Ką slepia kurtinanti Lietuvos politikų ir valdžiasklaidos tyla apie vienos iš Baltarusijos opozicijos lyderių dingimą? Abejingumą, o gal paniką?

Pradingo žmogus, ištuštėjo sąskaita...

Kiekviena detektyvinė istorija, išgalvota ar tikra, turi pradžią. Šiuo atveju ji tokia: dingo Angelika Melnikova. Kadangi būtent nuo šio įvykio lyg iš rankų išsprūdęs siūlų kamuolys ėmė vyniotis šio baltarusiško detektyvo siužetas, skaitytojai norėtų sužinoti, kas ta A.Melnikova, kodėl jos dingimas turėtų kam nors Lietuvoje rūpėti, kas paaiškėjo verčiant pirmuosius šios istorijos puslapius ir kodėl sunku atsikratyti įspūdžio, jog tarp eilučių ryškėja įprasto politinio karnavalo spalvos.

Tą pačią dieną, kai Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja iš Lietuvos Seimo tribūnos kreipėsi į parlamento narius kovo 25-ąją minimos Baltarusijos laisvės dienos proga, į Lenkijos policiją kreipėsi Baltarusijos opozicionierius, baltarusių opozicijos parlamentu vadinamos Koordinacinės tarybos narys Pavelas Latuška. Jis pranešė apie Koordinacinės tarybos pirmininkės A.Melnikovos dingimą. Kartu su ja dingo ir daugiau nei 150 tūkst. JAV dolerių iš jos kontroliuojamos fondo „Białoruś Liberty“ banko sąskaitos.

Pasak baltarusių opozicijos leidinio „Naša niva“, A.Melnikova šių metų pradžioje per kelis kartus į savo asmeninę sąskaitą persivedė jai nepriklausančias lėšas, o kovo mėnesį savo sąskaitą papildė ir fondui „Białoruś Liberty“ skirta 107 tūkst. dolerių dotacija. Fondo sąskaita esą buvo visiškai ištuštinta, paskutinė pinigų pervedimo operacija atlikta kovo 24-ąją, praėjus trims dienoms po to, kai niekas su neva sergančia A.Melnikova jau nebegalėjo susisiekti nei telefonu, nei internetu.

Lenkijos žurnalo „Polityka“ atliktas tyrimas atskleidė, kad Baltarusijos ir Lenkijos pilietybę turinti bei šioje šalyje iki dingimo gyvenusi A.Melnikova ES teritoriją paliko dar vasario 26 dieną. Ji atskrido į Londoną, o iš jo išvyko į trečiąją šalį, veikiausiai Šri Lanką, kurioje likus dienai iki skrydžio rezervavo viešbučio apartamentus. Manoma, kad iš Šri Lankos ji išskrido į Dubajų. „Polityka“ teigimu, iš Londono į Šri Lanką A.Melnikovą lydėjo sportiškos išvaizdos vyras, galbūt meilužis. Baltarusijoje esanti jos mama, buvęs vyras ir dukros jokių žinių apie dabartinę jos buvimo vietą neturi.

Tarptautinės tyrėjų grupės „Bellingcat“ tyrėjas Christo Grozevas Rusijos opozicijos TV kanalui „Doždj“ prieš kelias dienas pareiškė manantis, kad A.Melnikova mažiausiai metus, o veikiausiai pusantrų, perduodavo informaciją Baltarusijos specialiosioms tarnyboms. Ji esą tą daryti pradėjo po pažinties su 32 metų sportiškos išvaizdos baltarusiu Aleksejumi Gordejevu, o iš tikrųjų – Baltarusijos karinės žvalgybos karininku Aleksejumi Lobejevu.

Naujos siužeto spalvos

Atrodytų, kuo šis baltarusiškas detektyvas galėtų sudominti Lietuvos skaitytojus? Jei tai kriminalinis „čiupk pinigus ir bėk“ siužetas, tai jis pernelyg nuvalkiotas, tuo labiau kad po JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimo uždaryti USAID agentūrą, kurios finansiniai srautai, be kita ko, maitino ir kovotojus už laisvę, ir demokratiją visame pasaulyje, su tokiais incidentais gali susidurti ne tik baltarusių opozicija.

Jei tai Baltarusijos KGB ar karinės žvalgybos operacija, tai negi čia pirmas kartas, kai be pėdsakų dingsta baltarusių opozicijos aktyvistai? Vėliau vieni atsiranda Baltarusijos kalėjimuose, kiti tampa politinių mainų objektu, o trečių likimas taip ir lieka nežinomas. Ko gero, naujausias baltarusiškas politinis detektyvas mus turėtų labiausiai dominti dėl kitos priežasties: kodėl A.Melnikovos likimas nerūpi nei Lietuvos politikams, nei valdžiasklaidai? Kodėl daugiau nei du mėnesius sutartinai tylima, kodėl net nebuvo pranešta apie A.Melnikovos dingimą?

Kovos trimitai nesugriaudėjo netgi po to, kai buvo iškelta Baltarusijos KGB įsikišimo versija, o juk paprastai reikėdavo nepalyginamai mažesnio preteksto, kad viešojoje erdvėje dar kartą prie gėdos stulpo būtų prikaltas kruvinasis Minsko režimas. Susidaro įspūdis, kad visuomenės informavimo orkestras buvo nutildytas vienu dirigento lazdelės mostu – ir dargi prieš pat šios istorijos uvertiūrą. Kas Lietuvoje turi galią iškart sužinoti apie baltarusių opozicijos veikėjos dingimo faktą, finansines jo aplinkybes ir prevenciškai nutildyti žiniasklaidą taip, kad viešumoje nebūtų girdėti nė cyptelėjimo?

O juk A.Melnikova buvo žinomas asmuo ir Lietuvoje. Ji dalyvaudavo Baltarusijos opozicijos renginiuose, ją priiminėjo mūsų valstybės vadovai. Antai likus keliems mėnesiams iki dingimo Baltarusijos koordinacinės tarybos pirmininkę buvo priėmusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Dabar lyg ir reikėtų svarstyti, ar A.Melnikova su ja aptarinėjo baltarusių opozicijos Lietuvoje reikalus, ar tuos reikalus, kurie domino Baltarusijos KGB ar karinę žvalgybą. Detektyvo siužetas iškart įgauna naujų spalvų.

Dar įdomiau atrodo, kad tik po trijų mėnesių Baltarusijos koordinacinė taryba paskelbė pirmąjį savo pareiškimą dėl savo vadovės dingimo – sutapimas ar ne, kone tuo pat metu, kai „Valstiečių laikraščio“ redakcija kreipėsi į S.Cichanouskajos biurą Lietuvoje prašydama atsakyti į kelis klausimus. Ar A.Melnikovos bendražygių nestebina visiška tyla Lietuvoje – kodėl apie šį įvykį sutartinai tyli ir lietuvių politikai, ir žiniasklaida? Kuo būtų galima paaiškinti tokį abejingumą Baltarusijos opozicijos reikalams?

S.Cichanouskajos spaudos sekretorė Ana Krasulina atkreipė dėmesį, kad A.Melnikovos dingimo tyrimas tęsiasi, jį atlieka Lenkijos teisėsaugos ir specialiosios tarnybos, taip pat speciali komisija Koordinacinėje taryboje. „Deja, praėjus dviem mėnesiams po dingimo, vis dar neturime atsakymų į esminius klausimus. Žinome kai kurias detales, įskaitant jos kelionės maršrutą, tačiau įvykio tikslai, kontekstas ir motyvai, taip pat tiksli informacija apie jos vaikų likimą lieka nežinomi. Tai sukuria daug erdvės spekuliacijoms, kurios, deja, gali trukdyti veiksmingiems tyrimams. Galbūt todėl valdžios atstovai ir politikai kalba labai atsargiai“, – atsakė A.Krasulina. Ji taip pat pabrėžė, kad Koordinacinė taryba yra nepriklausoma institucija, veikianti nepriklausomai nuo S.Cichanouskajos biuro ir Jungtinio pereinamojo kabineto.

Jei tokį patikslinimą būtų galima laikyti noru atsiriboti nuo A.Melnikovos vadovautos Koordinacinės tarybos veiklos, turint mintyje versiją apie galimą Baltarusijos specialiųjų tarnybų vaidmenį šioje istorijoje, kyla dar įdomesnis klausimas dėl kurtinamo Lietuvos valdžios ir valdžiasklaidos tylėjimo. Nejau ir jos nori nuo kažko atsiriboti – gal nuo Baltarusijos KGB, gal apskritai nuo baltarusių opozicijos, gal nuo ją maitinančių finansinių vamzdynų iš JAV ir ES, kurių atšakėlės gali siekti ir kai kurias Lietuvos valstybines įstaigas ar net privačius namų ūkius? Tikėtina, kad A.Melnikova puikiai žino vamzdyno schemą, tiekimų apimtis bei abonentus, ir galėtų apie daug ką viešai papasakoti. Gal Dubajuje, gal Berlyne, o gal ir Minske. Nejau keistai atrodantis vieningas tylėjimas Lietuvoje išduoda paniką?

„Mes gi suaugę žmonės“

Toks detektyvas, regis, verčia geriau įsižiūrėti į reiškinio, kuris vadinamas baltarusių politine opozicija Lietuvoje, panoramą. Kiek joje tikros veiklos ir rezultatų, ir kiek dekoracijų, karnavalo, imitavimo, politinio verslumo įsisavinant finansinius Vakarų paramos srautus? Kaip toli siekia ant jos užmestas Baltarusijos slaptųjų tarnybų voratinklis? Galima į tai numoti ranka, bet gal po 5 metų jau vertėtų pabandyti apibendrinti, ko Lietuva iš priglaustos Baltarusijos opozicijos atstovų gauna daugiau – naudos ar žalos?

Europos pasieniečių profesinės sąjungos susivienijimo pirmininkas Rimantas Liepa atsakymo ilgai neieškojo. „Žiūrėkite – kokios mes galime turėti naudos? Jokios. Mes gi suaugę žmonės. Visi, taip pat ir politikai, kurie turi truputį smegenų, supranta, kad S.Cichanouskaja, būdama Lietuvoje, niekada nenuvers valdžios savo šalyje. Nei ji, nei kas nors kitas. Nėra pasaulyje tokių pavyzdžių, kad kas nors padarytų perversmą savo šalyje pats būdamas užsienyje. Man baltarusių opozicijos veikla atrodo panaši į finansinį projektą. Kiek metų valstybė jį finansuoja? Ne paslaptis, kad S.Cichanouskajos biuras per metus iš Lietuvos biudžeto gauna apie pusę milijono eurų. O ką ji iš viso padarė, kad kas nors pasikeistų jos tėvynėje? Tuo tarpu mes per tą laiką pamatėme kenkimo požymių: atsirado kažkokie litvinai, pasigirdo pasisakymai apie kažkokias teritorines pretenzijas Lietuvai, pabandyta Vilniuje spausdinti kažkokius baltarusiškus pasus, imtos rengti protesto demonstracijos prieš migracijos taisyklių sugriežtinimą. Manau, kad iš per gero gyvenimo jau prasideda kenkimas“, – sakė R.Liepa.

Anot jo, kai kurių baltarusių opozicijos vadovų veikla jam labai primena prabangų gyvenimą visų Lietuvos žmonių sąskaita. „Paskaičius, kur jų vaikai mokosi, sužinojus, kas, kur ir kaip, supranti, kad dauguma lietuvių tikrai negali sau to leisti. Vadinasi, mokame už niekam nereikalingos opozicijos gyvenimą mūsų šalyje. O kas kontroliuoja tuos pinigus, kuriuos jai duoda valstybė? Įtariu, kad niekas nekontroliuoja. Manau, kad Lietuvoje patylomis finansuojamas ne vienas baltarusių opozicijos projektas, puse milijono turbūt viskas neapsiriboja. Juk valdžia galėtų tuos pinigus verčiau skirti gynybai, apie kurią dabar tiek daug kalba. Arba savo žmonių gyvenimui gerinti. Lietuvoje daug skurdo, o mes švaistome pinigus remdami kažkokią mistiką. Lukašenka bus prezidentu tiek, kiek jis norės, nes tiesiog kvaila manyti, kad keliasdešimt ar keli šimtai baltarusių veikėjų Lietuvoje, kurių Baltarusijoje niekas neklauso, ims ir padarys perversmą. Todėl baltarusių opozicijos nauda Lietuvai yra labai abejotina, nes, mano manymu, anksčiau ar vėliau jie prisidirbs. Nes ten, kur yra pinigai, gaunami iš valstybės už nieką, visada atsiranda korupcija“, – pridūrė pašnekovas.

Maždaug 60 tūkst. Baltarusijos piliečių bendruomenės atsiradimą Lietuvoje jis linkęs aiškinti politinėmis priežastimis. „Kodėl tiek prisileido baltarusių? Matyt, labai norėjo pasirodyti. Užtenka pasakyti, kad nemyli Lukašenkos, ir štai tau leidimas gyventi Lietuvoje. Manau, yra 99,9 proc. tikimybė, kad tuo naudojasi Baltarusijos ir Rusijos specialiosios tarnybos savo agentams į Lietuvą perkelti. Juk ir Rusija, ir Baltarusija – diktatūros, jų specialiosios tarnybos tiesiog negali veikti kitaip. Infiltracijos procesas labai gerai atidirbtas. Prisiminkime, kaip savo laiku Lukašenka reagavo į kažkuriame Europos mieste prieš jį surengtą didelį opozicijos mitingą. Jis pasakė maždaug taip: maža to, kad visi jie buvo nufilmuoti ir atpažinti, bet ten mūsų agentų buvo net daugiau, nei pačių mitinguotojų. Blefas ar ne, bet, mano manymu, galimybė, kad taip yra ir Lietuvoje, yra didžiulė“, – sakė R.Liepa.

Jis stebėjosi, kodėl išskiriame baltarusius ir netaikome jiems kelionių ribojimų. „Kas stovi už dabartinės leidimų gyventi Lietuvoje darbo pagrindu išdavimo tvarkos, suprasti labai sunku. Netgi Valstybės sienos apsaugos tarnybai nebuvo leista naikinti sieną kertančių asmenų leidimų laikinai gyventi, jeigu pasieniečiams kyla rimtų įtarimų. Kalbu apie tuos atvejus, kai Baltarusijos piliečiai dažnai važinėja pirmyn ir atgal. Mūsų pasieniečiai pakankamai kvalifikuoti, kad greitai išsiaiškintų atvykimo sąlygas. Bet kažkas prastūmė projektą – vietoje darbo vizų įvedė leidimus laikinai gyventi. Ir atėmė iš pareigūnų teisę tiesiogiai kontroliuoti migracijos procesus. Dabar iš esmės pasienio pareigūnas nieko negali padaryti, nes Migracijos departamentas įsirėmęs ragais: pasieniečiams to daryti nereikia. Tai ar papildoma kontrolė Lietuvos saugumui yra blogai? O gal yra kažkokia baimė, kad kita tarnyba įlįs į tavo katilą?“ – svarstė R.Liepa.

Jis ironiškai atsiliepė apie Migracijos departamento pranešimus, kad per tam tikrą laiką šimtams ar tūkstančiams asmenų panaikinti leidimai gyventi Lietuvoje. „Skamba gražiai – departamentas dirba! Bet kur tie tūkstančiai žmonių? Į tokį klausimą Migracijos departamentas neatsako, nes už tokių asmenų išsiuntimą iš Lietuvos, jeigu jie patys neišvyksta, atsakinga Valstybės sienos apsaugos tarnyba. O joje nėra tiek pareigūnų, kad pajėgtų surasti ir išsiųsti šitiek žmonių. Kodėl pasieniečiai turi juos deportuoti? Kodėl jų negaudo policija, kaip kitose šalyse? Aš nežinau“, – stebėjosi R.Liepa.

Baltarusijos opozicija – ne prieš Rusiją

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Vytautas Sinica, priklausantis Mišriai Seimo narių grupei, sakė apie galimus Lietuvoje tvyrančios tylos po A.Melnikovos dingimo motyvus galintis tik spėlioti.

„Pirmasis spėjimas yra toks: žiniasklaidoje, taip pat tarp politikų ir kitų nuomonės formuotojų, vyrauja nuostata, jog nusiteikimas prieš Rusiją reikalauja būti už Baltarusijos opoziciją, nors taip manyti nėra nei logiška, nei pagrįsta. Baltarusijos opozicija nėra prieš Rusiją, ji prieš savo diktatorių Lukašenką. Tai skirtingi dalykai. Mes turime labai nemažų problemų, susijusių su Baltarusijos opozicija. Nenorėčiau kalbėti apie jos veiklos skaidrumą, nes neturiu faktų, bet yra ką pasakyti apie požiūrį, pavyzdžiui, į Lietuvą, jos istoriją, apskritai į mūsų valstybingumo pagrindą, kiek tai yra susiję su litvinizmu. Taip pat apie požiūrį į Rusijos imperializmą ir agresiją Ukrainoje. Labai dažnu atveju Baltarusijos opozicijos atstovai nepasisako aiškiai ir viešai prieš Rusijos imperializmą, ir mūsų politikų bei žiniasklaidos įsivaizdavimas, kad Baltarusijos opozicija tarsi savaime yra geopolitinis mūsų draugas, visiškai nepagrįstas. Bet tas įsivaizdavimas verčia save cenzūruoti ir baimintis neigiamai atsiliepti apie baltarusių opozicijos nuostatas. Gali atrodyti, kad atsiliepus blogai tarsi atsidurtum pilkojoje zonoje Rusijos atžvilgiu. Man atrodo, kad būtent ši „maklė“ yra priežastis, kodėl atsargiai, korektiškai tylima apie skandalus, į kuriuos įsivelia Baltarusijos opozicijos atstovai“, – sakė V.Sinica.

Paprašytas pasvarstyti apie politinio ir finansinio Baltarusijos opozicijos rėmimo naudą mūsų valstybei, Seimo narys atsakė, kad ji labai miglota. „Kažkiek mokesčių į valstybės iždą, bet užsieniečių sumokami mokesčiai niekuo nėra geresni už sumokamus mūsų piliečių. Pirmenybė tikrai turėtų būti teikiama savo piliečių įdarbinimui, rūpinimuisi grąžinti juos į darbo rinką. Turime 106 tūkst. bedarbių, ir tikrai ne visi jų – ilgalaikiai. Čia pirmiausia turėtume dairytis dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių. O problema yra labai didelė – tiek dėl imigrantų integracijos ir visų su tuo susijusių įtampų, tiek dėl šnipinėjimo potencialo, nes tie žmonės nuolatos važinėja per Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Nesvarbu, kad jų ketinimai gali būti patys geriausi – diktatoriškas režimas tikrai sugeba išgauti iš jų viską, ko jam reikia. Nuskaityti telefonus, surinkti medžiagą, kuri civilių akimis galbūt tikrai neatrodo galinti būti kažkuo naudinga žvalgybai.

Ir paskutinis dalykas, turbūt pats jautriausias. Kai prasidėjo invazija Ukrainoje, jos žinybų atstovai oficialiai skelbė, kad didžiulė dalis, vos ne trečdalis, sabotažo veiksmus ir diversijas šalyje vykdžiusių asmenų buvo būtent Baltarusijos piliečiai ar iš Baltarusijos atvykę asmenys. O buvusi Lietuvos Vyriausybė jau po plataus masto karo Ukrainoje pradžios priėmė sprendimą masiškai įsileisti Baltarusijos piliečius, kurių skaičius Lietuvoje išaugo iki 60 tūkst. Čia jau kyla klausimas dėl veikimo prieš valstybės saugumo interesus, nes valingu politiniu sprendimu joje atsirado milžiniškas kiekis priešiškos valstybės piliečių. Nepaisant to, kad yra aiškus pavyzdys, kaip tos valstybės piliečiai veikė prieš Ukrainą ją užpuolus Rusijai. Taigi, štai ką galima pasakyti apie grėsmes, o apie naudą man kalbėti sunku“, – apibendrino V.Sinica.

„Liūdna ir tiek“

„Liūdna ir tiek. Atrodo, esame teisinė valstybė ir, kaip bebūtų, tai yra vagystė, nes pavogta didelė suma, ne šimtas ar keli šimtai eurų. Dabar išeina taip, kad jeigu apsivogė kažkokia valdžios mylimos Baltarusijos opozicijos atstovė, tai nereikia apie tai pranešti, kalbėti, geriau apsimesti, kad nepastebėjome, nieko nežinome“, – sakė Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Valius Ąžuolas, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys.

Jo teigimu, negalima atmesti ir kitos prielaidos. „Su tuo įvykiu gali būti susijusios Baltarusijos specialiosios tarnybos. Bet kaip tada tokiu atveju atrodytų tie mūsų politikai, kurie fotografuodavosi su baltarusių opozicijos vadovais, šlovindavo juos? Vadinasi, jie jau neberūpi, jei dingsta su opozicijai skirtais pinigais? Jiems tas pat, kas tam žmogui atsitiko? Taigi, tokiu atveju šitoks mūsų politikų elgesys pasako daugiau, nei apsimestinės šypsenos nuotraukose ar skambūs žodžiai“, – apie galimas kolegų Seime, ir turbūt ne tik Seime, tylėjimo dėl A.Melnikovos dingimo priežastis svarstė V.Ąžuolas.

Politikas sakė besistebintis, kodėl buvusios valdžios priimtų sprendimų dėl baltarusių opozicijos finansavimo Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais nekeičia dabartiniai valdantieji. „Atėję į valdžią jie turėjo padaryti tą patį, ką padarė Amerika – nukirsti tokį finansavimą. Ir pasakyti: miela Sviatlana, eikite dirbti ir užsidirbkite gyvenimui, kaip užsidirba 60 tūkst. Lietuvoje gyvenančių baltarusių. O dabar su apsauga, su raudonais kilimais, su šampanu, su „viskas įskaičiuota“ išlaikymu... Jeigu mūsų politikai nori vaidinti šitą komediją, tegul apmoka ją iš asmeninių lėšų. Tegul sėdi su tais lyderiais, kur nori, geria šampaną, kiek nori, bet visa tai neturi būti apmokama iš mūsų pinigų. Ar galite parodyti nors vieną valstybę, kur tokie cirkai vyktų mokesčių mokėtojų sąskaita? Na nėra tokių. Todėl mes atrodome kvailai, iš tikrųjų pykdome tautą sakydami, kad reikia žmones dar labiau apmokestinti, surinkti dar daugiau pinigų, nes valstybei jų trūksta“, – sakė V.Ąžuolas.

Priežastis – plačiai atkelti vartai

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narė Agnė Širinskienė, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narė, paklausta, ar tai, jog priklauso laikinajai Seimo narių grupei „Prieš masinę imigraciją“, turėtų reikšti, kad nepalaiko buvusios Vyriausybės vykdytos migracijos politikos, dėl kurios Baltarusijos piliečiai tapo antrąja pagal dydį imigrantų bendruomene Lietuvoje, atsakė, kad tokią politiką reikia vertinti ne tik šiuo požiūriu.

„Manau, kad buvusią migracijos politiką reikėtų vertinti ne tik pagal Baltarusijos, bet ir pagal kitų šalių piliečiams sudarytas visai neblogas sąlygas atvykti į Lietuvą nereikalaujant mokytis lietuvių kalbos. O toks reikalavimas tikrai labai svarbus, kad atvykusieji integruotųsi į visuomenę, kad nesusikurtų tokie rezervatai, kaip kitose šalyse, kurie paskui tampa kriminogeninėmis zonomis. Antra vertus, dažnai įsileidžiami kitos kultūrinės ir religinės aplinkos asmenys, o tai dar labiau apsunkina galimą integraciją Lietuvoje. Todėl svarstome reikiamus įstatymų pakeitimus, iniciatyvas, bendro veikimo klausimus kaip ir kitos laikinosios Seimo narių grupės, susikūrusios viešojo intereso pagrindu“, – sakė A.Širinskienė.

Paklausta, ar buvusios valdžios vykdyta migracijos politika gali būti susijusi su pabrėžtinai demonstruota parama Baltarusijos opozicijai, dėl kurios galimai kilo apskritai su visa Baltarusijos piliečių bendruomene Lietuvoje siejamos problemos, Seimo narė atsakė, kad tos problemos neatsirado dėl baltarusių opozicijos atstovų įsikūrimo.

„Jos atsirado dėl to, kad buvo įsileisti ekonominiai migrantai iš Baltarusijos. Tiesiog darbo rinkoje susidarė didelis tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis, Lietuva juos kvietėsi dėl darbo jėgos trūkumo ir, aišku, pigumo. Be abejo, kai atvyksta daug žmonių, tarp jų gali būti ir Baltarusijos režimui pritariančių, ir su juo bendradarbiaujančių asmenų. Valstybės saugumo departamentas (VSD) visuomet signalizuoja, kad dėl migracijos iš Baltarusijos, Rusijos, Vidurinės Azijos šalių pas mus gali patekti specialiųjų tarnybų į Lietuvą pasiųstų žmonių. Antra vertus, imigrantų srautas toks didelis, kad jų neįmanoma patikrinti. Tad jeigu šia prasme būtų kalbama tik apie į Lietuvą atvykstančius Baltarusijos opozicijos atstovus, kuriuos iš esmės, kaip sakoma, galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, tai tokių problemų nebūtų kilę. Tačiau vartai imigrantams buvo atkelti labai plačiai, o VSD finansavimas tikrai nebuvo toks, kuris būtų leidęs tobulai patikrinti visus“, – sakė A.Širinskienė.