Miesto centre, Jotvingių gatvėje, taip pat užsidaro parduotuvė „Centro batai“. Jos kaimynas, greito maisto bariukas „Klevelis“, čia „nuvyto“ dar anksčiau. Beveik čia pat, šalia Rotušės aikštės, prieš kelerius metus duris užvėrė centrinis paštas, neliko kavinės su picerija, veikusių tame pačiame pastate. Jotvingių gatvėje susitraukė ir mokesčių inspekcija, panašu, kad jau parduodamas pastatas, kuriame įsikūręs knygynas. Pernai užsidarė ir vaistinė, veikusi Jotvingių gatvėje, šalia turgavietės.

Nedžiugina ir statistika: pernai gimė 311, o mirė 636 alytiškiai. 

2025 m. sausio 1 d. Alytuje registruota (Alytaus registrų centro duomenys) 52 tūkst ir 32 gyventojai. 2024 m. pradžioje jų buvo 52 tūkst. 726, o 2023 – 53 tūkst. 514.  

Betgi išlikime optimistais: 2032 m. Alytus minės savo kaip kurorto šimtmetį. Tai gal iki to laiko pavyks susitraukti tiek, kad vėl norėsime būti ne kokia pramonės bamba su miegamaisiais rajonais, o pušynų ir Nemuno juosiamas reakreacijos miestas, viliojantis pervargusius didmiesčių gyventojus? Beje, tokią idėją buvo labai iškalbingai sudėliojęs rašytojo Jurgio Kunčino sūnus Paulius Kunčinas, Alytaus ambasadorius pasaulyje, ekonomikos, politikos ir filosofijos mokslų Oksfordo universitete absolventas. „Kūryba ir ekologija – stipriosios Alytaus pusės, galinčios pritraukti daug investicijų“, – yra sakęs Paulius. O mintis, beje, labai įdomi, ypač jei prarasti jau kaip ir nebeturime ko.