Jau seniai viešumoje beveik negirdėti nei antisovietinių disidentų, nei Sąjūdžio pirmeivių, nei daugumos signatarų žodžio. Panašu, kad tapome užgesintų ir toliau išjunginėjamų moralinių švyturių šalimi, kad tirštėjančioje tamsoje kuo daugiau vietos liktų visuomenei kelią rodantiems kišeniniams žibintuvėliams.

Ta pati ar jau kita valstybė?

Seniai Lietuvos atlaikytos moralinės akistatos, apie kurią primena ilgomis žvarbiomis sausio naktimis liepsnojantys laužai, virpanti žvakių šviesa, fone išryškėjo kelios šiandienos aktualijos, prikišamai rodančios, kad ji dar nesibaigė. Kiekvienas iš mūsų, ir valdantys, ir valdomieji, kasdien priima moralinius sprendimus, bet visuomenės dėmesį jie patraukia nebent tada, kai ima įžūliai temdyti laisvės laužų šviesą. Šiemet Laisvės gynėjų diena buvo minima žinant apie jos išvakarėse viešai mestus kelis moralinius akibrokštus, kurie, ko gero, neblogai apibūdina ir mūsų gyvenamąjį laiką, ir atmosferą valstybėje, ir visuomenės savijautą.

Vieną iš jų artėjančios Vilniaus knygų mugės, rengiamos Lietuvos parodų ir kongreso centre LITEXPO, organizatoriai metė filosofui, rašytojui Arvydui Juozaičiui, nesutikę skirti vietos jo naujos knygos „Tikra Sąjūdžio istorija“ pristatymo renginiui. Regis, visiškai suprantama: tiek daug tų knygų, tiek daug tų rašytojų, ir visiems reikia atskiro kampo susitikimui su skaitytojais. O LITEXPO rūmai juk ne guminiai. Juose bus daug svarbių, Lietuvos kultūrai reikšmingų, plačiosios visuomenės laukiamų renginių. Galima pasvarstyti: kodėl reikėtų jaukti tvarkaraštį ieškant A.Juozaičio knygos pristatymui kokios salytės kelioms valandoms? Kas jis toks per vienas? Kuo svarbus? Kam įdomus tas Sąjūdis, ta jo istorija? O jei visgi kažkam įdomu, tai tegul susiranda „Obuolio“ leidyklos stendą ir bendrauja su autoriumi, kaip ir visi kiti.

Jeigu Knygų mugę rengtų privati, Švedijos ar Izraelio investuotojų bendrovė, toks sprendimas, kad ir kokiais sumetimais priimtas, nuostabos nekeltų. Na, neatsirado knygos apie Sąjūdžio istoriją pristatymo renginiui vietos LITEXPO, atsiras kur nors kitur. Kas domisi, žino, kad atsirado, ir dar geresnė. Moraliniu akibrokštu toks sprendimas tapo dėl to, kad LITEXPO yra valstybės valdoma įmonė, kurios 99,3 proc. akcijų kontroliuoja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija. Kitaip tariant, Lietuvos valstybė tarsi gargtelėjo savo knygos pristatymui kampo paprašiusiam Sąjūdžio pirmeiviui per Sausio 13-osios įvykius visiems gerai girdėtu balsu: „Pašol von, fašist!“. Prasmių seka labai aiški: juk A.Juozaitis – tai Sąjūdis, Sąjūdis – tai Kovo 11-oji, nepriklausoma Lietuva. O nepriklausoma Lietuva – tai Vytautas Landsbergis, pirmasis faktinis valstybės vadovas, Sąjūdžio vedlys, A.Juozaičio bendražygis. Taigi, išeitų, kad tai Lietuvos valstybės spjūvis ir asmeniškai jam į veidą. Kartu ir jo su kitais įsteigtai konservatorių partijai, kuriai valdant buvo paskirtas dabartinis LITEXPO direktorius. Šitoks spjūvis 36-ais nepriklausomybės metais! Šitoks paniekinimas! Kaip besvarstytum, turbūt daugeliui belieka krapštytis pakaušį: o tai kokioje valstybėje mes dabar gyvename? Ar toje, kuri buvo atkurta 1990 m. kovo 11 dieną? Vis dar toje, kurios laisvė buvo apginta 1991-ųjų sausį?

Valstybės premijos be valstybės vadovo

Bėda, kad moraliniai akibrokštai po vieną nevaikšto: į veidą, vėlgi perkeltine prasme, buvo spjauta ir Respublikos prezidentui Gitanui Nausėdai. Ne, ne naujausios „Vilmorus“ apklausos rezultatais, atskleidusiais, kad jį neigiamai vertina daugiau Lietuvos gyventojų, nei teigiamai. Turbūt mažai ką tai nustebino, prisiminus per antrąjį prezidento rinkimų turą plačiai komentuotą raginimą balsuoti už mažesnę blogybę. Remiantis tokia logika, laimėjo blogybė, tik mažesnė. Tad prezidentas, regis, visiškai pateisina savo rinkėjų lūkesčius...

Moralinis akibrokštas prezidentui G.Nausėdai kaip ir A.Juozaičiui buvo mestas irgi tarsi valstybės, kurios vadovu jis buvo demokratiškai išrinktas Lietuvos piliečių, vardu. Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija netikėtai pranešė perkelianti vasario 16-osios išvakarėse vyksiančią jų teikimo ceremoniją iš prezidentūros į Sapiegų rūmus Vilniuje. Dar daugiau: pranešama, kad jas turėtų teikti ne prezidentas. Komisijos pirmininkas Arūnas Gelūnas, vienas iš vadinamųjų kultūrininkų protesto lyderių, pareiškė, kad toks komisijos sprendimas yra „sąmoningas ir vertybiškai pagrįstas“. Tokiais žodžiais abejoti nėra jokio pagrindo, nes tvirtą moralinį stuburą A.Gelūnas pademonstravo sustabdęs narystę Liberalų sąjūdyje, politinės korupcijos byloje nuteistoje partijoje.

Kadangi nuo pat Lietuvos prezidento institucijos atsiradimo Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų diplomus su labai retomis išimtimis teikdavo tik Respublikos prezidentai, Nacionalinės premijos atsiejimas ne tik nuo prezidentūros rūmų, bet jau ir nuo prezidento atrodo gana juokingai. Šias premijas skiria Vyriausybės patvirtinta komisija, premijos mokamos iš valstybės iždo (šiemet kiekvienam iš 6 laureatų bus skirta po 56 000 eurų), o komisijos pirmininkas A.Gelūnas yra Nacionalinio dailės muziejaus – Kultūros ministerijai pavaldžios valstybės biudžetinės įstaigos – vadovas. Taigi, jei premijos valstybinės, jei laureatus atrenka valstybės įgalioti žmonės, jei premija mokama iš valstybės iždo, jei premijų komisijai vadovauja muziejaus, kuris yra valstybės nuosavybė, direktorius, tai jo pirmininkaujamos komisijos vertybinis sprendimas neprileisti prie premijos teikimo valstybės vadovo atrodo mažų mažiausiai liguistas. Šitoks klinikinis atvejis verčia klausti, kokios valstybės vardu teikiama Nacionalinė premija – Lietuvos ar kokios kitos? Galbūt tos, kurios vadovu G.Nausėda tikrai nėra – Užupio respublikos? Prancūzijos? Botsvanos? Izraelio?

Kad nereikėtų vargti spėliojant, A.Gelūnas galėtų dar prieš vasario 16-ąją dėl „sąmoningo ir vertybiškai pagrįsto“ pasirinkimo atsistatydinti iš valstybės biudžetinės įstaigos vadovo ir Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos pirmininko pareigų. Jo pavyzdžiu turėtų pasekti ir komisijos nariai. Niekas netrukdo jiems steigti privačią įmonę, kuri teiktų vertybiškai pagrįstas, tarkime, A.Gelūno vardo kultūros ir meno premijas, o kad laureatai neliktų finansiškai nuskriausti, teikėjai galėtų privačiai susimesti 448 000 eurų ir neturėti nieko bendra su G.Nausėdos vadovaujamos valstybės biudžetu. Štai ir viskas. O jei vis dėlto komisija dėl vertybinių sumetimų atsisakytų tą padaryti, tai Lietuva juk moka atlyginimą ir kultūros ministrei, ir premjerei, kurių valstybinė pareiga šioje situacijoje – atsisveikinus nuimti jų pareigų moralinę naštą. Žinoma, jei Lietuva vis dar yra valstybė.

„Jei susiimtų...“

Šie ir kiti panašaus pobūdžio moraliniai iššūkiai, pabrėžtinai mesti vienam ar kitam žinomam asmeniui, kartais net ir nesančiam tarp gyvųjų, verčia svarstyti, kodėl viešumoje nebegirdėti visuomenę vienijančių, o ne skaldančių moralinių autoritetų? Tų, į kurių žodžius, kad taip ar anaip elgtis negalima, įsiklausytų visuomenės dauguma?

Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas mano, kad dėl situacijos, susidariusios Nacionalinių premijų skyrimo išvakarėse, kaltas tik prezidento ir jo patarėjų apsileidimas. „Reikėjo griežtai pasakyti tam kolektyvui, kuris vadinasi Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija, kad šitos premijos yra teikiamos prezidentūros salėje, o ne kur nors kitur. Ponai gali atsistatydinti, jeigu jiems kas nors nepatinka, bet premijos bus teikiamos ten. Ir viskas. Čia reikėjo tik griežto prezidento žodžio, bet, ko gero, dabar jau pavėluota. Nors, žinoma, jei ryžtingas žmogus to imtųsi, tai taip ir padarytų. Viskas labai greitai stotų į savo vėžes. Ponai, kurie tokį dalyką sumąstė, turėtų netekti tų galių, kurias šiuo metu turi kaip komisijos nariai. Čia viskas labai lengvai sutvarkoma, bet kadangi mūsų prezidentas nereaguoja į nieką, tai ir šiuo atveju, panašu, nereaguos“, – sakė signataras.

Svarstydamas, ar dar yra moralinių autoritetų, į kurių žodžius visuomenė tikrai įsiklausytų, A.Norvilas prisiminė Sąjūdžio laikus. „Didžiausi moraliniai autoritetai buvo Sąjūdyje. Ir A.Juozaitis, ir Justinas Marcinkevčius, ir Marcelijus Martinaitis, ir kiti. Ir jeigu kas nors iš jų prieš sausio 13-ąją būtų pasakęs – vyrai, nelįskit, skirstykitės nuo TV bokšto, nuo parlamento, tai turbūt jie labai greitai būtų praradę savo autoritetą. Kalbėkime apie mūsų pirmosios Vyriausybės ministrus, apie premjerę Kazimerą Prunskienę, kuri buvo apkaltinta, neva vos ne pati dėl visko buvo kalta. Kalbėkime ir apie V.Landsbergį. Viskas, ką iš esmės jis yra gero padaręs, mano manymu, buvo tai, kad sausio 13-ąją laikėsi vyriškai“, – sakė pašnekovas.

Anot A.Norvilo, visi jau įpratinti, kad dabar yra tik vienas moralinis autoritetas – vadinamasis faktinis valstybės vadovas. „Savo akimis mačiau, kaip jis 1991 m. sausio 8 d. „Jedinstvai“ susirinkus prie Aukščiausiosios Tarybos šnekėjo pro langą – tvarkingai, tvirtai. Šaunu, kad jis tą sakė. Bet taip pat mačiau, kaip porai lemiamų minučių, nutrūkus vandens čiurkšlei, bandžiusiai sustabdyti į rūmus besiveržiančią minią, tarpduryje ją sustabdė gležna moteris. Visi buvo apstulbę – kas čia tokia? Tai buvo amžiną atilsį Birutė Nedzinskienė. Ji paprasčiausiai išėjo prieš įniršusią minią ir ją sustabdė kreipdamasi ramiais žodžiais. Kalbėjo gražiai, ramiai, klausė, ar jie supranta, ką daro. Ir netrukus už jos išdygo rūmus saugančių vyrų siena. Tokių staigmenų, tokių lemiamų akimirkų tada buvo daug. O grįžtant prie dabarties tegaliu pasakyti, kad labai matyti, jog mūsų prezidentas neturi dvasios. Ir tai labai skaudžiai liečia visus, visą visuomenę. Jis dar turi keletą metų. Jeigu susiimtų, jeigu pradėtų kalbėtis su... nežinau, galbūt tokio lygio dvasiškiais, kaip kunigas Grigas, turbūt dar galėtų kažką nuveikti Lietuvai“, – sakė signataras.

Moralinio triuškinimo kova

„Tokioje susiskaldžiusioje visuomenėje kaip Lietuvoje turbūt būtų sunku rasti visus vienijantį žmogų. Anksčiau tokiais žmonėmis buvo menininkai, kultūros darbuotojai, visuomenininkai, galų gale, politikai. Prezidentas visada buvo susitaikymui kviečiantis, vienyti bandantis asmuo. Bet dabartiniu metu Lietuva iškrinta iš Vakarų pasaulio konteksto, nes mūsų visuomenė yra pernelyg susiskaldžiusi“, – teigė Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys Ignas Vėgėlė, priklausantis Valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijai.

Anot jo, politikai skatina tokį susiskaldymą, nes taip konsoliduoja savo rinkėjus. „O susiskaldymas veda prie to, kad kai tik pasirodo koks nors asmuo, kuris bando vienyti, teikia iš tiesų reikšmingas įžvalgas, pasiūlymus, jį tuoj pat atakuoja kitų visuomenės grupių atstovai. Kad sumenkintų, kad jo pasiūlymus parodytų kaip niekinius. Tokie žmonės yra tiesiog triuškinami. Na, žiūrėkit – geriausias pavyzdys buvo kunigo Ričardo Doveikos kažkada ištarti žodžiai, kad žmonės Lietuvoje bijo kalbėti. Tą rodo oficiali gyventojų apklausų statistika. Prisiminkime, kas tada buvo daroma su kunigu. Ne politiku, ne visuomenės veikėju, o kunigu, kurio pareiga – rūpintis krikščioniškomis ir apskritai žmogiškosiomis vertybėmis, kurio tikslas – vienyti, kviesti susitaikymui. Juk R.Doveika buvo tiesiog triuškinamas. Taigi, vyksta nuolatinė bet kokio lyderio, bet kokios asmenybės, kuri galėtų suvienyti mūsų tautą, moralinio triuškinimo kova. Ir tai yra labai liūdna“, – konstatavo politikas.

I.Vėgėlės teigimu, tai labai pavojinga. „Bet kuriai visuomenei pavojingas toks susipriešinimo lygis, koks dabar yra Lietuvoje, ką jau kalbėti apie mūsų geopolitinę padėtį. Suvaldyti tokį susipriešinimą, ieškoti didesnės vienybės – didelis iššūkis Lietuvai. Deja, pastaruoju metu einama visiškai priešinga kryptimi. Mes nebegerbiame savo istorijos, nebegerbiame ją kūrusių žmonių. Čia galima paminėti J.Marcinkevičių, vieną iš Atgimimo šauklių. Gerai prisimename, kaip jis buvo žeminamas, niekinamas. Kaip ir Salomėja Nėris – ne tik dėl jos poelgių, bet ir dėl jos poezijos! Stulbina negebėjimas atskirti šitų dalykų. Štai kad ir A.Juozaitis, ką tik išleidęs knygą apie Sąjūdžio istoriją. Jis tiek negerbiamas, kad jam net nesuteikta salė Knygų mugėje knygai pristatyti. Panašiai žiūrima ir į kitus kūrėjus. Štai Linas Bitvinskas, humoro forma parašęs dvi knygas apie pandemiją ir jos valdymą, nerado nė vienos reikšmingesnės leidyklos, kuri sutiktų jas išleisti. Mes iš tiesų gyvename didžiuliame susipriešinime. O jį skatina vadinamieji naujosios visuomenės šaukliai, jei vadintume tikruoju vardu – barbarai. Jie naikina mūsų kultūrą, jie nesuvokia, kad vieningumas – bendražmogiška vertybė. Deja, tie šaukliai, tarp jų – politikai ir tariamos kultūros atstovai, visuomenininkai – atstovauja kraštutinėms kairiosioms jėgoms. Jų tikslas – skaldyti ir priešinti. Ir čia nieko naujo: jei prisimintume sovietų revoliucijos laikus, tai po jos irgi buvo brukama naujos visuomenės idėja, diegiama naujoji tvarka, šeima buvo nustumta į paraštes, ir taip toliau. Tad čia nieko naujo. Istorija kartojasi“, – apibendrino I.Vėgėlė.

„Nauja karta nėra geresnė“

Gal faktiškai valstybės vardu mestas akibrokštas A.Juozaičiui žymi visuomenės moralinių autoritetų, daugumai svarbių vertybinių orientyrų, savotiškų tautos bendruomeninio gyvenimo švyturių gesinimo, tildymo, naikinimo pergalingą pabaigą? Moralinio Sąjūdžio poveikio siekiant kurti laisvą demokratinę Lietuvą galutinį išsikvėpimą? O gal tiksliai nurodo istorinio virsmo, kai, pasinaudojusi Sąjūdžiu, po okupacijos į valdžią sugrįžo ir joje įsitvirtino su KGB susijusi sovietinė nomenklatūra ir jos palikuonys, galutinę datą?

„Sunku pasakyti, kur ta pabaiga. Iš tikrųjų – gal ir reikia Sąjūdžio istorijos, bet kitokios jos versijos, ne A.Juozaičio? O tokios, kurioje daugiau yra kitų asmenų? Juk istorija – toks dalykas: visi nori, kad ji būtų parašyta pagal juos. Aišku, kad tai, kas vyksta, nėra Sąjūdžio dvasioje. Tai veikiau rodo, kad esame grįžę į tą visuomenės būseną, kuri buvo iki Sąjūdžio. Tik tiek, kad Lietuva dabar nepriklausoma. Tačiau pati atmosfera darosi panašesnė į Michailo Gorbačiovo „perestrojkos“ laikus iki Sąjūdžio“, – sakė istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Tomas Baranauskas.

Jis sutiko su nuomone, jog sunku nematyti: visos Sąjūdžio programos idėjos jau seniai palaidotos, išskyrus valstybės nepriklausomybę. „Na taip. Pavyzdžiui, lietuvių kalba ir sovietmečiu, dar iki Sąjūdžio, buvo plačiai vartojama greta rusų kalbos. Dabar rusų kalbą keičia anglų, bet situacija vėl tokia pat – ji stumia lietuvių kalbą iš įvairių viešojo gyvenimo sferų. Visur reikalavimai, kad kažkas būtinai turi būti angliškai parašyta. Yra nepriklausomybė, yra ir kita geopolitinė orientacija. Maskvą pakeitė Briuselis, kai kurie kiti politikos centrai. Galbūt skirtumas tarp jų tikrai nemažas, bet prie jo vadinamasis politinis elitas, kitaip tariant, nomenklatūra, lengvai prisitaiko. Pakeistos vėliavos spalvos, pakeista retorika, ir galima toliau elgtis panašiai. Vyrauja ta pati baimės pasakyti savo nuomonę atmosfera. Kunigas R.Doveika prieš porą metų yra pasakęs, kad 80 proc. lietuvių bijo reikšti savo nuomonę. Ir buvo labai užsipultas, nors pasakė visišką tiesą“, – priminė T.Baranauskas.

Anot pašnekovo, dabar formaliai matome nemažą pliuralizmą, nes vyksta protestai. „Bet pažiūrėkime, kieno tai protestai ir už ką? Jie iš esmės yra už tai, kad LRT išliktų vienos, jau buvusios valdžios, nuomonės monopolis. Jeigu kaip nors sugebėtų į valdžią grįžti buvusieji valdantieji, jie, manau, norėtų dar labiau viską suimti į savo rankas. Vadinamoji „atšaukimo“ kultūra, kokią dabar matome, yra ta pati ideologinė diktatūra. Ji nustato, apie ką galima kalbėti, apie ką – ne, yra tam tikros neliečiamos dogmos, yra vadinamieji „faktų tikrintojai“, kurie skelbia nuosprendžius, kuri viešai pareikšta nuomonė yra teisinga, o kuri neteisinga. Kuo tai ne sovietinio „Glavlito“ atitikmuo? Matome, kaip viešumoje reiškiasi sovietinės nomenklatūros, kai kuriais atvejais dar net iš tarpukario Lietuvos komunistinio pogrindžio laikų, atžalos. Praėjo nemažai laiko, tuomečių sovietinių veikėjų jau mažai beliko, bet yra nauja karta. Ir, tiesą sakant, ji nėra geresnė“, – sakė T.Baranauskas.

Ką daugiau beturime?

Ar iš tikrųjų blogai, kai nuožmiai gesinami „ne tie“ visuomenės moraliniai švyturiai, kai avelės lieka be moralinių ganytojų? „Taip – tai vilkų grobis“, – atsakė kunigas Robertas Grigas, Kauno arkikatedros bazilikos vikaras, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, disidentas, buvęs aktyvus sąjūdietis.

„Kai uždavėte šį klausimą, pagalvojau, kad tie, kurie yra autoritetai – nežinau, ar taip yra tik lietuvių tautoje, ar ir visose – dažniausiai jau būna anapus. Gal todėl, kad tik tada pradedame vertinti ar gerbti žmones. Nuo seniausių laikų turėjome moralinių autoritetų. Tarkime, Antano Smetonos laikų Lietuvoje, čia, pas mus, Kaune, moralinis autoritetas buvo Vaižgantas, Maironis, dar vienas kitas intelektualas. Žinoma, daug kam Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Žmonės tuos autoritetus susirasdavo ir turėjo, kuo remtis. Tikriausiai ir mūsų dabartyje jų yra. Tikinčiam žmogui, krikščioniui – pirmiausia Dievo, jo moralinės tvarkos, Kristaus, šventųjų, į kuriuos stengiamės bent kiek būti panašūs, autoritetas yra svarbiausias. O mūsų „griešnoj“ žemėj, gal ne visiems vienodai, bet man moraliniai autoritetai yra tie, kurie dalyvavo Lietuvos dvasinėje rezistencijoje. Kai kurie, kaip sesuo Nijolė Sadūnaitė, kunigas Alfonsas Svarinskas, jau yra iškeliavę anapus, kai kurie tebėra su mumis, kaip kardinolas Sigitas Tamkevičius. Iš pasauliečių, nepaisant neteisingo, įžūlaus ir nepagrįsto, mano vertinimu, drabstymo purvais, tokiu išlieka J.Marcinkevičius. Ne tik kaip literatūros milžinas, bet ir kaip dvasinis, moralinis autoritetas. Turbūt tarp tokių autoritetų buvo ir žmonės, kurie ir okupacijos metais, ir vėliau sugebėdavo išlaikyti subalansuotą, pagarbią poziciją ir oponentų, ir draugų atžvilgiu. Jų buvo ir tebėra akademiniuose, kūrėjų sluoksniuose, vienas kitas yra ir tarp politikų. Tad paieškoję turbūt atrastume, kuo remtis. Manau, kad išmintingi, geros valios žmonės ir patys, be abejo, stengiasi su Dievo pagalba išlaikyti moralinį stuburą, kad jeigu ne plačiajai visuomenei, tai bent savo šeimai, vaikams, kaimynams būtų autoritetai. Surandame moraliai besielgiančių žmonių, kurių pavyzdžiu, darbais ar laikysena būtų galima sekti“, – sakė kunigas.

Paklaustas, ar pastebi, kad didžiosios žiniasklaidos visuomenei projektuojamų autoritetų šviesoje ryškėja kitokie jų bruožai – apsukrus, iškart prie naujų aplinkybių prisitaikantis, tvirtų moralinių principų neturintis žmogus, ištikimai, be didesnių moralų skrupulų tarnaujantis jį aprūpinančiai visuomenės grupei ir jos lyderiui, R. Grigas atsakė, kad tai kelia didelį nerimą, bet krikščioniui arba kritiškai mąstančiam žmogui nėra kažkas netikėta.

„Žmonės yra silpni. Okupacijų metais, sovietmečiu, kitų priespaudų laikotarpiais dauguma žmonių būna linkę prisitaikyti. Renkasi lengvesnį kelią, sotesnį kąsnį. Padoresni žmonės moralinių principų bandydavo laikytis labiau savo rate. Tuo tarpu kiti... Dar XIX a. mūsų genijus ir tikriausiai vienas tikrųjų valstybės kūrėjų Vincas Kudirka parašė garsiąją frazę – „Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto...“ Tai būdinga žmogui. Išlaiko principus, moralės dėsniais kasdienybėje – ar kūrybinėje veikloje, ar politikoje – vadovaujasi dažniausiai nedaug kas. Krikščionis turi būti vilties žmogus. Džiaugiuosi tais negausiais žmonėmis, kurie dar išdrįsta pasakyti savo atskirą nuomonę, žinodami, kad tuoj pat bus užpulti ir sumaišyti su žemėmis. Ar dėl taikos, o ne karo retorikos palaikymo, ar dėl tikrosios žodžio laisvės, kad būtų galima įvairias, o ne vieną teisingą nuomonę išsakyti, ar dėl užsienio politikos vertinimo. Vienas kitas žmogus išdrįsta, kaip sakoma, prisiimti visokių politinių keiksmažodžių krušą ir išlikti savimi. O dauguma, deja, triūbija iš natų, kurios pateikiamos iš aukščiau. Į tai galima žiūrėti su tam tikra atjauta – gal kiti žmonės, ypač jaunesnieji, nepatyrę okupacijos, nežinantys manipuliacijos mechanzimų, galbūt nuoširdžiai tą vykdo, kaip matome tose demonstracijose už vadinamąjį LRT laisvą žodį. Kuris iš tikrųjų yra ne laisvas žodis, o grynų gryniausia cenzūra“, – pridūrė kunigas. 

Jis atkreipė dėmesį, kad „Facebook“ draugai vis dalijasi linksmu, bet, jo akimis, išmintingu posakiu. „Tai tarsi visuomenės raidos schema – sunkūs laikai sukuria stiprius žmones, stiprūs žmonės sukuria lengvus laikus, lengvi laikai sukuria silpnus žmones. O silpni žmonės vėlgi sukuria nelengvus laikus, kurie pašaukia stipresnius žmones. Tie sunkesni laikai jau atėjo, kaip matome. Turiu viltį. Vienas mažas mano mylimo Johno Tolkieno „Žiedų valdovo“ herojus sako: „Vilties niekada nebuvo daug. Bet ką mes be jos daugiau turime?“ – apibendrino kunigas R.Grigas.