Iš­si­la­vi­ni­mas

Ger­da Ven­ce­vi­čiū­tė-Da­ni­le­vi­čie­nė gy­ve­ni­mą yra pa­sky­ru­si pri­si­lie­ti­mo ga­liai. Nuo ma­žens, nuo dar­že­lio lai­kų, ji vi­sa­da no­rė­jo kuo nors rū­pin­tis. Tė­tis tre­ne­ris, o ma­ma me­di­kė, tai Ger­da nu­spren­dė, jog at­ei­ty­je gy­dys žmo­nes, bet ne bet kaip, o ju­de­siu.

Ap­si­gy­nu­si ba­ka­lau­rą ir ma­gist­rą bei spe­cia­li­za­vu­sis dar­be su as­me­nų, ku­rie tu­ri ne­ga­lią, re­a­bi­li­ta­ci­ja, ji kar­tu ga­vo ir ma­sa­žuo­to­jos di­plo­mą, o nuo tre­čio kur­so jau pra­dė­jo dirb­ti. Aly­tiš­kė at­li­ko prak­ti­ką Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tre. Ma­sa­žuo­to­ja šiuo me­tu dir­ba pri­va­čiai Aly­tu­je, pa­čia­me mies­to cen­tre, yra įsi­ren­gu­si spor­to sa­lę ir ka­bi­ne­tą, o ma­sa­ža­vi­mu už­si­i­ma jau 13 me­tų.

Čem­pio­na­tai

Ve­da­ma sa­vo pa­šau­ki­mo, Ger­da lei­do­si į nau­ją iš­ban­dy­mą – į ma­sa­žo čem­pio­na­tą Ko­pen­ha­go­je, ku­ris vy­ko šių me­tų lie­pos mė­ne­sį. „Man jau ke­le­rius me­tus siū­lė da­ly­vau­ti ma­sa­žo čem­pio­na­te, bet aš skep­tiš­kai į tai žiū­rė­jau, nes kaip ta­ve ga­li ver­tin­ti, kaip tu ma­sa­žuo­ji“, – pa­si­sa­kė G.Ven­ce­vi­čiū­tė-Da­ni­le­vi­čie­nė.

Lie­tu­vo­je va­sa­rį taip pat vy­ko at­vi­ras Bal­ti­jos ša­lių čem­pio­na­tas. Pran­cū­zų fir­ma „Man­sard“ pa­pra­šė, kad Ger­da ją rep­re­zen­tuo­tų ir ten už­ėmė pir­mą­ją ir ant­rą­ją vie­tą be pa­si­ren­gi­mo.

Ga­vu­si kvie­ti­mą vyk­ti į Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tą, Ger­da pa­si­rin­ko va­žiuo­ti į pa­sau­lio čem­pio­na­tą. Tuo me­tu ji dir­bo per ke­lias vie­tas, ruoš­tis lai­ko ne­bu­vo, tai tie­siog va­žia­vo pa­ben­drau­ti su ko­le­go­mis, pa­žiū­rė­ti, kaip tas ren­gi­nys at­ro­do, kaip vyks­ta.

G.Ven­ce­vi­čiū­tė-Da­ni­le­vi­čie­nė ne­va­žia­vo tuš­čio­mis, rė­mė­jai ap­rū­pi­no dra­bu­žiais, skry­džio bi­lie­tais, vieš­bu­čiu ir ki­to­mis pa­slau­go­mis. „Esu dė­kin­ga vi­siems, ku­rie ma­ne rė­mė, o ypač Auš­rai Pa­vi­lo­ny­tei, „Vi­ta Bal­tic In­ter­na­tio­nal“ at­sto­vei, „Al­tu­rui“, „In­ter Cars“, „Li­nen­Me“, Vy­tau­tui Mic­ke­vi­čiui“, – dė­ko­jo Ger­da.

Pa­šne­ko­vės nuo­sta­bai, vėl­gi, be jo­kio pa­si­ruo­ši­mo, ji lais­vo­jo­je pro­gra­mo­je už­ėmė de­vin­tą­ją vie­tą, kur bu­vo dau­giau­sia da­ly­vių, o kė­dės ma­sa­žo rung­ty­je – šeš­tą­ją vie­tą.

Pa­sak Ger­dos, ma­sa­žo čem­pio­na­te da­ly­va­vo ne­ma­ža lie­tu­vių de­le­ga­ci­ja ir šie lai­mė­ji­mai jai bu­vo gan stip­rus įver­ti­ni­mas.

Ma­sa­žuo­to­ja ne kar­tą ak­cen­ta­vo, jog ap­do­va­no­ji­mai ir me­da­liai nė­ra es­mi­nis da­ly­kas, dėl ku­rio ji dir­ba, ir jog su lai­ku kei­čia­si tech­ni­ka, po­žiū­ris į dar­bą, bet jo ne­ža­da kol kas keis­ti, nes pa­šne­ko­vei jis la­bai pa­tin­ka. „Aš tik­rai ne dėl vie­tos va­žia­vau... Gal dar iš nau­jo pa­ti pri­si­kė­liau, ma­nau, nes kai dir­bi, pa­vyz­džiui, fi­zi­nį dar­bą, tik­rai la­bai ne­ten­ki daug ir fi­zi­nių, ir emo­ci­nių jė­gų, ki­tą­kart net pa­ti mąs­tau, gal jau ga­na, gal jau su­sto­ti, gal rei­kia da­ry­ti kaž­ką nau­jo, bet pa­šau­ki­mas yra pa­šau­ki­mas“, – pa­sam­pro­ta­vo Ger­da.

Dar­bo pri­va­lu­mai

Pa­šne­ko­vė pa­sa­ko­ja, kaip dar­bo me­tu ji pa­ny­ra tar­si į tran­są, jei ga­lė­tų, dar­be ir mie­go­tų, šmaikš­tau­ja, nes bū­na taip ge­ra, kad ap­ima jaus­mas lyg iš­ei­ni į ki­tą pa­sau­lį, ki­tą pla­ne­tą.

Vie­nas iš rim­tes­nių įvy­kių, ku­ris pri­ver­tė Ger­dą pa­ma­ty­ti, jog ji da­ro kaž­ką ge­ro, bu­vo, kai po in­sul­to pa­dė­jo žmo­gui at­si­sto­ti ant ko­jų.

Pa­šne­ko­vė yra ti­kin­ti, ji mąs­to, kad yra aukš­tes­nė jė­ga, ir kad kiek­vie­nam yra duo­ta gy­ve­ni­me, kad tu kaž­ką ge­ro nu­veik­tum, jei yra duo­ti ga­bu­mai – tu­ri jais nau­do­tis. Šie ga­bu­mai, kaip Ger­da yra įsi­ti­ki­nu­si, yra jai duo­ti, to­dėl rei­kia ati­duo­ti duok­lę, pa­dė­ti ki­tiems, o ga­liau­siai dar­bas tam­pa ma­lo­nu­mu.

Ger­da kiek­vie­nam lin­kė­tų at­ras­ti sa­ve per kaž­ko­kią my­li­mą veik­lą, kad da­ry­tum kaž­ką nau­din­go. Anot ma­sa­žuo­to­jos, klien­tai ke­liau­ja po pa­sau­lį, in­ves­tuo­ja į sa­ve, to­dėl tu­ri ir pats to­bu­lė­ti, va­ži­nė­ji­mai į už­sie­nį, ben­dra­vi­mai su ko­le­go­mis iš įvai­rių ša­lių – bū­ti­ni, kad aug­tum kaip spe­cia­lis­tas.

Ką Ger­da iš­mo­ko sa­vo pas­ta­ro­jo­je sto­vyk­lo­je yra tai, kad pir­miau­sia dė­me­sys tu­ri bū­ti į sa­ve, tu­ri ge­rai jaus­tis sa­vo kū­ne, bū­ti pa­spor­ta­vęs, iš­si­mie­go­jęs, pa­val­gęs, ir ta­da ga­lė­si per­duo­ti kaž­ką ge­ro ki­tam.

Tech­ni­niai as­pek­tai

Da­bar pa­šne­ko­vė dir­ba su to­kiais žmo­nė­mis, ku­rie at­ei­na su gal­vos, kak­lo, pe­čių juos­tos skaus­mais. Ji yra sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tė. Ger­da ve­da mankš­tas, bai­gu­si kur­sus ir mo­ky­mus, ji ir tre­ni­ruo­ja, ir mankš­ti­na žmo­nes.

Į ma­sa­žų už­si­ė­mi­mus pas Ger­dą at­ei­na siu­vė­jos, bu­hal­te­rės, mo­ky­to­jai, įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tai, bet at­ei­na, kai jau skau­da, no­rė­tų­si, kad at­ei­tų anks­čiau, pa­at­vi­rau­ja ji.

Pa­pil­do­ma veik­la

Ger­da yra su­ren­gu­si ke­tu­rias sto­vyk­las. Vie­na iš jų – svei­ko stu­bu­ro sto­vyk­la, ku­rią ma­sa­žuo­to­ja ve­dė su sa­vo šei­ma, nes vi­si jos gi­mi­nė­je yra bai­gę ką nors, su­si­ju­sio su me­di­ci­na ar­ba spor­tu. Vi­si kar­tu jie mo­kė žmo­nes, kaip sau­go­ti, iš­lai­ky­ti jau­ną, lanks­tų stu­bu­rą.

Ger­da dar anks­čiau dės­tė Aly­taus ko­le­gi­jo­je bū­si­miems ki­ne­zi­te­ra­peu­tams, o Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tre mo­kė ma­sa­žuo­ti.

Pa­šne­ko­vei Aly­tus la­bai pa­tin­ka, nes, anot jos, tai yra gy­vas, ža­lias, šei­mų mies­tas, o jai pa­tin­ka, kai su­pa gam­ta.

Ji at­krei­pia dė­me­sį, jog žmo­nės kar­tais ne­si­di­džiuo­ja, ne­ver­ti­na to, ką tu­ri, ir pa­si­da­ro keis­ta, nes, pa­sak jos, esa­me stip­ri, gra­ži ša­lis, tu­ri­me džiaug­tis gy­ve­ni­mu, o jei kas ne­ge­rai – pir­miau­sia pra­dė­ti nuo sa­vęs.

Ger­da jau­čia­si, jog bū­tų nuo­mo­nės for­muo­to­ja, nes vi­sus žmo­nes mo­ty­vuo­ja ju­dė­ti, ska­ti­na iš­si­trauk­ti dvi­ra­tį ar­ba ju­dė­ti kad ir prie puo­dų. Jai yra la­bai svar­bu, kad kiek­vie­nas žmo­gus ieš­ko­tų tai, kas pa­da­rys jį lai­min­gą, o kai žmo­nės ieš­kos, ta­da ir su­ras.

Tiks­lai

Ak­ty­vios gy­ven­se­nos pro­pa­guo­to­ja tu­ri iš­si­kė­lu­si ke­lis tiks­lus at­ei­čiai: gau­ti nau­ją ku­še­tę bei tap­ti Eu­ro­pos me­da­li­nin­ke, aiš­ku, tik­rai ne dėl me­da­lio dir­ba, pa­brė­žia ji. As­me­ni­niuo­se tiks­luo­se Ger­dai no­ri­si šei­mos pa­gau­sė­ji­mo, vi­sa­me ka­me ma­ty­ti džiaugs­mą, lai­mę, ir kad vis­kas bū­tų taip, kaip yra, kad ji bū­tų svei­ka, ko­kia jau­čia­si da­bar.

Ry­tais ir va­ka­rais pa­šne­ko­vė pa­dė­ko­ja už tą die­ną ir pa­lin­ki, kad taip bū­tų ir to­liau. „Ta lai­mė yra ma­žuo­se da­ly­kuo­se, rei­kia džiaug­tis ap­lin­ka, ku­rio­je esi“, – už­bai­gė po­kal­bį ma­sa­žo čem­pio­na­to lai­mė­to­ja G.Ven­ce­vi­čiū­tė-Da­ni­le­vi­čie­nė.