Iš Knygų mugės – į ligoninės palatą. Nors tokia kelionė neatrodo džiuginanti, tačiau šiuo metu ligoninėje gulinti žinoma poetė Violeta Palčinskaitė neatrodo nusiminusi – ją palaiko gera nuotaika, po Knygų mugėje pristatyto eilėraščių suaugusiems rinkinio „Aukštoje žolėje“, kur susitikusi su skaitytojais ji visus prajuokino linksmais kasdienybės pasakojimais ir nuotykiais. Tiek susitikus su Violeta knygų mugėje, tiek aplankius ją ligoninės palatoje aišku tik viena – verta iš kūrėjos pasimokyti gyvenimo džiaugsmo ir sąmoningumo net ir tada, kai sveikata streikuoja.

Kuria ir vaikams, ir suaugusiems

V. Palčinskaitė su eilėraščių knygomis vaikams yra apkeliavusi visą Lietuvą, tačiau į šiųmetę knygų mugę grįžo su eilėmis suaugusiems.

Renginį poetė pradėjo skaitydama eilėraštį iš naujo rinkinio:

„Aukštoje žolėje aš vėluosiu į puotą/ viskas vyksta laiku ir gerai sustyguota. /Aukštoje žolėje žalias laikrodis tiksi,/ žaliaskverniai sargai: tiksi ar nepatiksi?/ Aukštoje žolėje visiškai kitas svertas,/ čia kiekvienas svetys šiaip ar taip kažko vertas./ Aukštoje žolėje aprangos kodas kitas:/ kadagių skrybėlė, lengvas voratinklio šilkas./ Sidabrinė naktis, gintarinė aušra,/ neišeik, pasilik, aš labai vieniša./“

Šiame ir kituose eilėraščiuose nesunkiai atpažįstamas Violetos kūrybos braižas – aiški mintis ir kasdieniai žodžiai taip gražiai skamba ir žaidžia, kad tą žaidimą suprastų ir vaikas, ir suaugęs.

Taigi, poetė po ilgos pertraukos grįžta su eilėraščiais suaugusiems. „Aukštoje žolėje“ nėra poezijos rinktinė, surankiota iš šešių rinkinių, kuriuos V. Palčinskaitė išleido per savo gyvenimą. O kuria ji jau šešiasdešimt metų!

Sunku atskirti seniai ir dabar parašytus eilėraščius

Ką Violetai reiškia ši knyga? Ką apie ją sako kolegos, draugai?

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prisipažino, kad „Aukštoje žolėje“ ir jai pačiai buvo didelis netikėtumas. O paskata buvusi ta, kad, kai išėjo trečioji prisiminimų knyga „Babilonai“, kiekvienoje dalyje buvo naudojami jos eilėraščiai iš senų rinkinių.

Pernai pasirodžius trečiajai prisiminimų knygai poetė sulaukė kritikų skambučių, kas šiais laikais labai reta. Visi labai gyrė tuos senus eilėraščius – nors kai kurie jų buvo rašyti prieš šešiasdešimt metų. Kritikai manė, kad tie eilėraščiai parašyti dabar ir pritaikyti prie vieno ar kito skyriaus.

„Kai mane taip suglumino, nustebino, su leidykla sumanėme parengti naują eilėraščių rinkinį – paimti senus ir įdėti naujų. Sudėjome į knygą eilėraščius be datų. Bet akylus skaitytojas atras, kad sugalvojome tokią išmonę: nauji eilėraščiai, kad ir be datų, atskirti tam tikrais priešlapiais su žolės motyvais. Daug kas, žinoma, atspės, kad tai naujos eilės. O jei neatspės, nieko tokio. Poeziją skaitai, eilėraštis patinka arba ne“, – tikino V. Palčinskaitė.

Gyvenime mane nuotykiai tik ir lydi. Su eilėraščiais taip pat.V. Palčinskaitė

Poezijos spektaklyje kūrėja stebino humoru

Iš naujo rinkinio eiles skaitę aktoriai sutuoktiniai Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis klausytojus privertė pamiršti mugės šurmulį ir pasinerti į V. Palčinskaitės poezijos pasaulį.

Poetinis susitikimas su trimis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais tapo panašus į spektaklį, pakylėjusį virš kasdienybės, sužadinusį vaizduotę ir jautrumą, sujaudinusį ir pralinksminusį. Iš tokio renginio daugelis išsinešė geros nuotaikos užtaisą, pozityvų požiūrį į gyvenimą, kad ir koks sudėtingas jis būtų.

82 metų V. Palčinskaitė susitikimo metu pasakojo vien linksmus nuotykius tarsi pamiršdama savus negalavimus. Gali būti, kad teigiamas požiūris į gyvenimą ir savo garbų amžių bei humoras padeda jai išlikti žaismingai, geriau jaustis.

Papasakojo, kaip gimsta eilėraščiai

Rašytoja, dramaturgė, scenaristė, poetė pasidalijo kūrybos virtuve – papasakojo, kaip ji sukuria eilėraščius.

„Gyvenime mane nuotykiai tik ir lydi. Su eilėraščiais taip pat.

Daug kas klausia, kaip atsiranda eilėraštis? Mano kolega, puikus poetas Alfonsas Maldonis (1929–2007) yra rašęs: „Eilėraštis gimsta iš nieko, kaip niekas pasauly negimsta.“ Labai ilgai tikėjau šita versija. Na, gimsta, ir tiek. Bet ne visada taip yra“, – mintimis dalijosi Violeta.

Kai kurie nutikimai ją tiesiog pribloškė: kažkada leido Kalėdas Škotijos kalnuose su savo drauge jos tėvų namelyje. Violeta, kaip miesto vaikas, patyrė stebuklą: gavo kambarėlį, kuriame naktį pro vieną langelį švytėjo žvaigždė, pro kitą žėrėjo didžiulis mėnulis. Grįžusi namo, parašė eilėraštį. Bet kūrinys jai nepatiko.

 „Aš jį suplėšiau. Bet to man buvo maža – uždegiau žvakę ir jį sudeginau. Taip aš jam atkeršijau“, – prisiminė V. Palčinskaitė.

Nuo to įvykio praėjo daug metų ir poetei šovė į galvą, kad reikia atgaivinti tą eilėraštį. Bet jau kitaip – gal geriau, tobuliau.

Štai ką ji prisiminė: „Pro vieną langelį žėrėjo žvaigždė, pro kitą langelį mėnulis žiūrėjo“. Bet kažkodėl paskutinė frazė pasirašė kitaip: „Pro vieną langelį spindėjo žvaigždė, pro kitą mėnulis tavęs neįleido“.

Poetė svarstė, kodėl gi dabar mėnulis tavęs neįleido? Po kelių dienų ji sužinojo, kad tuo metu, kai tos eilutės buvo rašomas, mirė labai artimas žmogus.

82 metų V. Palčinskaitė susitikimo metu pasakojo vien linksmus nuotykius tarsi pamiršdama savus negalavimus. Gali būti, kad teigiamas požiūris į gyvenimą ir savo garbų amžių bei humoras padeda jai išlikti žaismingai, geriau jaustis.Aut. past.

Vaikiškus eilėraščius lydi linksmi nuotykiai

Tačiau neretai Violetą lydi linksmi nuotykiai, kurie dažniausiai atsispindi vaikiškuose eilėraščiuose.

„Tuo metu rašiau knygą vaikams, sustojau vienoje kavinėje Vilniaus centre, užsisakiau kavos, pyragėlį. Pusę puodelio nugėriau, ir sakau pažįstamai padavėjai, kad truputį einu pasidairyti aplinkui ir grįšiu, savo kavą pabaigsiu. Nusirengiau kailinį švarkelį, pasidėjau ant kėdės atlošo ir išėjau pasivaikščioti, nes tai buvo prekybos centras. Grįžtu, švarkelio nėra. Manau, tiek to. Senas buvo, bus proga nusipirkti kitą. Baigiu gerti kavą, ir žiūriu, švarkelis prie kito staliuko. Ateina padavėja, sakau: „Žinot, čia taip išėjo – aš svetimą kavą išgėriau. Ji nuramino: „Nebijokit, čia sėdėjo užsieniečiai. Jie jau išėjo, nieko čia tokio“. Aš pagalvojau: „Užsieniečiai, gripo sezonas, aš nuo tų užsieniečių gavau kokią infekciją“. Greitai šoviau į troleibusą, galvoju, grįšiu, pasidezinfekuosiu. Bet važiuojant troleibusu, staiga prieš mano valią į galvą lenda kažkokios eilutės: „Išsiblaškėlių šaly, pasikliauti negali netgi savimi pačiu“. Kai grįžau, jau pamiršau apie užsieniečius, infekcijas ir toliau rašiau eilėraštį „Išsiblaškėlių šaly“, – salę prajuokino poetė.

V. Palčinskaitė pastebėjo, kad ir vaikai mėgsta tą eilėraštį. Su jos kūryba užaugo ne viena karta, o eilėraščiai pateko į vadovėlius ir vaikai juos mintinai mokosi, nes yra ritmiški.

Violeta yra viena muzikaliausių lietuvių poečių. Puikiai prisimename jos dainų tekstus „Kai mieste nemiega niekas“, „Ant senos palangės kaktusai žydės“. Net ir jaunoji atlikėjų karta mielai renkasi V. Palčinskaitės eiles. Vienas jų – dainininkas Mantas Jankavičius, kurio vaikystė ir paauglystė prabėgo Kėdainiuose, 2020 m. sukūrė albumą „Veidai“. Jame skamba daina „Veidai“, kurios žodžiai –  V. Palčinskaitės eilėraštis. 

Poetė mėgo greitį

Susitikimo metu apie V. Palčinskaitę  klausytojai sužinojo nemažai įdomybių. „Prieš jus, gerbiamieji, – 1971 metų vairuotoja, Vilniuje automobilį vairuojanti viena iš dviejų moterų. Nepadariusi nė vieno eismo įvykio. Kalbama, kad paskui tą automobilį pavogė ar kažkas jam nutiko, bet istorija nutyli“, – papasakojo leidėja Lolita Varanavičienė.

Violeta tada važinėdavo didžiausiu leistinu greičiu, kuris Kauno kelyje pasiekdavo iki šimto kilometrų per valandą. Poetė neslėpė, ką jai rodydavo vairuotojai vyrai, kadangi tokios vairuojančios moterys buvo tik dvi: „Nesunku atspėti. Pirštą prie smilkinio sukdavo“.

Niekada nestokojo gerų juokelių

Kita istorija, kuri daro įspūdį, pasakoja apie tai, kaip Violeta sugebėjo atsikirsti taksi vairuotojui, kuris ją vežė po renginio su galybe gėlių. Poetė gyvena vadinamajame rašytojų name Antakalnyje. O taksistas paklausė: „Ko jūs ten važiuojate į tą namą.“

V. Palčinskaitė prisiminė, kad tąkart vyko taksi po smagaus koncerto, kuriame skambėjo dainomis virtę Violetos eilėraščiai iš knygos „Ką padarė šokių salė“. Poetė, kaip autorė, po koncerto gavo gėlių, šokolado. Diena buvo prasta, labai lijo, tad rašytoja išsikvietė taksi.

Įsėdusi į automobilį, Violeta pasakė adresą. „Tai čia tas žvaigždžių namas. O ką jūs ten veikiate?“ – teiravosi taksistas.

„Kaip ką? Aš pati žvaigždė. Gėlių kiek, šokolado dėžė“, – atsakė V. Palčinskaitė. Vairuotojas pasižiūrėjo paniekinamai: „Eikit, eikit. Bet ką jūs iš tiesų veikiate?“

„Žinot, laisvalaikiu parašau kokią knygą. Šiaip tai aš – valytoja, laiptines valau“, – rimtu veidu ištarė poetė.

Taksistas sukluso, jam įtartina pasidarė, labai smalsu. Nors Violeta mėgsta juokelius, bet tokiais niekada nesisvaido. Tačiau vairuotojas kone išreikalavo, kad keleivė pasakytų pavardę. Išgirdęs, kad veža Palčinskaitę, vos nepaleido vairo iš rankų.

„Jūs, šita? Jai jau turi būti koks šimtas dvidešimt metų. O jūs tai dar nieko“, – stebėjosi taksistas.

„Mano išdidumas pranyko, parėjau namo ir už tai, kad man dar ne šimtas metų, atsidariau dėžę šokolado ir suvalgiau“, – prisipažino V. Palčinskaitė.

Poetė primena Astrid Lindgren

2023 metų lapkritį 80-ąjį gimtadienį atšventusią V. Palčinskaitę norėtųsi palyginti su visame pasaulyje populiariausia vaikų rašytoja švede Astrid Lindgren (1907–2002).

Vaiko akimis abiem galima besąlygiškai pasitikėti ir net mylėti, nes Astrid buvo artima lyg padykusi močiutė, o Violeta yra miela, linksma, išsiblaškiusi, visai tokia pati, kaip ir daugelis… mažųjų. Na, ir kas, kad poetė suaugusi, sukaupusi gyvenimiškos patirties, bet širdyje ji geraširdė lyg vaikas, ne paslaptis, kad ir jai nutinka vaikiškų nuotykių.

Nors Astrid vaikystėje lyg jos knygos herojė Pepė Ilgakojinė laipiodavo po medžius, gimnastikos salėje palubėje vaikščiodavo storais šildymo vamzdžiais, tapusi mama irgi nenustojo žaisti su sūnumi ir dukra – sykį parke šliuoždama žemyn kanalo link persiplėšė suknelės užpakalį, atžalos susiriesdamos juokėsi, kai reikėjo eiti namo. 

V. Palčinskaitės vaikystės taip pat buvo smagi, net ir sulaukusi solidaus amžiaus ji išlaikė žaismingumą. Kai paklausiau, ar miesto kalnelius apklojus sniegui norėtų rogėmis nuo vieno jų nusileisti, kaip tai daro daugybė vaikų, jos knygų skaitytojų, poetė nesutriko. Tik ji mieliau nenusileistų, nes turėdama omenyje savo amžių pabijotų nukristi ir susilaužyti koją, o neatsisakytų, jei kas pasiūlytų patempti ją rogėmis per sniegą.

Gimtadienių nemėgsta

Bet lapkričio 20-ąją užgriuvę sveikinimai jubiliejaus proga rašytojai pasirodė lyg vasaros griaustinis – nors daugelis žinojo, kad ji gimtadienių nešvenčia ir mieliau pamini naujų knygų išleidimą, tądien skambučiai netilo, į namus plaukė gėlės.

„Tą dieną neturėjau kada gvildenti savo minčių, buvo netikėtas sveikinimų, skambučių antplūdis. Visur skelbiuosi, kad nešvenčiu gimtadienių, man tai buvo lengvas šokas. Malonus, žinoma. Tiesiog džiaugiausi ta diena“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Vaikystėje turbūt, kaip ir kiekvienas vaikas, poetė laukdavo gimtadienių.

„Be abejo, nes turėjau labai mylinčius tėvus. Buvo kiti laikai, nebuvo tokių žaislų, tokių pramogų, to, ką vaikai turi šiomis dienomis.

Tėvai buvo labai išradingi. Tėvas gimtadienio proga visada iš kartono išpjaustydavo svečiams – kiemo draugams, tėvų draugų vaikams – karūnas. Jas kiekvienas užsidėdavome ant savo galvelės, visi buvome karalienės, karaliai, princesės. Valgydavome skanų tortą, nes vieno mano vaikystės draugų tėvelis buvo garsus Kauno konditerininkas. Tad, aišku, tortai buvo pasakiški“, – prisiminė Violeta.

Be to, konditerininkas smagiai sugebėdavo apgauti vaikus – iškepdavo pyragaičių, kurie atrodydavo kaip sumuštiniai su dešra, kumpiu. Ant stalo pamatę tokį reginį vaikai pradėdavo verkšlenti: „Mes valgyti nenorime, mes norime saldumynų“. O atsikandus tokio sumuštinio paaiškėdavo, jog tai – įstabiausias pyragaitis Žemėje.

Dovanų mažoji Violeta gaudavo kaladėlių, knygelių, kokių nors saldumynų. Bet dažniausia tai buvo knygelės.

Jos tėvai buvo labai išradingi, mėgo išdaigas – dukra su tėvu žaisdavo indėnus, miegamajame statydavo palapinę, į kurią mergaitė nešdavo duonos, pyrago, ir dėl šitų žaidimų bei išdaigų galiausiai įsiveisė pelės. Mama pasiuto, liepė viską užbaigti. Užtat žaidžiant jai būdavo beprotiškai linksma!

Eilėraščius kurti pradėjo nuo vaikystės

Kai ūgtelėjo, gal dėl to, kad skaitė knygeles, netyčia pasakydavo vieną, kitą žodį sau, ir pasigirsdavo, kad tie žodžiai turi sąskambį – jie netikėtai susirimuoja. Tai Violetai pasirodė labai įdomus žaidimas, ir pradėjo ieškoti žodžių, kurie panašiai skambėtų. Tai buvo tik žaidimas.

Pati treniravosi, nežinodama, kam ir kodėl, kas čia vyksta. Taip gimė pirmas eilėraštis apie paukščių lesyklėlę. Tada magėjo ir kitą sukurti, nors nelabai suprato ką. Jai tuomet buvo devyneri ar dešimt metų. Paskui vaikiškus eilėraščius pradėjo spausdinti „Lietuvos pionierius“, „Moksleivis“.

„Prisimenu, parsinešiau vyšnios šakelę į namus, pamerkiau, ji pražydo. Žinoma, parašiau ketureilį apie tą vyšnios šakelę, žinoma, išsiunčiau į vaikišką laikraštėlį, jį atspausdino.

Kur tas pasitikėjimas labiau išdygo – ar dėl to, kad pražydo vyšnios šakelė, ar kad tą ketureilį atspausdino? Tuomet viskas kitaip atrodė, niekada nebuvau susireikšminusi, nes viskas prasidėdavo nuo žaidimo“, – vaikystėje užgimusį džiaugsmą eiliuoti prisiminė V. Palčinskaitė.