XX am. antroje pusėje Afganistanas atsidūrė pasaulio geopolitikos kryžkelėje. Tai buvo šalis, kuri, nepaisant savo atokumo ir kalnuoto reljefo, tapo tikru šachmatų lentos laukeliu, kuriame didžiosios galios bandė išdėlioti figūras pagal savo interesus. Sovietų Sąjunga, tarsi prisiekusi globėja, iš pradžių žvelgė į Afganistaną kaip į savo „draugišką buferį“ – valstybę, kuri turėjo būti pakankamai artima Maskvai, kad atlaikytų Vakarų įtaką, bet kartu pakankamai priklausoma, kad negalėtų savarankiškai kurti politikos.

Kaip šachmatų lenta

Afganistano politinė sistema nuo pat septintojo dešimtmečio buvo nestabili. Monarchijos pabaiga 1973 m., kai karalių Zaherą Šachą nuvertė jo paties pusbrolis Daudas Chanas, atvėrė vartus naujai politinių intrigų erai. Daudas Chanas žadėjo modernizaciją, glaudesnius ryšius su Sovietų Sąjunga, tačiau kartu flirtavo ir su Vakarais. Jo pastangos laviruoti tarp dviejų pasaulių Maskvai kėlė įtarimą: Afganistanas galėjo tapti ne patikima sąjungininke, o nestabilumo židiniu.

Būtent šioje terpėje ėmė bręsti sąmokslai. Afganistano komunistinė partija, vadinama Liaudies demokratine partija (PDPA), nuo pat pradžių buvo glaudžiai susijusi su sovietais. Ji turėjo savo vidines frakcijas – „Chalq“ ir „Parcham“, kurios varžėsi dėl valdžios ir Maskvos malonės. Sovietų spauda Afganistaną tuo metu vaizdavo kaip šalį, kuriai būtina draugiška socialistinė pagalba. Ši retorika buvo parengta iš anksto, net prieš 1979 m. perversmą, nes Maskva visada turėjo planą: jei šalis nukryps nuo socialistinės krypties, bus galima įvesti tvarką.

Daudo Chano nužudymas

1978 m. balandį Afganistaną sukrėtė žiaurus įvykis – nužudytas prezidentas D.Chanas. Tai buvo vadinamasis Saur revoliucijos pradžios taškas. PDPA, pasitelkusi kariuomenės dalinius, per kelias dienas nuvertė režimą ir paskelbė Afganistano Liaudies Demokratinę Respubliką. Maskvoje šis įvykis buvo sutiktas su prislopintu džiaugsmu – viena vertus, valdžioje atsirado draugiški komunistai, kita vertus, jų radikalumas ir nesugebėjimas valdyti valstybės greitai tapo problema.

Sovietinė spauda tuo metu pradėjo formuoti naują naratyvą: Afganistanas esą išsilaisvino iš reakcinės monarchinės priespaudos ir pasirinko socialistinę pažangos kryptį. „Pravda“, „Izvestija“ ir kiti oficiozai rašė apie liaudies triumfą, darbo žmonių pergalę, tačiau kruvinas perversmo pobūdis – šimtai nužudytų valdžios atstovų, įskaitant Daudo šeimą – buvo nutylimas. Skaitytojas Sovietų Sąjungoje galėjo įsivaizduoti, kad Afganistane įvyko beveik taikus pasikeitimas, tarsi natūralus istorijos žingsnis.

Tačiau realybė buvo visiškai kitokia. Naujoji valdžia – iš pradžių Nur Mohamedas Tarakis, vėliau Hafizula Aminas – ėmėsi brutalių reformų: priverstinės žemės dalybos, religinių lyderių persekiojimas ir žudymas, masiniai areštai. Afganistano visuomenė, tradiciškai konservatyvi ir giliai islamiška, šias reformas priėmė kaip tiesioginį puolimą prieš savo gyvenimo būdą. Sukilo provincijos, prasidėjo pirmieji ginkluoti pasipriešinimo židiniai.

Maskvai tai kėlė nerimą, bet spaudoje buvo piešiamas visai kitoks paveikslas. Propagandistai, vykdydami partijos liniją, aiškino, kad Afganistane tęsiasi progresyvi pertvarka, o pasipriešinimas – tai tik imperialistų agentų kurstoma sumaištis. Iš esmės buvo kopijuojamas tas pats scenarijus, kuris anksčiau naudotas Rytų Europoje: jei kas nors priešinasi komunizmui, tai reiškia, kad jis yra Vakarų šnipas arba reakcionierius.

Kraujo metai ir propagandinės kaukės

1979-ieji tapo lemtingais metais. Pirmiausia, pavasarį žuvo N.Tarakis – oficialiai paskelbta, kad jis mirė nuo ligos, tačiau realybėje jį pašalino politinis oponentas H.Aminas. Maskva pradėjo nerimauti: Aminas atrodė per daug savarankiškas, netgi, siekdamas išsaugoti valdžią, pradėjo flirtuoti su amerikiečiais. Kremliuje buvo nuspręsta, kad situacija išsprūdo iš rankų.

Tuo metu sovietinė propagandos mašina susidūrė su dilema. Viena vertus, buvo nepatogu aiškinti, kodėl neseniai liaupsintas N.Tarakis staiga dingo. Kita vertus, reikėjo išlaikyti naratyvą apie Afganistano pažangą. Todėl žiniasklaidoje N.Tarakis buvo pristatytas kaip garbingas revoliucijos lyderis, kurio mirtis – didžiulė netektis, o H.Aminas buvo apibūdintas kaip tvirtas vadovas. Vis dėlto tarp eilučių jautėsi atsargumas, tarsi partija nebūtų iki galo tikra, ar H.Aminas tikrai yra tas, kurį verta remti.

Propagandos lygmenyje tuo metu pradėjo ryškėti dar vienas motyvas: Afganistanas esą yra nuolat puolamas užsienio intervencionistų. Nors realybėje šalyje kilo autentiškas liaudies pasipriešinimas, sovietinė žiniasklaida tvirtino, kad už kiekvieno sukilimo stovi CŽV ar Pakistano slaptosios tarnybos. Tokia linija buvo patogi – ji leido maskuoti faktą, kad naujoji valdžia prarado žmonių paramą.

Informacinės dirvos paruošimas

Rudenį Kremlius galutinai nusprendė: Afganistaną reikia stabilizuoti jėga. Sprendimas įvesti kariuomenę buvo slepiamas net nuo daugelio aukštų sovietų pareigūnų. Tačiau propagandos mašina jau buvo pradėjusi veikti. Spaudoje pasirodė straipsniai, kuriuose kartojosi motyvas: Afganistanas – draugiška šalis, kurią reikia apginti nuo išorės grėsmių. Buvo rašoma apie tamsius reakcionierius, kurie esą griauna socializmo pasiekimus, taip pat apie užsienio teroristus, kurie neleidžia afganų liaudžiai siekti progreso.

Ši retorika turėjo dvejopą tikslą. Viduje ji turėjo paruošti sovietinę visuomenę tam, kad kariuomenės įvedimas atrodytų logiškas, netgi būtinas žingsnis. Tarptautinėje erdvėje ji turėjo sudaryti įspūdį, kad Maskva veikia ne kaip agresorė, o kaip draugiška pagalbininkė. Tai buvo seniai išbandyta schema – juk ir 1968 m., kai tankai įžengė į Prahą, spauda rašė apie internacionalinę pagalbą.

Naktis, kai įžengė tankai

1979 m. gruodžio 27 d. Afganistano istorijoje tapo juodąja diena. Naktį į Kabulą įsiveržė sovietų specialiosios pajėgos – „Alfa“ ir „Zenit“ (vėliau žinomos kaip „Vympel“) būriai. Prasidėjo operacija „Štormas-333“ („Шторм-333“). Jos tikslas buvo Afganistane įvykdyti valstybinį perversmą, pašalinti Maskvai nepatikimą H.Aminą ir pastatyti naują, ištikimą marionetę – B.Karmalį. Operacija buvo atlikta žaibiškai: šturmu paimti „Tadžbego“ rūmai, H.Aminas su šeima buvo nužudytas, jo rezidencija „Tadž Bek“ rūmai užimti ir sugriauti, o B.Karmalis jau kitą dieną per radiją skelbė apie naują Afganistano rytojų.

Sovietinė spauda šį įvykį pristatė kaip draugišką pagalbą Afganistano liaudžiai. Oficialioje versijoje buvo teigiama, kad Afganistano vyriausybė pati paprašė Sovietų Sąjungos paramos, nes šaliai grėsė užsienio samdinių agresija. Buvo nutylėta, jog iš tiesų įvyko karinis perversmas, kurio metu buvo likviduotas neparankus valstybės lyderis. Sovietų piliečiai, skaitydami „Pravdą“ ar klausydami radijo, išgirdo tik apie internacionalinės pagalbos misiją.

Šis naratyvas tapo pagrindiniu kertiniu akmeniu visame dešimtmetį trukusiame kare: Maskva teigė, kad Afganistane nėra okupacijos, kad nėra agresijos – esą tai buvo broliškas atsakas į pagalbos šauksmą.

„Mokyklos ir traktoriai“

Vos tik įžengus sovietų kariuomenei, Afganistanas tapo tikru kariniu poligonu. Sovietų tankai, šarvuočiai ir sraigtasparniai išsiskleidė kalnuose, o kartu prasidėjo kruvinos kovos su modžahedais – vietiniais pasipriešinimo kovotojais, kuriuos palaikė ir ginklais rėmė Pakistanas, JAV, Saudo Arabija.

Spaudoje apie šiuos mūšius buvo kalbama miglotai. Oficialiai sovietų kariai Afganistane padėjo statyti mokyklas, ligonines, tiesti kelius. Buvo leidžiami vaizdai, kur kareiviai dalina vaikams saldainius, vairuoja traktorius ir padeda žemdirbiams sėti grūdus. Tai buvo propaganda, skirta parodyti žmogiškąją misijos pusę. Tuo tarpu realybėje kareiviai kovojo mirtiną kovą, gyveno apkasuose, patirdavo nuolatinę mirtino pavojaus įtampą.

Sovietų spaudoje praktiškai nebuvo pranešimų apie žuvusius karius. Oficialūs skaičiai ilgai buvo slepiami, o mirusiųjų kūnai slapta buvo gabenami į Sąjungą, dažnai užantspauduotuose cinkuotuose karstuose. Artimiesiems sakydavo, kad jų sūnus ar vyras žuvo vykdydamas internacionalinę pareigą. Pats žodis „karas“ buvo tabu – vietoj to vartotas terminas „ribotas kontingentas“.

Per visą dešimtmetį sovietinė propaganda sukūrė ištisą pasakų iš Afganistano galeriją. Viena populiariausių – šalis, kurią reikia ištraukti iš viduramžių. Spaudoje buvo nuolat rašoma apie Afganistaną kaip apie atsilikusią, analfabetų kupiną visuomenę, kurioje tik Sovietų pagalba galinti įžiebti šviesą. Straipsniuose buvo pabrėžiama, kad sovietų kareiviai statė mokyklas, įvedinėjo elektrą, mokė vaikus rašyti.

Kitas mitas – apie tamsius reakcionierius. Visi pasipriešinimo kovotojai buvo vaizduojami kaip religiniai fanatikai, vagys ar narkotikų prekeiviai. Buvo nutylima, kad daugelis jų – paprasti valstiečiai, kurie tiesiog gynė savo kaimus nuo okupantų. Propaganda juos dažnai lygino su banditais, taip dehumanizuodama visą pasipriešinimo judėjimą.

Taip pat buvo skleidžiamas mitas apie brolišką draugystę. Spaudoje dažnai pasirodydavo reportažai apie afganų delegacijas, kurios neva dėkojo Maskvai už pagalbą. Tuo tarpu realybėje didžioji dalis afganų visuomenės okupantų nekentė, o Karmalio valdžia buvo laikoma marionetine.

Svarbu suvokti, kad sovietų piliečiai neturėjo alternatyvių informacijos šaltinių. Spauda, televizija, radijas buvo visiškai kontroliuojami partijos. Tai reiškė, kad 10 metų milijonai žmonių gyveno informaciniame narve, kuriame Afganistano karas atrodė kaip beveik humanitarinė misija.

Vis dėlto tiesa sunkiai, bet skverbėsi į paviršių. Grįžtantys kareiviai pasakodavo savo draugams ir artimiesiems apie tikrąją situaciją: apie kraują, apie beprasmes atakas, apie mirtį. Kai kurie rašytojai, kaip Svetlana Aleksijevič, rinko liudijimus ir rašė apie „cinkuotus berniukus“. Tokie balsai skverbėsi pro oficialios propagandos sieną, bet oficialioje spaudoje jų nebuvo.

Maskvos diplomatiniai manevrai

Sovietų Sąjunga suprato, kad pasaulis į invaziją žiūri priešiškai. Jungtinės Tautos, daugelis Vakarų šalių pasmerkė veiksmus. Tačiau tarptautinei auditorijai Maskva taip pat kūrė naratyvą: Afganistanas esą paprašė pagalbos, o Sovietų Sąjunga veikė teisėtai, gindama savo sąjungininką.

Oficialūs diplomatiniai pranešimai pabrėždavo, kad Maskva neturi jokių imperialistinių tikslų, kad ji siekia tik stabilumo regione. Buvo naudojama retorika: kova prieš terorizmą, kova už taiką. Tai buvo bandymas pateisinti okupaciją kalba, kuri turėjo skambėti civilizuotai.

Propagandos krizė

Ilgainiui propagandos efektyvumas ėmė silpti. Kuo ilgiau tęsėsi karas, tuo sunkiau buvo nuslėpti tiesą. Kareivių motinos vis dažniau klausinėjo, kodėl jų sūnūs žūsta taikos misijoje. Gydytojai matė grįžtančius invalidus, o gandai apie mūšius ir katastrofas skleidėsi plačiau nei partija galėjo kontroliuoti.

Spaudoje vis dar buvo rašoma apie mokyklas ir traktorius, bet skaitytojai jau suprato, kad tai neatitinka tikrovės. Propaganda, kuri dešimtmetį bandė išlaikyti karo fasadą, galiausiai pati tapo nebeįtikima.

Pabaigos nuojauta

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje Sovietų Sąjunga jau buvo pavargusi nuo šio karo. 1985 m. Sovietų Sąjungoje į valdžią atėjęs Michailas Gorbačiovas paveldėjo sudėtingą situaciją. Šalis buvo išsekusi nuo šaltojo karo ginklavimosi varžybų, ekonomika smuko, o Afganistano karas tapo sunkia našta – tiek finansiškai, tiek politiškai. Oficialiai šis karas vis dar buvo vadinamas internacionaline pagalba draugiškai tautai, tačiau net partijos elitas suvokė, kad tai – aklavietė.

M.Gorbačiovas iš pradžių kalbėjo atsargiai. 1985 m. savo kalbose jis minėjo, jog Afganistane būtina ieškoti politinio sprendimo, tačiau dar nenaudojo žodžio „išvedimas“. Propaganda tuo metu ir toliau kartojo senas klišes: sovietų kariai esą gina revoliucijos laimėjimus, padeda afganų liaudžiai, kovoja prieš užsienio samdinius. Tačiau užkulisiuose jau buvo ieškoma išeities.

M.Gorbačiovas suprato, kad Sovietų Sąjunga negali laimėti šio karo. Pasipriešinimas buvo pernelyg gajus, o modžahedus gausiai rėmė Vakarai ir islamo pasaulis. Todėl prasidėjo nauja informacinė strategija: ruošiant visuomenę galimam kariuomenės išvedimui, spaudoje atsirado naujų tonų.

Tylos sienos byrėjimas

Naujasis politinis kursas – „perestroika“ ir „glasnost“ – reiškė, kad spauda gavo daugiau laisvės. Tai nereiškė visiškos žodžio laisvės, bet pirmą kartą per dešimtmetį pasirodė straipsniai, kurie bent iš dalies pripažino tikrąją karo kainą.

1986–1987 m. laikraščiuose imta kalbėti apie didelius sovietų nuostolius, apie cinkuotus karstus, apie motinas, kurios nebegali tylėti. Rašytojai ir žurnalistai, ilgai nutildyti, ėmė publikuoti reportažus apie kareivių gyvenimą Afganistane. Žodžiai „herojiška pagalba“ pamažu buvo papildyti ir kitais terminais: „skausminga našta“, „sudėtinga situacija“.

Išvedimo kelias

1986 m. M.Gorbačiovas pripažino, kad Afganistanas yra „kraujuojanti žaizda“. Tai buvo precedento neturintis pareiškimas – partijos generalinis sekretorius pripažino, kad karas yra problema, o ne pergalė. Nuo to laiko sovietinė propaganda turėjo keisti toną. Jei anksčiau buvo kuriamas mitas apie neišvengiamą pergalę, dabar pamažu buvo ruošiama dirva pasitraukimui.

1988 m. Ženevoje buvo pasirašyti susitarimai, numatantys sovietų kariuomenės išvedimą. Spaudoje tai buvo pristatyta kaip išmintingas politinis sprendimas, strateginis atsitraukimas siekiant taikos. Buvo pabrėžiama, kad Sovietų Sąjunga savo užduotį Afganistane jau įvykdė – esą padėjo šaliai sustiprėti, o dabar laikas perduoti atsakomybę afganams.

Šis naratyvas turėjo užmaskuoti pralaimėjimą. Oficialiai nebuvo pripažinta, kad karas buvo nesėkmė. Vietoje to buvo sukurta iliuzija, kad Sovietų Sąjunga pasitraukia savo noru, kaip brandi ir atsakinga valstybė. Užsienio karo ekspertų nuomone, Afganistane 1979–1989 m. kariavo daugiau nei 600 tūkst. Sovietų Sąjungos karių: 15 tūkst. jų žuvo, daugiau nei 400 dingo be žinios, šimtai tūkstančių buvo sužeisti ar grįžo invalidais.

Propagandos griūtis

1989 m. vasario 15 d. per draugiškus televizijos reportažus pasaulis stebėjo, kaip paskutiniai sovietų kariai traukiasi „Draugystės tiltu“ per Amu-darjos upę prie Termezo. Tai turėjo atrodyti kaip garbingas išėjimas. Generolas Borisas Gromovas simboliškai žengė paskutinis, o kameros rodė kareivius, kurie grįžta namo atlikę misiją.

Tačiau visuomenė jau nebetikėjo. Ekonomika buvo nualinta, o politinė žala – milžiniška. Tuo metu propaganda jau nebepajėgė sulaikyti tiesos bangos: žmonės kalbėjo atvirai, buvo spausdinami atsiminimai, motinos ir našlės pasakojo savo istorijas.

Karo pabaiga tapo ir propagandos žlugimo simboliu. Jei dešimtmetį spauda galėjo slėpti realybę, tai „perestroikos“ metais visa ši konstrukcija subyrėjo. Afganistanas tapo pavyzdžiu, kaip ideologinė mašina gali užgožti tiesą, bet ilgainiui pati sugriūti nuo savo melo.

Kai melas byra kartu su imperija

Sovietų įsiveržimas į Afganistaną tapo viena didžiausių XX a. dezinformacijos kampanijų. Spauda kūrė pasaulį, kuriame karas nebuvo karas, kur žūtis buvo vadinama pareiga, o okupacija – broliška pagalba. Tai buvo bandymas melu pakeisti realybę.

Praėjus vos dvejiems metams po kariuomenės išvedimo, pati Sovietų Sąjunga subyrėjo. Afganistanas tapo viena iš tų kraujuojančių žaizdų, kurios pagreitino šį žlugimą. Propagandos griūtis, prasidėjusi karo metu, pavirto platesne krizės dalimi.

Šiandien Afganistano karas prisimenamas kaip sovietų Vietnamas. Ne tik dėl karinių pralaimėjimų, bet ir dėl to, kad jis atskleidė visą sistemos melagingumą. Tai buvo istorija apie imperiją, kuri norėjo įrodyti savo galybę, bet galiausiai sugriuvo po savo melo svoriu.