Į ką kreipiamės, kai ištinka bėda arba pritrūkstam druskos? Žinoma, kad į kaimynus. Kad ir kokie artimi būtų santykiai tarp šeimos narių ar giminių, vis tiek kaimynai arčiau. Geriau turėti vieną patikimą kaimyną, nei visą būrį gerų draugų toli. Geras kaimynas net neprašomas  išties pagalbos ranką ir visada bus šalia. Štai tokia mano (ne lietuvių liaudies) išmintis.

Gerų kaimynų jau reikia paieškoti

Tvirtų kaimyniškų santykių tarp žmonių šiais laikais jau reikia paieškoti. Netgi paprašytos įvardinti gerą kaimyną, kuris ne tik darbštus, bet ir paslaugus bei nesavanaudiškas, kelios moterys kaime ištarė tokius žodžius: „Reikia pagalvoti“.

Dabar jau aišku, kad ne tik mieste tarp kaimynų vyrauja susvetimėjimas, tokia realybė atėjo ir į kaimus. Kiekvienas sau, kiekvienas už save. Bet ne visur. Pavyzdžiui, Meironiškių kaime yra kapela, kuri vadinasi „Kaimynai“. Būtent čia aš radau gražius kaimyniškus, Lietuvos žemei ir savo bendruomenei atsidavusius žmones, kurie ir gyvena visi vienoje gatvėje, išskyrus vieną, ir susitinka įvairių reikalų vedami, o laisvalaikiu dar ir pagroja kartu. Kodėl? Negi kaime nėra kas veikti? Žinoma, kad yra, nes ir technika kiemuose stovi, ir laukai prašosi nudirbami, o ir gyvuliukų kai kas dar augina. Tačiau noras praskaidrinti savo ir kitų kasdienybę, pakelti nuotaiką dainomis, šokiais, muzika suvedė į krūvą linksmą ketveriukę: Leoną Kriščiūną, Algimantą Kriaučiūną, Virgilijų Vaičiūną ir vienintelę moterį kapeloje Ritą Tamošaitienę.

Kaimo kapelai „Kaimynai“ jau 17 metų

Įkurti Meironiškiuose kaimo kapelą „Kaimynai“ prieš septyniolika metų sugalvojo Algimantas Kriaučiūnas, gimimo nuo Radviliškio rajono Davongalio kaimo, kuris dirbti ir gyventi atvyko į Kėdainių rajoną būdamas dar visai jaunas. Ką tik sukurtai šeimai, baigusiai Kauno žemės ūkio akademiją, gyventi buvo pasiūlyta iš pradžių Medininkuose, po to Meironiškių tarybinio ūkio teritorijoje. Tuomet kolūkiui priklausė apie 3 tūkstančiai hektarų žemės.

Kaimai dar tik kūrėsi, vadinamieji alytnamiai dygo kaip grybai po lietaus. Tad visi naujakuriai buvo kaip viena didelė šeima. Žemės ūkyje virė darbai, todėl norėjosi kažkur ir pailsėti, ir jėgas atgauti. Štai kodėl, Kaune mokslus kandęs ir penkerius metus ten kapeloje armonika grojęs, Algimantas nusprendė, kad be muzikos kaime negyvens. Ėmėsi ieškoti ir rado Krakėse kapelą „Dangaučius“. Upelio, tekančio ties Krakėmis, pavadinimu. Atgrojęs ten dešimt metų, kai kūrėsi kitos bendruomenės bei atsiradus naujiems Kultūros namams Meironiškiuose, įkūrė savo kaimo kapelą, kuri grotų tik tai, kas jiems patiems patinka.

Taip 2008 metais vasario mėnesį ir pradėjo savo muzikinę karjerą meironiškiečiai „Kaimynai“. Iš Algimanto emocijų suprantu, kad jo jaunystės laikais žmonės sunkumų nebijojo, kėlėsi gyventi ir dirbti ten, kur nieko nebuvo, viską statė ir sodino savo rankomis, padėdavo vieni kitiems, nes kitaip net ir nemokėjo. Todėl muzika, dainos ir šokiai buvo vienintelė lengvai pasiekiama pramoga, ypač kai visi aplinkui tokie savi.

Įkurti Meironiškiuose kaimo kapelą „Kaimynai“ prieš septyniolika metų sugalvojo Algimantas Kriaučiūnas, gimimo nuo Radviliškio rajono Davongalio kaimo, kuris dirbti ir gyventi atvyko į Kėdainių rajoną būdamas dar visai jaunas.Aut. past.

Naujiena – moteris kolektyve

Tik kad bėda, kapeloje jaunimas ilgai neužsibūdavo, išvykdavo mokytis ir nebegrįždavo. „Kaimynų“ kapeloje yra groję broliai Pijus ir Benas Cechanavičiai. Tą laikotarpį Algimantas prisimena su džiaugsmu, kaip ne kaip, bet saksofoną arba bosinę gitarą turėti kaimo kapeloje buvo lygis. Bet vyresnieji nenuleido rankų ir į savo gretas priėmė Ritą Tamošaitienę, kuri, kaip pati teigia, pateko ten visai atsitiktinai.

„Tiesiog 2017 metais atėjusi dirbti kaip Meironiškių kultūros skyriaus vadovė, prieš pat Mykolines pasiklausiau repeticijos ir leptelėjau, kad kažko trūksta, daina neskamba. Gal reikėtų moteriško pritariamo balso? – pasakoja Rita. O vyrams to ir tereikėjo, pirmoji repeticija ir pasibandymas tęsiasi jau aštunti metai. – Tai buvo pirmas mano kolektyvas, nes dabar dar dainuoju Krakių kultūros centro folkloro ansamblyje. Pačiame pirmame koncerte dainavau tik tą vieną vienintelę dainą, nuo kurios viskas ir prasidėjo“, – su šypsena savo prisiminimais Meironiškių kultūros centre vykstančioje repeticijoje pasidalina Rita.

Linksma ir guvi moteris kuo puikiausiai pritapo vyriškame kolektyve, įnešusi į jį savo jaunatviškos energijos ir moteriško žavesio.

Muzikos pamiršti negalima

„O ko jums labiau trūksta kaime: muzikos ar bendravimo?“ – klausiu Algimanto.

„Reikia ir muzikos nepamiršti, – atsako jis. – Šiuo metu mažiau koncertų, bet žmonės mus mėgsta, susirenka pašokti ir padainuoti įvairiausiomis progomis. Dabar gyvos muzikos mažai, dauguma koncertuoja su fonogramomis. Mes grojame ir dainuojame tik gyvai. Pats smagiausias mūsų koncertas buvo ir šiemet vėl bus sekmadienį, per Mykolines, rugsėjo 21 dieną. Atvažiuos kitos kapelos ir vėl visi kartu grosim“.

Groja ir dainuoja iš klausos

Kai kalba užėjo apie muziką, grojimus, koncertus, Algimantas iškart pagyvėjo, maloniai šypsojosi, matėsi, kad tie prisiminimai jam labai daug reiškia. Visai netyčia jis prisipažino, kad groti pradėjo nepažindamas natų, iš klausos. Mažas, vos šešerių metų, būdamas pamėgdžiojo brolį, kuris visko vėliau ir išmokė. Kai labai nori, tai imi ir padarai.

„Aš pažįstu tas natas, bet kaip jas sujungti į krūvą? Diezai, bemoliai, chochocho“, – linksmai porina  Algimantas. Todėl dabar, turėdamas tiek patirties, trumpai paklausęs bet kokio muzikinio kūrinio fragmento, Algimantas čia pat jį kuo tiksliausiai atkartoja. Jo išpuoselėto sodo pavėsinėje abu pasiklausėme dainos, kurią per repeticiją pirmą kartą bandys sudainuoti visi keturi kapelos nariai. Pradžia padaryta, kapela „Kaimynai“ greitai turės dar vieną naują kūrinį savo repertuare.

„Taip, mes esame Meironiškių bendruomenės centro kapela, mūsų niekas neprašo, nereikalauja, nestumia, mes patys tai darom su malonumu, nes mylim muziką, norim savam kaime paįvairinti gyvenimą. Kai kviečia koncertuoti kitur, su malonumu važiuojam“.A. Kriaučiūnas

Unikali atmintis ir absoliuti klausa

Ilgiau pabendravusi su Algimantu Kriaučiūnu, niekaip negalėjau atsistebėti jo fenomenalia atmintimi. Datas, pavardes ir pavadinimus jis bėrė kaip žirnius, be jokio užsikirtimo ar pamąstymo. Dabar suprantu, kodėl jis atsimena visas dainų melodijas, nes jo ir atmintis, ir klausa yra unikalios. Šiandien žmonės jau nebeatsimena savo brolių, sesių gimimo datų, o Algimantas vardina: kada, kiek ir ko čia būta, ir kas šiandien kaime belikę. Be viso to, jis dar ir vairuotojas, aparatūros ir instrumentų vežiotojas. Sako, kad dažniausiai koncertuoti keliauja su jo septynviečiu automobiliu, instrumentus kiekvienas perkasi ir jais rūpinasi asmeniškai pats. Kai ką iš aparatūros patys susipirkę, kai kas yra iš Krakių kultūros centro.

Ar man taip atrodo, ar iš tiesų, visa kapelos veikla laikosi ant jūsų keturių iniciatyvos?

„Taip, mes esame Meironiškių bendruomenės centro kapela, mūsų niekas neprašo, nereikalauja, nestumia, mes patys tai darom su malonumu, nes mylim muziką, norim savam kaime paįvairinti gyvenimą. Kai kviečia koncertuoti kitur, su malonumu važiuojam“.

Geras kaimynas kaip lobis

Geras kaimynas tai – lobis, kuris sužiba tada, kai visiškai nesitiki jo rasti. O aš Meironiškių kaime radau tikrą aukso grynuolį: kuklų, linksmą, talentingą, muzikalų, darbštų, besišypsantį kaimo kapelos „Kaimynai“ vadovą Algimantą Kriaučiūną. Kaip pats teigia, jis vairuoja automobilį, traktorių, kombainą ir dar armoniką. O žmonės visur panašūs, jeigu sunkiai dirba, tai bent jau linksmai ilsisi. Kai turi tokius kaimynus, kaip Algimantas, Leonas, Rita ir Virgilijus, tai liūdėti vieniems niekada neteks.