Visų dar mokykloje privalomai skaitytas ir tebeskaitomas Žemaitės apsakymas „Marti“ prieš kelerius metus atgimė Vilniaus mažojo teatro scenoje. Spektaklį pagal dramaturgės Paulinos Pukytės scenai adaptuotą kūrinį pastatė režisierė Gabrielė Tuminaitė. Nuo rudens jos kūrybinę komandą papildė viena žymiausių savo kartos aktorių – Eglė Mikulionytė. Tapusi Eglės Gabrėnaitės dublere, ji įkūnija vieną tamsiausių patriarchalinio kaimo moterų lietuvių literatūroje – Vingienę.

Dar vis ieško rakto

Nors E.Mikulionytė sako kol kas tebeieškanti rakto į savo heroję, jos akyse Vingienė nėra nei pikta, nei pagiežinga, o greičiau atsilikusi nuo savo laikmečio, anot aktorės, „išplautomis smegenimis“.

E.Mikulionytė iki šiol sukūrė daug įsimintinų vaidmenų Lietuvos teatre ir buvo nesyk už tai įvertinta. 1995 ir 2001 metais jai skirtas Šv. Kristoforo apdovanojimas, 2011 metais aktorė pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už Antigonės vaidmenį spektaklyje „Antigonė Sibire“ (rež. Jonas Jurašas). Pernai kūrėjai skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Nors sceninės patirties gausu, įsiliejimas į kelerius metus rodomą spektaklį aktorei tapo netikėta patirtimi, leidžiančia naujai apmąstyti Žemaitės kūrinį, jo aktualumą ir tipažus, kuriuos įkūnija herojai.

Pirmoji reakcija – abejonė

E.Mikulionytė prisimena, jog po G.Tuminaitės „Marčios“ premjeros 2018 metais ją pasiekė vien teigiamų atsiliepimų banga, bet pamatyti šio spektaklio vis nepavykdavo. Tad praėjus keleriems metams po premjeros sulaukusi kvietimo prisijungti prie spektaklio komandos ir įkūnyti vieną pagrindinių herojų, pirmiausia sutriko ir suabejojo, ar galėtų tam ryžtis.

„Mano pirmoji reakcija į Gabrielės pasiūlymą buvo pamąstymas, kad aš tokių dalykų niekada nesu dariusi, o ir nesmagu ateiti į jau užbaigtą kūrinį. Juolab kad ir pati turiu vaidmenų spektakliuose, kurie scenoje jau 20 ar daugiau metų, kaip „Romeo ir Džuljeta“ (rež. Oskaras Koršunovas), bet nauji aktoriai nėra kviečiami. Kita vertus, o gal ateis diena, kai nauji aktoriai bus „įvedami“ ir į šį spektaklį, kodėl gi ne? Neturiu nieko prieš. Taigi, po kurio laiko pagalvojau, kad viskas kaip nors susidėlios, ir pasakiau taip“, – savo svarstymus mena aktorė.

Savaip „įkrenta“ į naują vaidmenį

Pasak E.Mikulionytės, galvodama apie naująjį vaidmenį ji mintimis vis atsigręždavo į E.Gabrėnaitę – ne tik šiame konkrečiame spektaklyje, bet bendrai, kaip į savitą kūrėją. Bene išskirtiniausias E.Gabrėnaitės bruožas jai yra humoro jausmas.

„Eglė yra nuostabi ir nepakartojama. Nors žodis „draivas“ nevartotinas, būtent jis jai labai tinka. Ji turi savitą, labai „skanų“ humoro jausmą, kartais girdi ją kalbančią ir susimąstai, ar ji čia rimtai, ar ne. Tas tobulas humoro jausmas atsispindi ir spektakliuose – nebūtinai per tekstą, bet, tarkim, per išraiškas“,– pastebi pašnekovė.

E.Mikulionytė: „Turėjau galimybę dirbti kone visuose Lietuvos teatruose, su fantastiškiausiais režisieriais. Tai dovana, dėl kurios verta nusilenkti. Kaip kartais sakau, teatras yra tarsi mano vienuolystė – čia esu patarnautoja.“

Nors abi aktorės nuo šiol vaidins tą pačią heroję, savo vizijomis, kokia gi yra Vingienė, jos nesidalino. Pasak E.Mikulionytės, kiekvienas aktorius savaip „įkrenta“ į naują vaidmenį, jį jaukinasi savais būdais.

„Scenoje naudoju visą konkrečiam vaidmeniui tinkamą paletę, visą partitūrą. O kai prisijungia kitas aktorius, jis gali pridėti ir ką nors savo. Sakyčiau, aktorystė yra tokia meno rūšis, kai aktoriai dalinasi, papildo vienas kitą. Čia viskas ne taip savininkiška, kaip kitose meno rūšyse, tarkime, muzikoje, dailėje ar literatūroje – ten kūrinys priklauso konkrečiam kūrėjui“, – samprotauja ji.

Pamiršti save neprarandant vertybių

Aktoriai kartais net vadinami atlikėjais, tačiau E.Mikulionytei toks įvardijimas ne itin prie širdies. Anot jos, kiekvienas aktorius turi savo sceninio arsenalo lauką, savo kūrybinius, vertybinius vektorius.

Nors teatro lauke egzistuoja trupės, o režisieriai dažnai aplink save buria mėgstamų aktorių grupes, E.Mikulionytė įsitikinusi, kad visi aktoriai yra šios profesijos tarnai – vienijami kažko didesnio, nei trupės ar konkretūs teatrai.

„Turėjau galimybę dirbti kone visuose Lietuvos teatruose, su fantastiškiausiais režisieriais. Tai dovana, dėl kurios verta nusilenkti. Kaip kartais sakau, teatras yra tarsi mano vienuolystė – čia esu patarnautoja“, – prisipažįsta aktorė.

„Mano akimis, aktorius yra žmogus, kuris iš savęs išsineria, išsiverčia, save atiduoda, savimi pasidalina, kartais net visai pamiršęs save, savo ego. Tačiau jis turi išlaikyti ir kritinį mąstymą, vadinamąjį stuburą. Tai reikalinga ir aktoriams, ir režisieriams, priešingu atveju tampama tik atlikėjais, o ne kūrėjais“, – sako aktorė ir priduria, jog būtinybė turėti šias savybes peržengia ir teatro ribas – kritinis mąstymas, vertybinis stuburas būtini ir aktoriui, ir prezidentui ar Seimo nariui, ir gydytojui.

Veikėja išplautomis smegenimis

Paklausta, kaip vertina Žemaitės, pagal kurios kūrinį pastatytas spektaklis, aktualumą šiandien, E.Mikulionytė teigia linkusi atskirti rašytojos kūrybą ir bene žymiausio jos kūrinio adaptaciją scenai, kurios ėmėsi dramaturgė P.Pukytė.

„Man atrodo, kad pritaikydama Žemaitės apysaką teatrui Pukytė, kaip sakoma, šaudė ne tuščiais šoviniais, bet gerai suprato, ką kalba ir ką nori perduoti. Tame kūrinyje nėra tuščių, nereikalingų vietų“, – įsitikinusi aktorė.

Aktorė prisipažįsta, jog savo herojės Vingienės vis dar ieško. Anot jos, ši herojė, kurią įprasta vertinti kaip neigiamą, tampa dar įdomesnė šių dienų kontekste.

„Man ji neatrodo pikta ar kerštinga. Ji tarsi pasidavusi sistemai, kuri žmonėms išplauna smegenis. Ir automatiškai peršasi paralelė su šiomis dienomis, su vadinamaisiais vatnikais, kurie net patys gerai nesupranta, kokia jų pozicija, ką jie palaiko. Tad man Vingienė bent jau dabar atrodo lyg vatnikė. Panašią žinutę girdžiu ir iš režisierės, dramaturgės. Aš šią heroję matau panašiai – kaip žmogų be smegenų arba išplautomis smegenimis“, – paraleles su aktualijomis veda E.Mikulionytė.

Vaistas prieš susipriešinimą

„Kai šį spektaklį vaidiname Lietuvoje, žiūrovų reakcija yra visiška tyla. O tada prisimenu turnė Prancūzijoje ir kaip kitaip reagavo tos šalies publika – jie tiesiog gaudė, kas skamba scenoje. Kai po spektaklio kavinėje prancūzų paklausiau, kodėl jų publika tokia… kitokia, išgirdau, kad po Antrojo pasaulinio karo šalyje buvo metamos didžiulės investicijos į kultūrinį žmonių lavinimą. Todėl ir tas žiūrovas, nesvarbu, ar jis dirba kavinėje, verda makaronus, šluoja gatves, o gal yra daktaras, supranta teatrinę kalbą.

O mes Lietuvoje esame tylesni, lėtesni, nesupratę ko nors, numojame ranka, kad „ai, čia kažkoks menas“. Ir tada prasideda tai, ką girdime dabar – štai ten aukštesni, o ana va ten, žemesni. Atsiranda susipriešinimas. Tačiau kartu suprantu, kad dėl nežinojimo, neišsilavinimo žmonių negalima kaltinti. Telieka vienintelė išeitis – važiuoti, rodyti, kalbėtis, dirbti su vaikais, su tauta“, – į aktualijas atsigręžia E.Mikulionytė.

Parengta pagal Vilniaus mažąjį teatrą