Kad no­ri bū­ti mo­ky­to­ja, In­gri­da su­pra­to dar vai­kys­tė­je. Tie­sa, ku­rį lai­ką ne­bu­vo tik­ra, ko­kį da­ly­ką no­rė­tų dės­ty­ti. Ta­čiau vos tik ak­ty­viau įsi­trau­kė į spor­tą, klau­si­mų ne­be­li­ko. „Ne­ži­nau, ką veik­čiau, jei ne­dirb­čiau mo­kyk­lo­je, su vai­kais. Ma­nau, kad TA sva­jo­ne gy­ve­nu iki šiol“, – džiau­gė­si I.Rau­lič­kie­nė.

46-erių aly­tiš­kė ne­sle­pia – dar­bas mo­kyk­lo­je įkve­pia ir ska­ti­na to­bu­lė­ti. O vai­kai, pa­sak pa­šne­ko­vės, su­pran­ta ne ką ma­žiau nei su­au­gu­sie­ji. „Bū­da­mas ša­lia, vai­kas tu­ri jaus­ti ry­šį ir drau­gys­tę. Vai­kai, kaip ir su­au­gu­sie­ji, ver­ti­na pa­si­ti­kė­ji­mą, abi­pu­sę pa­gar­bą“, – min­ti­mis da­li­jo­si fi­zi­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja.

Ener­gi­jos ir ge­ros nuo­tai­kos už­tai­su ne­re­tai va­di­na­ma In­gri­da sa­ko, kad veik­laus žmo­gaus gy­ve­ni­mas ne­pa­pras­tai įdo­mus. O pri­trū­kus jė­gų, vi­sa­da gelbs­ti spor­tas. „Ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vo die­nos be spor­to, tai ma­no jė­gų šal­ti­nis. Gal ki­tiems rei­kia vi­ta­mi­nų ar pa­pil­dų, o man rei­kia ak­ty­vios veik­los. Taip per­krau­nu min­tis, pa­lei­džiu ne­igia­mas emo­ci­jas, su­grįž­tu į sa­ve“, – tei­gė I.Rau­lič­kie­nė.

In­gri­da at­sklei­džia, kad sa­vo pa­vyz­džiu sten­gia­si už­krės­ti ir ki­tus. Pa­sak jos, tik iš­lip­da­mas iš kom­for­to zo­nos ir pri­im­da­mas iš­šū­kius, ga­li tap­ti ge­res­ne sa­vo pa­ties ver­si­ja. „Iš­šū­kius pri­im­ti vi­sa­da ver­ta. Jei­gu no­ri mo­ky­tis, aug­ti, to­bu­lė­ti ir re­a­li­zuo­ti sa­ve, pri­va­lai iš­ei­ti iš kom­for­to zo­nos. Tik taip ga­li tap­ti tuo, kuo vi­sa­da sva­jo­jai bū­ti...“ – ti­ki­no olim­pi­nių ver­ty­bių lek­to­rė.

– Su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­dū­rė­te šią va­sa­rą?

– Ši va­sa­ra bu­vo be ga­lo tu­ri­nin­ga... Vie­nas pir­mų­jų iš­šū­kių – da­ly­va­vi­mas „Al­fa run“ eks­tre­ma­lia­me bė­gi­me. Čia kiek­vie­nas da­ly­vis tu­ri ne tik įveik­ti 5-ių ki­lo­met­rų tra­są su 24-io­mis kliū­ti­mis, bet ir dau­gy­bę kar­tų per­lip­ti per sa­ve. Te­ko ne kar­tą iš­si­mau­dy­ti pur­ve, šliauž­ti, bėg­ti, šok­ti, ko tik ten ne­bu­vo... Bet emo­ci­jos at­pir­ko vis­ką, o sėk­min­gas fi­ni­šas ta­po dar vie­no iš­šū­kio pra­džia. Ga­na spon­ta­niš­kai pa­si­ry­žau įveik­ti ant­rą­jį sa­vo ma­ra­to­ną.

– Šį­kart ma­ra­to­nas bu­vo ki­toks?

– Tik­rai taip. Kai pir­mą kar­tą nu­bė­gau ma­ra­to­ną, sa­kiau: vis­kas, dau­giau nie­ka­da. Bet juk ne vel­tui sa­ko­ma – nie­ka­da ne­sa­kyk nie­ka­da. Jau ne vie­nus me­tus bė­gio­ju su ben­dra­min­čių „Pra­si­bė­gam? Pra­si­bė­gam!“ gru­pe. Už­te­ko, jog ko­le­gė Da­lia pra­si­tar­tų, kad kaž­ka­da taip pat no­ri įveik­ti ma­ra­to­ną, ir min­tys vy­te vi­jo vie­na ki­tą... O po ku­rio lai­ko sau pa­ža­dė­jau, kad jei be trau­mų įvei­kiu „Al­fa run“ kliū­čių ruo­žą, ma­ra­to­ną bėg­si­me kar­tu. Sėk­min­gai fi­ni­ša­vau ir dar tą pa­čią die­ną pa­ra­šiau: ruoš­kis, šeš­ta­die­nį bė­gam ma­ra­to­ną.

– Kaip ne­pa­lūž­ti bė­gant 42 ki­lo­met­rus?

– Sun­kiau­si bū­na pas­ku­ti­niai 2–3 ki­lo­met­rai. Ta­da pra­de­di skai­čiuo­ti ne tik met­rus, bet ir žings­nius. Ta­čiau aš ma­nau, jog vis­kas yra mū­sų pa­čių gal­vo­se, o žmo­gaus ga­li­my­bių ri­bų iš­ma­tuo­ti ne­įma­no­ma. To­dėl la­bai svar­bu ži­no­ti, ko­dėl tą da­rai. Pa­vyz­džiui, aš bė­gu ne dėl re­zul­ta­to, tie­siog no­riu pa­si­ma­tuo­ti sa­vo ga­li­my­bes. O tas jaus­mas, ku­ris už­plūs­ta, kai įvei­ki pats sa­ve – ne­ap­sa­ko­mai ge­ras.

– Po šių iš­šū­kių sky­rė­te lai­ko po­il­siui?

– Ge­ro po­il­sio ne­įsi­vaiz­duo­ju be ju­dė­ji­mo ir lai­ko su šei­ma. To­dėl šį­kart no­rė­jo­si ne tik ak­ty­vaus, bet ir pa­žin­ti­nio nuo­ty­kio. Kar­tu su vai­kais lei­dau­si į ke­lio­nę po Eu­ro­pą. Ap­lan­kė­me še­šias ša­lis, par­si­ve­žė­me be­ga­lę įspū­džių ir nau­jų pa­tir­čių. Ke­lia­vo­me sa­vu au­to­mo­bi­liu, to­dėl pa­ty­rė­me dar dau­giau nuo­ty­kių. Ypač įsi­mi­nė vai­ra­vi­mas ser­pan­ti­nais. Ne­ti­kė­jau, kad ga­li bū­ti taip sun­ku.

– O grį­žus iš ke­lio­nės?

– Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tie­siog pa­si­da­viau sen­ti­men­tams. Jau ku­rį lai­ką no­rė­jau ati­duo­ti duok­lę Kau­nui. Mies­tui, ku­ria­me stu­di­ja­vau, to­bu­lė­jau ir au­gau kaip as­me­ny­bė. Tą pa­da­riau man pa­čiai ar­ti­miau­siu bū­du – bė­gi­mu. Pa­ti sau iš­si­kė­liau iš­šū­kį nu­bėg­ti nuo Aly­taus iki Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to. Per šiek tiek dau­giau nei še­šias va­lan­das įvei­kiau 58 ki­lo­met­rus ir taip pa­ro­džiau dė­kin­gu­mą bei pa­gar­bą vie­tai, ku­rio­je pra­si­dė­jo ma­no ke­lias. Šis bė­gi­mas ta­po nuo­sta­bia vyš­nai­te ant va­sa­ros iš­šū­kių tor­to.

– Ar sun­ki nau­jų moks­lo me­tų pra­džia?

– Vi­są lai­ką sa­kau, kad aš ne­dir­bu, o tuo gy­ve­nu. Man su­grįž­ti į dar­bą tik­rai nė­ra su­dė­tin­ga, nes kiek­vie­ną die­ną pri­imu kaip nau­ją ga­li­my­bę. Be to, jau bu­vau pa­si­il­gu­si vai­kų, ben­drų pro­jek­tų ir kas­die­nio šur­mu­lio. Toks jaus­mas, kad net ne­bu­vau kaž­kur iš­ėju­si, tik ku­rį lai­ką ne­ma­čiau gim­na­zi­jos mo­ki­nių.

– Ko­kių po­ky­čių at­ne­šė pro­gra­ma „Jau­ni­mas ga­li“?

– Ši pro­gra­ma tuo ir ža­vi, kad ga­li­my­bių to­bu­lė­ti tu­ri ne tik jau­ni­mas, bet ir tre­ne­riai. Ma­nau, kad per 6-erius me­tus la­bai daug pa­au­gau, įga­vau dau­giau drą­sos, ta­pau dar bran­des­ne as­me­ny­be. Di­džiuo­juo­si sa­vo ko­man­da ir džiau­giuo­si, kad vai­kus mo­ko­me ko­man­di­nio dar­bo, ben­drys­tės, em­pa­ti­jos... Ti­kiu, kad ši pro­gra­ma pa­dės at­si­skleis­ti dar ne vie­nam ta­len­tui.

– Kaip sa­ve įsi­vaiz­duo­ja­te po 5-erių me­tų?

– No­rė­čiau to­kią ir įsi­vaiz­duo­ti. Ak­ty­vią, at­kak­lią, ne­bi­jan­čią pri­im­ti iš­šū­kių... Man la­bai svar­bi sa­viug­da ir nuo­la­ti­nis to­bu­lė­ji­mas, to­dėl ti­kiuo­si ne­pra­ras­ti en­tu­ziaz­mo. O svar­biau­sia, kad ta šyp­se­na ir po­zi­ty­vu­mas ly­dė­tų vi­sur ir vi­sa­da. No­riu veik­ti, įveik­ti ir skleis­ti po­zi­ty­vą.

– Ko­kia jū­sų di­džiau­sia sva­jo­nė?

– Svar­biau­sia, kad vi­si bū­tų svei­ki. Tiek vai­kai, tiek ir aš pa­ti. No­riu kuo il­giau tu­rė­ti jė­gų ei­ti, spor­tuo­ti, ju­dė­ti ir pil­dy­ti už­si­brėž­tus tiks­lus. Ma­nau, kad svei­ka­ta svar­biau­sia, o vi­sa ki­ta tik­rai įma­no­ma. Te­rei­kia to la­bai no­rė­ti...