Alvydą Gavelį prisimena jo mokinė, prancūzų kalbos mokytoja, dainininkė Rima Vaickelionytė: „Tuo metu, kai turėjau eiti į pirmą klasę, Alytaus 1-oje vidurinėje klestėjo prancūzų kalba ir frankofoniška kultūra.

Norint patekti į sustiprinto prancūzų kalbos mokymo klasę, reikėjo praeiti atranką. Pamenu kaip aš, būsimoji pirmokė, eilutėje laukiau prie kabineto, kur vyko atranka. Įėjus į klasę, sėdėdamas prie stalo, pasitiko pats direktorius Alvydas Gavelis. Santūriai šypsodamasis jis ištarė keletą fonetinių prancūziškų junginių, kuriuos reikėjo atkartoti. Ir man pasisekė – aš praėjau atranką ir patekau į prancūzišką klasę! Nuo to momento prancūzų kalba mane lydi visą gyvenimą.

O kaip visi laukdavome frankofonijos dienų! Mokykla tiesiog ūždavo nuo prancūziško satmosferos. Kiekviena klasė paruošdavo po dainą ir, atėjus šventinei dienai, vykdavo prancūziškų dainų konkursas. Direktorius būdavo komisijos pirmininku. Pasakydavo kalbą prancūziškai, o paskui uždainuodavo ir pats. Dažniausiai – tas pačias Džo Daseno (Joe Dassin) dainas, net jo balso tembras buvo panašus į legendinio atlikėjo. Bet dainos visada skambėdavo naujai. O kartu su direktoriumi dainuodavo mokiniai ir mokytojai, sausakimša  mokyklos aktų salė. 

Labai giliai širdin įstrigo vienas momentas. Jau pati būdama Dzūkijos mokyklos mokytoja, dalyvavau mokytojų tarybos posėdyje, kuriame karštai diskutuota apie vieno mokinio netinkamą elgesį, blogą mokymąsi. Buvo sprendžiamas jo likimas: palikti ar šalinti iš mokyklos? Direktorius ramiai sėdėjo ir giliai susimąstęs klausėsi karštų diskusijų. Galiausiai atsistojo prieš mokytojų kolektyvą ir su tėviška laikysena ištarė: „Mieli mokytojai, viską žinau ir puikiai viską suprantu, bet kurgi tam vaikui daugiau eiti?“ Kabinete stojo tyla. Mokinys liko mokykloje.“

: „Tuo metu, kai turėjau eiti į pirmą klasę, Alytaus 1-oje vidurinėje klestėjo prancūzų kalba ir frankofoniška kultūra.

Norint patekti į sustiprinto prancūzų kalbos mokymo klasę, reikėjo praeiti atranką. Pamenu kaip aš, būsimoji pirmokė, eilutėje laukiau prie kabineto, kur vyko atranka. Įėjus į klasę, sėdėdamas prie stalo, pasitiko pats direktorius Alvydas Gavelis. Santūriai šypsodamasis jis ištarė keletą fonetinių prancūziškų junginių, kuriuos reikėjo atkartoti. Ir man pasisekė – aš praėjau atranką ir patekau į prancūzišką klasę! Nuo to momento prancūzų kalba mane lydi visą gyvenimą.

O kaip visi laukdavome frankofonijos dienų! Mokykla tiesiog ūždavo nuo prancūziško satmosferos. Kiekviena klasė paruošdavo po dainą ir, atėjus šventinei dienai, vykdavo prancūziškų dainų konkursas. Direktorius būdavo komisijos pirmininku. Pasakydavo kalbą prancūziškai, o paskui uždainuodavo ir pats. Dažniausiai – tas pačias Džo Daseno (Joe Dassin) dainas, net jo balso tembras buvo panašus į legendinio atlikėjo. Bet dainos visada skambėdavo naujai. O kartu su direktoriumi dainuodavo mokiniai ir mokytojai, sausakimša  mokyklos aktų salė. 

Labai giliai širdin įstrigo vienas momentas. Jau pati būdama Dzūkijos mokyklos mokytoja, dalyvavau mokytojų tarybos posėdyje, kuriame karštai diskutuota apie vieno mokinio netinkamą elgesį, blogą mokymąsi. Buvo sprendžiamas jo likimas: palikti ar šalinti iš mokyklos? Direktorius ramiai sėdėjo ir giliai susimąstęs klausėsi karštų diskusijų. Galiausiai atsistojo prieš mokytojų kolektyvą ir su tėviška laikysena ištarė: „Mieli mokytojai, viską žinau ir puikiai viską suprantu, bet kurgi tam vaikui daugiau eiti?“ Kabinete stojo tyla. Mokinys liko mokykloje.“