buvo tik imituojamos. Prof. L.Mažylis jį atrado ne kokiame Bavarijos orkestro archyviniame fonde. Tokiu atveju profesionalūs istorikai, atkaklių ieškojimų metais apsigynę disertacijas, užsitarnavę postus, važinėję į komandiruotes, rašę knygas, daug ir įdomiai kalbėję apie versijas ir prielaidas, ramia sąžine būtų galėję atsainiai mestelėti – tiesiog pasisekė žmogui. Bet prof. L.Mažylis, kaip jau žinome, atvyko iš Kauno pačiu tiksliausiu adresu, į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvą, kuriame, beje, ne kartą jau dirbo Lietuvos istorikai. Skirtumas tik tas, kad jie Vasario 16-osios akto nė neieškojo. Turėjo kitų darbų.

Šiek tiek keista...

„Man, sakyčiau, šiek tiek keista, kad niekas rimtai jo iki šiol ten neieškojo, juk būtent čia vienas iš originalo egzempliorių pirmiausia turėjo atsidurti. Dabar aiškėja, kad tai gali būti pats pirminis, ranka rašytas, po kurio atsirado mašinėle išspausdinti egzemplioriai. Būtent jų ir ieškojo dingusių. 1918 m. vasario 16 d. Lietuva buvo vokiečių okupuota, įjungta į vadinamąjį Oberostą, tuometinį karinį- administracinį vienetą. Buvo žinoma, kad šis dokumentas įteiktas Vokietijos valdžiai, taigi, kad vieno iš originalų pirmiausia reikėtų ieškoti Vokietijoje, buvo visiškai aišku. Vokietija juk pirmoji pripažino nepriklausomą Lietuvą, dar kovo mėnesį, tiesa, ne pagal Vasario 16-osios aktą, bet vis tiek. Po dviejų dienų Vokietijos laikraščiuose buvo išspausdintas jo tekstas. Gal iš Oberosto administracijos Kaune jį gavo ir Bundestago opozicinių partijų atstovai. Galimas daiktas, kad Vokietijoje tų egzempliorių yra ir daugiau“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė istorikas ir politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kulakauskas.

Jis džiaugėsi kolegos L.Mažylio sėkme. „Su juo gal prieš tris savaites buvome susitikę, šiek tiek pasikalbėjome. Neužsiminė, kad ruošiasi važiuoti į Berlyną, tik teiravosi, kas gerai moka vokiečių kalbą“, – sakė A.Kulakauskas. Pasak jo, tai, kad paieškos buvo užbaigtos asmenine mokslininko iniciatyva, yra dėsningas dalykas – esą buvusi Vyriausybė dar prieš metus buvo pavedusi Istorijos institutui vykdyti dokumento paieškas, bet į Berlyną niekas taip ir nesusiruošė nuvažiuoti.

Balandžio 29-ąją padaryto atradimo dovaną Lietuvos valstybės šimtmečio proga įteikė ne tie, kuriems priklausė jos ieškoti, ne valstybės vadovai, turėję tuo rūpintis, skirti lėšų, ieškoti galimybių, ir ne iš TV studijų neišlendantys susireikšminę „tipai“ su istorikų diplomais. Šioje istorijoje jų vaidmens tiesiog nėra, ir tai ne mažiau simboliška. Ačiū Jums, L.Mažyli!