Jokia paslaptis, kad į užsienio valstybes išvažiavę mūsų tautiečiai ne tik sunkiai dirba, bet ir nevengia besaikių linksmybių, kurių metu liejasi ne tik stiprieji gėrimai, bet ir kraujas. Taip nutiko ir biržiečiams, dirbusiems Norvegijoje, statybose.

Uždarbiavo Norvegijoje

Biržietis Donatas Majauskas į Norvegiją uždarbiauti pradėjo važinėti vos sulaukęs 18 metų. Į šią šalį važiuodavo ir daugiau šio jauno vyro pažįstamų iš Biržų – visi jie glaudėsi nedidelėje Revitalo gyvenvietėje (Vestfoldo sav.).

2011 metų vasario pradžioje D. Majauskas (tuo metu – 22 m.) kartu su draugu – taip pat iš Biržų – Simu Indrikoniu (tuo metu – 25 m.) eilinį kartą nuvyko į Norvegijos Karalystę užsidirbti šiek tiek pinigų. Po 10 dienų Donatas planavo grįžti į Lietuvą, nes turėjo parvaryti pažįstamo Vadimo automobilį, tačiau po trijų dienų turėjo būti švenčiamas vieno iš bendradarbių – biržiečio –trisdešimties metų jubiliejus, tad jaunuolis liko laukti šventės.

Konfliktas dėl... kėdės

Vasario 19-osios vakarą trijų vyrų kompanija sėdo į automobilį ir nurūko švęsti gimtadienio. Sutarė, kad Donatas negers ir visus parveš atgal. Gimtadienis buvo smagus, su šokiais ir dainomis, ir, žinoma, daug alkoholio. Vėliau Donatas aiškino, kad vienu metu vos neužsnūdo prie stalo, bet staiga pamatė, kad vyksta konfliktas – Simas stumdosi su Tautvydu M. (31 m.). Puolė juos skirti. Besistumdant  pajuto smūgį į veidą ir suklupo ant žemės, pamatė, kaip kažkas atitraukia Tautvydą M. „Pakilau nuo žemės ir pribėgau prie automobilio, – pasakojo D. Majauskas. – Iš paskos atbėgo Tautvydas M. ir dar vienas vyrukas, rėkdami: „kur kišiesi!“. Pasiėmiau lenktinį peilį ir liepiau jiems nesiartinti, perspėjau, kad ginsiuosi. Tautvydas M. ir toliau šūkavo. Bandžiau nuraminti, sakiau, kad jie persigėrė ir kad aš važiuoju namo. Simas (Indrikonis) ir Vadimas susėdo į mašiną ir mes išvažiavome. Grįžus namo, Simas prisiminė, kad paliko striukę su telefonu ir dokumentais, todėl pasišovė pats važiuoti pasiimti striukės ir dokumentų. Priminiau, kad jis yra girtas ir nutariau jį nuvežti. Sustojau ant kalno, už maždaug 100 metrų iki to namo, kadangi nebenorėjau konfliktų. Simas nuėjo pasiimti striukės, o aš likau mašinoje jo laukti. Belaukiant pamačiau, kaip jubiliato BMW išvažiuoja iš kiemo. Nuėjau pažiūrėti, kur Simas. Priėjau prie lango, o tuomet iš kažkur atsirado Tautvydas M. ir ėmė piktai rėkti, kodėl aš vis dar čia.

Pasakiau jam, kad atvažiavome pasiimti Simo striukės ir tuoj išvažiuosime. Jis liepė kuo greičiau nešdintis. Pasisukau eiti, o Tautvydas čiupo ir permetė mane ant žemės. Ėmėme muštis. Grumtynių metu gulėjau apačioje, o Tautvydas buvo užgulęs iš viršaus. Jis vyras – stambus, svoris – didesnis nei mano. Kai Tautvydas ėmė mane smaugti, išsitraukiau peilį. Tikėjausi, kad sužeisiu nesmarkiai – taip bandžiau nustumti Tautvydą. Tuo metu pribėgęs Simas keletą kartų įspyrė Tautvydui. Kai šis paleido mano koją, abu su Simu nubėgome į mašiną. Pavažiavęs apie 3 kilometrus, per langą išmečiau peilį“.

Apie Tautvydo M. mirtį D. Majauskas tvirtino sužinojęs iš kalbų ir iš spaudos, jau Lietuvoje, į kurią kitą dieną ir išvyko.

Grįžo dokumentų

Panašiai teisme kalbėjo ir S. Indrikonis, kuriam buvo pareikšti kaltinimai dėl vagystės ir viešosios tvarkos pažeidimo. Jis prisipažino, kad kelis kartus spyrė Tautvydui M., tačiau neigė savo kaltę dėl automobilio vagystės.

Vyras teisme aiškino, kad per draugo jubiliejų visi linksminosi, nemažai gėrė. „Konfliktas, berods, prasidėjo nuo manęs, – prisiminė šešerių metų senumo įvykius kaltinamasis. – Vienu metu priėjau prie Tautvydo M., atlošiau kėdę ir šis, neišlaikęs kėdės, krito. Galbūt, jis dėl to įsižeidė ir puolė. Apsistumdėme. Suėjo daugiau žmonių. Donatas bandė išskirti, tačiau gavo porą smūgių. Besistumdant visi išgriuvome į lauką. Mes tuoj pat išvažiavome namo. Grįžęs prisiminiau, kad palikau striukę su dokumentais – o jų labai reikėjo, nes kitą dieną turėjau važiuoti į Bergeną.

Su Donatu grįžome į šventės vietą, tačiau jis bijojo ir į kiemą nevažiavo. Nuėjau vienas, o beeidamas pamačiau užvestą jubiliato automobilį. Nutariau pajuokauti, įsėdau, „pagazavau“, pavažiavau truputį, bet ne su ta mintimi, kad pavogčiau – su jubiliatu gerai sutarėme, dalindavomės automobiliais. Pavažiavau apie 200 metrų, bet negalėjau apsisukti, nes aplinkui – pusnys. Tad palikau automobilį ir grįžau į kiemą. Netoli durų pamačiau gulintį Donatą, o Tautvydą – klūpantį virš jo. Supratau, kad Donatas bando išsilaisvinti. Pribėgęs keletą kartų spyriau Tautvydui. Po to abu su Donatu sėdome į autobusiuką ir išvažiavome. Kitą dieną Donatas išvažiavo namo, o aš – į Bergeną, nes buvau sutaręs nudažyti namą. Tačiau dirbti neteko, nes jau kitą dieną buvau suimtas“.

Po paros – mirė

Kad įvyko kraupi tragedija, iš pradžių negalėjo patikėti ir gimtadienyje dalyvavę draugai. Kraują ant Tauvydo M. kūno jie pastebėjo tik įtempę nelaimėlį į patalpą. Tučtuojau buvo suskubta kviesti greitąją pagalbą, sužeistasis buvo nugabentas į Oslo ligoninę. Tačiau jau po paros medikai, paskambinę į Lietuvą Tautvydo M. motinai, pranešė, jog šansų, kad sūnus išgyvens, nėra.

Teismo medicinos ekspertai nustatė, jog „mirties priežastis – dūris į galvos sritį. Kiti, ne peiliu padaryti sužalojimai buvo kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Norvegijos pareigūnai ėmė tirti ne tik jauno vyro tik nužudymo aplinkybes, bet ir automobilio vagystę – mat teisėsaugininkams buvo pranešta, jog dingo sukaktuvininko automobilis.

Nelemtas peilis

Majauskui buvo pareikšti kaltinimai dėl nužudymo, o S. Indrikoniui – dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo bei automobilio vagystės. Tyrimas užsitęsė – iš pradžių nusikaltimą narpliojo Norvegijos pareigūnai, kol prieš dvejus su puse metų ši byla atsidūrė Lietuvos pareigūnų rankose. Bylą išnagrinėjo Panevėžio apygardos teismas (PAN).

Abu kaltininkai neneigė dalyvavę konflikte, tačiau D. Majauskas tikino, kad Tautvydo nužudyti nenorėjęs, tik – gynęsis. Gimtadienyje dalyvavusieji liudijo, kad D. Majauskas tikrai stengėsi išvengti konflikto... Tačiau viską sumaišė tas nelemtas peilis, kurį šis išsitraukė neva apsiginti.

Taigi, teismas, padarė išvadą, kad D. Majauskas „tikslingai suduodamas smūgius peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas, siekė Tautvydui M. padaryti kuo didesnę žalą, suprato galimas savo veiksmų pasekmes ir, nors sąmoningai nesiekė jo nužudyti, tačiau buvo abejingas galimoms pasekmėms“.

Išteisino dėl vagystės

Indrikonis prisipažino spyręs nelaimėliui, bet kategoriškai neigė ketinęs pavogti sukaktuvininko automobilį. Beje, kad S. Indrikonis neketino vogti automobilio, visą laiką tvirtino ir iš vietos pajudintos mašinos savininkas. „Viskas gerai, niekas jokio automobilio nevogė“, – nesuprato situacijos „apvogtasis“ biržietis, kuris tvirtino, jog dar apklausiamas Norvegijoje, ne kartą tyrėjams yra sakęs, kad jokių pretenzijų S. Indrikoniui dėl automobilio neturi ir nelaiko, kad jo automobilis buvo pavogtas.

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Sigitas Bagdonavičius, sudėliojęs visus faktus „prieš“ ir „už“, S. Indrikonį pripažino kaltu tik dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, o dėl automobilio vagystės – išteisino. „Įvykio metu S. Indrikonis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl ši aplinkybė laikytina jo atsakomybę sunkinančia“, rašoma teismo nuosprendyje.

Vyrui skirta vienerių metų ir 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laiką neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 valandos bei neišvykti iš Lietuvos.

Skyrė minimumą

Majauskas buvo pripažintas kaltu tyčia nužudęs Tautvydą M. „Nusikalstama veika, už kurią teisiamas D. Majauskas, padaryta 2011 metais. Praėjo ilgas laiko tarpas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki bausmės už ją paskyrimo, todėl sumažėjo bausmės efektyvumas ir labai griežtos bausmės paskyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad per laikotarpį nuo nagrinėjamos veikos padarymo pasikeitė kaltinamojo socialinis brandumas. Jis sukūrė šeimą, dirba, mokosi, todėl bausmės tikslai šioje byloje bus pasiekti bei teisingumo principas įgyvendintas, paskyrus D. Majauskui minimalią BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę“, – tokie motyvai dėstomi PAN priimtame nuosprendyje.

Vyrui paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Iš D. Majausko nukentėjusiajai – Tautvydo M. motinai – priteisti 1895 eurai turtinei žalai atlyginti ir 1396 eurai advokato atstovavimo išlaidų.

Kadangi nukentėjusiajai Norvegijos Karalystė išmokėjo 200 000 kronų (24 404,46 euro) neturtinės žalos atlyginimo, PAN neturtinės žalos ieškinio netenkino.

Šį nuosprendį nužudyto Tautvydo M. artimieji, manantys, jog D. Majauskui skirtoji bausmė per švelni, turi teisę jį apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ