– Ko­dėl ki­lo su­ma­ny­mas at­kur­ti Dau­gio pi­lį ir kuo jis įdo­mus pa­tiems? – klau­siu pro­jek­to ku­ra­to­riaus R.Oža­lins­ko.

– Tuo, kad at­si­ran­da ga­li­my­bė sa­vo­mis aki­mis pa­žvelg­ti į Dau­gų mies­to pra­ei­tį –  ke­liau­ti „lai­ko ma­ši­na“. Dau­guo­se XV am­žiu­je yra bu­vęs Vy­tau­to me­džiok­lės dva­ras, ku­ris sto­vė­jo da­bar­ti­nė­je mies­to ka­pi­nių te­ri­to­ri­jo­je. Ta­čiau Vy­tau­tas at­va­žiuo­da­vo į Dau­gus ne tik pa­me­džio­ti. Vie­nas įdo­miau­sių fak­tų, kad ke­li Vy­tau­to kvie­ti­mai į bū­si­mą, bet taip ir ne­įvy­ku­sią jo ka­rū­na­ci­ją, iš­siųs­ti bū­tent iš Dau­gų. Vie­tos žmo­nės prak­tiš­kai to nė­ra gir­dė­ję, to­dėl no­rė­jo­si is­to­ri­ją ak­tu­a­li­zuo­ti. Sa­ve ger­bian­tys mies­te­liai sten­gia­si bent jau ban­dy­ti kaps­ty­tis po sa­vo pra­ei­tį, o šiais lai­kais tam ne­blo­gai pa­si­tar­nau­ja kom­piu­te­ri­nės tech­no­lo­gi­jos.

– Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos 3D – ko­kias ga­li­my­bes jos at­ve­ria?

– 3D tech­no­lo­gi­ja yra ob­jek­tų pa­sta­ty­mas (su­pro­jek­ta­vi­mas su tik­rais mat­me­ni­mis iki smul­kių de­ta­lių) vir­tu­a­lio­je erd­vė­je. Skir­tin­gai nuo pie­ši­nio, jos lei­džia pa­žvelg­ti į ob­jek­tą iš bet ku­rio kam­po, jį fo­to­gra­fuo­ti, fil­muo­ti „iš dro­no“ bet kuriuo pa­ros ar me­tų lai­ku. Di­de­lis pri­va­lu­mas tai, kad pa­tį mo­de­lį įma­no­ma tiks­lin­ti, pa­vyz­džiui, jei at­si­ran­da nau­jų ar­che­o­lo­gi­nių duo­me­nų. Net­gi pri­tai­ky­ti vir­tu­a­lios re­a­ly­bės aki­nius, kad žiū­ro­vas ga­lė­tų po ob­jek­tą pa­si­vaikš­čio­ti. (No­rė­tu­me įgy­ven­din­ti ir šį su­ma­ny­mą, tai la­bai pra­tur­tin­tų mū­sų or­ga­ni­zuo­ja­mas eks­kur­si­jas.) Ži­no­ma, šių vaiz­dų jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma pri­im­ti kaip is­to­ri­nės tik­ro­vės, nes jie nė­ra pa­grįs­ti tie­sio­gi­niais ra­di­niais. Tai yra pa­sa­ko­ji­mas, kaip ga­lė­jo bū­ti. Is­to­ri­kų yra su­ta­ria­ma ir Vy­tau­to Di­džio­jo me­džiok­lės dva­ro so­dy­ba įkur­di­na­ma la­biau­siai ti­kė­ti­no­je jos bu­vi­mo vie­to­je – piet­va­ka­ri­nė­je Dau­gų mies­to ka­pi­nių da­ly­je. Vi­si pa­sta­tai yra re­konst­ruo­ti ant re­a­laus rel­je­fo, to­dėl dau­giš­kiai leng­vai at­pa­žįs­ta vie­to­vę.

– Tai kaip at­ro­dė pi­lis?

– Už kon­sul­ta­ci­jas apie me­di­nę XV a. ar­chi­tek­tū­rą esa­me dė­kin­gi  Val­do­vų rū­mų vyr. ar­che­o­lo­gui Egi­di­jui Oža­lui. Dau­gy­bėje fo­to­gra­fi­jų ir net­gi dau­giau kaip 10 mi­nu­čių fil­me pa­sta­tai yra vaiz­duo­ja­mi bū­din­gi bū­tent XV am­žiui. Ar­kli­dės, le­dai­nė, kluo­nas, lau­ko vir­tu­vė ir svir­nas at­lie­ka la­bai kon­kre­čias ir me­džiok­lei ar tie­siog val­do­vo su sa­vo pa­val­di­niais lai­ki­nam re­zi­da­vi­mui svar­bias funk­ci­jas. Te­ri­to­ri­ja yra ap­tver­ta,  ke­li ne­di­de­li bokš­tai – taip pat ne dėl gro­žio, o dėl sau­gu­mo.  Ka­dan­gi so­dy­ba bu­vo įsi­kū­ru­si pa­kran­tė­je, la­bai įdo­mus fak­tas – 2 met­rais pa­kel­tas Dau­gų eže­ro ly­gis, iki pat 1928 me­tų jis toks ir bu­vo. Jo­kio pa­plū­di­mio tarp da­bar­ti­nių ka­pi­nių ir eže­ro, tik sta­tus skar­dis tie­siai į eže­rą.

– Ar bran­gus ma­lo­nu­mas yra re­konst­ruo­ti is­to­ri­ją 3D tech­no­lo­gi­jo­mis?

– Pir­miau­sia, tai im­lu lai­ko pras­me – su­pro­jek­tuo­ti vie­ną pa­sta­tą jau yra ne die­nos dar­bas, o čia juk vi­sas kom­plek­sas ir jo ap­lin­ka. Be to, rei­ka­lin­ga gi­lin­tis į is­to­ri­ją, o ne tie­siog „sta­ty­ti“ šiuo­lai­ki­nius na­mus. Tam rei­kia skir­ti daug lai­ko. Lai­mei, yra Re­gio­ni­nė kul­tū­ros ta­ry­ba, ku­ri ir sky­rė da­li­nį fi­nan­sa­vi­mą, nes ki­taip tech­niš­kai tai bū­tų ne­įma­no­ma, ne­bent ko­man­da nie­ko ne­val­gy­tų ir iš­ti­sas die­nas au­ko­tų  tik to­kiam su­ma­ny­mui įgy­ven­din­ti. Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės anuo­me­ti­nė val­džia bent vie­nu eu­ru prie pro­jek­to pri­si­dė­ti, kaip pa­pras­tai, at­si­sa­kė, tad tu­rė­jo­me pri­si­dė­ti pa­tys.

– Žmo­nėms pa­tin­ka at­ras­ti is­to­ri­ją ne­įpras­to­je for­mo­je?

– Šiuo­lai­ki­škai pa­tei­kia­ma is­to­ri­ja yra pa­trauk­les­nė ne tik jau­ni­mui. Bu­vau tik­rai la­bai ma­lo­niai  nu­ste­bęs, kai į pir­mą­jį pro­jek­to pri­sta­ty­mą kul­tū­rin­go­je Dau­gų ka­vi­nu­kė­je „Tur­gaus 4“ su­si­rin­ko tiek žmo­nių, kad ne vi­si til­po. Gal­būt šiuo­lai­ki­nis už­si­ė­męs žmo­gus taip nie­ka­da ir ne­ras­tų lai­ko pa­si­do­mė­ti is­to­ri­ja, jei­gu ji ne­bū­tų pa­tei­kia­ma bū­tent to­kiu pa­trauk­liu bū­du.

– Kai žiū­riu į Jū­sų veik­lą Dau­guo­se, ma­tau pa­ra­le­lių su Mer­ki­ne. Kur čia ben­dras var­dik­lis – is­to­ri­ja, o gal ne­abe­jin­gi jai žmo­nės?

– Pa­ra­le­lės yra is­to­ri­nės, mies­tai įsi­kū­rę ant to pa­ties is­to­ri­nio ke­lio iš va­ka­rų į Vil­nių. Tiek Dau­guo­se, tiek ir Mer­ki­nė­je skir­tin­gais lai­ko­tar­piais val­do­vai tu­rė­jo re­zi­den­ci­jas. Tie­sa, Mer­ki­nė vė­les­niais lai­kais daug la­biau iš­si­vys­tė kaip mies­tas, anks­čiau ga­vo Mag­de­bur­go tei­ses. Pa­na­šus dy­dis, pa­na­ši ge­og­ra­fi­nė si­tu­a­ci­ja, iš­sky­rus tai, kad Dau­gai ne­bu­vo upių uos­tas. Bet, prie­šin­gai ne­gu Dau­gai, šian­dien Mer­ki­nė kles­ti. Ir kles­ti ji bū­tent dėl to, kad ten, nuo pat ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo tel­kė­si in­te­lek­tu­a­lai, pui­kiai su­vo­kę is­to­ri­jos ty­ri­nė­ji­mo ir ak­tu­a­li­za­vi­mo reikš­mę, o sa­vi­val­dy­bė vi­sa tai pa­lai­kė. Il­ga­me­čio dar­bo re­zul­ta­tas – Mer­ki­nės ži­no­mu­mas Lie­tu­vo­je ir net­gi už­sie­ny­je, ne­nu­trūks­tan­tys tu­ris­tų srau­tai, gy­va eko­no­mi­ka.  Net­gi da­bar Mer­ki­nė­je nuo­lat vyks­ta ar­che­o­lo­gi­niai ka­si­nė­ji­mai. Dau­guo­se vy­ko prie­šin­gas pro­ce­sas – is­to­ri­ja val­džiai bu­vo po­duk­ros vie­to­je. Pa­sta­tas, ku­ria­me ga­lė­tų bū­ti mu­zie­jus ir kul­tū­ros cen­tras, bu­vo ap­leis­tas ir par­duo­tas, ne­bu­vo įvyk­dy­ti nei vie­ni ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­mai sie­kiant iš­aiš­kin­ti is­to­ri­nes hi­po­te­zes (per 30 me­tų te­bu­vo vie­ni žval­gy­mai bū­si­mų van­den­tie­kio vamz­džių vie­to­je). Dau­gų is­to­ri­ja yra ne so­li­džių ir la­bai kom­pe­ten­tin­gų  ins­ti­tu­ci­jų – kaip Mer­ki­nė­je, o tik pa­vie­nių en­tu­zias­tų ran­ko­se. Be jų nie­kas ne­kau­pia net ži­no­mos is­to­ri­nės me­džia­gos. Mes te­tu­ri­me tru­pi­nius, iš ku­rių tą is­to­ri­ją lais­vu nuo dar­bo lai­ku kli­juo­ja­me. Kol ne­bus ins­ti­tu­ci­nio po­žiū­rio, su­vo­ki­mo, kad Dau­gams rei­kia mu­zie­jaus  is­to­ri­ko ir kas­dien vyks­tan­čių ty­ri­mų, tol ir gy­ven­si­me maž­daug 20 me­tų at­si­li­kę šio­je sri­ty­je. Tie­sa sa­kant, no­ri­si bū­ti op­ti­mis­tu ir ti­kė­tis, kad nu­tiks ste­buk­las, ir ši nau­ja val­džia, prie­šin­gai, nei se­no­ji, tuos pa­ma­ti­nius da­ly­kus su­voks. Eko­no­mi­nio kles­tė­ji­mo be su­si­drau­ga­vi­mo su is­to­ri­ja, jos puo­se­lė­ji­mo tie­siog ne­bū­na.

– Ko­kių dar idė­jų tu­ri­te ir no­rė­tu­mė­te įgy­ven­din­ti Dau­guo­se?

– Kul­tū­ros klu­bas „Ki­taip“ švie­tė­jiš­ka veik­la už­si­i­ma jau dau­giau kaip 10 me­tų. Pa­grin­di­nė veik­los ašis nuo pat pra­džių bu­vo is­to­ri­jos ak­tu­a­li­za­vi­mas ir vie­tos iden­ti­te­to pa­brė­ži­mas, kei­tė­si tik for­mos. Žy­gis, eks­kur­si­ja, Dau­gų him­nas, skulp­tū­ros, 3D pro­jek­ci­jos.  Mums pa­tiems la­bai įdo­mu ste­bė­ti į ką tai iš­au­go. Leis­ki­me ir šiam nau­jau­siam dar­bui pa­gy­ven­ti, kad jį pa­ma­ty­tų kuo dau­giau žmo­nių. Ne­abe­jo­ti­na, kad siū­lų ka­muo­lys pra­dės vy­nio­tis, gal­būt at­si­ras ir se­niai din­gu­sios ke­ra­mi­kos šu­kės su Vy­čio sim­bo­li­ka, ku­rios bu­vo su­ras­tos nu­ma­no­mo­je dvar­vie­tė­je, da­bar­ti­nių ka­pi­nių vie­to­je, o gal ir dar kas nors įdo­mes­nio… Ne­at­mes­ti­na, kad at­ei­ty­je 3D pa­vi­da­lu ga­lė­tų at­gim­ti ir dau­giau is­to­ri­nių mies­to pa­sta­tų. Su­rin­kus dau­giau duo­me­nų, bū­tų įdo­mu pa­si­žiū­rė­ti ir į Vy­tau­to sta­ty­tos Dau­gų baž­ny­čios vaiz­dus,  ir į  mies­to cen­tro vys­ty­mo­si is­to­ri­ją.

Ro­ber­tas Oža­lins­kas: „Mak­si­ma­lus re­zul­ta­tas bū­tų, jei te­ma pa­siek­tų ir vie­ti­nės val­džios au­sis – ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­mai mū­sų mies­te­liams yra rei­ka­lin­gi ne tik tam, kad bū­tų leis­ta ties­ti vamz­džius, bet ir tam, kad bū­tų at­skleis­ta is­to­ri­ja, ku­ria­mas pa­si­di­džia­vi­mas ja. Kol ne­bus ins­ti­tu­ci­nio po­žiū­rio, su­vo­ki­mo, kad Dau­gams rei­kia mu­zie­jaus, bent  is­to­ri­ko ir kas­dien vyks­tan­čių ty­ri­mų, tol ir gy­ven­si­me maž­daug 20 me­tų at­si­li­kę šio­je sri­ty­je. Tie­sa sa­kant, no­ri­si bū­ti op­ti­mis­tu ir ti­kė­tis, kad nu­tiks ste­buk­las ir ši nau­ja val­džia, prie­šin­gai nei se­no­ji, šiuos pa­ma­ti­nius da­ly­kus su­voks. Eko­no­mi­nio kles­tė­ji­mo be su­si­drau­ga­vi­mo su is­to­ri­ja ir jos puo­se­lė­ji­mo tie­siog ne­bū­na.“

Ar­nas Dubra: „Šis pro­jek­tas yra ne pir­mas, ku­rį įgy­ven­di­na­me drau­ge su Ro­ber­tu, tai ir di­des­nių klau­si­mų ne­ki­lo. Da­rom! Ga­li­my­bė bent kaž­kuo pri­si­dė­ti prie Dau­gų is­to­ri­jos ir da­bar­ties, o ne tik va­sa­ro­ti čia, man vi­sa­da yra svar­bi. Pro­jek­tas, ku­rį pa­rė­mė Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba, lei­do trum­pam grįž­ti į tuos lai­kus, kai pats sta­čiau būs­ti­nes ir laks­čiau su kar­du po is­to­ri­nes pa­e­že­res. At­kur­ta Vy­tau­to Di­džio­jo me­džiok­lės dva­ro vie­ta – svar­bus Dau­gų ak­cen­tas, ku­rio ne­ži­no­jau, bet ku­ris, ti­kiuo­si, iš­liks. Lin­kė­ji­mai Mo­čiu­tei!