Alytaus rajono Miroslavo gimnazijos fizinio ugdymo mokytojos Ingridos Rauličkienės gyvenime iššūkių apstu. Trijų vaikų mama ne tik ugdo programos „Jaunimas gali“ auklėtinius, veda olimpinių vertybių seminarus mokytojams iš visos Lietuvos, aktyviai sportuoja, bet ir užsibrėžia vis sudėtingesnius tikslus ir nežada sustoti.
Kad nori būti mokytoja, Ingrida suprato dar vaikystėje. Tiesa, kurį laiką nebuvo tikra, kokį dalyką norėtų dėstyti. Tačiau vos tik aktyviau įsitraukė į sportą, klausimų nebeliko. „Nežinau, ką veikčiau, jei nedirbčiau mokykloje, su vaikais. Manau, kad TA svajone gyvenu iki šiol“, – džiaugėsi I.Rauličkienė.
46-erių alytiškė neslepia – darbas mokykloje įkvepia ir skatina tobulėti. O vaikai, pasak pašnekovės, supranta ne ką mažiau nei suaugusieji. „Būdamas šalia, vaikas turi jausti ryšį ir draugystę. Vaikai, kaip ir suaugusieji, vertina pasitikėjimą, abipusę pagarbą“, – mintimis dalijosi fizinio ugdymo mokytoja.
Energijos ir geros nuotaikos užtaisu neretai vadinama Ingrida sako, kad veiklaus žmogaus gyvenimas nepaprastai įdomus. O pritrūkus jėgų, visada gelbsti sportas. „Neįsivaizduoju savo dienos be sporto, tai mano jėgų šaltinis. Gal kitiems reikia vitaminų ar papildų, o man reikia aktyvios veiklos. Taip perkraunu mintis, paleidžiu neigiamas emocijas, sugrįžtu į save“, – teigė I.Rauličkienė.
Ingrida atskleidžia, kad savo pavyzdžiu stengiasi užkrėsti ir kitus. Pasak jos, tik išlipdamas iš komforto zonos ir priimdamas iššūkius, gali tapti geresne savo paties versija. „Iššūkius priimti visada verta. Jeigu nori mokytis, augti, tobulėti ir realizuoti save, privalai išeiti iš komforto zonos. Tik taip gali tapti tuo, kuo visada svajojai būti...“ – tikino olimpinių vertybių lektorė.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte šią vasarą?
– Ši vasara buvo be galo turininga... Vienas pirmųjų iššūkių – dalyvavimas „Alfa run“ ekstremaliame bėgime. Čia kiekvienas dalyvis turi ne tik įveikti 5-ių kilometrų trasą su 24-iomis kliūtimis, bet ir daugybę kartų perlipti per save. Teko ne kartą išsimaudyti purve, šliaužti, bėgti, šokti, ko tik ten nebuvo... Bet emocijos atpirko viską, o sėkmingas finišas tapo dar vieno iššūkio pradžia. Gana spontaniškai pasiryžau įveikti antrąjį savo maratoną.
– Šįkart maratonas buvo kitoks?
– Tikrai taip. Kai pirmą kartą nubėgau maratoną, sakiau: viskas, daugiau niekada. Bet juk ne veltui sakoma – niekada nesakyk niekada. Jau ne vienus metus bėgioju su bendraminčių „Prasibėgam? Prasibėgam!“ grupe. Užteko, jog kolegė Dalia prasitartų, kad kažkada taip pat nori įveikti maratoną, ir mintys vyte vijo viena kitą... O po kurio laiko sau pažadėjau, kad jei be traumų įveikiu „Alfa run“ kliūčių ruožą, maratoną bėgsime kartu. Sėkmingai finišavau ir dar tą pačią dieną parašiau: ruoškis, šeštadienį bėgam maratoną.
– Kaip nepalūžti bėgant 42 kilometrus?
– Sunkiausi būna paskutiniai 2–3 kilometrai. Tada pradedi skaičiuoti ne tik metrus, bet ir žingsnius. Tačiau aš manau, jog viskas yra mūsų pačių galvose, o žmogaus galimybių ribų išmatuoti neįmanoma. Todėl labai svarbu žinoti, kodėl tą darai. Pavyzdžiui, aš bėgu ne dėl rezultato, tiesiog noriu pasimatuoti savo galimybes. O tas jausmas, kuris užplūsta, kai įveiki pats save – neapsakomai geras.
– Po šių iššūkių skyrėte laiko poilsiui?
– Gero poilsio neįsivaizduoju be judėjimo ir laiko su šeima. Todėl šįkart norėjosi ne tik aktyvaus, bet ir pažintinio nuotykio. Kartu su vaikais leidausi į kelionę po Europą. Aplankėme šešias šalis, parsivežėme begalę įspūdžių ir naujų patirčių. Keliavome savu automobiliu, todėl patyrėme dar daugiau nuotykių. Ypač įsiminė vairavimas serpantinais. Netikėjau, kad gali būti taip sunku.
– O grįžus iš kelionės?
– Galima sakyti, kad tiesiog pasidaviau sentimentams. Jau kurį laiką norėjau atiduoti duoklę Kaunui. Miestui, kuriame studijavau, tobulėjau ir augau kaip asmenybė. Tą padariau man pačiai artimiausiu būdu – bėgimu. Pati sau išsikėliau iššūkį nubėgti nuo Alytaus iki Lietuvos sporto universiteto. Per šiek tiek daugiau nei šešias valandas įveikiau 58 kilometrus ir taip parodžiau dėkingumą bei pagarbą vietai, kurioje prasidėjo mano kelias. Šis bėgimas tapo nuostabia vyšnaite ant vasaros iššūkių torto.
– Ar sunki naujų mokslo metų pradžia?
– Visą laiką sakau, kad aš nedirbu, o tuo gyvenu. Man sugrįžti į darbą tikrai nėra sudėtinga, nes kiekvieną dieną priimu kaip naują galimybę. Be to, jau buvau pasiilgusi vaikų, bendrų projektų ir kasdienio šurmulio. Toks jausmas, kad net nebuvau kažkur išėjusi, tik kurį laiką nemačiau gimnazijos mokinių.
– Kokių pokyčių atnešė programa „Jaunimas gali“?
– Ši programa tuo ir žavi, kad galimybių tobulėti turi ne tik jaunimas, bet ir treneriai. Manau, kad per 6-erius metus labai daug paaugau, įgavau daugiau drąsos, tapau dar brandesne asmenybe. Didžiuojuosi savo komanda ir džiaugiuosi, kad vaikus mokome komandinio darbo, bendrystės, empatijos... Tikiu, kad ši programa padės atsiskleisti dar ne vienam talentui.
– Kaip save įsivaizduojate po 5-erių metų?
– Norėčiau tokią ir įsivaizduoti. Aktyvią, atkaklią, nebijančią priimti iššūkių... Man labai svarbi saviugda ir nuolatinis tobulėjimas, todėl tikiuosi neprarasti entuziazmo. O svarbiausia, kad ta šypsena ir pozityvumas lydėtų visur ir visada. Noriu veikti, įveikti ir skleisti pozityvą.
– Kokia jūsų didžiausia svajonė?
– Svarbiausia, kad visi būtų sveiki. Tiek vaikai, tiek ir aš pati. Noriu kuo ilgiau turėti jėgų eiti, sportuoti, judėti ir pildyti užsibrėžtus tikslus. Manau, kad sveikata svarbiausia, o visa kita tikrai įmanoma. Tereikia to labai norėti...