Rinkimų artėjimas verčia manyti, kad politikams labiausiai sekasi prekiauti ne geresnio gyvenimo pažadais, visiškai nuvertėjusiais dėl žmonių pasitikėjimo infliacijos, o visus kaustančia baime. Karas Ukrainoje kažkam Lietuvoje gali sukrauti riebų politinį kapitalą.
Auksinė kaina
Regis, nereikėjo būti dideliu pranašu, kad nuspėtum, jog Respublikos Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimų kampanijose bus naudojama politinė karo Ukrainoje ir jo grėsmės Lietuvai korta. Artėjant antrosioms karo metinėms šios kortos vertė politiniame lošime auga tiesiog akyse. Nutraukta Vašingtono karinė ir finansinė pagalba Kijevui, iš pažiūros sėkmingi Rusijos kariuomenės bandymai perimti iniciatyvą fronte ir pereiti į puolimą, politiniame horizonte vis ryškiau šmėžuojantis Donaldas Trumpas, kuris, kaip neseniai paaiškėjo, privačiai buvo pareiškęs neginsiantis Europos užpuolimo atveju, tą kortą jau pavertė tūzu. O dar iš Romos imperijos laikų mus pasiekęs politinis aforizmas „Nori taikos – ruoškis karui“ bei gerai žinomas faktas, kad baimė visais laikais buvo geriausiai parduodama prekė, spėjimą, kas šiemet bus padėta matomiausioje Lietuvoje vyksiančių rinkimų prekystalio vietoje, pavertė visai neintriguojančiu. Lieka mažai abejonių, kad šįkart politikai nusprendė čia patelžti baimę. Dėl savo valstybės, savo tautos, savo šeimos ir savęs paties – pirmumo tvarką kiekvienas galės pasirinkti asmeniškai. Neverta abejoti, kad rinkėjai šią baimę noriai pirks: ir pavasarį, kai bus renkamas prezidentas, ir vasaros pradžioje, kai bus sprendžiama, ką siųsti į Europos Parlamentą, ir rudens viduryje, kai ateis Seimo rinkimų eilė. Klausimų kol kas kelia nebent vienas dalykas – kokią kainą už šią prekę užsiprašys pardavėjai?
Miglotų įtarimų, kad ji gali būti auksinė, kilo dar lapkričio mėnesį, kai valdančiosios koalicijos lyderis, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis netikėtai pareiškė, jog Rusijos karas su NATO yra neišvengiamas ir gali prasidėti jau artimiausiais metais. Tiesa, dar ruseno viltis, kad tai eilinis užsienio reikalų ministro retorinis viražas, kaip tada, kai jaunasis karžygys netikėtai stojo į kovą su Kinijos drakonu, atidaręs Vilniuje Taivano atstovybę, ir tada, kai po kelerių metų pats ėmėsi glostyti drakoną, netikėtai patiems taivaniečiams pareiškęs apie santykių su Kinija normalizavimą. Tačiau vis labiau artėjant rinkimams ėmė rodytis ir kitų ženklų, verčiančių manyti, kad karo baimei rinkimų turguje nesiruošiama taikyti jokių kainos nuolaidų.
Vienas iš tokių ženklų galėtų būti Seimo rudens sesijos pabaigoje valdančiųjų stovykloje pasigirdusios kalbos apie visuotinio šaukimo į privalomąją karo tarnybą įvedimą, nors kariuomenės atstovai jau ne kartą buvo išdėstę argumentus, kodėl to daryti kol kas nereikia: nėra nei kur pašauktuosius įkurdinti, nei kam juos mokyti. Argumentai argumentais, o karo baimės kaina kyla: valdančiųjų kalbos apie visuotinį šaukimą tikrai neprisideda prie jos mažėjimo.
Dar vienu ženklu būtų galima laikyti sausio pradžioje grupės Nepriklausomybės Akto signatarų bei visuomenininkų paskelbtą kreipimąsi į Seimą, politines partijas, Vyriausybę ir prezidentą, raginant „kuo greičiau“ priimti esminius sprendimus dėl šalies gynybos ir nacionalinio saugumo stiprinimo. Anot žiniasklaidos, kreipimesi minima būtinybė įvesti visuotinį visų brandos sulaukusių Lietuvos piliečių – vyrų ir moterų – šaukimą į karo tarnybą, taip pat kviečiama sukurti mechanizmą, kad visi piliečiai galėtų pagal išgales jungtis į valstybės gynybą arba talkinti ją ginantiems.
Šiame atvirame laiške taip pat raginama kuo skubiau modernizuoti Lietuvos kariuomenės ginkluotę, skubiai kurti ir plėtoti modernią gynybos pramonę, užtikrinti bendro gynybinio veikimo įgūdžius su kitomis mūsų regiono šalimis, įvesti mokesčių modelį, užtikrinantį pakankamą finansavimą gynybos poreikiams.
Skelbiama, kad laišką pasirašė Nepriklausomybės Akto signatarai, tarp kurių – Aleksandras Abišala, Nijolė Oželytė, Petras Vaitiekūnas, bei 30 Lietuvos kultūros, verslo ir žiniasklaidos atstovų, visuomenininkų bei buvusių valstybės pareigūnų: prof. Vytautas Ališauskas, Norbertas Černiauskas, Arūnas Gelūnas, Vidmantas Janulevičius, prof. Alvydas Jokubaitis, prof. Gintautas Mažeikis, Jonas Ohman, Dovydas Pancerovas, Algis Ramanauskas, Andrius Romanovskis, Rytis Zemkauskas ir kt.
Nori nukreipti dėmesį
Tokiam signatarų ir visuomenininkų viešai reiškiamam susirūpinimui daugelis turbūt neabejotinai pritartų – viskas pasakyta teisingai. Tačiau mažą dvejonę kelia nuo atviro laiško padvelkę rinkiminio turgaus kvapai. Kodėl toks viešas kreipimasis į valdžią, kurį, beje, pasirašė daugiausia konservatorių politinės stovyklos atstovai ir rėmėjai, pasirodė ne prieš dvejus metus, kai Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą? Gal dėl to, kad prieš dvejus metus Lietuvos kariuomenė buvo labai stipri, viskuo aprūpinta, modernizuota, gal tada šalyje gerai veikė gynybos pramonė, o ižde buvo per akis pinigų gynybos poreikiams? Jei taip, tai kur viskas išgaravo per porą metų? O jei ne, tai kam reikėjo dvejus metus tylėti, kuklintis trukdyti svarbiais darbais užsiėmusią valdžią tokiais mažmožiais, ir garsiai prabilti tik prasidėjus 2024-iesiems, kai nuo trejų nacionalinių rinkimų Lietuvos piliečius beskiria vos keli mėnesiai? Kiek tie dveji sugaišti metai padidino karo baimės kainą?
Politologas Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, paklaustas, ar karo grėsmė tikrai tampa rinkimų kampanijos arkliuku, pasiūlė nepamiršti, kad Lietuvos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos reikalai visada buvo svarbūs nacionalinių rinkimų kampanijose. „Dėl nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimų buvo nusistovėjęs politinių jėgų sutarimas, nes aiškiai buvo jaučiama nuolatinė grėsmė iš Rusijos, taip pat šiek tiek ir iš Baltarusijos. Dėl antrus metus vykstančio plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą ta grėsmė yra iš esmės padidėjusi. Natūralu, kad ši tema visada bus – ir ypač rinkimų metu – vienaip ar kitaip aptariama. Manau, visi strategiškai suvokia tos grėsmės pobūdį, bet dabar kyla taktinis klausimas: ką daryti ir kiek daryti? Priminsiu, kad politinės partijos yra pasiekusios susitarimą didinti krašto apsaugai skiriamas lėšas. Yra numatyti gynybos priemonių įsigijimai, vykdomi pirkimų procesai“, – sakė profesorius.
Kita vertus, pasak pašnekovo, natūralu, kad ir šiuo požiūriu vyksta politinė kova: užsienio reikalų ministras G.Landsbergis staiga iškėlė neišvengiamo pavojaus idėją. „Tos pačios Vyriausybės krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pasakė priešingai: esą situacija žinoma, į ją adekvačiai reaguojama ir grėsmei ruošiamasi taip, kaip reikia – profesionaliai. Taigi, viena vertus, išeina, kad G.Landsbergis nepasakė nieko naujo, kita vertus, galima paklausti, kokių pasiūlymų jis pateikė, ar Vyriausybės posėdžiuose yra kėlęs klausimą, ką reikėtų dėl to daryti. Iššokti kaip Pilypui iš kanapių ir surikti „Dangus griūva!“ nepakanka. Žinome, kad dangus griūva, ir tam yra ruošiamasi. Reikėtų pagalvoti, kaip tą būtų galima daryti geriau, aptarti išlaidų didinimo, siejant jį su kažkokiais mokesčių pokyčiais, galimybę, bet, kita vertus, tai, ką pasirašė vadinamieji visuomenininkai ir kiti, tiesiog atkartoja G.Landsbergio naratyvą. Tai yra politinės kovos įrankis“, – pridūrė M.Jurkynas.
Politologas sakė labai abejojantis, kad karo grėsmės temos perkėlimas į rinkimų kampaniją tikrai galėtų duoti politinių dividendų. „Nemanau, kadangi visada kils klausimas, kur valdantieji buvo anksčiau: juk matė, kad karas Ukrainoje vyksta jau dvejus metus, o iššoko garsiai mums šaukdami apie grėsmę belikus geram pusmečiui iki rinkimų. Tai atrodo kaip nenuoširdus susirūpinimas. Juk Tėvynę turime mylėti darbais, o ne žodžiais. Užuot kaip katinėliui šaukus, kad dangus griūva, buvo galima pasakyti visuomenei, jog Vyriausybė siūlys naujas priemones šalies saugumui sustiprinti, nes mato, kad grėsmė didėja. Nors, kaip žinome, už tai tiesiogiai atsakingas krašto apsaugos ministras kažkokios dar labiau padidėjusios grėsmės nemato. Bus labai gerai, jei Vyriausybė siūlys kokias nors papildomas priemones, tarkime, mokesčių pakeitimus, kad būtų geriau finansuojama krašto gynyba. Tegul neša pasiūlymus į Seimą, valdančioji dauguma turi visus politinius instrumentus tokiems Vyriausybės siūlymams priimti. Neabejoju, kad jiems pritartų ir prezidentas, nes jis ne kartą yra pasisakęs apie grėsmę ir būtinybę stiprinti Lietuvos kariuomenę, bendradarbiavimą su NATO partneriais Vokietijos brigados dislokavimo ir kitais klausimais. Taigi, reikia žiūrėti, kas šioje situacijoje turi politinius instrumentus. Juos turi valdantieji, juos turi pagrindinė valdančiosios koalicijos partnerė – konservatoriai, ir vietoj šitų riksmų iš krūmų paprasčiausiai reikėtų ant stalo pakloti priemonių planą, ką ir kaip daryti, nes jie turi valdžią. Ir viskas. O dabar susidaro įspūdis, kad G.Landsbergis veikia opozicijoje, jo reikalas – perspėti, kad dangus griūva, o jūs jau darykit, ką norit. Matyt, dažnas atšautų – tai ir daryk ką nors, nes esi valdžioje“, – sakė profesorius.
M.Jurkyno teigimu, visada prieš rinkimus valdantieji sulaukia klausimo – tai ką tu padarei? „Ką tu žadėjai ir ką padarei, ir jeigu padarei, tai ar kokybiškai? Matome, kad ir Vyriausybės, ir valdančiųjų reitingai yra nuvažiavę žemyn. Štai toks ir politinis vertinimas. Rinkėjų politinės nuotaikos aiškios. Todėl konservatoriai, manau, nori ieškoti naujos temos, kuri nukreiptų dėmesį nuo kitų jų darbų. Prekiaujama moraline baime. Bet iš šalies tai labai matyti, ir iškart kyla pačių valdančiųjų atsakomybės klausimas: vadinasi, jie nieko nedarė?“ – klausė politologas.
„Aukščiausio lygio veidmainystė“
Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys Gintautas Paluckas sakė nemanantis, kad konservatorių lyderio pareiškimas dėl karo su Rusija neišvengiamumo ir dabar pasirodęs viešas Lietuvos gynybos reikalais susirūpinusių visuomenininkų laiškas šalies valdžiai tėra sutapimas. „Čia, aišku, nėra jokio atsitiktinumo. Šalies saugumas yra rimtas reikalas, galvoti apie tai irgi reikia rimtai. Bet kai trejus metus esi atsakingas už šalies reikalus, įskaitant ir jos gynybą – aš kalbu ir apie G.Landsbergį, konservatorių partijos ir valdančiosios koalicijos lyderį, – o vieną rytą atsikėlęs „iššauni“ nepaprastai dramatišką pareiškimą apie neišvengiamą karą, tai negali nestebinti. Juk niekas nepasikeitė: žinome, kas vyksta Ukrainoje, Baltarusijoje, kas dedasi aplinkui. Niekas nepasikeitė per tą laiką, pakito tik politikų kalbėjimo tonas, formuluotės, epitetai. Viešai keliamas dar didesnis nerimas, formuojama dar slogesnė grėsmės atmosfera. Ir atitinkamai tokią retoriką papildo kreipimaisi į visuomenę ir pan.“ – sakė politikas.
G.Palucko teigimu, visiškai akivaizdu, kad ši situacija – karas Ukrainoje ir dėl jo visus mus apėmęs nerimas – yra naudojama rinkimų kampanijoje. „Kad būtų pasiekti geresni rezultatai, kad žmonės dar labiau išsigąstų, pamirštų visus kitus labai kreivus ir prastus politinius sprendimus, kurie konservatorius padarė labai nepopuliariais visuomenės akyse. Toks išskaičiavimas gerai matomas. Tačiau aš manau, kad tai žema. Šitaip manipuliuoti žmonių nerimu, naudotis visuomenei rūpinčiais dalykais, siekiant siaurų partinių interesų – žema politinė kultūra. Aš nežinau, kaip apsiverčia liežuvis valdantiesiems šaukti apie būtinybę stiprinti gynybą, kai jie patys už tai dabar yra atsakingi! Juk jie sėdi ne opozicijoje, jų rankose – valdžios vadelės. Tai ir daryk, ką reikia, valdyk, dėk savo siūlymus ant stalo, kad Seimas priimtų gynybai svarbius sprendimus. Tačiau jie tik riejasi tarpusavyje – krašto apsaugos ministras A.Anušauskas su konservatorių lyderiu G.Landsbergiu, šis – su prezidentu G.Nausėda. Kur tik pažvelgsi, tik skaldymas, kivirčai ir manipuliacijos“, – sakė pašnekovas.
Paklaustas, nejau išties galima tikėtis, kad iš pažiūros nuspėjamas rinkiminis lozungas „Nenori karo – balsuok už konservatorius!“ duotų realių rezultatų, kad gąsdinimas karu gali įtikinti rinkėjus vėl rinktis dabartinius valdančiuosius, G.Paluckas atsakė, jog esą faktai rodo, kad to įmanoma pasiekti. „Įbaugintas žmogus, kuris neranda būdų, kaip išsivaduoti iš tokio nerimo, grįžti prie ramaus, įprasto gyvenimo būdo, paprastai sutrinka. Būna, kad tokiose situacijose išvis negali racionaliai mąstyti, priimti pasvertus sprendimus. Iš esmės tokiais primityviais, bet labai tikslingais, sąmoningais nerimo ir baimės skatinimais stengiamasi taip sutrikdyti žmogų, kad jis daugiau apie nieką negalvotų ir savo nesaugumo jausmą kaip nors sietų su gelbėtojais konservatoriais. Nors aš dar kartą sakau: man liežuvis neapsiverstų aiškinti žmonėms, kaip viskas blogai ir bus dar blogiau, kai pats sėdi valdžioje ir asmeniškai esi už visa tai atsakingas. Čia tikrai aukščiausio lygio politinė veidmainystė“, – sakė Seimo narys.
Padaryti viską, kad šalis nekariautų
„Jau prasidėjo rinkimų kampanija, panašu, kad Tėvynės sąjunga ėmėsi karo grėsmės temos. Matyt, daugiau temų nėra, yra tik noras pagąsdinti žmones karu. Todėl ir pasirinko tokį rinkiminį akcentą. Taip, karas – tai rinkiminės kampanijos dalis“, – sutiko Saulius Skvernelis, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ frakcijos seniūnas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas. Anot jo, deja, tai turbūt nėra geras ir teisingas žingsnis, jeigu norime platesnių ir ilgalaikių politinių sutarimų bei sprendimų valstybėje, o ne tik debatų šia tema prieš rinkimus.
Atsakydamas į klausimą, ar tikrai gąsdinimas karu galėtų įtikinti rinkėjus vėl rinktis dabartinius valdančiuosius, ekspremjeras atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju kalbame apie karingą, arba karo, partiją. „Sakyčiau ne taip: gal ji kaip tik karo norėtų. Bet čia akcentas kitoks – neva tik konservatoriai karo atveju gali Tėvynę apginti. Daugiau niekas! Va čia esminis dalykas. Juk jie net neklausia, ar karas bus. Jų manymu, klausimas tik toks – kada? Žinia siunčiama tik viena: jeigu nebalsuosite už konservatorius, tai niekas Tėvynės neapgins. Aš tik noriu priminti, kad per tą Andriaus Kubiliaus Vyriausybės laikotarpį, kai krašto apsaugos ministrė buvo Rasa Juknevičienė, Lietuvos kariuomenė buvo nustekenta iki tokio lygio, kad net ir šiandien reikia šimtų milijonų atstatyti tam, kas tada buvo sugriauta, sugadinta ir sunaikinta“, – pabrėžė S.Skvernelis.
Politikas sakė, kad dabar pirmiausia turėtų būti nustatyti esminiai šalies gynybos stiprinimo prioritetai. „Pirmasis iš jų – kuo greitesnis Vokietijos brigados perkėlimas į Lietuvą, antrasis – nacionalinės divizijos pajėgumų sukūrimas, o toliau – tą, beje, daro Krašto apsaugos ministerija – šauktinių skaičiaus didinimas iki tokios ribos, kad būtų užtikrintas efektyvus rezervo parengimas ir, blogiausiu atveju, jei vis dėlto prireiktų Tėvynę ginklu ginti, rotacijos principas. Manome, kad čia yra svarbiausi dalykai, jiems reikia užtikrinti tvarų finansavimą – ir ne kitų ekonomikos sektorių sąskaita. Valstybė negali gyventi karo ekonomikos režimu, valstybė turi galvoti apie kasdienį gyvenimą, apie ekonomikos augimą, sveikatos apsaugą, švietimą, pensijas ir visus kitus dalykus. Tad reikia ir juos finansuoti, ir ieškoti finansavimo šaltinių išlaidoms gynybai didinti. Tačiau pagrindas visam tam yra taika. Bet kurios Vyriausybės tikslas – padaryti viską, kad šalyje būtų taika ir kad šalis nekariautų“, – pabrėžė S.Skvernelis.
Pašnekovas sakė nemanantis, kad karo temos perkėlimas į rinkimų kampaniją privers politikus daugiau rūpintis krašto gynybos reikalais. „Ne. Rinkimų kampanijose dažniausiai būna daug gražių žodžių, o kai reikia juos paremti darbais, nieko nevyksta. Jau minėjau A.Kubiliaus Vyriausybės laikus: tada grėsmė buvo ne ką mažesnė, kilo Rusijos ir Gruzijos karas, bet mūsų kariuomenė tada buvo palikta ne šiaip kur pašalyje, o tolimame dėmesio užribyje. Socialdemokratai 2018 metais atsisakė pasirašyti politinių partijų susitarimą dėl bent 2 proc. BVP skyrimo šalies gynybai. Taigi, karo grėsmės tema dabartinėje rinkimų kampanijoje bus tik žodžiai ir deklaracijos. Manau, kad politikai visų pirma turėtų galvoti ir kalbėti apie tai, kaip apsaugoti valstybę, kad karo apskritai nebūtų. Čia esminis dalykas. O ne kalbėti, kad karas neišvengiamas. Aš labai skeptiškas šitos partijos ir jos galimybės aukotis Tėvynės labui karo metu atžvilgiu“, – sakė ekspremjeras.
Kaitina situaciją
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Gaižauskas, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, sakė dar pernai su kolegomis pastebėjęs, jog konservatoriai savo rinkimų kampanijos strategiją suformavo remdamiesi krašto gynybos ir nacionalinio saugumo reikalais. „Kodėl? Paaiškinti labai paprasta – visose kitose srityse jie neturi kuo pasigirti. Nepavyko jiems nei ekonomikoje, nei energetikoje, nei švietime, nei sveikatos apsaugoje, nei žemės ūkyje, nei kitur. Visi žmonės sukilę, jie mato, kad konservatorių kadencija baigiasi, o to, ką jie šnekėjo prieš ankstesnius rinkimus, ne tik neįgyvendino, bet dar ir padarė priešingai, nei buvo žadėję. Vienintelis jiems likęs politinis gelbėjimosi šiaudas – gąsdinti žmones, kad jau viskas, dabar mus puls rusai, ir mes turime susitelkę gintis“, – sakė Seimo narys.
D.Gaižausko teigimu, kol vyksta karas Ukrainoje, grėsmė nei mums, nei kaimyninėms valstybėms iš tiesų niekur nedingo. „Viso pasaulio žiniasklaida apie tai kalba, ir karo tema, nors gal jau daug kam įgrisusi, vis dėlto priverčia žmones suklusti. Be to, Rusijos grėsmės užkardymas – tai vienintelis klausimas šioje Seimo kadencijoje, dėl kurio sutarė visos parlamentinės partijos. Nepaisant skirtingų politinių ideologijų, iššūkiai nacionaliniam saugumui ir krašto gynybai suprantami vienodai, jie sutelkė skirtingas politines jėgas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas – praktiškai vienintelis Seime šioje kadencijoje, kuris dirba taip, kaip ir turėtų dirbti parlamentinis komitetas demokratinio pasaulio šalyse. Dirbame darniai, galvodami ne apie politines kryptis ar ideologijas, o apie mūsų valstybės saugumą. Ir reikia pasakyti, kad padaryta nemažai. Atspirties taškas buvo praėjusią vasarą Vilniuje vykęs NATO viršūnių susitikimas, kuris uždavė toną visoms NATO valstybėms. Buvo patvirtinti nauji regioninės gynybos planai. Vokietijos brigada, mūsų sausumos divizija, visuotinės gynybos planas ir parengtas rezervas – tai svarbiausi dalykai, kad Lietuva jaustųsi saugi. Mes apie tai kalbame visose TV ir radijo laidose, visa tai, manau, žmonėms yra suprantama“, – pridūrė politikas.
D.Gaižausko manymu, karinės grėsmės tema prieš rinkimus bus ir toliau kaitinama. „Todėl, kad konservatoriai nieko daugiau per kadenciją nepadarė. Kaitins įvairiais būdais. Štai nei iš šio, nei iš to griebėsi visuotinio šaukimo idėjos. G.Landsbergis gruodį ėmėsi iniciatyvos sušaukti parlamentinių partijų vadovus pasitarti dėl visuotinio šaukimo įvedimo. Šaukė šaukė, bet niekas taip ir neatsiliepė. Į posėdžių salę iškviestas krašto apsaugos viceministras pateikė su niekuo nederintą įstatymo projektą dėl visuotinio šaukimo pradžios. O jam įgyvendinti reikėtų 500 mln. eurų. Premjerė buvo paklausta, iš kur juos paims. Ji neatsargiai leptelėjo, esą yra tų pinigų, štai dar neaišku, kiek atsieis infrastruktūros Vokietijos brigadai sukūrimas, kiek Lietuvai tai kainuos, o kiek Vokietijai... Nors mes vokiečiams buvome įsipareigoję patys įrengti infrastruktūrą. Ir iškart Vokietijos spauda paskelbė, kad lietuviai, panašu, nori atsisakyti savo įsipareigojimų – gal jiems vokiškos brigados nebereikia? Gal jai skirti pinigai bus panaudoti visuotiniam šaukimui įvesti? Žinote, kalbos ir lieka kalbomis, bet kai krašto apsaugos viceministras jau ir įstatymo projektą dėl visuotinio šaukimo atneša, tai tik dar labiau kaitina situaciją. Toks neatsakingas veikimas griauna partnerių pasitikėjimą. Kaip įrodysi vokiečiams, kad čia tebuvo politinės konservatorių užgaidos? Kaip jiems pasakyti, kad nekreiptų dėmesio į tokius dalykus, nes tai, ką konservatoriai siūlys, su šia jų kadencija ir pasibaigs?“ – svarstė D.Gaižauskas.